Full text of "Atsiminimai, D. 1-2"

See other formats

Vysk, P. P. Lūčio 
ATSIMINIMAI 


I DALIS 


PASIRUOšIMAS DARBUI 


SURAŠĖ PROF. Z. IVINSKIS 
REDAGAVO J. VAIŠNORA, MIC 





LIETUVIŠKOS KNYGOS KLUBAS 


Aplanką piešė P. Jurkus 


Spausdino Draugo spaustuvė, 1966 m, 
4545 West 63rd Street, Chicago, Illinois, 60629 


ATSIMINIMŲ SURAŠYTOJO 
ŽODIS 


“Savo asmeniškų atsiminimų nesurašiau, nes Visa- 
da turėjau progos konstatuoti, jog tokių atsiminimų 
autoriai yra linkę pateisinti savo klaidas. Jie ieško su 
tiesa kompromisų, jie daro sau nuolaidų, tačiau jie 
būna gana griežti kitų atžvilgiu“*. šie žodžiai yra di- 
džiojo Verduno gynėjo (1916 m.), Prancūzijos (Vichy) 
respublikos prezidento maršalo Pėtaino testamente, ku- 
ris buvo paskelbtas tik 1963 m. rudenį. 

Reikia pasakyti, jog tie žodžiai garsiojo žmogaus, 
kuris buvo tapęs Prancūzijos Akademijos nemirtinguo- 
ju, bet už “kolaboravimą"* su naciais 1945 m. miriop 
pasmerktas ir iki mirties (1951 m.) kalintas, pasako 
daug tiesos. Be abejo, patvirtinimą jie randa, pasiskai- 
čius abiejų pasaulinių karų vadovaujančių politikų, ka- 
ro vadų ir kitų žymių vyrų memuarus, kurių tiek daug 
yra pasirodę įvairiomis kalbomis. 


Iš tokio, sakyčiau, elementaraus žmogiškosios pri- 
gimties dėsnio, žinoma, neišsilenkia ir lietuvių memua- 
rai, kuriuose apologinė dvasia taip pat ryški. Jau pats 
memuarų pobūdis, sąmoningas noras ateičiai surašyti, 
“kaip iš tikrųjų buvę“?, neleidžia jiems būti objektyviu 


5 


šaltiniu. Savaime ūišku, kad memuarų autoriai, patys 
atsistoję centre, ne tik visus faktus, bet ir veikėjus, 
lyg kokius “satelitus"?, sugrupuoja aplink save, ypa- 
čiai, jeigu jie rašo iš žymiai vėlesnės laiko perspekty- 
vos. Iš lietuvių memuarų tuo atžvilgiu charakteringi, 
įodmūs yra trys tomai atsiminimų Martyno Yčo “Ne- 
priklausomybės keliais“ (Kaunas, 1935-36 m. ). 

Jeigu nebūtų atsiminimų rašoma, daug svarbių 
mūsų naujosios istorijos dalykų pradingtų neužfiksuo- 
tų, kaip jų ne vienas yra ar bus pradingęs. Juk reikia 
labai apgailestauti, kad savo atsiminimų neužbaigė 
mūsų politiniame bei visuomeniniame gyvenime svar- 
bią rolę turėję vyrai, kaip dr. K. Grinius ir prof. St. 
Kairys. Jiedu abu dar spėjo išleisti po du tomu savo 
atsiminimų, kurių pirmojo užbaigta 1905, o antrojo 
1919 metais. Paties nepriklausomo gyvenimo dešimi- 
mečiai Lietuvoje liko jau nebeužgriebti. 


Nors tą didelę spragą iš dalies užpildo kitų memu- 
arai (gen. St. Raštikio, kan. M. Vaitkaus, pulk. K. Žu- 
ko, R. Skipičio, prof. M. Biržiškos ir kitų), tačiau yra 
labai gaila, kad eilė aukštų pareigūnų, politikų ir vei-“ 
kėjų, nors ir iš poros dešimtmečių perspektyvos, vis 
dar nesurašė savo atsiminimų ir gal jų visai nebesura- 
šys. šiandieninio mūsų gyvenimo sąlygomis, kada oku- 
puotoje Lietuvoje tiek daug svarbios archyvinės me- 
džiagos yra mums visai neprieinama ar gal ir sunai- 
kinta, visa galerija reikšmingus postus turėjusių ar 
dar svarbias pareigas einančių asmenų turėtų surašy- 
ti ar leisti kitiems užrašyti savo memuarus. Neminint 
kitų kontinentų, ypač Amerikos, vien pusiau užmiršto- 
je Europoje, pvz. turėtų būti surašyti atsiminimai min. 


6 


St. Lozoraičio, min. pirm. E. Galvanausko, min. B. Ba- 
lučio, min. dr. P. Karvelio ir kitų.* 


Daugelį tokių asmenų reikia “priversti? pasakoti, 
kad būtų galima jų atsiminimus sistemingai užrašyti. 
Šitokiu metodu prieš 15 metų buvo surašyti ir šviesios 
atminties vysk. Pr. Būčio atsiminimai. Kai šių eilučių 
autorius 1949 m. rudenį pateko Romon Vatikano ir 
kitų ten esančių archyvų studijoms rinkti medžiagą 
apie senosios Lietuvos garbingą praeitį, nenorėjo jis 
praleisti progos nepasinaudoti ir “gyvu archyvu“... 

Tėvų marijonų generolas vysk. Pr. Būčys tada, 
jo paties žodžiais, jau buvo ką tik du pavojingu “kir- 
vuku?? peržengęs ir 77 metus persiritęs, jau artėjo į 
aštuoniasdešimtuosius, t. y. buvo daugiau kaip šimtime- 
čio ketvirtį dar išgyvenęs XIX amžiuje. Jo palies ne 
kartą pabrėžtais žodžiais, kai didysis vyskupas Motie- 
jus Valančius mirė, jis jau buvo pradėjęs ketviriuosius 
me'us. Iš aukštųjų lietuvių katalikų dignitorių trem- 
tyje tada vysk. Pr. Būčys, šalia Zamse (Austrijoje) | 
prisiglaudusio Kauno metropolito arkivyskupo J. Skvi- 
recko, buvo pati iškiliausia asmenybė. | 

Šitas mūsų religinio bei kultūrinio gyvenimo stam- 
busis šulas daug žinojo, dar labai daug atsiminė, išlai- 
kydamas savo atmintį gana gyvą iki pat žilos senatvės. 
Iš jo prelato M. Krupavičiaus atgaivintame “Tėvynės: 
Sarge'? naujai skelbių atsiminimų nuotrupų apie lai- 
kus “prieš senajam Tėvynės Sargui užgemant'? (1947, 


* Min. Edvardas Turauskas savo atsiminimus iš 1938-40 m. 
yra mašinėle surašęs, tik jie dar nepaskelbti. 


Nr. 1)*, apie Didįjį Vilniaus seimą (1948, Nr. 4), iš 
j0 kritiškų pastabų apie dr. K. Griniaus “Atsiminimus 
ir Mintis“ (1949, Nr. 1) aiškiai matyti, kiek daug se- 
nelis vyskupas gali papasakoti. 


Reikėjo tik surasti būdą ištisai pateikti vysk. Pr. 
Būčio viso gyvenimo atsiminimus. Tada Vatikano ir 
Jėzuitų archyvų gausių tomų foliantuose apie XVI- 
XVII amžiaus Lietuvą ieškančiam medžiagos buvo di- 
delė laimė, kai “katalikiškosios Lietuvos Patriarchas?? 
(taip ne vienas vysk. Būčį yra vadinęs), kurio darbo 
diena taip buvo perpildyta tiesioginėmis tėvų marijo- 
nų generolo pareigomis ir įvairiais darbais, sutiko leis- 
ti ištisai užrašyti jo atsiminimus. 

Jie buvo pradėti 1950 m. balandžio 3 d. Užrašinė- 
jimas buvo tęsiamas ir per Šventųjų Metų karščius, 
rugpiūčio 13 d. užbaigiant. Iš viso per 47 posėdžius 
vysk. Pr. Būčio kambaryje (Via Corsica 1) buvo su- 
rašyti iš j0 pasakojimų šeši stori sąsiuviniai atsimini- 
mų. Teksto buvo 393 lapai. Dažnai kairėje tuščioje la- 
po pusėje buvo daromi dar paaiškinimai ar kokios 
įtarpos bei pastabos. Po aštuonių mėnesių (1951 m. ba- 
landžio 15 d.), kai vysk. Būčys jau mašinėle perrašy- 
tus atsiminimus perskaitė, į originalo sąsiuvinį savo 
ranka pats surašė trumpai “Bendras sintetinis piūvis 
per visą mano gyvenimą? ir padėjo savo parašą. Už- 
baigdamas pažymėjo, jog jo gyvenimo įvertinimą pa- 
darys V. Jėzus, ir “ta diena ar naktis negali būti labai 
tolima nuo šios dienos“. Ta diena nelauktai atėjo už 


* Jie spausdinami priedu atsiminimų gale. Red. 


pusės metų (spalio 25 d.). Bet senelio vyskupo atsi- 
minimai jau buvo užbaigti i" sutvarkyti. 


Pati atsiminimų užrašinėjimo technika buvo labai 
paprasta. Užrašinėjimas nereiškė kokį nors nuolatinį 
klausinėjimą, Tyg kokį žurnalistinį “interview"? iš anks- 
to nustatytais klausimais. Dažniausia velionis pasako- 
davo laisvai. Kaip geras pasakorius, pasakojo jis iš 
lėto, su jo gyvai kalbai charakteringais žodžiais ir sti- 
liumi. Skubiai “plunksną vedžiojant“? ir be jokios ste- 
nografijos buvo galima spėti užrašyti sakinį po saki- 
nio. Užrašinėjančiam rūpėjo visą laiką išlaikyti atsi- 
minimų kalbos tokią formą, kurioje vyskupas pateikė. 
Tokie pasakojimo posėdžiai užtrukdavo 2-3 valandas. 
O kadangi vysk. Būčys jam įprastų vaišingumų kiek- 
vieną kartą turėdavo iš anksto paruoštos kavos ar ko- 
kio šalto gėrimo (per vasaros karščius), tai tokios 
pauzos teikdavo galimybės paprašyti kurį nors klau- 
simą papasakoti žymiai plačiau. 

Nuoširdžioje pasitikėjimo atmosferoje keliais at- 
vejais, tokiu būdu paprašytas, vysk. Pr. Būčys papa- 
sūkojo ir tokius istoriškai įdomius klausimus, kurie 
tačiau kitiems dar gyviems asmenims galėjo būti skau- 
dūs ir nemalonūs. Gavęs leidimą, užrašinėtojas tokius 
dalykus pasižymėdavo sistemingai tik sau. 

Iš a.a. vysk. Pr. Būčio pasakojimų buvo galima 
matyti, koks jis kritiškas buvo pats sau. Jis nevengė 
prisipažinti (jo paties dažna nuomone) prie jo gyveni- 
me padarytų klaidų, netikslių sprendimų. Bet vysk. Pr. 
Būčys nenorėjo daug viešumai kalbėti apie kitų pa- 
klydimus ir trūkumus jų viešame veikime. Tad tuo at- 


9 


žvilgiu jo atsiminimai nėra tos rūšies, apie kuriuos 
savo testamente rašė maršalas Pėtainas. | 

Dar viena aplinkybė yra svarbi šių atsiminimų su- 
rašymui. Garbusis senelis, apiė kurį “Drauge?? 1954 m. 
gruodžio 23 d. platų straipsnį rašydamas kan. M. Vail- 
kus jį užvardino “Kalėdų Senelis?', apie savo gyvenimą 
ir su juo surištus aplinkos faktus bei asmenis vis pa- 
sakojo pagal savo galvoje turimą planą, be jokių Už- 
rūšų, vien iš savo gausios atsiminimų versmės gyvu 
žodžiu semdamas. 

Kas liečia charakteristikas, bendrus vaizdus, sin- 
tetiškus piūvius, be abejonės pasakotojas galėjo savo 
turtingais atsiminimais pasikliauti. Po tiek metų ta- 
čiau nebuvo galima pasitikėti vien savo atmintimi, kai 
kalba eina apie vardus, datas ar kokią supainiotą įvy- 
kių eigą. Tada jau memuarų autorius turi ieškoti šal- 
tinių bei priemonių savo duomenims patikrinti, ar jis 
datose, varduose ir kituose inventoriškuose dalykuose 
nėra pasiklydęs.* Psichologiškai yra įdomu, kad pats 
pasakotojas šventai yra įsitikinęs, jog tik tada ir tik 
taip, kaip jis nusako, yra buvę, kai to laiko autentiški 
šaltiniai įneša korektūrų ne tik į chronologiją, bet ir 
4 faktus. 

Jūu minėtame “Tėvynės Sarge?' skelbiuosę vysk. 
Pr. Būčio atsiminimuose yra buvę tokių apsirikimų, ir 
netikslumų, į kuriuos prof. Vc. Biržiška atsiuntė Ve- 


* Šituo atžvilgiu savo atsiminimus rašydami daug darbo įdė- 
jo du žymieji socialdemokratų vadai St. Kairys ir K. Bielinis. Jie- 
dų prie savų atsiminimų pridėjo dabar sunkiai bibliotekose ran- 
damų šaltinių priedų. 


10 


lioniui ilgą pataisų ir klaidų laišką. Nors ir ne su Vi- 
somis žymiojo bibliografo pataisomis buvo galima su- 
tikti, betgi atsiminimų autorius nuoširdžiai prisipažino 
suklydęs ne vienoje vietoje. 

Šituose atsiminimuose taip pat pasitaikė klaidų ir 
netikslumų. Kaip tų atsiminimų užrašinėtojas, nuošir- 
džiai dėkoju kun. dr. J. Vaišnorai, kad jis apsiėmė ne- 
lengvą darbą: kiek galima, nekeičiant kalbos dvasios 
bei stiliaus, šiuos atsiminimus apvalyti nuo netikslu- 
mų ir klaidų taip, kad juos būtų galima išspausdinti. 
Nuodugniai pažindamas ne tik Lietuvos marijonų, bet 
i7 apskritai Lietuvos naujausią istoriją (žiūr. jo dar- 
bą apie P. Kriaučiūną L.K.M. Akademijos metraštyje 
I, 1965), kun. dr. J. Vaišnora atitaisė eilę Tiktų ir su- 
rašė skaitytojui vertų išnašų. Visa tai šių atsiminimų 
vertę dar labiau pakelia. 

Kaip skaitytojas pastebės, antroje dalyje šie at- 
siminimai darosi sausesni, schematiškesni. Tada už- 
rašinėtojas turėjo įspūdį, jog senelis vyskupas per 
tiekos posėdžių karštomis vasaros popietėmis, be j0- 
kio pokaičio, kaip jis Italijoje vasarą įprastas, gero- 
kai pavargo. Vyskupas mintyje turėjo planą prie pas- 
kutinių dešimtmečių, ypač kiek jie Ketė tėvų marijonų, 
vidaus gyvenimą, dar sugrįžti, tuos metus plačiau už- 
fiksuoti ar padiktuoti. Deja, šių atsiminimų vyskupui 
nebeteko papildyti. 

Kaip buvo iš anksto suplanuota, ranka viename 
egzemplioriuje surašytus atsiminimus vysk. Pr. Bu- 
čys davė Romos marijonų vienuolyne mašinėle perra- 
šyti penkiuose egzemplioriuose. Pirmąjį mašinraščio 
egzempliorių vysk. Būčys perskaitė ir rūpestingai iš- 


11 


————————— 
R ——————— —-——— 5 ——— IIA 


taisė ne tik mašinraščio klaidas, bet dar pridėjo ir pd- 
taisų bei papildymų. Atsiminimus mašinėle perrašius, 
prie jų buvo dar pridėta kun. Č. Auglio 1950 m. suda- 
ryta vysk. Būčio raštų bibliografija, prie kurios pats 
vyskupas savo Tanka dar pridėjo jo nespausdintų, 
rankraščiuose likusių, darbų sąrašą. 

Gražiai įrišus visus penkis egzempliorius, kurių 
antrasis su plačia paties vysk. ranka užrašyta dedika- 
cija (1951 m. gegužės 16 d.) teko užrašinėtojui, jie 
buvo išskirstyti įvairiems tėvų marijonų namams. Rei- 
kia labai džiaugtis, kad dabar atsirado dosnus mece- 
natas kun. Vincento Puidoko, šv. Kazimiero lietuvių, 
parapijos Westfielde, Mass., klebono asmenyje, kuris 
kaip tik artėjant į penkiolikos metų sukaktį nuo vysk. 
Pr. Būčio mirties sudarė galimybę tuos atsiminimus 
išspausdinti. 

Iš spausdintų 1951 m. gale, tuoj po vysk. Pr. Bi- 
čio mirties, lietuvių periodikoje ( Aiduose, Drauge, Tė- 
viškės Žiburiuose ir kit.) šių atsiminimų ištraukų apie 
didžiojo Velionies klierikavimo ir studijų metus Sei- 
nuose, Petrapilyje, Šveicarijos Friburge, matėsi, j09 
šių atsiminimų negalima laikyti po gaubiuvu. 


Bonn, 1965 m. kovo 10 d. 


ZENONAS IVINSKIS 


12 





KUN. VINCENTAS PUIDOKAS, Westfield, Mass., 
lietuvių par. klebonas, buv. vysk. P. Būčio mokinys ir didelis jo 
gerbėjas, yra šių Atsiminimų mecenatas. Kun. V. Puidokas yra 
gimęs 1903 m. gegužės 22 d. Lietuvoje, kunigu įšventintas 1929 
m. gegužės 27 d. Kaune, daug metų sėkmingai darbuojasi Ame- 
rikos lietuvių tarpe. Jis yra ilgametis Westfieldo lietuvių para- 

pijos klebonas. 


JAUNYSTĖ 


MANO GIMINĖS IR TEVAI 


Tėvo motina Agota Totoraitytė gimė pačiuose 
Slavikuose 1813 m. Jos tėvas buvo stambus ūkinin- 
kas. Kur dabar gyvena gydyt. Povilaitis Slavikuose, 
ten gimė mano motina. Totoraitis buvo dar ir vaitas. 
Kai prancūzai ėjo per Lietuvą, jis turėjo parūpinti 
prancūzams vežimų. Ir jis vykdė tuos įsakymus, o 
bėgantiems atgal prancūzams iš gailestingumo parū- 
pino priemonių pabėgti. Jo duktė Agota, mano mo- 
čiutė, gimė prancūzams karą jau pralošus. Ji ištekė- 
jo už mano tėvo tėvo ir gavo dalies karvę, 10 rublių 
ir retežį su paveikslu. Manyta, kad tas retežis auk- 
sinis. 

Mano tėvo tėvas į muges eidavo į Prūsų Pilkalnį 
(nuo Slavikų apie 20 km. į rytpiečius). Kartą nuėjęs į 
mugę ir užsidėjo tą retežį su paveikslu. Žandaras priė- 
jo ir sako: “Tu jį pavogei''. Mano tėvo tėvas buvo už- 
darytas į kalėjimą, surašytas protokolas. Sutemus ka- 
linys mato, kad raktas yra duryse, bet durys atda- 
ros. Pabėgo. Jo žmona už tai jį durnium pavadino 
sakydama: “Kam tu pabėgai?? 

Mano motina buvo iš Valakbūdžių kaimo, tos pa- 
čios Slavikų parapijos, nors to kaimo vardas, dar 
prieš motinai užgemant, kitaip skambėjo. Ten gyve- 


17 


no ūkininkas Švelnys. Jis buvo vedęs Andriukaitytę 
Magdaleną. Juodu turėjo nemaža vaikų — viso 12 — 
ir visos mergaitės, panašios viena į kitą. Kadangi ne- 
buvo nė vieno sūnaus, tai tėvas buvo labai nepaten- 
kintas. Vyriausioji duktė apie 1848 m. ištekėjo į 
Naumiesčio parapiją, į Suodžius už Račiūno. Vestu- 
vės buvo prieš Užgavėnes; pusėtinai šąlo. Kraitvežiai 
išvežė jaunamartės kraitį į Suodžius. Kai sunešė kraitį 
į klėtį, vežėjus turėjo pamylėti ir kiekvienas gavo po 
stuomenį. Kai juos klėtyje marti gerokai vaišino, jie 
ten šiek tiek užtruko, o jų tuščias roges ir šlajas tuo 
tarpu apžiūrėjo vietiniai vyrai. Rogės buvo žemos, ant 
pavažų uždėtos leiterės. Kraitvežiai linksmai parva- 
žiavo į Valakbūdžius. Lietuvoje tuomet buvo papro- 
tys daryti sugrąžtus (nuotakos grįžimas pas tėvus 
po keturių savaičių). Per tuos sugrąžtus suėjusieji 
svečiai jaučia smarvę. Sutarė ieškoti priežasties. Pa- 
šiūrėje randa tas pačias roges, su kuriomis kraičiai 
išvežti į Suodžius, ir ten baisiausias dvokimas. Tarp 
šiaudų po pasoste randa pastipusį šunį, kurį Suodžių 
juokdariai buvo įdėję į kraitvežių šlajas. Sugrąžtų 
svečiai, besijuokdami iš Valakbūdžių kraitvežių, pa- 
vadino juos šunkariais. Tas vardas kaimui prigijo, 
o tikrasis buvo užmirštas.* 


* Vysk. Būčio minimą Šunkarių kaimo vardo atsiradimo ver- 
siją tenka laikyti vėlyva pastanga išaiškinti nesuprantamą kaimo 
vardą. Moderniose tautosakos studijose šis vardas yra vertas di- 
desnio dėmesio. Valdemar Liungman, švedas. savo stambiame 
dviejų tomų veikale “Traditionswanderungen Euphrat-Rhein", iš- 
leistame 1937 m. Helsinky, keletą kartų susitinka su šunų pa- 
kabinimo ar jų korimo reiškiniu ryšium su vegetatyviniais kul- 
tais. Pas jį 246 psl. galima rasti ir platesnę tuo klausimu literatū- 


18 


Tame pat kaime buvo ūkininkas Besasparis, ku- 
rio visi vaikai berniukai. Buvo ir trečias ūkininkas 
Rainys, kuris turėjo daug dukterų. Kaimo “poetai" 
sukūrė dainą: “Švelniai vis tylomis, Rainiai žaban- 
gomis Besasparį gaudo...?' 

Kaimynams buvo juokas, bet Švelnio šeimoje vi- 
sai ne juokai. Švelnienė jaučia, kad vėl bus kūdikis. 
švelnys tyli, susirūpinęs ir piktas. Atėjus gimdymo 
laikui, kaimynės moterys susirinko į svirną, kur Švel- 
nienė gulėjo. Ten pat sienoje ant vagių buvo sukabin- 
ti balnai (tada vyrai raiti jodavo į bažnyčią). Mo- 
terys, kai kūdikis užgimė, vienos lieka pas motiną, 
kitos neša kūdikį maudyti, dar kitos praneša tėvui: 
“Džiaukis, vėl Dievas davė dukrelę“. Švelnys nusi- 
spiovė, paskui, į svirną nuėjęs, ima balną nuo sienos 
ir nešasi. Žmona klausia: “Kur ketini joti?? — “Ži- 
nokis, man nereikia'', atsako jis. Pro ašaras švelnie- 
nė tarė: “Aš viena st mergaitėm turėsiu vargti! 
Jis pametė balną ant grindų ir nenorėjo kūdikio nė 
matyti. 

Po kurio laiko Švelnys mirė, liko ūkis, našlė ir 
daug mergaičių. Užkurys tuose namuose buvo Povi- 
laitis Baltrus. Trečioji švelnio duktė buvo ištekėjusi 
už jo brolio į Juniškius. Baltrus Povilaitis su švelnie- 


rą. Paprotys kabinti šunis iki nužudymo ypač yra išplitęs Bul- 
garijoje ir Rumunijoje. Jis taip pat yra žinomas ir Vokietijoje. 
Paskutinis šuns korimas Rostoke yra buvęs 1742 m. Diena skir- 
ta apeiginiam šuns korimui yra pirmasis gavėnios pirmadienis. 
Šuns korimo pėdsakų yra užtinkama sen. Romos papročiuose. 
Egipto tradicijoje vegetacijos dievas Linos mirdavo vasaros karš- 
tyje. Tos dienos būdavo vadinamos šuns dienos. Jis tada būda- 
vo apraudojamas (245 psl.). 


19 


ne (Andriukaityte) dar susilaukė trijų dukterų ir sū- 
naus. Antroji iš jų buvo Ona, gimusi 1848 m. Jaunes- 
nė už ją buvo Petronelė, o pats jauniausias, ketvirtas 
Povilaičio vaikas, buvo Jonas (gydytojas Povilaitis 
yra tryliktojo vaiko Jono Povilaičio sūnus*). Minėto- 
ji Ona Povilaitytė 1870 m. EEEKEJO į Šilgalius už Jo- 
no Būčio, mano tėvo. 

šilgaliuose buvo dveji Būčiai;: vieni buvo evan- 
gelikai ir vadinosi Pašešupiniais Būčiais, kiti, taip 
pat prie Šešupės gyveno, bet šie vadinosi Švelnabū- 
čiais, ir buvo katalikai. Ypačiai Jonas, Agotos Toto- 
raitytės vyras, buvo labai švelnaus būdo žmogus. Jis 
turėjo taip pat pusėtinai vaikų, bet pilnai užaugo ir 
paseno tik keturi sūnūs (dukterys jaunos, neištekė- 
jusios išmirė). 

Vyriausias Jono Būčio sūnus buvo Simanas. Ca- 
ro Mikalojaus I valdininkai bandė jį sugauti į ka- 
riuomenę, kurios tarnyba tada tęsdavosi 25-rius me- 
tus. Bet, kadangi Prūsai buvo arti, tai Simanui, pa- 
mačius rekrūtų gaudytojus, pasisekdavo pabėgti į 
Prūsus. Po 1861 m. reformos rekrūtų gaudymas pa- 
siliovė ir Simanas išėjo žentų į Kėpštus (Kaimelio 
parap.). 

Antras Jono Būčio sūnus buvo Jonas, gimęs 1844 
m. Jo gimimas bemažko supuola su kaimo išėjimu į 
kolonijas. O Šilgalių kaimas pasidalino į kolonijas 
1840 m. Pasidalinimo priežastis buvo šilas. Kaimas 


* Kitas Jono Povilaičio sūnus Pranas Povilaitis, buvo pir- 
mosios Karo mokyklos laidos savanoris-karininkas, vėliau rašyto- 
jas-vertėjas, išvertęs daug knygų iš įvairių kalbų. Jis mirė prieš 
keletą metų okupuotoje Lietuvoje. 


20 





ir JONAS BŪČIAI 


i AGOTA 


tėva 


io 


Būč 


P 


Vysk 


turėjo 100 su viršum margų šilo, aplink kurį dar bu- 
vo smiltynų. Dėl to ir vadinosi Šilgaliais. Ūkininkai 
žinojo, kad geras daiktas turėti savo medžių. Jie su- 
siprato tą smiltyną apsodinti, aptverti, užauginti ja- 
me pušų. Taip susidarė nauja šilo dalis, vadinama 
žardeliais. Bet vyriausybei užėjo noras suvalstybinti 
tą šilą. Ji paskyrė žemės ir davė vietos girininkui ir 
eiguliui, kad juodų valdžios vardu valdytų nusavintą 
šilą. Girininko pavardė buvo Račkauskas. 

Šilgalių ūkininkai sutarė neduoti valdžiai šilo ir 
nušienavo girininkui skirtą pievą, dar prieš Račkaus- 
kui atvykstant. Tame reikale labiausiai pasižymėjo 
Simanas Povilaitis, kuris vienintelis kaime žmogus 
mokėjo lenkiškai. Jis organizavo vyrus nepasiduoti. 
Tada buvo sukurta daina: “šilgalių vyrai slaunūs ka- 
valieriai, dar slaunesni, kaip lenkų žalnieriai''.* Kai 
nupiovė šieną Račkauskui skirtoje pievoje, valdžia 
nieko nedarė, bet netrukus atvyko policija nusavinti 
šilo. Ūkininkai ją sutiko su dalgėm. šilas buvo palik- 
tas kaimui, bet vyriausybė įsakė kaimui išsiskirstyti 
į viensėdžius, atsiuntė matininką ir todėl beliko išsi- 
dalinti. Vyriausybė padarė planą, o jį įvykdyti turė- 
jo patys šilgališkiai. 

Būčiai turėjo dų ūkiu ir gavo du viensėdžiu. Po- 
vilaitis turėjo taipgi du. Jis pasisakė pasiaukojęs lik- 
tis ant vietos. O jie žiopliai įtikėjo, kad tai auka. Jis 
gavo prie dviejų ūkių dar 32 margu viršaus, aiškin- 
damas, kad tiek ploto užima kitų apleidžiamos so- 
dybos, ir neturėjo bėdos kraustytis. Gišventas taipgi 


* Būčiui būnant gimnazistu, senieji Šilgalių žmonės tą 
dainą dar dainuodavo. Ji buvo gana ilga. 


22 


likosi vietoje ir gavo vietoje 86 margų — 90, Povi- 
laičiai prie 100 margų dar 16. Šitaip pasidalinę ūkius 
Šilgalių ūkininkai pastebėjo, kad Povilaičiui sekasi, 
nes sodybos nesudarė nuostolio, o tik didelę naudą. 

Tarp ūkininkų, išėjusių netoli kaimavietės, bu- 
vo girtuoklėlis Smuikas. Jis greit pragėrė savo ūkį, 
ir Povilaitis jį nupirko. Taip jis turėjo jau 286 mar- 
gus. Tuo būdu jis atitiko “Kongresėwkoj'' dvarams 
nustatytą normą, kuri buvo 3 valakai, arba 270 mar- 
gų. Dėl to jis pasidarė dvarponis ir pradėjo vadintis 
Pawlowski. Jo sūnus Juozas 1863 m. jau buvo stu- 
dentas. Jis dalyvavo lenkmetyje, bet nebuvo sugautas, 
kadangi pabėgo į Prūsus, o iš ten Prancūzijon, kur 
baigė agronomiją, o užėjus 1883 m. manifestui (caro 
Aleksandro III vainikavimosi proga) galėjo grįžti. 
Tėvas buvo jau miręs, tad ūkį pradėjo vesti Juozas 
Pawlowski. Pasidarė vienas žymiausių tos apylinkės 
agronomų. Šilgalių dvarely jis pastatė puikias arkli- 
des. Be savo dvarelio, dar nuomavo iš Strumilos 
Plokščių dvarus su giriomis, iš Tiškevičiaus Raudon- 
dvarį ir keletą kitų dvarų, iš kurių jis turėjo labai 
daug pelno. 

Vieną kartą agronomo Juozo Pawlowskio tėvas 
su mano tėvu susiėję susėdo ant Šešupės kranto ir 
senasis Simanas Pawlowskis sako jaunajam ūkinin- 
kui Jonui Būčiui: “Neužsidėk su tais ponais. Jie nuo- 
lat mane kviečia į Naumiestį, tenai susieinam visi 
ant aukšto pas Dinę.* Ten visi susirenka, valgo ir ge- 


* Toji Dinė buvo žydė Goldbergienė, karčiamos ir užeigos 
savininkė. Jos vyras buvo pusrabinis. Ji skaitėsi visos apylin- 
kės “teta". Ten rinkdavosi valgyti ir gerti visi valdininkai. 


23 


ria, o aš turiu vienas mokėti. Anądien pasikvietė ne- 
va gerų dėdamiesi. Aure, įeina vienas ponpalaikis ir, 
rodydamas į mane, klausia kito: kas tas per vienas? 
Tas atsako: to chlop! Tu, Joneli, nebūk durnas, nesu- 
sidėk su tokiais". 

Mano tėviškė Šilgaliuose buvo ant aukšto Šešu- 
pės kranto. Žemė buvo gana šalta, rugiams tiko, bul- 
vės gerai užaugdavo, bet kviečiams netiko, o ir žir- 
niai niekad neužaugdavo. Iš ūkio nebuvo didelio pel- 
no. Žemės buvo 86 margai (43 ha). Tėvo tėvas ir mo- 
tina mokėjo lietuviškai skaityti. Taip pat lietuviškai 
lengvai skaitydavo ir mano tėvai, o tėvas net laiš- 
kus rašydavo. Knygų pas mus būdavo tiek, kiek ta- 
da Lietuvoje buvo galima gauti: maždaug visa XIX 
a. bibliografija. 

Trečiasis mano dėdė, Jono ir Agotos sūnus, buvo 
Pranciškus, išleistas į mokslus. Pradžios mokslą jis 
baigė Naumiestyje, progimnaziją (Szkola Powiatowa) 
Marijampolėje. Baigęs Seinų seminariją, tapo kunigu 
1874 m. Prieš “Aušrai'' atsirandant, mano tėviškė nuo- 
lat gaudavo “Tilžės Keleivį" ir “Lietuvišką Ceitungą". 
Skaitydavome visi, mokėdavome skaityti net ir vo- 
kiškomis raidėmis. 

Aš gimiau 1872 m. rugpiūčio 20 d. (naujo sti- 
liaus). Taigi mano gyvenimo tik trys metai sutampa 
su vyskupų Valančium (mirė 1875.V.29). Tą pačią 
dieną ar ant rytojaus buvau pakrikštytas Sintautuo- 
se kun. Pranciškaus Augustaičio, Seinų seminarijos 
profesoriaus.* Jis gimęs Sintautų parapijoje, tą vasa- 


* Kun. Pr. Augustaitis yra parašęs Vygrių ir Seinų dije- 


24 


rą aptarnavo Sintautų ir apylinkės parapijas, kurių 
kunigai buvo išvykę į vyskupijos rekolekcijas. Dėl to 
ir Būčiuką nuvežė pakrikštyti į Sintautus. Sintautuo- 
se buvo žymūs atlaidai šv. Ksavero garbei. Ir kun. Au- 
gustaitis savo globėju turėjo šv. Pranciškų Ksaverą, 
tad ir mane tuo vardu pakrikštijo. Krikštatėviais bu- 
vo dėdė Petras Būčys ir Agota Bindokienė iš Šilgalių. 


PIRMUTINIAI ATSIMINIMAI 


Nežinau, kiek metų turėjau, bet, tur būt, nedaug: 
jau buvo gimęs mano jaunesnysis brolis Juozas. Mo- 
tina jį penėjo krūtimi. Prisitaikiau ir aš pabandžiau 
gauti, bet motina vietoj to suteikė plyskų į minkštą 
vietą. 

Gal turėjau jau dvejus metus, kai mano tėviškė- 
je sugriovė seną stubą ir pastatė naują. Aš atsimenų, 
kad, griaunant senąją triobą, vyrai nuėmė balkį ir 
nešė iš vidaus į lauką. Galvoje liko tik tas vienas vaiz- 
delis. Naujoj trioboj buvau tiek paaugęs, kad galėjau 
pasistiebęs nosį uždėti ant stalo. Skaitėsi — jau bu- 
vau didelis. | 

Iš to pat laiko liko dar vienas vaizdelis galvoje: 
piemuo sugavo peliukę ir žaidė su ja pririšęs prie už- 
pakalinės kojos siūlą. Peliukė bėgdavo tolyn, piemuo 
ją traukdavo atgal. Taip buvo kelis sykius. Vieną kar- 
tą iš po suolo, kur peliukė bandė slėptis, ištraukė tik 
kojytę, nes po suolu pasitaikė katė. 


cezijų istoriją ir Seinų vyskupijos bažnyčių . monografijas. Jis: 
ekskunigo Pr. Augustaičio dėdė, 


25; 


Kai buvau penkerių metų (1877 m. žiemą), tai 
motina pasisodino mokyti lietuviškai. Ji, būdavo, 
verpdama suka ratelį. Aš sėdėdavau iš dešinės pusės, 
o tarnaitė Marijona Gerdavytė (jau didelė mergiščia) 
atsisėsdavo iš kairės pusės. Motina, mokydama mane, 
pamokydavo ir tą tarnaitę. Tokiu būdu buvo apeina- 
mas rusų valdžios įsakymas, kuris draudė slaptas mo- 
kyklas. Motina galėjo savo vaikus pamokyti. Moki- 
nausi iš elementoriaus senoviškų būdu: didelės raidės, 
skiemens, žodžiai. Reikėjo turėti plunksną ir su ja pa- 
rodyti elementoriuje tą vietą, kurią reikėjo tarti. Nuo- 
bodus buvo tas mokslas. Kai kada tingėdamas ir iš- 
durdavau raidę. Motina už tatai tverdavo mane, pasi- 
guldydavo ant kelių ir vietoje suskalbdavo. Kaip daž- 
nai tai buvo, negaliu šiandien suskaityti, bet atsime- 
nu, kad būdavo. Neatsimenu, kaip ilgai truko, kol iš- 
mokau skaityti elementorių, o po jo maldaknygę. “Cei- 
tungą" ir “Keleivį" skaityti nereikėjo ypatingo moks- 
lo. 


Pramokus skaityti elementorių, mano dėdė kuni- 
gas Pranciškus Būčys įspėjo tėvus, kad, jei nori leisti 
vaiką į kunigus, tai reikia atiduoti mokyklon, nes gim- 
nazijon senesnių, kaip dvylikos metų, nepriima. Tuomet 
Slavikų parapijoje nebuvo mokyklos. Motina įsisodino 
mane į rogutes ir nuvežė į Vaitiekupius pas savo seserį 
Barborą Dėdinienę, kurios vaikai mokėsi Sintautuose. 
Tai buvo apie Kalėdas 1879 m. Trys Dėdinų sūnūs: 
Jonas, Rapolas ir Pranciškus tikrai mokėsi Sintau- 
tuose. Kol motina mane vežė į Vaitiekupius, aš džiau- 
giausi, kad pateksiu į mokyklą. Kai nuvažiavau, dar 
mokslo mokykloje nebuvo — Kalėdų atostogos. Be- 


26 


———————— 


o alina d a adratanadini aaa aės aa Ia 





KAN. PRANCIŠKUS BūŪČYS, Gelgaudiškio klebonas, 


vysk. P. Būčio dėdė. 


bėgiodamas su Dėdinų*-vaikais, aš patyriau, kad jų 
mokytojas baisus žmogus ir be reikalo žiauriai mu- 
šąs. Jie taip apsakinėjo, kad aš išsigandau mokyklos. 
Kitos išeities neturėdamas, apsimečiau sergąs. O ma- 
no teta Dėdinienė buvo specialistė taisyti sergančių 
vaikų sprandus. Ir man ji taisydavo sprandą, pasida- 
žydama pirštą į medų. Aš medų nuo piršto nuliežda- 
vau, bet sprandas neišgijo (sakiausi, kad man 
sprandą skauda). Varginosi mano teta savaitę ir dau- 
giau, bet aš neišgijau. Tada teta mane parvežė atgal į 
Šilgalius rogelėmis. “Žinokis su tuo vaikapalaikiu, aš 
nieko negaliu padaryti: serga ir gana". Taip aš ir li- 
kau namie. 

Po kiek laiko Slavikuose visgi atsirado mokykla, 
įsisamdžius į Eichelbergerio namus. Tas Eichelberge- 
ris buvo iš vokiečių ir evangelikas. Mokytojas buvo 
Vincas Kudirka, neseniai baigęs Veiverių seminariją, 
ano “Tėvynės Varpų" autoriaus, rodos, ne giminė. 
Taip aš ir įstojau į tą mokyklą 1880 m. Kitais metais 
mokykla persikėlė tuose pačiuose Slavikuose pas Ki- 
liotą. Tuo tarpu valsčius pastatydino medinę mokyk- 
los triobą Slavikuose ant kalnelio, už bažnyčios 
šventoriaus. Tą mokyklą aš baigiau 1883 m. ir tais pat 
metais įstojau į Marijampolės gimnazijos pirmąją 
klasą. Mokslas sekėsi vidutiniškai iki baigiant ketu- 
rias klases. Penktoje klasėje besant, įvyko labai liūd- 
nas susmukimas grynai doros žvilgsniu. Penktosios kla- 
sės atsiminimai labai negarbingi ir stačiai norėtųsi 
juos nutylėti... 

Tas sąžinės pakrikimas, kuris tuomet įvyko, 1a- 
bai paveikė protą, ir penktoje klasėje likau antriems 


28 


metams. O antrą metą būdamas penktoje klasėje, skai- 
čiau, kad man nieko jau nereikia mokytis, nes viskas 
iš pereitų metų žinoma. Tariausi kuo puikiausiai pa- 
baigsiąs. Bet įvyko priešingai: pirmame trimestre 
bendrasis pažymys buvo ne ką viršaus kaip dvejetas, 
antrasis ne ką geresnis, o ir trečiasis trimestras toks 
pat. Po Velykų į ketvirtą trimestrą negrįžau, nes ne- 

Likau namie. Tėvas pristatė prie ūkio darbų. šie- 
ną piaunant, ant delnų susidarydavo kruvinos pūslės. 
Bernai ir pusberniai su panieka sakydavo, kad nemo- 
ku dirbti. Tėvas nuolat būdavo piktas, o motina am- 
žinai susirūpinusi ir nuliūdusi. 

Atėjus vasarai, kada reikėjo stoti Seinų seminari- 
jon į egzaminus, tėvas veža mane į Seinus. Marijam- 
polėje reikėjo sustoti ir pasiimti gimnazijos liudijimas. 
Jame buvo pažymėta, kad dėl gabumų stokos išmestas 
(izkliučion) iš gimnazijos. Tą liudijimą pristačiau į 
seminariją ir, stebėtina, po įžanginių egzaminų buvo 
pagarsinta, kad juos išlaikiau. Bet neįtraukė manęs į 
priimtųjų skaičių. Tokiu būdu vėl likaus namie. 

Nuo 1889 iki 1390 metų visą laiką buvau tėviškė- 
je. Dirbau ūkio darbus. Kai tų darbų nebūdavo, naudo- 
davausi knygomis, kurias man skolindavo Slavikų vi- 
karas kun. Juozas Bacevičius. Tada šiek tiek pramo- 
kau lenkiškai ir perskaičiau kelis tomus Holzwarth'o 
“Historja Powszechna“. Tas skaitymas labai paveikė 
mano pažiūras, gautas gimnazijoje, į reformacijos lai- 
kus. | 

"Tie darbo metai doriškai buvo gana sveiki. Kelda- 
vome antrą valandą rytmetyje ir eidavome į kluoną 


29 





Vysk. P. Būčio broliai: JUOZAS ir KUN. STANISLOVAS - 
ANDRIUS 


spragilais kulti rugių. Kiek buvo kulikų, tiek klojimų 
reikėdavo iškulti iki pusryčių. Paprastai būdavome šeši 
kulikai, t. y. reikėdavo iškulti, prieš gaunant valgyti, 
šešis klojimus. Miegodavome žiemos metu nekūrena- 
mame svirne. Per gavėnią nei mėsos, nei pieniško ne- 
ragavome. Tad ir tas dorinis pakrikimas, kuris buvo 
aptemdęs mano protinius gabumus, išnyko. Kilo rim- 
tas pašaukimo klausimas. Tėvas su motina tiek bent 
jauste jautė, kad įdėtos į gimnaziją lėšos nuėjo nie- 
kais. Bet to nesakydavo. Tiktai vienu atveju tėvas pa- 
rodė savo labai griežtą nusistatymą už tą lėšų sunaiki- 
nimą: jis kaltino mane tingėjimu ir, paėmęs virvę, 
smarkiai mane išplakė. Bet niekad man nesakė, kad 


30 


aš tapčiau kunigu. Tėvo tėvas jau buvo miręs 1885 m. 
Dar gyva buvo tėvo motina. Ji nuolat man kalbėdavo, 
kaip tai geras dalykas būti kunigu, ir kaip aš kvai- 
las, kad viskas nuėjo niekais. Ji peikdavo tėvą, kad 
jis neprivertė manęs. Aš ginčydavausi, sakydamas, 
kad prievarta šiame reikale yra blogas ir neleistinas 
dalykas. Juo aiškiau aš gindavau pašaukimo laisvę, 
juo labiau ji pykdavo. 

Bet visgi aš supratau, kad man reikia būti žmo- 
gumi. Iš gimnazijos aš turėjau įsitikinimą, kad jėzui- 
tai yra nedori, niekšų organizacija, visiems pavojin- 
ga. O vieną kartą, klausydamas pamokslo, išgirdau 
kunigą sakant kuo didžiausių pagyrimų jėzuitams. Tą 
kunigą aš pažinojau ir gerbiau; žinojau, kad gerbia 
jį ir kiti. * Man kilo abejonė: kaip čia yra — toks ge- 
ras kunigas giria tokią nedorą organizaciją? Išėjęs iš 
pamokslo, aš neturėjau progos sų tuo kunigu pasima- 
tyti, bet savo problemą pasakiau kitam, rodos, kun. 
Bacevičiui. Gavau iš jo knygą “Jezuici"** ir joje radau 
tiek medžiagos, kad paaiškėjo, jog gimnazijoje įgau- 
toji pažiūra buvo tendencinga, priešinga faktams. Iš 
to kilo mintis: eisiu į kunigus, kad kovočiau su isto- 
rijos falsifikatoriais. | 


KULTŪRINIS VAIZDAS 


Šilgalių kaimo laukai buvo prie dešinio Šešupės 
kranto, tarp dviejų mažyčių upelaičių, kurie įteka į 


* Tai buvo marijonas kun. Vincentas Senkus. 
** Jei neklystu, autorius buvo Korwin-Pietrowski. 


31 


šešupę. Rytinėje kaimo pusėje ribą sudarė Aukspirta, 
sulyginamai didesnis upelaitis. Jis įbėga į Šešupę toje 
vietoje, kur baigėsi mano tėviškės laukas. Iš vakarų 
pusės kaimo laukai siekė Blusupio vagą. Jo vardas 
maždaug atitiko jo prigimtį, nes tai buvo trumpas 
upelaitis, prasidėjęs to paties kaimo laukuose. 

Apie Aukspirtą spėliojama, kad ant jos kranto 
buvusi kitados lietuvių, Perkūno garbintojų, švento- 
vė, bet be triobų. Netoli tos vietos, kur Aukspirta įbė- 
ga į Šešupę, būtent Kaukakalnio kaime, rodoma ant 
Aukspirtos kranto maža kalva ir sakoma, kad stab- 
meldžiai tenai susirinkdavę savo dievų garbinti. Tai 
tiek apie kaimą.* 

Į rytus nuo Šilgalių buvo Rukšnių kaimas, į va- 
karus ir šiaurę buvo Juškakaimiai. Prūsuose, kairia- 
me Šešupės šone buvo Gudpetriai, į vakarus Grab- 
laukiai ir toliau Stumbriai. 


SLAVIKAI 


Slavikų parapija, kaip galima matyti iš parapi- 
jos knygų ir gimimų metrikų, prasidėjo XVIII šimt- 
metyje. Pirmutinis klebonas, kurį aš žinau, bet ne- 
atmenu, buvo Rapolas Alekna-Olechnowicz. Jis bu- 
vo ne tik klebonas, bet drauge poetas, stalius ir ak- 
menų tašytojas. Jis pats iš akmens iškalė sau pamink- 
lą su lietuvišku ir kitoje pusėje lenkišku parašu. Jis 
mirė 1827 m. Po jo, nežinau, ar betarpiai ar po jo 


* Mano jaunystės laikais Šilgaliuose buvo 12 ūkių po 86 
margus ir daugiau (pilnalaukiai) ir vienas nepilnas. 


32 


įpėdinio, klebonu Slavikuose buvo kun. Tautkevičius. 
Tai buvo dar prieš lenkmetį. Jis tebevaldė parapijos 
beneficiją — 90 margų pirmos rūšies derlingos že- 
mės ūkį. Priėmęs į katalikus žydą Dobrovolskį, kun. 
Tautkevičius leido jam ant parapijos žemės pasista- 
tyti gyvenamą butą ir mažą tvartuką smulkiems gy- 
vuliams. Dobrovolskis vertėsi tuomi, kad droždavo 
šventuosius paveikslus iš medžio, o klebonas buvo 
jam pastatęs sąlygą, kad šventomis dienomis, kai 
žmonės sueina į bažnyčią, suleistų juos pasėdėti prieš 
pamaldas. Tokiu būdu Dobrovolskio butas pasidarė 
lyg parapijos salė. Kai užėjo bažnyčios turtų nusa- 
vinimas, žemė po Dobrovolskio triobomis su mažu 
kiemeliu tarp jų tapo Dobrovolskių šeimos nuosavy- 
be. Parapijai palikta 6 margai aplink bažnyčią. Kita 
dalis ūkio išstatyta parduoti, bet niekas jos nepirko. 
Tada vyriausybė padarė kontraktą su policininku ru- 
su Ignatjevu, jam parduodama aną bemažko 90 mar- 
gų ūkį su triobomis už 3000 rublių, kuriuos jis turė- 
jo išmokėti dalimis — po 100 rublių kasmet be nuo- 
šimčių. Tačiau jis išmokėjo tik vienus ar dvejus me- 
tus po 100 rub., o paskui ir to nepajėgė, nes jis re- 
tai išsipagiriodavo. Ūkį prižiūrėjo jo žmona protes- 
tantė. Juodu turėjo tris vaikus: du sūnų ir dukterį. 
Vyriausias sūnus Mikalojus tapo kataliku Lietuvos 
nepriklausomybės laikais. Bet ūkio jau neturėjo. Dar 
rusų vyriausybė išgyvendino Ignatjevo šeimą iš to 
ūkio, buvusiam policininkui mirus, apie 1905 ar 1906 
metus. 


Kun. Tautkevičius buvo žmonių labai gerbiamas 
ir darė daug naudos parapijai. Jam mirus, dar prieš 


33 


lenkmetį, 1858 m. Slavikų klebonu tapo kanauninkas 
(vėliau prelatas) Andrzejewskis. Tikroji jo pavardė 
buvo Andriukaitis, Valakbudžių švelnienės ir Povi- 
laitienės-Andriukaitytės brolis (taigi mano motinos 
dėdė). Jis vėliau buvo Seinų vyskupijos pirmas at- 
stovas Katalikų dvasinėj kolegijoj Petrapilyje, prie- 
varta tenai nuvežtas, kai Seinų vyskupas grafas Kons- 
tantinas Irinėjus Lubienskis savo paskyrimą atšaukė, 
už ką pats vyskupas buvo areštuotas ir, vežamas į 
ištrėmimą, pakeliui Žem. Naugarde 1869.VI.16 mirė. 
Nuo Katarinos II laikų Rusijos tikslas buvo atitrauk- 
ti katalikų Bažnyčią nuo priklausomybės Apaštalų 
Sostui. Tam tikslui 1801 m. buvo įkurta dvasinė ka- 
talikų kolegija. Ją popiežius pasmerkė ir ekskomuni- 
kavo jos narius. Dėl to ir vysk. Lubienskis savo vys- 
kupijos atstovą Andriukaitį atšaukė. Mohilevo arki- 
vyskupo Ignoto Holowinskio* laikais toji kolegija bu- 
vo griežtai katalikiškų pažiūrų. Tik po Holowinskio, 
prie caro Aleksandro II, buvo pasireiškusi kolegijos 
tendencija savintis jurisdikcijos teises ant visų kata- 
likų ir episkopato. Tada dviejose bažnytinėse provin- 
cijose: Varšuvos ir Mohilevo, pop. Pijus IX už tai 
paskelbė ekskomuniką. 

Tapęs Slavikų klebonu, Andriukaitis jau buvo 
senas ir liguistas. Parapijos darbų nedirbo, ypač dėl 
to, kad jam buvo sunku stovėti ant sugeltų kojų. Pa- 
rapijos darbus jis pavedė kun. Andriui Dobilaičiui, 
kitos savo sesers (Andriukaitytės) sūnui, kuris, bū- 


* Ignotas Holowinskis 1851-55 m. buvo Mohilevo arkivys- 
kupas, kolegijos pirmininkas ir Kat. Dvasinės akademijos rek- 
torius. Gyveno akademijos name, 


34 


——— — 





A14 + 


aTa 
Iki 

o Giubiaijs 
LuRžksS pac iiks 


- 
a di - Ž 
- “1: 
k 5 Ta 
AA 


7— 


I r 


Slavikų parapijos bažnyčia 


damas vikaru, ėjo klebono pareigas. Viršetatinis vi- 
karas būdavo jaunesnis kunigas. Dar prieš Andriu- 
kaitį ir Dobilaitį ypatingai pasižymėjo Slavikų vika- 
ras kun. Gumauskas. Jis ypatingai darbavosi 1857 
metais. Tai buvo bado metai. Žmonės tada kentė ne- 
apsakomą vargą. Vieni buvo lietaus metai, kada visi 
javai supuvo, o antrieji buvo ligų metai. Kun. Gu- 
mauskas ligų metu, atsilaikęs Slavikuose mišias, pa- 
siimdavo į kišenių duonos (nes nieko kito neturėjo), 
ant krūtinės užsidėjęs bursą su keliolika šv. Komu- 


35 


nijų, pėkščias išeidavo į parapiją pas ligonius, apei- 
damas įvairius kaimus paeiliui.- Žmonėse nebuvo ark- 
lių, kad būtų galėję jį pavėžinti. Žmonės maitindavo- 
si menkais miltais, sumaišytais su sumalta beržų to- 
šimi. Besibaigiant ligų metui, kun. Gumauskas mirė, 
tur būt, šiltine, nes tada daugiausia šiltinė siautė. 

Po jo Slavikų vikarai, kuriuos aš atmenu, prieš 
man stojant į seminariją, buvo kun. Kaunas ir anks- 
čiau minėtas kun. Juozas Bacevičius. Kun. Andriu- 
kaitis mirė 1885 m. Vieną sykį, dar jam gyvam esant, 
mano motina pasiuntė mane nunešti jam dovanų — 
jos megstas šiltas vilnones kojines. Uždavinys buvo 
nelengvas. Klebonijos kiemo vartai visada būdavo 
uždaryti. Kieme buvo daug šunų, ir visi buvo pikti. 
Pasižymėjo vienas didelis šuo, baltomis ilgomis, kaip 
avies, vilnomis. Žmonės jį vadindavo Lordu. Suskam- 
binus varpais, tas šuo išbėgdavo iš klebonijos kiemo 
ir atsitūpęs ties šventorium staugdavo. Tam pradė- 
jus, kiti šunes imdavo loti, ir taip kasdien po keletą 
kartų Slavikuose būdavo šunų koncertas. Gavęs mo- 
tinos įteiktą prelatui dovaną, turėjau įgyti drąsos ir 
per mažus vartelius įėjau į kiemą. Greitai apniko ma- 
ne šunes ir vienas gana skaudžiai įkando. Aš sukli- 
kau, iš virtuvės išbėgo virėja ir išgelbėjo mane iš šu- 
nų. Nuvedė mane verkiantį pas prelatą. Prelatas pa- 
glostė, padėkojo, nuramino ir davė dovanėlę. Paskui 
virėja išvedė mane per kiemą saugiai. 

Prelatui mirus, jo įpėdiniu oficialiai buvo pa- 
skirtas kun. Andrius Dobilaitis. Jis pasižymėjo, kaip 
pamokslininkas. Tai nebuvo didmiesčio pamokslinin- 
kas, bet kaimo mokytojas, kuris aiškiai, tvarkingai, 


36 


suprantamai pasakydavo tiesą, kurią kiekvienas klau- 
sytojas galėdavo lengvai atsiminti ir net negirdėju- 
siems papasakoti. Aš jo laikais buvau Slavikų pra- 
džios mokyklos mokinys, tarnaudavau jam mišiom, 
turėdavau teisę būti zokristijoje, bet, jam lipant į sa- 
kyklą, išeidavau iš zokristijos klausyti pamokslo ir 
dažnai, parėjęs namo, atpasakodavau tiems, kurie ne- 
buvo buvę bažnyčioje. Man nesisekdavo tai padaryti, 
išklausius kitų kunigų pamokslus. Žmonės kalbėdavo, 
kad kun. Dobilaitis turįs kažkokias ypatingas pa- 
mokslų knygas. Man pradėjus eiti į gimnaziją, gimi- 
nės užsiminė apie kun. Dobilaičio pamokslus ir pata- 
rinėjo, kad kaip nors įsiteikčiau klebonui ir paveldė- 
čiau jo pamokslų knygas. 


Kun. Dobilaitis 1886 m. vasarą buvo Naumiesty- 
je atlaiduose labai lengvai apsirengęs, nes buvo šil- 
tas laikas. Grįždamas jis sustojo pas savo ir mano 
gimines Račiūnus Bajoraičiuose. Tuo tarpu smarkiai 
pasikeitė oras ir atšąlo. Kun. Dobilaitis išvažiavęs 
iš svečių, kol parvyko namo, smarkiai peršalo. Ant 
rytojaus jau negalėjo atsikelti, liga griežtai ir smar- 
kiai jį suėmė. Aš buvau tada jau III gimnazijos kla- 
sėje. Patyręs jį sergant, nuėjau aplankyti. Kamba- 
ryje jau buvo keletas žmonių, diduma moterų. Kle- 
bonas pažino mane ir gana aiškiai balsu ištarė, kad 
savo knygas pavedąs man. Jis dar pasirgo porą die- 
nų ir mirė. Knygų man neteko. Žmonės jo labai gai- 
lėjosi, nes jis buvo pradėjęs parapijai naudingų dar- 
bų, tik mirtis tai sukliudė. 


37 


SLAVIKŲ MOKYKLOS ISTORIJA 


Tarp žymesnių asmenų Slavikuose buvo du mo- 
kytojai. Apie mokytojus kalbant, reikėtų paminėti 
rezurekcionistų įkūrėją, mokytojo sūnų Jeronimą Kai- 
sevičių. Parapijos metrikuose nėra apie jį pėdsako. 
Po Kaisevičiaus viskas buvo lenkiškai mokoma. Pa- 
rapijos mokykla buvo, bet mokslas joje buvo lenkiš- 
kas. Apie tą mokyklą turiu žinių iš savo tėvo moti- 
nos švogerio. Mano tėvo motinos sesuo buvo ištekė- 
jusi į Oškinės kaimą, kitaip vadinamą Panoviais, ant 
Novos upės kranto. Ji ištekėjo už žmogaus, kurio 
vardas Viktas (pavardės neatsimenu). Man mažam 
esant, tasai Viktas man pasakojo apie tuos laikus, 
kada jis ėjo Slavikų parapijos mokyklon, t.y. pusėje 
XIX amžiaus. Jis aiškino, kodėl jis moka lenkiškai. 
Mokykloje lenkų kalba buvo privaloma, vienintelė 
leidžiama. Buvo lentutė su parašu “Osio!', ir kas kal- 
bėdavo lietuviškai, tas gaudavo nešioti tą lentutę. 
Kas ją turėdavo, tas užkalbindavo kitus, jos neturin- 
čius. Ir, kai užkalbintasis ištardavo lietuvišką žodį, 
tuojau be formalumų gaudavo lentutę ir pareigą ją 
nešioti. Tas mano giminė senukas, kuris pasakojo čia 
minėtą auklėjimo priemonę, buvo šviesaus proto, su- 
manaus, malonaus būdo žmogus. Jis buvo artistas 
viename dalyke: iš sausos liepos išskaptuodavo pa- 
togias klumpes ir estetiškai jas išpuošdavo. 

Tas senukas man pasakojo apie mokyklą, kokia 
ji buvo prieš lenkmetį. Po lenkmečio iki 1880 m. aš 
nežinau, kokia buvo mokyklos istorija. Aš tik žinau 
apie tuos du mokytoju: Vincą Kudirką ir jo įpėdinį 


38 


Stalioraitį, kuriuos pažinojau. Mokykla oficialiai va- 
dinosi “Pradinė vienklasė liaudies mokykla“ (Rusiš- 

Kudirka buvo vedes lenke. Ji, matomai, buvo 
silpnos sveikatos ir jųdviejų vaikai maži mirdavo. Aš 
pažinojau du vaikučiu: abu buvo tėvo vardais, nes 
antrasis gimė pirmajam mirus, ir abu buvo Vincu- 
kai. Tas antrasis vaikutis buvo žymiai jaunesnis už 
mane. Jis dar nevaikščiojo į mokyklą. O mes vaikai 
mėgdavome jį klausinėti, kaip jis vadinasi. Jis atsa- 
kydavo lenkiškai: “Vincenti Dlugi (vietoj Drugi) Ku- 
dirko''. Pats tėvas mokytojas buvo lietuvis ir, ypač 
pradžioje, dėstydavo gerai, nors rusiškai, bet aiškiai 
ir taip sėkmingai, kad į tris metus aš pasiruošiau ir 
sėkmingai išlaikiau egzaminus į gimnazijos pirmąją 
klasę. 


VALSČIUS IR VIETOS INTELIGENTAI 


Ilgainiui Slavikuose pradėjo darytis kaip ir dvi 
inteligentų grupės, kurių vienos centras buvo klebo- 
nija, o antros valsčiaus raštinė, stovėjusi ant Siesar- 
ties kranto Juškakaimiuose. Visa Slavikų parapija 
buvo šilgalių valsčiuje. To centro vadas buvo šilga- 
lių valsčiaus raštininkas. Kol šilgalių valsčiaus vai- 
tas buvo Jurgis Puidokas, Oškinės arba Panovių kai- 
mo ūkininkas, tol raštininkai mažai ką reiškė, nes 
vaitas pats buvo beveik inteligentas. Raštinės ir vals- 
„čiaus reikalus jis gerai išmanė ir dažnai gyvendavo 
„Juškakaimiuose, valsčiaus raštinės trioboje. Rašti- 


39 


ninkas tiktai vykdydavo jo paliepimus. Visą mano 
jaunystės laiką Puidokas vis būdavo renkamas vaitu 
ir vyriausybė jį tvirtindavo. Jis gerai mokėjo rusiš- 
kai ir lenkiškai. Jam mirus, valsčiaus raštininku ta- 
po Šumskis, kuris ir apsigyveno Juškakaimiuose, 
valsčiaus raštinėje. Valsčius samdė jam pagelbinin- 
ką, jaunesnį raštininką. Tada buvo didelis klausimas 
dėl vaito. Įvairūs ūkininkai buvo renkami, bet vals- 
čių valdė Šumskis. 

Neatsimenu gerai kuriais metais iš Irkutsko 
(Siberijoje) į tėviškę, į Endrikių kaimą, parvyko 
Irkutsko gimnazijos direktorius Petras Markūza 
(1847-1892), su titulu “Diestvitelnyj statskij soviet- 
nik'". Brolis jam užrašė savo ūkio šešis margus. To- 
kiu būdu Markūza galėjo kandidatuoti į vaitus. Daug 
kartų Šilgalių valsčiaus ūkininkai išsirinkdavo Petrą 
Markūzą vaito pareigoms, bet apskrities viršininkas 
Kusakovas tų rinkimų niekad netvirtindavo. Vieną 
kartą pats viršininkas atvyko į rinkimus. Jis paskel- 
bė, kad Markūzos šalininkai stotų dešinėje, o kito 
kandidato rėmėjai liktų kairėje. šumskis tą paskelbė 
lietuviškai. Beveik visi rinkikai suėjo į dešinę. Tada 
viršininkas perėjo į kitą vietą ir susidarė taip, kad 
Markūzos rinkikai atsidūrė viršininko kairėje. Tą 
pastebėję, rinkikai perbėgo į kitą pusę. Galų gale iš 
aukštosios valdžios atėjo įsakymas, panaikinąs Mar- 
kūzos teisę kandidatuoti į vaitus. O reikia žinoti, kad 
tas Markūza buvo Andriaus Botyriaus draugas. Jis 
buvo baigęs Maskvoje filologiją pas prof. Fortūnato- 
vą, po to buvo Tomsko gimnazijos inspektorium ir 
Irkutsko gimnazijos direktorium. Išsitarnavęs pensi- 


40) 


ją, nepasiliko Rusijoje, bet grįžo namo, nes buvo pa- 
siilgęs tėvynės. Jis likosi patriotas ir katalikas, bu- 
vo padorus ir geras Žmogus. 

Markūzos kandidatūra į vaitus ypačiai nepatiko 
Šilgalių valsčiaus raštininkui Šumskiui, kurio pusę 
palaikė ir priklausęs nuo jo jaunesnysis raštininkas. 
Ilgainiui prie tos grupės pradėjo prisišlieti ir moky- 
tojas Vincas Kudirka. Minėtasis aukščiau Ignatjevas 
dažnai būdavo raštinėje; žmonės šnekėjo, kad jie ten 
pusėtinai išsigerdavo. Susidarė tokiu būdu lyg dvi ko- 
vojančios inteligentų srovės Slavikuose: iš vienos pu- 
sės klebonija su vikaru, iš antros — valsčiaus rašti- 
nė su mokytoju. šioks toks antiklerikalizmas ėmė 
reikštis bažnytkaimyje. Labai sunki padėtis susida- 
rė vargonininkui, kuris taip pat mokėjo rusiškai ir 
lenkiškai ir skaitėsi inteligentų. Jis vadinosi Kazi- 
mieras Vinteris. Jam nepatogų buvo prisidėti prie 
antiklerikalinės krypties, juo labiau, kad vienos ran- 
kos nykščio neturėjo. Vargonininkui tai nepatogus 
dalykas. Jis to nykščio buvo netekęs, neatsargiai ap- 
sieidamas su ginklais. Nė Kudirka stačiai nestojo 
antiklerikalu. Vinteris kartais pareikšdavo nepasi- 
tenkinimą klebonijos kryptimi, juo labiau, kad vika- 
ras per anksti keldavo mišių laikyti. 

Antiklerikalinė kryptis turėjo savo simpatiką žy- 
dą Zwi, kuris laikė Slavikuose karčiamą. Bet su žmo- 
nėmis jis labai gražiai apsieidavo, žinoma, buvo gud- 
rus žmogus. Maždaug kas mėnesį išparduodavo apie 
40 kibirų degtinės, kurią imdavo iš Žem. Panemunės 
dvarininko, pono Zano propinacijos sandėlio, buvu- 
sio šalia Lukšių. Kada Zwi pirmą kartą nuvažiavo 


41 


tenai su savo bačka, tai joje buvo kelios jaučio pūs- 
lės, pripūstos oro. Sandėlys susėikėjo, kiek degtinės 
į tą bačką tilpo, ir tiek užrašė jos talpos. Kai degti- 
nė buvo išparduota, tai pūsles perdūrė ir išėmė per 
špunką iš bačkos. O paskui sandėlys jau neseikėda- 
mas pripildavo bačką. Gudrusis Zwi, matyt, neper- 
daug pūslių buvo įtaisęs į savo bačką, nes numanė, 
kiek tai galima padaryti, kad sandėlio vedėjas nepa- 
stebėtų. 


Būdamas Slavikų mokyklos vedėju, Kudirka pa- 
laikė gerus santykius su Vizbarynų (žmonės taria 
Juzbarinų) mokyklos vedėju. Vizbarynai tai kaimas 
kairiame Šešupės šone Prūsuose. Žiemą, Šešupei už- 
šąlus, Rusijos sienų sargybos karininkas leisdavo 
abiem mokyklom susieiti ant šešupės ledo čiuožti. 
Vizbarynų mokykloje vaikų buvo apie tris sykius 
daugiau, kaip Slavikų mokykloje, nes Prūsuose moks- 
las buvo privalomas. Geri buvo santykiai tarp moky- 
tojų, o ant ledo prie mokytojų buvo geri santykiai 
ir tarp mokinių. Sargybų karininkai dažnai mainyda- 
vosi. Vasarą be jokio leidimo mes, Slavikų mokyklos 
vaikai, eidavome maudytis į Šešupę iš dešinio šono. 
Vizbarynų mokiniai ateidavo ten pat iš kairiojo šono. 
Abiejų gimtoji kalba buvo ta pati: lietuviška, bet Viz- 
barynų vaikai mus vadindavo “ruškiais", kas mums 
nepatikdavo. Mokyklų vyresnybė reikalavo iš moky- 
tojų raginu vaikus, kad jie dėvėtų raudonas bliuzes 
su juodu šikšniniu diržu. Mokytojas, kad ir nelabai 
norėdamas, turėjo vykdyti tą rusų pedagogikos dės- 
nį ir sudarydavo pagrindo Prūsų vaikams mus vadin- 
ti “ruskiais"'. Jiems pravardžiuojant mus, mes atras- 


42 


„Vai 





[LIT —— = Lo iakind i MALL) 


Sėdi vysk. P. Būčio dėdė PETRAS ir AGOTA BŪČčČIAI, 
stovi pusbrolis Pranciškus Būčys ir pusseserė Antanina 
Būčytė-Mockevičienė 


davome žodžių, kurie nepatikdavo jiems. Taip tad be 
priežiūros besimaudydami šŠešupėje, iš pradžių gin- 
čydavomės, o kai žodžių pritrūkdavo, tai imdavomės 
akmenukų, ir kova prasidėdavo jau veiksmais, ne 
žai, kurių Vizbarynų mokiniai neturėjo. Dėl to daž- 
nai kova baigdavosi jų bėgimu, juo labiau, kad jų 
mokyklos drausmė neleisdavo kovos tęsti per ilgai. 


Prieš Puidoko laikus aš atsimenu tiktai vieną 
vaitą, bet pats jo nemačiau, tik iš senesniųjų už save 
buvau apie jį girdėjęs. Tas vaitas vadinosi Gluosna- 
galvis. Kaip vaitas, bažnyčioje jis turėjo vietą netoli 
grotelių. Bet parapijoje buvo kitas taipgi žymus žmo- 
gus, medinių triobų statytojas Skliutas. Šis labai 
mėgdavo giedoti, ir garsiai, o visai neturėjo muzika- 
lios ausies. Jis bažnyčioje taikydavosi būti šalia vai- 
to. Kai prasidėdavo giesmės, ypačiai per mišias vi- 
sai bažnyčiai giedant, pakrikęs Skliuto balsas įkyrė- 
davo vaitui ir tas, dažnai nesikęsdamas, garsiai kreip- 
davosi į Skliutą: “Ko bliauni, kaip velnias! Kai duo- 
sių su lazda į snukį..." Po Markūzos kovų vaitais Šil- 
galių valsčiuje buvo Jurgis Martišius iš Račkausky- 
nės (kur buvo šienavę Šilgalių vyrai). Po jo buvo 
Jonas Riauba, na, ir nepriklausomos Lietuvos lai- 
kais Jonas Naujokaitis (Prano Naujokaičio brolis). 
Jie visi buvo mano giminės. 


II 


MARIJAMPOLĖS GIMNATZIJA IR 
JOS MOKYTOJAI 


GIMNAZIJOS DIREKTORIAI 


Rugpiūčio mėn. 1883 m. aš patekau į Marijam- 
polės pirmąją klasę, į normalinį skyrių, kuriame bu- 
vo virš trisdešimties mokinių. Gimnazijos direktorius 
buvo Serno-Solovjovič, rūstus, mažai kalbantis žmo- 
gus, kurio bijojo ir moksleiviai, ir mokytojai. Numa- 
nu, kad jis buvo iš buvusių unitų šeimos, greičių grei- 
čiausiai jau gimęs pravoslavijoje. Jis išbuvo direk- 
torium ilgą laiką ir, jei neklystu, pasitraukė iš gim- 
nazijos 1888 m., išsitarnavęs pilną pensiją. 

Į jo vietą Marijampolėn atvyko iš Varšuvos di- 
rektorium “dieistvitelnij statskij sovietnik" Gajews- 
ki. Inspektorium buvo geras žmogus ir malonaus bū- 
do rusas Tarasov, kurio sūnus buvo pora klasių aukš- 
čiau už mane toje pat gimnazijoje. Bet Tarasov gavo 
kitą vietą, kai 1384 m. Andrius Botyrius tapo gimna- 
zijos inspektorium Marijampolėje. Botyrius tose pa- 
reigose išbuvo tik vienerius metus. Nuo 1884 iki 1889 
m. inspektoriaus pareigas ėjo istorijos mokytojas 
Roždestvenskij. 


MOKYTOJAI RUSAI 


Iš mokytojų rusų pats geriausias pedagogas bu- 
vo Vasiljev, kurio sūnus buvo toje pat gimnazijoje, 


47 


bet žymiai vyresnis už mane. Vasiljevas niekada ne- 
pažeisdavo lietuviško jausmo ir, dėstydamas istoriją, 
neužgauliodavo katalikų. Mokiniai jį gerbdavo ir, ga- 
lima sakyti, mylėdavo. 

Buvo gimnazijoje įprotis, kad abiturientai, ga- 
vę gimnazijos baigimo atestatus, eidavo tą vakarą 
daužyti mokytojams langų. Vieną metą, išdaužę ki- 
tiems mokytojams ir direktoriui, jie sustojo ir tarė- 
si, ką daryti su Vasiljevu. Galų gale nutarė, kad rei- 
kia ir jam padaryti tą patį, nes, jei nepadarys, jį iš- 
mes iš mokytojų. Jis tada gyveno prie vadinamos Po- 
nų gatvės, kuri vėliau gavo Kęstučio vardą. Bet jo 
namukas buvo kieme, ne prie gatvės. Įėję į kiemą jau 
sutemus, jie ėmė mėtyti akmenukus, rūpindamiesi 
nepataikyti į langą. Jis pajuto bombardavimą, išėjo 
pro duris ir tarė: “Graždanie niešalite" (Piliečiai, ne- 
išdykaukite). Tie susigėdo ir išbėgiojo.* 

Priešingos nuotaikos buvo taip pat istorijos mo- 
kytojas rusas Roždestvenskij, kuris po Tarasovo ir 
po Botyriaus buvo inspektorium. Jis savo pamokomis 
buvo sudaręs tas klaidingas pažiūras į istoriją ir jė- 
zuitus, kuriuos pirmiau minėjau. 

Tarp rusų mokytojų buvo dar šumovič, senas, 
nerangus žmogus ir absoliučiai nepedagogas. Kiek- 
viena proga jis įžeisdavo lietuvius, žydus ir lenkus. 
Mokiniai mažai tesinaudodavo jo pamokomis, o nau- 
dodavosi nerangumu, reikšdami jam, gali sakyti, pa- 
nieką. Būdavo, jam ant peties uždeda kokį trupinį 


* Gimnazijos baigimas suteikdavo teisę vadintis “gražda- 
nin", o “nešalite"* sakoma tik vaikams. Abiturientai suprato 
švelnią ironiją. 


48 


duonos ar šiaip ką ir paskui juokiasi, kai jis su ran- 
ka nepasiekia to trupinio nuimti. Dėstydamas pamo- 
ką (dėstė rusų kalbą), jis stovėdavo tarp suolų. Jam 
bestovint ir bešnekant, mokiniai ant nugaros kreida 
nupiešdavo velniuką. 


Dėstydamas rusų literatūrą, jis turėjo keletą mo- 
kinių, kuriuos beveik kasdien klausdavo dėl to, kad 
jam rodėsi, jog jie nieko nemoka. Kiti draugai tuos 
mokinius vadindavo Šumovičiaus “učebnaja koman- 
da" (mokomoji komanda). Nuolat klausinėjami, jie 
gaudavo blogus pažymius. Penktoje klasėje aš sėdė- 
jau šalia Vaclovo Matulaičio, kuris buvo toje “učeb- 
noje komandoje". Tuo laiku mes mokėmės Rusijos 
XVIII a. literatūrą. šumovičius buvo pasakęs, jeigu 
kas nesupranta nerusiškos kilmės žodžio tų laikų Li- 
teratūroje, tai turi klausti. Vieną dieną, išdėstęs pa- 
moką, šumovičius ėmė klausinėti Vaclovą Matulaitį 
ir buvo labai nepatenkintas jo atsakymais. Baigęs 
klausinėti, mokytojas tarė: “Davolno s vas. Dva“ 
(Gana. Dvejetas). Eidamas nuo suolų prie katedros, 
ruošdamasis dvejetuką parašyti į klasės žurnalą, vis 
kartoja: “Davolno s vas. Dva"''. O priėjęs prie kated- 
ros, lyg ir pasitaisydamas, sako: “A pročim jedinica“' 
(O be to, vienetas). Man kilo mintis gelbėti draugą, 
nes už “jedinicą" reikės sėdėti karceryje po raktu. 
Tada aš rusiškai sakau: “Ponas mokytojau, aš nesu- 
prantu". — “Ko nesupranti?" Aš sakau: “Žodžio tran- 
šeja'". Aš žinojau, kas yra tranšeja, bet tai svetimas 
žodis, o man buvo svarbu mokytojo dėmesį nukreipti 
į šalį. šumovičius ėmė aiškinti, kad tranšeja tai vin- 
giuotas perkasas, vartojamas tvirtovėms paimti. Iš- 


49 


aiškinęs, mokytojas klausia, ar aš supratau. Atsakiau, 
kad ne visai. Tada jis palieka katedrą ir žurnalą, ei- 
na prie lentos, piešia tranšeją ir aiškina. Užbaigęs 
aiškinimą ir piešimą, ir vėl klausia, ar aš supratau, 
o aš gyvai atsakiau: “Supratau ir nuoširdžiai dėko- 
ju". Patenkintas mokytojas man sako: “Davolno Ss 
vas. Četyre"' (Gana. Ketvertas). Taip Matulaičiui ir 
neteko sėdėti karceryje, nes mokytojas užmiršo jį. 
"Tai tokio būta pedagogo! 


Dar buvo rusas pedagogas Petropavlovskij, jau- 
nas žmogus. Jis labai rūpindavosi, kad jo kelnės per 
kelius nebūtų susiraukšlėjusios. Dėlto jis niekad ne- 
sėdėdavo, o visada būdavo stačias. Jo barzdelė visa- 
da būdavo rūpestingai puoselėjama. Kaip pedagogas, 
dėstydamas rusų kalbą ir literatūrą, jis nepasižymė- 
jo nei gerumais, nei blogumais: atlikdavo savo už- 
davinį ir išreikalaudavo iš mokinių, kas buvo užduo- 
ta. Kada paskirdavo rašto darbą klasėje, tai žiūrė- 
davo, kaip mokinys tvarkingai išreiškia savo mintis, 
ir mokėdavo įvertinti kalbos grožį Kai užduodavo 
namų darbus, tai kiekvienas mažmožis, kiekviena ne- 
pastebėta, klaidingai parašyta raidė buvo laikoma di- 
deliu nusikaltimu. Ir geriausiai atliktas darbas, ku- 
riame pasitaikydavo kokių nepastebėtų apsirikimų 
perrašant, būdavo vertinamas menkiausiu pažymių 
— vienetu. Aš kartais namų darbus parašydavau ne 
tik už save, bet ir už draugus. Už savo darbą gauda- 
vau dvejetą, o mano draugai už mano parašytą po 
ketvertą, penketą. O tai dėl to, kad jie perrašydavo 
be klaidų. šitoks kriterijus nebuvo Petropavlovskio 
įvestas, o tai buvo gimnazijai privaloma taisyklė: už 


50 


netyčia padarytą, nepastebėtą raidės suklydimą, už 
etimologinį apsirikimą buvo griežtai įsakyta rašyti 
patį blogiausią pažymį.* 

Keturiais ar penkiais metais už mane vyresnis 
buvo moksleivis Arendarčikas. Jis nuo I iki VIII kla- 
sės per septynerius metus pereidavo iš klasės į kla- 
sę kaip pirmasis mokinys su geriausiu pažymiu ir su 
dovana. VIII klasėje nuo rudens iki pavasario jis iš 
visų dalykų turėjo tiktai patį aukščiausią pažymį. 
Baigiamieji gimnazijos egzaminai buvo raštu ir žo- 
džiu. Raštams temas ir uždavinius gimnazija gauda- 
vo iš Varšuvos Mokslo apygardos užlipintuose vokuo- 
se, kuriuos atplėšdavo tik egzaminų salėje. Iš grai- 
kų kalbos egzaminas turėjo būti vertimas iš rusų į 
graikų kalbą. Arendarčikas visą vertimą padarė kuo 
geriausiai, tiktai, kur būta rusiškas “dočeri" (vienas- 
kaitos kilmininkas), ten jis parašė “tu thygathros", 
o turėjo būti “tes thygathros'' (ne vyriškos, bet mo- 
teriškos giminės artikelis). Už tai jo darbas buvo 
įvertintas “jedinica"', ir jis paliktas VIII klasėje ant- 
riems metams. Aš tikiu, kad ta “jedinica"' priklausė 
pedagogams, o ne jam. Čia buvo pailsusio žmogaus 
neapsižiūrėjimas, o nę žinojimo stoka. Arendarčikas 
išbuvo antrus metus VIII klasėje, išėjo į universite- 
tą ir, jo nebaigęs, mirė. 

Rusas Bieliajavas dėstė matematiką, ir dėstė ge- 
rai. Nors jo pavardė Bielajev, bet plaukai ir barzda 


| * Gimnazijoje, kaip ir visose Rusijos mokyklose, buvo var- 
tojama penkių laipsnių pažymių sistema: 5 — labai gerai, 4 — 
gerai, 3 — pakankamai, 2 — nepakankamai, 1 — labai blogai. 


51 


juodesni jau negalėjo būti. Jis taipgi už vieną klai- 
dą rašydavo “jedinicu". O šeštadienį už - kiekvieną 
“jedinicą"" reikėjo sėdėti po raktu. 


MOKYTOJAI LENKAI 


Iš lenkų mokytojų labiausiai gerbtinas klasikas 
Sawicki. Tai padorus, geras ir naudingas žmogus, 
visų mokinių labai gerbiamas. Ir šiaip jis pasižymėjo 
tokiomis savybėmis, kurios naudingos buvo jaunuo- 
menei įsigyti ir jo pavyzdžiu gyvenimą tvarkyti. 

Toli ne tokios rūšies buvo taip pat filologas len- 
kas Wloszek. Tai labai nervingas, piktas ir nepasto- 
vaus būdo žmogus. Vieną gerą jo savybę pastebėjo 
mokiniai, kad jis niekad nenešiodavo kaliošų ir pur- 
vinomis Marijampolės gatvėmis sugebėdavo vaikščio- 
ti nesuteršdamas savo batų. Jis buvo labai aukštas, 
turėjo ilgas kojas ir buvo sudžiūvęs, todėl eidavo 
kaip garnys, aukštai keldamas kojas. Kai kada tarp 
jo ir mokinių kildavo kone muštynės. Trečios klasės 
mokinį Vincą Kudirką jis parmetė klasėje ant grindų. 

Taip pat lenkas buvo Pajewski, mažo ūgio žmo- 
gus, neblogas dėstytojas, nesupykdavo ant nusikals- 
tančių moksleivių ir besišypsodamas mokėdavo jiems 
įskaudinti. Būdamas VI klasės auklėtojas jis taip ne- 
patiko tos klasės moksleiviams, kad jie vieną kartą 
į jo kėdę katedroje įtaisė adatą, smaigaliu į viršų. 
Jis atėjęs, adatos nepastebėjęs, sėdo ir pašoko, kaip 
gyvatės įgeltas. Prasidėjo didelis tardymas gimnazi- 


52 


joje. Ne pilnai pasisekė susekti, kas kaltas, bet vie- 
nas sulenkėjęs lietuvis buvo pašalintas iš gimnazijos. 

Ten pat gimnazijoje yra buvęs lenkas Wilka- 
niec, tur būt, kilęs iš lietuvių, bet aš jo nepažinojau: 
jis pasitraukė iš gimnazijos man esant I klasėje. Dau- 
giau lenkų aš neatsimenu, tiktai gimnazijos gydyto- 
jas buvo daktaras E. Uscinski. Jis buvo lenkų pat- 
riotų vadas Marijampolėje. 


MOKYTOJAI LIETUVIAI 


Mano laikais Marijampolės gimnazijoje buvo trys 
lietuviai mokytojai: Vincas Staniškis (seniausias), 
Petras Kriaučiūnas ir Juozas Jasulaitis. Man įstojant 
į I klasę, prirengiamosios (priešklasės) vedėjas buvo 
Petras Arminas. Bet jis tais pačiais 1883 metais bu- 
vo atstatytas. Jo vietą užėmė nelietuvis, kurio pavar- 
dės aš neatsimenu. 


Vincas Staniškis buvo filologas, daugiausia dės- 
tė lotynų kalbą žemesnėse klasėse. Savo dalyką jis 
žinojo, bet nepasižymėjo nei pedagoginiais gabumais, 
nei nuoseklumu elgesyje su moksleiviais. Jis buvo 
nepiktas, nemėgo kenksmingų moksleiviams bausmių, 
bet laikydavosi metodo, kurį, tur būt, skaitė tėviška 
auklėjimo priemone. Kai aš nemokėdavau kada už- 
duotos pamokos, tai, užuot nubaudęs ir blogą pažymį 
į klasės žurnalą parašęs, jis vadindavo mane “len- 
tiaj malčiška'' (tinginys, vaikėze), pasikviesdavo prie 
katedros, kurioje sėdėdamas paimdavo mane už plau- 
kų ir tesdavo žemyn. Aš, žinoma, lenkdavau galvą iki 


53 


žemės ir man neskaudėdavo. Juokdavosi kiti, juokda- 
vausi ir aš. Po to, kai Apuchtin, Varšuvos mokslo 
apygardos globėjas 1885 m. apsilankė Marijampolės 
gimnazijoje, Staniškis turėjo liautis su savo tėviškuo- 
ju metodu ir laikytis drakoniškai griežtų dėsnių. 

Vieną kartą aš rašiau klasės darbą — vertimą 
iš rusų kalbos į lotynų ir, vietoj “pauperes'"', para- 
šiau “pauperi". Už tai gavau vienetą ir valandą sė- 
dėti po raktu, nors kitų klaidų nebuvo. Ketvirčio gale 
iš lotynų kalbos buvo dvejetas. Kitame ketvirtyje man 
vėl pasitaikė panaši nelaimė: versdamas iš rusų kal- 
bos į lotynų, parašiau “in senato", kai reikėjo “in 
senatu". Tai buvo vienintelė klaida visame darbe. Aš 
teisinausi, kad tai nėra klaida, nes Salustius kaip tik 
vartoja “in senato". Staniškis atsakė, kad tik VIII 
klasėje valia sekti lotynų klasikus, o V klasėje rei- 
kia laikytis gramatikos. Gavęs “kuolą" už tą darbą, 
atsėdėjęs karceryje valandą, ketvirtyje gavau irgi 
dvejetą iš lotynų kalbos. 

Buvo dar ir kitas panašus atsitikimas. Iš loty- 
nų kalbos versdamas į rusų kalbą, žodį “ipsorum"' iš- 
verčiau į “samych"' (reikėjo samich). Už tai gavau 
vienetą ir trečią dvejetą ketvirčio gale. Klaida buvo 
rusų kalboje, bet pažymys lotynų kalbai. Iš tų kelių 
pavyzdžių matoma, kodėl aš nesu didelis lotynų kal- 
bos mėgėjas. 

Staniškis buvo vedęs sulenkėjusią vokietę, namie 
lenkiškai tešnekėdavo. Turėjo vienatinį sūnų, kuris 
į gimnaziją įstojo jau man iš jos išėjus. Girdėjau, kad 
tas Staniškio sūnus Vytautas pasižymėjo, kaip uolus 
lenkų endekų vadas, ekonomistas, avižų specialistas. 


54 


Jis nuo 1919 profesoriavo Krokuvos universitete ir 
reiškėsi politiniame gyvenime. Žuvo 1942 Oswiecimo 
koncentracijos stovykloje. 

Paskutiniais laikais, po to, kai Kriaučiūnas ir 
Jasulaitis paliovė gimnazijoje dėstę lietuvių kalbą, 
Staniškis apsiėmė vesti jos pamokas, įsipareigoda- 
mas vartoti rusų raides. Tiesą pasakius, jis nevers- 
davo mus tų raidžių laikytis, nekontroliuodavo, ar 
mes lietuviškus žodžius rašomę rusiškomis raidėmis. 
Rašto darbų jis neužduodavo. Mes žinojome, kad jam 
nevalia toleruoti lotyniškų raidžių lietuvių kalboje. 
Naudodamiesi tomis raidėmis, mes elgdavomės taip, 
kad nesudarytume sunkenybių mokytojui. Bet pamo- 
kos būdavo nuobodžios ir daugelis jų nelankė. 


Petras Kriaučiūnas. Apie jį esu girdėjęs iš tų 
kunigų, kurie Kriaučiūną pažinojo prieš jam įstojant 
į Seinų seminariją. Marijampolės gimnazija, kaip ži- 
noma, yra kilusi iš “Szkola Powiatowa“. Pilna gim- 
nazija ji pasidarė tik 1867 m. Aš negaliu pasakyti, ar 
jau buvo gimnazija ar dar “Szkola Powiatowa", ka- 
da ten mokėsi mano dėdė, vėliau Gelgaudiškio klebo- 
nas, kun. Pranciškus Būčys. Kol mokyklos direkto- 
rius buvo lenkas, o dėstomoji kalba lenkiška, buvo 
vartojamos net ir kūno bausmės rykštėmis. Jau man 
esant gimnazijoje, joje tarnavo tasai vyras, kuris se- 
niau vykdydavo plakimo bausmes tos įstaigos moks- 
leiviams. Bet šita sistema jau buvo panaikinta prieš 
įvykstant mokyklos pasikeitimui iš lenkiškos į ru- 
sišką. Kriaučiūnui tą mokyklą baigiant, joje tebuvo 
tik septynios klasės, nors skaitėsi pilna gimnazija. 
Joje tuomet buvo lenkų mokytojų daugiau, negu ma- 


55 


no laikais. Tarp lenkų mokytojų buvo vienas kilnaus 
būdo žmogus, kuris, labai brangindamas Lenkiją, su 
prato, kad lietuviams pridera mylėti Lietuvą. Tikra 
žinia, kad to mokytojo įtakoje augo Petras Kriau- 
čiūnas, kuris pilnai suprato lietuviškojo patriotizmo 
reikalą. Nežinau, bet spėlioju, kad maždaug tuo pa- 
čiu laiku toje gimnazijoje, rasit ir to paties mokyto- 
jo įtakoje, augo Stasys Riauba iš Pusdešrių, kuris 
vėliau, baigęs Varšuvos universitetą, tarnavo valsty- 
bės banke Varšuvoje ir tame pat mieste mirė. Tur 
būt, apie tą patį laiką toje pačioje gimnazijoje buvo 
ir Petras Markūza, ir Andrius Botyrius, kuriuodu ta- 
čiau ėjo ne į Varšuvą, o į Maskvą aukštojo mokslo 
ieškoti. Kun. Simonaitis, kuris mirė Punsko klebo- 
nu ir, tur būt, buvo nedaug jaunesnis už minėtuosius, 
bet buvo “Tėvynės Varpų'' autoriaus Vinco Kudirkos 
klasės draugas, man pasakojo, kad anasai lenkas mo- 
kytojas prikalbinęs Petrą Kriaučiūną, abiturientą, lie- 


tuviškai išversti Kochanowskio parafrazuotą psalmę |: 


ir lietuviškai ją paskaityti gimnazijos baigimo iškil- 
mėse. Į tą iškilmę buvo sukviesti ne vien apylinkės 
dvarininkai, miesto žymesnieji asmenys, bet ir moks- 
leivių tėvai, giminės sodiečiai. Iškilmingoje gimnazi- 
jos salėje lietuvių ūkininkų vyrų ir moterų buvo pil- 
na. Kai Kriaučiūnas lietuviškai paskaitė savo verstą- 
ją psalmę, tai lietuvės moterys verkė, o vyrai stebė- 
josi, bet drauge ir džiaugėsi, kad jų kalba taip išky- 
la, jog net pačioje gimnazijoje, didžiausioje iškilmė- 
je, lieka pagirta ir pagerbta. 


56 


Kai mano dėdė nuvažiavo į Seinus stoti į semi- 
riją, tai tos įstaigos vadovybė jam pasiūlė prie savo 
pavardės galo pridėti “ski" ir pasidaryti “Buczyns- 
ki'', bet jis atsisakė. Jis pats man tai pasakojo, tik 
aš nesumečiau paklausti, ar tai buvo sąryšyje su 
patriotiniu Kriaučiūno sąjūdžiu ar ne. Negaliu tik- 
rai pasakyti, bet man atrodo, kad mano dėdė ir Kriau- 
čiūnas, gal ne visą laiką, bet maždaug tame pačiame 
laike buvo Seinų seminarijoje. Mano dėdė niekad ne- 
užsigynė savo lietuvybės. Panašiai buvo nusistatę 
maždaug to pat amžiaus klierikai Plėšikas ir Augus- 
taitis. Maždaug tos pačios dvasios buvo ir klierikas, 
paskui kunigas Barkauskas, kuris, deja, ilgainiui iš- 
ėjo iš proto ir mirė. Labai jaunas mirė ir Plėšikas, 
baigęs Petrapilio dvasinę akademiją. 

Kriaučiūnas, būdamas klieriku Seinuose, turėjo 
du dideliu geismu: išlaikyti savo lietuvybę ir Lietu- 
voje darbuotis, kiek galima daugiau įsigijus mokslo. 
Jam seminariją baigiant, Seinų seminarija neturėjo 
stipendijos Petrapilio dvasinėje akademijoje, nes vie- 
nintelė stipendija jau buvo užimta. Šiandien nežinau, 
kas ją buvo užėmęs. Tuo tarpu Žitomieriaus vysku- 
pija neturėjo ganėtinai kandidatų savo stipendijoms 
užimti, nes tų stipendijų buvo keletas. Ta vyskupija 
apsiėmė perleisti vieną stipendiją Kriaučiūnui. Su- 
tarties nebuvo pasirašyta, bet savaime suprantamą, 
kad, panaudojęs stipendiją, Kriaučiūnas būtų turėjęs 
eiti darbuotis į Žitomieriaus vyskupiją. Tas klausi- 


.» | wo 


jo pareikalauta, kad jis savo kunigystei titulą imtų 


57 


iš Žitomieriaus I skūšijos:: Jis to nesutiko padaryti 
ir todėl negalėjo šventintis kunigu.* 

Kriaučiūnui esant „Petrapilio dvasinėje akade- 
mijoje, ten buvo trys susipratę lietuviai studentai: 
Petras Kriaučiūnas iš Seinų vyskupijos, Kazimieras 
Jaunius iš Žemaičių vyskupijos ir Silvestras Gim- 
žauskas iš Vilniaus vyskupijos. Gabumais labiausiai 
pasižymėjo Jaunius. Lotynų kalbą tada akademijoje 
dėstė gana žymus pasaulyje lotynų kalbos specialis- 
tas dr. Lucionas Mueller. Vieną kartą per pamoką 
Jaunius tarė profesoriui: “Clarissime Magister, vide- 
ris errasse'' (Gerbiamiausias Mokytojau, atrodo, su- 
klydai). Muelleris atsakė: “Non soleo errare“" (Pa- 
prastai neklystu). Jaunius pakartojo, kur buvo klai- 
da. Profesorius nenorėjo prisipažinti. Bet kitą kartą, 
grįžęs į pamoką, pripažino, kad Jauniaus buvo tiesa, 
O profesoriaus klaida. 

Kriaučiūnas, metus pastudijavęs Varšuvos uni- 
versitete ir įsigijęs klasikinių kalbų mokytojo diplo- 
mą, 1881 m. buvo paskirtas į Marijampolės gimnazi- 
ją. Jis lotynų kalbą dėstė paralelėse klasėse, o aš bu- ' 
vau normalioje klasėje. Bet, man esant IV klasėje, 
lotynų kalbos pamokos ir pas mus teko Kriaučiūnui. 
Aš buvau žemo ūgio ir dėl to sėdėdavau pirmutinia- 
me suole prie pat krašto. Kriaučiūnas puikiausiai 
dėstydavo tą kalbą, turėjo daug gerų priemonių pa- 
lengvinti atminties uždavinius. Jis buvo drauge ir 


* Faktinai Seinų seminarija turėjo tris valdžios stipendijas 
Petrapilio Dvasinėje akademijoje, bet, Kriaučiūnui baigus se- 
minariją, visos buvo užimtos. Kriaučiūnas gavo stipendiją ne 
Žitomieriaus, bet Mohilevo vyskupijos. Red. 


58 


muzikas: atsinešdavo smuiką, dainuodamas pritar- 
davo smuiku, o visa klasė dainuodavo su juo ypatin- 
gai sustatytas išimtis iš lotynų kalbos taisyklių. To- 
kiu būdu be didelių pastangų ir greitai visa klasė iš- 
mokdavo. Jo pamoka būdavo iš trijų dalių: išklausi- 
nėti, kas vakarykščiai užduota, paaiškinti, kas nau- 
jai užduodama, ir likusį laiką — praktiški vertimai 
be pasiruošimo. Ta trečioji dalis vadinosi “letučyje 
frazy" (lakūs sakiniai). Mokytojas trumpai sakinį 
pasakydavo rusiškai, o iššauktas mokinys turėdavo 
atsakyti tą patį sakinį lotyniškai. Arba profesoriui 
pasakius lotyniškai, mokinys turėdavo išversti rusiš- 
kai. Kadangi aš sėdėdavau pirmame suole iš krašto, 
tai į “letučyje frazy" patekdavau bemažko kasdien. 
Skaičiau, kad tai mano nelaimė. Bet, kai įstojau į se- 
minariją, kur viskas buvo dėstoma ir atsakinėjama 
lotyniškai, tai laiminau Kriaučiūną ir jo “letučyje 
frazy“, nes nė sykio neteko seminarijoje naudotis žo- 
dynu. 

1887 m. Kriaučiūnas buvo atleistas iš gimnazi- 
jos, kai joje prasidėjo smarki rusifikacija. Po dvejų 
metų ir Jasulaitis buvo iškeltas į Wloclawką Lenki- 
joje. O Kriaučiūnas, kad ir atleistas iš gimnazijos, 
liko Marijampolėje teismo raštininkų, nes nenorėjo 
niekur iš Lietuvos keltis. 

Prieš man įstojant į gimnaziją (1853) rengia- 
mosios klasės vedėju buvo Petras Arminas, žinomas 
lietuvis poetas. Bet, kai aš įstojau, jau jo nebebuvo, 
nes tų pat metų lapkričio 26 d. jis buvo atleistas. Nu- 
keltas į Augustavo dviklasę mokyklą mokytoju, tenai 
susirgo džiova, atsisakė nuo vietos ir grįžo Marijam- 


59 


polėn; čia 1885 m. kovo 18 mirė. Prisimenu, kaip, 
būdamas bažnyčioje, mačiau gedūlingas Armino lai- 
dojimo pamaldas, kuriose viena moteriškė, smarkiai 
verkdama, garsiai kartojo: “Przyidz, zdrajco, spojr- 
zyi na swoją ofiarę“ (Ateik, išdavike, pažvelk į savo 
žiaurumo auką). Paskui tik sužinojau, kad buvo lai- 
dojamas Petras Arminas, kad toji moteriškė buvo 
jo našlė ir kad “zdraica" turėjo reikšti gimnazijos 
direktorių Serno-Solovjovičių, kuris Arminą atleido 
iš tarnybos. Arminienė mintijo, kad tas atleidimas 
sustiprino jos vyro ligą ir tapo mirties priežastimi. 

Kriaučiūnas, paskirtas Plokščių nuovados teisė- 
ju, 1889.V.2 vedė našlę Arminienę. Patyrę apie tai 
žmonės, kai kurie reiškė nusistebėjimo sakydami, jog 
Kriaučiūnas buvo klierikas, tai kaip jis galėjęs Žmo- 
ną vesti. Bet tas nusistebėjimas neturėjo pagrindo, 
nes tonsūra ir keturi žemesnieji šventimai nesudaro 
kliūties moterystei. 

Plokščių teismas apėmė tris valsčius Kudirkos 
Naumiesčio apskrityje: neabejotinai Plokščių, tur 
būt, Zyplių ir, rasit, Gelgaudiškio. Visuose tuose vals- “ 
čiuose buvo daug girių ir Plokščių teisme beveik vi- 
sos bylos būdavo dėl medžių vogimo. Prieš Kriaučiū- 
nui atvykstant, buvo įsigalėjęs įprotis, kad, ūkinin- 
kui turint bylą teisme, jo žmona eidavo su kokia 
nors dovanėle pas teisėjo žmoną į virtuvę. Šitas įpro- 
tis išnyko Kriaučiūnui tapus teisėju. Kai kas sakyda- 
vo, kad Kriaučiūnienė buvusi tuomi nepatenkinta, bet 
aš neturėjau progos patikrinti. 

Kriaučiūnas Plokščiuose teisėju išbuvo dešimtį 
metų, skiriamas taikos teisėjų suvažiavimo pirminin- 


160 


ko vis trimečiui. Taip skyrimas pasikartojo kelis kar- 
tus. Teko girdėti net iš paties Kriaučiūno, kad jo žmo- 
nos nevaisingumas buvo jam nemalonus. Jis gailėjo- 
si nesusilaukęs vaikų. “Tėvynės Varpų'' autorius Ku- 
dirka nusiskundžiančiam Kriaučiūnui priminė, kad, 
vesdamas Arminienę, jis žinojęs, jog ji turėjusi ope- 
raciją, po kurios jau negalėjo daugiau gimdyti. 
Mažai svarbu Lietuvai Kriaučiūno veikla, kaip 
teisėjo, bet svarbu, kad jis ir toliau tęsė savo patrio- 
tišką darbą, aiškiai žinodamas, kad tas darbas kada 
nors bus kliūtimi jo paskyrimui į teisėjus. Iš to ma- 
tyti, kad to žmogaus turėta neapsakomai stipri sie- 
la. Mes klierikai, kuriems rūpėdavo lietuvybė, ieško- 
davome progos susieiti su Kriaučiūnų Plokščiuose. Iš 
jo aš gavau Širvydo žodyno egzempliorių ir Punktus 
Sakymų. Dažnai turėdavome progos vasaros metų su- 
sitikti Kriaučiūno privatiniame bute su lietuviais pa- 
sauliečiais ir su Prūsų Lietuvos patriotais. Pas Kriau- 
čiūną aš susipažinau su suomiu Mikkola, su danu 
Benigsenu ir su Gaigalaičiu iš Prūsų. O su Kudirka 
daug kartų būdavomę Plokščiuose pas Kriaučiūną. 
Kai kada tokios lietuvių veikėjų sueigos Kriaučiūnuo- 
se tęsdavosi kelias dienas. Svetingas šeimininkas ir 
nakvynę parūpindavo. Tiesa, teismo trioba buvo gana 
didelė, nors medinė ir vieno aukšto, bet plati ir ilga. 
Vincas Kudirka kai kada ten pagyvendavo ilgesnį 
laiką. Plokščių klebonas kun. Jankauskas neperla- 
biausiai buvo uolus lietuvybėje, bet savo lietuvybę 
brangino. Kai kada svečiai, netilpdami Kriaučiūnuo- 
se, nakvodavo klebonijoje. Plokščių vikaras kun. Jo- 
nas Kudirka buvo uolus lietuvis. Jeigu neklystu, tai 


61 


Kriaučiūno įtaka padarė, kad inteligentų Krasauskų 
šeima buvo persiėmusi lietuviškomis pažiūromis ir 
jausmais. Nežinau, kokią vietą ir kokias pareigas tu- 
rėjo Krasauskai Plokščiuose: ar jie tarnavo teisme 
ar Plokščių dvare, kurį nuomodavo ankščiau minėtas 
Juozas Pawlowskis iš Šilgalių. Dr. K. Grinius savo 
atsiminimuose nerašo pavardės tos merginos, kurią 
jam siūlė vesti kun. Kudirka. Aš spėju, kad tai būta 
Krasauskaitės. Nesykį teko gėrėtis, kai ji su Stalio- 
raitiene dainuodavo lietuviškas liaudies dainas. Abi 
turėjo puikius balsus. 


Svečiams, vasarą dažnai atvykstant į Plokščius, 
tekdavo naudotis Nemuno garlaiviais. Vieną dieną 
man besant Plokščiuose, susidarė rimto pavojaus, ku- 
ris virto juokais. Lietuvių pilna valtis artinosi prie 
garlaivio “Perkūno", kurio mašinistas ne laiku pa- 
leido garą, ir garlaivio ratas, sudavęs į valties galą, 
išmetė visus iš valties į vandenį. Laimė, kad toje vie- 
toje buvo negilu, todėl visi greitai iš vandens išbrido 
į krantą. Ypač juokingai atrodė netikėtai išsimaudę - 
prūsaitės patriotės. 

Vienu tarpu Suvalkijoje paplito karikatūra. Jo- 
je bažnyčia, šalia iš lauko klūpanti moteriškė, žan- 
daras ir didelis velnias. Po tuo vaizdu buvo atspaus- 
dintas parašas: “Velnias sako žandarui: Smotri, brat, 
eta ženščina molitsia na litovskoi knižke" (Žiūrėk, 
brolau, ši moteris meldžiasi iš lietuviškos maldakny- 
gės). Aš nežinau, kas tą vaizdelį nupiešė, nė kas at- 
spausdino, bet žmonės šnekėjo, kad tai padaręs Pet- 
ras Kriaučiūnas. 


62 


Aš iš Kriaučiūno girdėjau, kad jo tėvas buvęs 
tvarkos žmogus: sekmadienių rytais sukeldavęs visą 
šeimyną rožančiaus giedoti. Net baigęs gimnaziją, 
Petras nebuvo paliuosuojamas nuo rožančiaus. At- 
giedojus rožančių, visi eidavę į bažnyčią. Namie lik- 
davę tik tie, kurių buvo eilė namus daboti. Prieš ves- 
damas Arminienę, Kriaučiūnas skusdavosi barzdą, bet 
nešiojo ūsus, o vedas paliovė skutęs barzdą — ją au- 
gino. Kriaučiūnas tiesioginiai nepadėjo man tautiškai 
susiprasti, nes aš iš namų buvau gavęs lietuvišką 
nuotaiką. Lietuviškų Kriaučiūno pamokų man neteko 
klausyti, nes mane mokė Jasulaitis, o rašybos Zub- 
rickas. 


LILTUVIŲ KALBOS MOKYTOJAI 


Man atvykus į gimnazijos I klasę 1883 m., lie- 
tuvių kalbos pamokos oficialiai jau buvo. Dėstė, ki- 
toms pamokoms pasibaigus, mokytojas, buvęs katali- 
kų kunigas, priėmęs pravoslaviją ir vedęs pačią, Liu- 
tostanskis, kilęs iš Kauno.* Jis pasižymėjo kaip auto- 
rius rusiškos knygos prieš žydus. Lietuviškai jis mo- 
kėjo daug blogiau už mus gimnazistus, o rašybos jo- 
kios. Per lietuviškas pamokas dažniausiai kalbėdavo 
rusiškai. Iš to, ką jis pasakydavo lietuviškai, mes 
aiškiai matėme, kad jis kalba tarmiškai ir labai skir- 
tingai nuo Suvalkijos lietuvių. Pamokas jis labai daž- 


* Dr. K. Grinius savo Atsiminimuose sako, kad tai buvo 
Krečinskis, surusėjęs totorius, mokytojavęs Tauragėj, leidęs ru- 
siškai lietuviškus (rusų raidėmis) kalendorius. Liutostanskis 
dėstęs lietuvių kalbą Fuvalkų gimnazijoje. Red. 


63 


nai praleisdavo. Labai mažai buvo jo mokinių, nes pa- 
mokos buvo neprivalomos. 

1883 m. rudenį į Marijampolės gimnaziją mate- 
matikos dėstyti atvyko Maskvos universitetą baigęs 
Juozas Jasulaitis. Jis, kaip ir Kriaučiūnas, gyveno 
įsisamdęs “Krokuvos'' viešbutyje. Sekančių metų ru- 
denį Jasulaitis buvo paskirtas lietuvių kalbos moky- 
toju žemesnėse klasėse, o aukštesnėse dėstė Kriau- 
čiūnas. Kadangi žemesnėse klasėse penktadieniais ir 
šeštadieniais tebūdavo tik keturios pamokos, tai lie- 
tuvių kalba užėmė penktosios pamokos laiką. Nors 
pamokos, kaip ir pirmiau, buvo neprivalomos, bet nė 
vienas lietuvis jų neapleisdavo. Jasulaitis, dėstyda- 
mas lietuvių kalbą, vartodavo Donelaitį, skaitydamas 
gramatiškai analizuodavo. Tokiu būdu išmokydavo 
gimnazistus lietuviškos gramatikos. Drauge jis išmo- 
kė ir poetikos dėsnių, nes išdėstė hegzametro tai- 
sykles ir pabrėždavo literariško grožio žymes. Malo- 
nu buvo dalyvauti tose pamokose. Retai jos pasiliau- 
davo valandai pasibaigus: dažnai tęsdavosi ne tik po 
pusantros, bet ir dvi. Ir besibaigiant moksleiviai daž- 
nai prašydavo mokytojo tęsti toliau. 

Jasulaitis užduodavo rašto darbų klasėje ir liep- 
davo užrašinėti pasakas, dainas ir kitokius dalykus, 
kai grįžtame namo. Tos medžiagos jis surinko gana 
daug, nes mokytojavo penkerius metus (1834-89). 
Baigėsi Jasulaičio dėstymas, kuomet į Marijampolę 
atvažiavo Varšuvos Mokslo apygardos globėjas 
Apuchtin. Jis pareikalavo iš Kriaučiūno ir Jasulai- 
čio, kad pamokas vestų rusų raidėmis, ko juodu ne- 
sutiko padaryti,-bet sutiko Vincas Staniškis. 


"84 


KITI MOKYTOJAI 


Prancūzų kalbą reikėjo pradėti II klasėje. Tada 
pas mus ją dėstė buvęs prancūzų puskarininkis Tol- 
levin. Jis mažai ką suprato apie kalbą ir jos dėstymą, 
o apie pedagogiką iš viso nieko. Retai būdavo tvarka 
jo klasėje. Mokiniams ūžiant, jis rusiškai šaukdavo: 
“Molčaite, nerazgovarivaite" (Tylėkite, nešnekučiuo- 
kite). Užduotą pamoką jis klausdavo sėdėdamas ka- 
tedroje, pasikvietęs mokinį pas ją. Baigęs klausinėti, 
rašydavo pažymį, kurį slėpdavo nuo mokinio. Vieną 
kartą, jam baigus klausinėti mane ir bandant rašyti 
pažymį į dienyną, kadangi tai ilgokai truko ir užėmė 
visą mokytojo dėmesį, aš pasilypėjau į katedrą, kad 
per jo petį pamatyčiau, ką jis man rašo. Pabaigęs 
jis pastebėjo mane ir su rankomis užėmė man akis, 
kad nematyčiau. Iš to juokėsi visa klasė. 

Man esant III klasėje, prancūzų kalbą dėstė len- 
kas Jankowski, labai geras žmogelis, inteligentas, 
geros širdies, bet ne pedagogas. Visada rašydavo tik 
geruosius pažymius, nors niekas nieko nemokėdavo. 
Vieną kartą pasitaikė, kad jis vienam mano draugui 
parašė dvejetą. Nežinia, ar iš tikrųjų ar tik nudavė, 
tasai mokinys ėmė verkti. Pagailo mokytojui ir jis 
blogą pažymį panaikino, bet moksleivis vis dar ver- 
kė. Guosdamas jį, mokytojas sako: Nie plač! Ja na- 
risuju tvoju rožu" (Neverk! Aš nupiešiu tavo veidą). 
Kadangi stiklas lange buvo rasotas, tai mokytojas 
pirštu ant stiklo nupiešė verkiančio vaiko veiduką. 

Man esant IV klasėje, prancūzų kalbos nebuvo. 
V-je ją dėstė žmogus, apie kurį sakydavo, kad jis 


65 


- 


esąs švedas. Jo pavardė buvo Nagel. Jis išmanė šį tą, 
apie pedagogiką ir mums pareiškė, kad į metus, no- 
rėdami ar nenorėdami, išmoksime jo dėstomos kal- 
bos. Jis dėstė ne tik prancūzų, bet ir vokiečių kalbą. 
Reikia pripažinti, kad dėstė sistemingai, gana aiškiai 
ir mokėdavo išreikalauti. Bet vistiek mes neišmoko- 
me tiek, kiek jis buvo žadėjęs. 


Vokiečių kalbos dėstytojas buvo Marijampolės 
evangelikų parapijos klebonas Pastanazzi, kurio kle- 
bonija buvo prie pat gimnazijos sodo. Rusiškai jis 
silpnai mokėjo, o pedagogikos taip pat nedaug. Aš jo 
pamokų klausiau bene trejus metus (1884-87). Jisai 
liepdavo mokytis iš tam tikro vadovėlio, kuriame bu- 
vo uždaviniai versti iš vokiečių kalbos į rusų, atspaus- 
dinti viename puslapyje, o iš rusų kalbos į vokiečių 
— kitame puslapyje. Mokiniai greitai pastebėjo, kad 
iššauktieji atsakinėti ne visada turi laikytis to teks- 
to, kurį skaito. Perskaitę rusišką sakinį iš uždavinio 
rusiškai atspausdinto, perskaitydavo vokišką sakinį 
iš uždavinio vokiškai atspausdinio, nors tų dviejų 
sakinių turinys nieko bendro neturėjo. Dažnas valz- 
das būdavo, kad 4-5 moksleiviai, iššaukti atsakinėti, 
sustodavo į eilę pas rašomąją lentą ir po rusiškų sa- 
kinių pliekdavo vokiškuosius ar po vokiškų rusiškus. 
O mokytojas tuo tarpu vaikštinėdavo tarp suolų ta- 
ku, mintydamas apie ką kitą. Mokiniai, sėdėdami suo- 
luose, neva pašnibždom, bet taip, kad mokytojas gir- 
dėtų, vienas kitam sakydavo: “Kakoj strogij učitel" 
(Koks griežtas mokytojas). Jie manė, kad tos pasta- 
bos nukreipia mokytojo dėmesį nuo tos apgaulės, ku- 
rią darydavo atsakinėjantieji mokiniai. 


66 


Pastanazzi buvo geras ir gailestingas žmogus: 
mažuose moksleivių susirgimuose jis duodavo nau- 
dingų patarimų ir kai kada sėkmingų vaistų. Moks- 
leiviai, jį apgaudinėdami, vis tik brangino ir gerbė. 
Kiti moksleiviai jį kitaip apgaudinėdavo. Iš jo daržo 
davo, kad triušiai gimnazijos kiemą gadina. Jis pra- 
šydavo išvaryti. Gimnazistai triušius vaikydavo, o 
likusieji klasėje sakydavo, kad anie išėjusieji negali 
triušių išvaryti. Tad ir jie eidavo iš klasės padėti 
draugams. Taip pamoka sugaišdavo. 


ŽEMESNYSIS MOKSLO PERSONALAS 


Prie žemesniojo mokomojo personalo galima bū- 
tų priskaityti tris asmenis, kurie nedėstydavo, bet 
turėdavo pareigas prižiūrėti, kad mokiniai tvarkin- 
gai elgtųsi. Tarp tų mano laikais veikliausias ir gud- 
riausias buvo Kolesnikov, nesenas, neaukštas, vidu- 
tinio ūgio žmogus, su rudais plaukais. Jis labai mo- 
kėdavo sugauti moksleivius ką nors netinkamai da- 
rant. Ir moksleiviai jo labai nekentė, kaip tik už tuos 
policinius jo sugebėjimus. Bet šiaip jis buvo tvarkin- 
gas ir savo pareigas ėjo gerai, tik nei meilingumo, nei 
užuojautos neturėjo. Kitas vadinosi Tarycin, apyse- 
nis žmogus, vedęs, gana aukšto ūgio ir liesas. Šalia 
policinių pareigų, jis dar dėstė dailyraštį ir paišybą. 
Tarycin nepasižymėjo nei gudrumu, nei veiklumų, bet 
visi žinojo, kad jis mėgsta išgerti viršaus, negu rei- 
kia. Kaip paišybos ir gražaus rašto mokytojas, ma- 
žai jis naudos padarydavo, tik laiką užimdavo. 


67 


Atsimenu, kad 1888 m. rudenį aš buvau mokslei- 
vių bendrabutyje, kurį vedė Seniauskienė, ponios Si- 
dzikauskienės motina. Mes trise nakvodavome atski- 
rame mažesniame kambarėlyje: Jonas Balčiūnas VIII 
klasės — bendrabučio budėtojas, Juozas Brundza VI 
klasės ir aš. Vieną dieną pas mus atėjo Liudvikas Ži- 
linskas, kuris gyveno Mačiulių bendrabutyje, prie tos 
pačios Kauno gatvės, į šiaurę nuo pašto triobos. Mes 
sutarėme pasidaryti sau puotą. Susidėjome pinigų, 
ir aš, kaip jauniausias, turėjau eiti nupirkti, kas puo- 
tai reikalinga. Reikėjo nupirkti dešros ir alaus, buvo 
jau draudžiamas laikas. Bet man pasisekė parnešti 
Liudvikas Žilinskas buvo geras muzikas. Bekeldami 
puotą, atseit, bevalgydami dešrą ir gerdami alų, pa- 
sigedome muzikos. Bet Žilinskas nebuvo atsinešęs 
smuiko. Man teko eiti į Mačiulių bendrabutį tą smui- 
ką atnešti. Einant tenai, vėjas buvo gana smarkus, 
bet nieko ypatingo. Kol smuiką išgavau, šiek tiek už- 
truko. Kai išėjau iš Mačiulių bendrabučio sų smuiku, 
vėjas buvo nežmoniškai pakilęs. Ne tik negalima bu-: 
vo prieš vėją žengti, bet vėjas pagriebė mane ir nešė 
priešinga kryptimi ir įnešė į Tarycino gyvenamąjį 
butą. Tarycinas buvo girtas ir neturėjo sąmonės. Tuo 
tarpu vėjas šiek tiek aptilo, ir aš parbėgau į savo 
bendrabutį su smuikų. 


Trečias klasių šeimininkas — pagelbininkas bu- 
vo neaiškios tautybės asmuo. Jeigu neklystu, jo pa- 
vardė Kersten; tai apysenis žmogus, nedidelio ūgio, 
buvęs karininkas. Gimnazijoj jis mokė gimnastikos, 
bet visai nevykusiai ir netvarkingai. Ilgainiui jis ne- 


68 


teko savo pareigų įtariamas padirbinėjąs klastotus 
gimnazijos išeitojo mokslo liudijimus ir atestatus. 
Kiek ten buvo tiesos, aš nežinau. 

Marijampolėje buvo švari gėrimo įstaiga, kurią 
valdė lenkas Wojdalski. Kartais ten užeidavo aukštes- 
niųjų klasių mokiniai paragauti alaus. Tas buvo 
griežtai draudžiama gimnazijos nuostatais. Vieną va- 
karą susitarę ten užėjo šeši VI ir VII klasės mokslei- 
viai. Tarp jų buvo Vincas Dargis ir Romanas, kurio 
vardo aš neatsimenu. Jie buvo kambaryje ne prie 
gatvės, o tolimesniame. Wojdalskis, mokinių prašo- 
mas, buvo pažadėjęs, kad, jei kas iš mokytojų ar 
laiku pranešta. Tarp savęs jie buvo sutarę, kad, esant 
pavojui, tuojau užpūstų žiburį ir pasigriebus savo ar 
nesavo kepurę bėgtų... Jiems šiek tiek paragavus 
alaus, bet dar neužbaigus, pasakyta, kad Kolesniko- 
vas ateina. Jie užpūtė žvakę ir per užpakalines duris 
visi išbėgo. Visi išsinešė kepures, tik Romanas išbė- 
go vienplaukis. Kolesnikovas įėjo į tuščią kambarį ir 
rado kepurę su dviem raidėm: V.D. Pasiėmė tą ke- 
purę, parnešė į gimnaziją. Pasirodė, kad ta kepurė 
tinka tik vienam Vincui Dargiui. Jam liepta arba pa- 
sakyti, kas su juo buvo drauge, arba vienam už vi- 
sus bausmę atsiimti. O ta bausmė buvo dvejetas iš 
elgesio ir 12 valandų po raktu. Dargis draugų neiš- 
davė, už tai antrame ketvirtyje elgesio gavo dvejetą, 
trečiame — trejetą ir ketvirtame — ketvertą. Su 
ketvertu iš elgesio jis 1889 m. baigė šešias kla- 
ses. Jis išstojo iš gimnazijos ir nuvažiavo į Seinų 
seminariją. Seminarijos vadovybei kilo klausimas, 


69 


kas tas žmogus, kūriam iš elgesio parašyta ketvertas. 
Bet Dargio laimė buvo ta, kad jis buvo gimęs Slibi- 
nų kaime, Naumiesčio parapijoje, kurios klebonas bu- 
vo prel. Saliamonas Oleka, drauge seminarijos tary- 
bos narys. Dargiui atvykus į egzaminus, prelatas 
Oleka pribuvo į Seinus ir papasakojo visą istoriją. 
Dargis tapo kunigu 1894 m., vėliau (1918 m.) įstojo 
į marijonus ir mirė Marijampolėje 1945.X.18. Roma- 
nas buvo Lenkijos finansų ministeris, kai Narodowa 
Demokratija valdė Lenkiją.* 

Gimnazijos raštinę vedė taip pat neaiškios tau- 
tybės žmogus Stalski. Aukšto ūgio, didelis, stiprus 
vyras, jis mokėjo lietuviškai ir lenkiškai, bet kalbė- 
davo tik rusiškai ir buvo labai ištikimas rusifikaci- 
jos uždaviniams. 


GIMNAZIJOS KAPELIONAS 


Gimnazijoje tada tikybą dėstė kun. Jonas Mikne- 
vičius. Trumpai prieš man įstojant į gimnaziją, iš jos . 
atsistatydino tėvas Jurgis Čėsna, kuris tikybą gimna- 
zijoje dėstė lenkiškai ir buvo labai gerbiamas moki- 
nių bei mokytojų. Atsistatydinimo priežastis — ne- 
noras dėstyti tikybą rusiškai, kaip to pareikalavo 
švietimo vadovybė. Iš visų Seinų vyskupijos kunigų 
niekas nesutiko tikybą Marijampolėje dėstyti rusiš- 
kai, tik tas vienas kun. Miknevičius. Jis neturėjo 
aukštojo mokslo cenzo, kaip jo pranokėjas, kuris bu- 


* Tasai Romanas, ar tik nebus žinomas endekų partijos 
šulas ir ministeris Romanas Dmowskis? Red. 


70 


vo baigęs Dvasinę akademiją Varšuvoje. Miknevičius 
nė rusiškai nemokėjo pakankamai, Man esant I kla- 
sėje, jis vartojo rusiškai-lenkišką kalbos mišinį. At- 
simenu sakinį, kai bausdamas mokinį už netinkamą 
elgesį sakydavo: “Stūpi, būlvan, za dėsku". Rankve- 
džių tikybai nebuvo. Ilgainiui atgabenta domininko- 
no Stacevičiaus rusiškai parašytieji vadovėliai. Ta- 
čiau jų neuž.eko, ir Miknevičius pamokas diktuoda- 
vo, kurias reikėjo užsirašyti ir išmokti. Moksleiviai 
Miknevičiaus negerbė ir nemylėjo. Jis nė apologetinių 
žinių neturėjo pakankamai, kad galėtų išaiškinti 
moksleiviams kylančias abejones arba atremti anti- 
katalikišką propagandą, kuri ėjo iš mokytojų ir iš 
šalies į moksleivių protus ir širdis. Kartais mokslei- 
viai tyčia iškeldavo klasėje priekaištų prieš tikėjimą. 
Miknevičius už tacai supykdavo, kartais bausdavo, 
o priekaištai darydavo savo žalingąją įtaką. 


1889 m. žiemą atvyko į Marijampolę naujas gim- 
nazijos direktorius Gajewski. Eidamas per klases, 
VIII klasėje rado tikybos pamoką. Pats ėmė daryti 
priekaištų tikybai. Apie tai aš sužinojau iš minėtojo 
Jono Račiūno, kuris juokėsi ir džiaugėsi, kad jo tau- 
tietį ir jo tikybos kunigą rusifikatorius pravoslavas 
“sukirto"" (posadil v kaliošu). Bemažko tos pačios 
nuotaikos, kaip Račiūnas, buvo ir kiti jo klasės drau- 
gai. Tačiau visuomenės pažiūra į kun. Miknevičių ne- 
buvo teisinga. Tas kunigas buvo padorus ir ne tam- 
suolis. Ilgainiui jis išmoko rusiškai. Atliekamą nuo 
pamokų laiką jis praleisdavo skaitydamas knygas, 
kurių turėjo daug. Jausdamas savo nesantaiką sų vie- 
„šąja kunigų ir pasauliečių opinija, jis paguodos ieš- 


71 


kodavo asketinėse knygose ir pats iš italų kalbos iš- 
vertė į lenkų kalbą knygą “O doskanalošči serdza 
ludzkiego" (Apie žmogaus širdies tobulumą) ir iš- 
spausdino Varšuvoje. Kun. Miknevičius Marijampo- 
lėje gyveno iš karto marijonų vienuolyne, paskui nu- 
sipirko iš Staniškio namą ir sodelį. Tas namas ilgai- 
niui tapo Vargdienių Seserų vienuolijos nuosavybe 
(P. Kriaučiūno gatvė Nr. 11). 


72 


III 


SEINŲ SEMINARIJA 


ISTOJIMAS 


Į Seinų seminariją aš bandžiau du kartu įstoti. 
1889 m. baigiantis mokslo metams Marijampolėje, 
parašiau tėvui, kad noriu važiuoti į seminariją įsto- 
jamųjų egzaminų laikyti, kurie būdavo liepos mėn. 
pradžioje. Tąsyk aš buvau bendrabutyje, kurį laikė 
Lingys. Bet mokslo metai gimnazijoje baigėsi anks- 
čiau. Iš bendrabučio visi moksleiviai išsiskirstė. Iš 
pradžių Lingiai duodavo man valgyti, bet tas jiems 
nusibodo. Savo lovą užsigabenau ant aukšto į palė- 
pę ir ten nakvodavau. Bet apie birželio 25 d. paliovė 
davę man valgyti, o aš pinigų neturėjau. Paskutinius 
pinigus kaip tik prapirkau birželio 25 d., užmokėda- 
mas už silkę 3 kapeikas. Toliau reikėjo maitintis van- 
deniu. Birželio 26-28 kitokio maisto neturėjau. Bir- 
želio 29 d. buvo šv. Petro atlaidai. Aš išėjau pasi- 
vaikščioti plentu. Kai moterys ėjo į bažnyčią, tai už- 
uosdavau, kuri nešasi duonos, kuri ne. Bet visgi iš- 
buvau neprašęs valgyti. Tr pats nuėjau į bažnyčią, 
atlikau išpažintį ir po visam užėjau pas pažįstamą 
nejauną vyrą, kuris norėjo tapti kunigu nebuvęs gim- 
nazijoje. Aš jį dovanai mokiau, kad jis galėtų stoti 
į egzaminus ir išlaikyti keturių klasių kursą. Kai jis 
valgė pietus, aš prisipažinau esąs tris dienas neval- 
gęs. Jis tada užtarė už mane tų namų šeimininkei, 


75 


kur pats gyveno,'ir aš gavau valgyti, iki atvažiavo 
tėvas vežti mane į Seinus. Tėvas užmokėjo Lingiams, 
ką buvau kaltas, ir atsiteisė su ta šeimininke už pas- 
kutines kelias dienas. Nuvažiavau į Seinus,* išlai- 
kiau egzaminus, bet, kai pagarsino priimtųjų sąrašą, 
tai manęs jame nebuvo. Parvažiavau namo ir ištisus 
metus išbuvau namieje, dirbdamas ūkio darbus. 

Kitą metą (1890) tėvas manęs jau nevežė, tik 
davė pinigų ir liepė važiuoti pačiam. Iki Suvalkų at- 
važiavau laimingai, pasisamdydamas vietos tuose ve- 
žimuose, kuriais žydai vežiodavo prekes. Jie vadinosi 
“brikais". Į Suvalkus atvykau liepos 2 d. rytmetyje. 
Tą dieną nei “brikai", nei “karetkos"' į Seinus neva- 
žiavo, nes Seinuose buvo dideli atlaidai. Žmonės, ke- 
liaujantieji į atlaidus, buvo pirma manęs užėmę vi- 
sas susisiekimo priemones, kokios tik tuomet buvo. 
Man patarė kreiptis į paštą pas laiškų vežėją, kuris 
vyko į Seinus. Su juo sutariau užmokėti jam, bet jis 
negalėjo paimti manę mieste, kadangi buvo draudžia- 
ma jam vežioti keleivius. Jis man patarė išeiti už 


miesto, žadėdamas mane pakeliui paimti. Aš išėjau -: 


plentu Seinų kryptimi, bet jis manęs nepaėmė. Teko 
eiti 29 varstus pėksčiam. Beeidamas, kad ir pailsė- 
damas, smarkiai įvargau. Krasnopolio miestelyje (už 
kokių 8-9 km nuo Seinų) užėjau į karčiamą pailsėti 
ir suvalgyti savo pavalgą, kurią nešiausi. Karčiamo- 
je buvo sentikių rusų, kurie klausinėjo manęs, kas aš 


* Kelionė iš mano tėviškės į Seinus: iš Šilgalių į Kud. 
Naumiestį 19 km, iš Naumiesčio į Vilkaviškį 20 km, iš Vilka- 
viškio į Marijampolę 22 km, iš ten į Suvalkų Kalvariją 17 km, 
iš Kalvarijos į Seinus 35 km. Viso labo 113 km. 


76 


esu ir kur einu. Kai pasisakiau einąs į seminariją ir 
noris būti kunigu, jie mane visaip gazdino, pasakoda- 
mi netikėtinų niekų, bet nieko blogo man nedarė. 
Atėjau pagaliau į Seinus, užėjau į seminariją ir 
sutikau buvusį Marijampolės gimnazijos moksleivį 
klieriką, įgaliotą priiminėti kandidatų prašymus ir 
dokumentus. Jis pažiūrėjo į mano atsineštą gimnazi- 
jos liudijimą, nusijuokė ir pasakė, kad iš mano su- 
manymo nieko nebūsią.* Palikęs pas jį prašymą ir 
dokumentus, nuėjau į bažnyčią melstis. Sunkios bu- 
vo tos valandos, kūnas nuo ilgo ėjimo įvargęs, o dar 
ir abejonės prislėgė sielą. Nakvojau pas žydą mieste. 
Rytojaus dieną buvo pamaldos už mirusius vyskupi- 
jos dvasiškius, po pamaldų egzaminai. Taip, kaip ir 
pernai, salėje buvo susirinkę egzaminatoriai profe- 
soriai ir egzaminuojami kandidatai. Su profesoriais 
buvo drauge ir Kud. Naumiesčio klebonas Saliamo- 
nas Oleka, kurį pažinojau, nes jis, lankydamas de- 
kanatą, dažnai užvažiuodavo ir į mano tėviškę. 
Egzaminavo seminarijos vicerektorius Eliziejus 
Strimavičius. Egzaminas buvo nesunkus: reikėjo 
skaityti lotyniškai Tomo Kempiečio “De imitatione 
Christi" ir išversti lenkiškai. Po egzaminų buvo pa- 
garsintas priimtųjų sąrašas, kuriame buvau ir aš. Eg- 
zaminų metu susitikau su savo pusbroliu Pranu Dė- 
dinu, kuris su savo tėvu buvo atvažiavęs į egzaminus, 
bet liko nepriimtas. Su juodviem parvažiavau namo 
ir pergyvenau kelias keistas dienas: miegojau nakti- 


* Tas klierikas buvo Feliksas Kudirka, vėliau marijonas. 
Red. 


77 


mis ir dienomis -ištisai. Tėvas ir motina, susirūpinę 
mano nesiliaujančiu miegu, įpareigojo mano brolį 
Juozą neduoti man miegoti. Aš išbėgau į kluoną, už- 
silipau ant užlaido, kur. buvo sukrauti šiaudų kūliai, 
ir miegojau ant tų kūlių tikėdamas, kad ten niekas 
manęs nesutrukdys. Bet Juozas užtiko mane ir tenai 
ir nedavė miegoti. Tada aš pabėgau visai iš triobų į 
Pašešupį, atsigulęs įkrantėje vėl miegojau, kol mane 
rado. Taip mane vaikė iš vietos į vietą, neatsimenu, 
tris ar keturias dienas, kol praėjo nepaprastas miego 
noras. 


Vasara praslinko, kaip paprastai. Iš namų iš- 
važiavau į Seinus 1890 m. rugsėjo 14 d. Kud. Nau- 
miestyje buvo šv. Kryžiaus atlaidai ir po pietų, į ku- 
riuos buvo pakvietęs minėtasis klebonas Saliamonas 
Oleka, išvažiavome tolyn. Paprastas kelias ėjo per 
Vilkaviškį ir Marijampolę. Kalvarijoje sustojome kar- 
čiamoje ir čia patyrėme, kad plinta cholera. Sanita- 
rai darė dezinfekciją viso, ką tik vežėmės į Seinus. 
Po ilgos kelionės, arkliams pailsus, Kalvarijoje teko 
ilgiau pabūti, kad jie pailsėtų ir sustiprėtų. Mes tri- “ 
se: tėvas, brolis ir aš, aprūpinę arklius, sėdėjome kar- 
čiamoje. Į ją atėjo du kareiviai rusai. Vienas gyrėsi 
užpelnęs tą dieną 3 rublius, o kitas — 5 rublius. 
Abudu buvo vienaip pasiryžę tuos visus pinigus pra- 
gerti. Man atrodė stebėtina, kad juodu ėmė gerti tik 
alų dideliais stiklais, kuriuose galėjo tilpti apie 34 
litro. Bet dar labiau buvo nuostabu, kad, nugėrę pu- 
sę, pareikalavo pripilti degtinės. Žydė reikalavo čia 
pat sumokėti pinigus, prieš dar pradedant gerti. Iš- 
tuštinę tuos stiklus, juodu pareikalavo arako (rumo). 


78 


Ir ji gėrė: mums bežiūrint ištuštino devynias pusbon- 
kes arako. Mums jau atėjo laikas važiuoti, o juodu 
ėjo dar daugiau arako prašyti, ir nuostabu, kad lai- 
kėsi ant kojų gerai. Nuvažiavome į Seinus, na, ir pra- 
sidėjo paprastasis klieriko gyvenimas. Tėvas su bro- 
liu, pernakvoję Seinuose, atsisveikinę su manim, iš- 
važiavo namo. 


PIRMIEJI METAI SEMINARIJOJE 


Klierikai, prieš prasidedant mokslui, turi atlai- 
kyti trijų dienų rekolekcijas. Apie jas buvau girdė- 
jęs, kad tai baisus dalykas, bet pasirodė, kad ne taip 
labai. "Tiesa, reikėjo tylėti ištisą laiką, nuolat būti 
koplyčioje. Apmąstymams vadovavo kun. Juozas An- 
tanavičius, žinoma, lenkiškai. Pats svarbiausias da- 
lykas — reikėjo atlikti viso gyvenimo išpažintis. Tai 
buvo pats baisiausias uždavinys. Kai prisiminiau vis- 
rės išvaryti susyk. Baigdamas tą išpažintį, pasakiau 
nuodėmklausiui kun. Navickui: “Matau, jog į kuni- 
gus netinku ir gailiuosi išleidęs tėvą, nes dabar sun- 
ku bus išvažiuoti". Nuodėmklausis pasakė, kad ne- 
reikia taip skubintis, kad reikia pabandyti: bloguo- 
sius įpročius, žinoma, reikia pašalinti ir rūpintis, su- 
tvarkius būdą, sąžiningai mokytis ir įsigyti kunigui 
reikalingų gerųjų įpročių. Taip ir likau. 

Po rekolekcijų buvo leista mums pirmamečiams 
iš vakaro apsirengti sutanomis ir ryto metą per mi- 
šias drauge su visais klierikais priimti šv. Komuniją. 


79 


Po pietų visa šėminarija išėjo pasivaikščioti į girai- 
te. Paskutinis pirmamečių sąraše klierikas buvo Dič- 
pinigaitis, ir jis turėjo pareigą nešti palantą ir svie- 
dinį. Giraitėje vieni klierikai mušė palantą, kiti dai- 
navo, dar kiti vaikštinėjo. Prieš temstant, visi sugrį- 
žo namo poromis, kaip buvo atėję. Po vakarienės bu- 
vo rekreacija. Susirinkę į įvairius kambarius grupė- 
mis, klierikai dainavo, bet tik lietuviškai, nors šiaip 
seminarijoje viešpatavo lenkų kalba. Mūsų kurse bu- 
vo 15 asmenų: tame skaičiuje tik 3 lenkai, o kiti visi 
lietuviai, 

Seminarijoje buvo patriotinis lietuvių būrelis, 
kuris, prieš man įstojant, jau buvo susidaręs ir įsi- 
kūręs lietuvišką knygynėlį. Lietuviškų knygų jame 
buvo nedaug, bet daugiau buvo lenkiškų ir rusiškų 
leidinių, kalbančių apie Lietuvą. Taigi buvo lituanis- 
tikos knygynėlis. Lietuviškų knygų trūkumas buvo su- 
sidaręs dėl negalėjimo jų gauti. Knygynėlio spintutė 
buvo seminarijos kampe, pietvakarinio bokšto patal- 
poje, tarp skrynučių ir pintinėlių, kur klierikai lai- 
kydavo savo asmeninius daiktus. Beveik visi lietu 
viai buvo tos kuopelės dalyviai. Jos įkūrėjas buvo, 
dabar gerai nežinau, ar kun. Justinas Staugaitis ar 
kun. Antanas Staniukynas, kuriuodu buvo baigę se- 
minariją prieš man ten įstojant. Man esant I kurse, 
knygynėlį valdė ir tvarkė IV kurso klierikas Felik- 
sas Kudirka. 

Bet veikliausias kuopelės žmogus buvo dzūkas 
Antanas Milukas, III kurso klierikas, labai veiklus 
žmogus. Ir Feliksas Kudirka, ir Antanas Milukas bu- 
vo baigę po septynias klases gimnazijoje. Kudirka 


80 


buvo ramaus ir tylaus būdo, labai naudingai veiklus. 
Milukas labiau rūpinosi lietuvybės reikalais, kaip teo- 
logijos mokslu. Jis garsiai kritikuodavo ir profeso- 
rius, ir šiaip visa, kas jam nepatikdavo. 

Beveik iš pat pradžių Milukas ėmė viešpatauti 
ant manęs, nežinia dėl ko praminęs mane “Černizi- 
na". Ką tai reiškė ir kodėl jis taip mane praminė, 
tur būt, amžinai liks paslaptis. Būdamas didesnis už 
mane, jis kartais su delnu braukdavo man nuo kak- 
tos per nosį žemyn ir sakydavo “Knapt!" Aš nelabai 
džiaugdavausi tuomi, bet nė nepykdavau. Jis užduo- 
davo man daug įvairių dalykų, bet tie dalykai buvo 
naudingi ir vienaip ar kitaip kilusieji iš idealistinių 
sumetimų, beveik visuomet sąryšyje su lietuvybe. 

Tarp kita ko, Milukas sielojosi tuomi, kad semi- 
narijos siuvėjai buvo žydai. Jis padarė tai, kad at- 
sirado lietuvis, jeigu neklystu, Petruškevičius. Iš to 
buvo naudos lietuviams klierikams ne vien tik eko- 
nominės, kad žydų monopolis išnyko, bet tas siuvė- 
jas buvo patikimas Miluko agentas, kuris teisingai 
pasiųsdavo, kas reikėjo, iš Seinų į Tilžę, į “Varpo" 
redakciją, o iš Tilžės partraukdavo lietuviškų spaus- 
dinių: vien “Varpo" į Seinų seminariją pareidavo 44 
egz. Petruškevičius ir klierikų pinigus teisingai pri- 
statydavo redakcijai. 

Seminarijos lietuviams daug pagalbos teikdavo 
gydytojas dr. Kaukas, ypačiai tuomi, kad pas jį atei- 
davo korespondencija, kurią buvo pavojinga leisti 
per seminarijos vadovybę. Dr. Kaukui tarpininkau- 
jant, susižinodavome su dr. Petru Matulaičiu, kuris 
buvo Vilkaviškyje gydytoju. Žiemos metu, kada išė- 


81 


jimas į giraitę tebūdavo tik vieną kartą savaitėje, ir 
tai trumpam laikui, vakarinėse klierikų rekreacijose 
būdavo ne vien lietuviškų dainų, bet ir referatų skai- 
tymas. Juos gaminti turėjo visi iš eilės, bet, žinoma, 
ne visi išpildydavo. Milukas gana uoliai visus prižiū- 
rėdavo ir išbardavo apsileidėlius. Aš savo uždavinius 
atlikdavau. Tokio susirinkimėlio dalyviai išklausę da- 
rydavo savo pastabas. Vienas mano referatėlis buvo 
pripažintas, kad galima jį pasiųsti į Tilžę. Tąsyk, ša- 
lia “Varpo", skirto inteligentams, buvo pradėjęs ei- 
ti “Ūkininkas", skirtas sodiečiams. Mano pasiųsta- 
sis straipsnelis ilgai gulėjo redakcijoje. Net nusimi- 
niau, kad jau niekad nepasirodys spaudoje, bet, bū- 
damas tėviškėje per atostogas, gavau “ Ūkininko" 
1891 m. 8 nr. Jame buvo mano straipsnis atspausdin- 
tas. Buvau pasirašęs slapyvardžių “Pulvis". Kaip tas 
straipsnis vadinosi, dabar neatsimenu. Pakišau tą 
straipsnį savo tėvui paskaityti. Jis nežinojo, kad tai 
mano darbas ir nuoširdžiai ištarė savo nuomonę: 
“rašė kvailys". Taip buvo įvertintas mano pirmagi- 
mis literatūroje vaikas. , 


Ilgainiui sumanyta nesitenkinti straipsnelių skai- 
tymu, bet leisti rankraštinį laikraštuką. Jis buvo pa- 
vadintas juokingų “Knapt'" vardu, tur būt, dėl to, kad 
tą žodį tardavo Milukas, braukdamas man per nosi, ir 
man paskyrė pareigą jį redaguoti. Ilgainiui laikraš- 
tukas užaugo tiek, kad pripildydavo 8 laiškinės po- 
pieros puslapius. Išeidavo šeštadieniais, pakeitęs var- 
dą į rimtesnį — “Viltis". Kadangi laikraštukas buvo 
ranka rašomas, tai buvo keletas klierikų, kurie per- 
rašinėdavo talpinamuosius straipsnius taip, kad juos 


82 


butų 1engva SKaltyUu. UO0LMausių perrašinėtojų buvo 
Jonas Kudirka iš Vyšpinių kaimo, o gražiausiai ra- 
šydavo klierikas Vincas Dargis iš Slibinų. Ilgainiui 
laikraštukas užaugo tiek, kad būdavo jau ne 8 pus- 
lapiai, bet 6 lapai po 4 puslapius. šeštadienyje laik- 
raštukas buvo įteikiamas V kurso vyriausiam lietu- 
viui, kuris turėjo jį greitai perskaityti, įteikti arti- 
miausiam savo draugui įpareigojant jį taip, kad laik- 
raštis per savaitę pereitų per visų lietuvių rankas. 
šeštadienio vakare grįždavo jis į redakciją. Vienas 
lapas to laikraštuko buvo atspausdintas Amerikoje. 
Iš to laikraštuko buvo susidariusi lyg knygutė, nes 
ištisų metų visi numeriai buvo įrišti į gana tvirtus 
luobus. Ta knygutė buvo laikoma pas mano dėdę Gel- 
gaudiškio klebonijoje. Užėjus Vonsiackio siautėjimui, 
jau man esant Petrapilyje, ir padarius kratą mano 
tėviškėje, Gelgaudiškio klebonijos virėja Marijona 
Muškitieraitė, bijodama, kad žandarai nerastų to 
laikraštuko klebonijoje, jį sudegino ir prisipažino ma- 
no dėdei klebonui. Jis tik nusijuokė ir jos nebarė. 
Mes klierikai neturėjome atskirų kambarių se- 
minarijoje. Nakvodavome dideliuose kambariuose, 
kurių mažiausiame buvo keturios lovos. Aš gyvenau 
kambaryje, pažymėtame 6 numeriu. Jame buvo apie 
10 lovų. Pamokų klausydavome ir jas ruošdavome di- 
delėje salėje, į kurią sueidavome visi seminarijos 
klierikai. (Seminarija — buvęs domininkonų vienuo- 
lynas). Tame kambaryje lovų nebuvo, tiktai ilgi suo- 
lai ir stalai — platūs ir nedažyti. Pirmojo kurso klie- 
rikų uždavinys buvo žiūrėti, kad tų stalų ir suolų 
dulkės būtų nuvalytos ir grindys iššluotos. Mes tą 


83 


darbą atlikinėdavom kiekvienas po savaitę. Vienas 
mūsų kurso draugas, jo savaitei atėjus, pareiškė to 
nedarysiąs, nes tai esąs pažeminantis uždavinys. Vie- 
ną dieną stalai ir suolai buvo dulkėti ir grindys ne- 
švarios. Mūsų kursas susirinko spręsti klausimo — 
kas daryti? Minėtasis draugas pakartojo savo pa- 
reiškimą ir sakė daugiau neturįs ką sakyti. Tada kur- 
sas nutarė ir tuojau nutarimą įvykdė: draugą pagul- 
dė ant stalo ir, nutvėrę vieni už rankų, kiti už kojų, 
su juo perbraukė visą stalą. Galų gale minėtajam 
draugui beliko arba eiti skųstis seminarijos vadovy- 
bei, arba įvykinti draugų reikalavimą. Porą dienų 1ž 
ji jo pareigą atliko kitas, kuris jam buvo palankiau- 
sias. Paskui jis pats atlikinėjo savo uždavinį. 

Pirmojo kurso uždavinys buvo taip pat vėdinti 
minėtąją salę, o žiemos metu kūrenti jos krosnį. 
Taip ir darydavome. Rekreacijos metu, kada nebū- 
davo nei pamokų, nei jų ruošimo, tas salės galas pas 
krosnį pavirto kurso sueigų vieta, kurioje kartais 
dainuodavo, kartais pasakas sekdavo, kartais gvil- 
dendavo tautinius arba teologinius klausimus. Ne be 
to, kad iškildavo ir esminių dalykų. 

Tarp teologinių klausimų, atšimenu vieną: vienas 
mano draugas išsitarė, kad legenda apie “amžinąjį 
žydą" esanti tuščia pasaka. Aš smarkiai užprotesta- 
vau teigdamas, jog negali būti kataliku, kas netiki į 
tą “pasaką". Būrelyje nuomonės pasidalino, bet ma- 
ne retai kas palaikė. Aš nenorėjau pasiduoti daugu- 
mos pažiūrai ir sakiau, kad tai yra privalomas krikš- 
čioniškojo padavimo dalykas. Draugai to nepripaži- 
no ir sakė, kad aš ne tik žioplas, bet ir užsispyrėlis. 


84 


Teko šauktis aukštesnio autoriteto. Iš draugų ger- 
biamas, rimtas V kurso klierikas Stankaitis pasijuo- 
kė iš mano pažiūros ir pripažino, kad “amžinojo žy- 
do" legenda yra tik pasaka, o ne krikščionijos tiky- 
bos padavimas. Kad ir nenoroms, man teko prisipa- 
žinti buvus kvailos klaidos uoliu apgynėju. 

Kūrendami krosnį, mes kartais kepdavome joje 
kieto sūrio gabalėlius. Žinoma, oras nuo to salėje ne- 
pagerėdavo. Aukštesniųjų kursų klierikai įspėjo, kad, 
kepę sūrius, išvėdintume salę prieš prasidedant pa- 
mokoms ar jų ruošimui. Pas tą krosnį man pasisekė 
paskelbti vieną pranašystę. 

Mano kurso draugas Mikas Leonavičius dainavo 
ir jo balse buvo aiškiai girdėti savotiškas lyg įskili- 
mas, visai panašus į tokį jau įskilimą, buvusį balse 
kunigo Juozo Sriuoginio. Tasai kun. Sriuoginis buvo 
baigęs seminariją 1390 m. — vieneriais metais vė- 
liau už savo kurso draugus, su kuriais jis buvo įsto- 
jęs į seminariją 1854 m. To suvėlinimo priežastis — 
būdamas III kurse, Sriuoginis apsirgo viduriais, tu- 
rėjo išvažiuoti į Karaliaučių gydytis ir vienerius me- 
tus sugaišo. Pastebėjęs Leonavičiaus balse tokį pat 
“įskilimą"', aš tariau Leonavičiui maždaug taip: “Mi- 
kai, tu nebaigsi seminarijos su mumis. III kurse tu 
apsirgsi, išvažiuosi į Karaliaučių ir įsišventinsi vė- 
liau už mus“. Kaip pasakiau, taip ir įvyko: Leonavi- 
čius baigė du kursus sveikas, trečiame apsirgo, va- 
žinėjo į Karaliaučių, ten gydėsi ir sugaišo daugiau 
negu metus. Jis įsišventino kunigų žymiai vėliau už 
visą mMūsiškį kursą, bene 1901 m. Salė, kurioje tie visi 


85 


(dalykai vyko, "lotyniškai vadinosi “Laboratorium" 
(Darbo vieta), o klierikai ją vadindavo “Labirintu". 


SEMINARIJOS PROFESORIAI 


Pamokos buvo dėstomos trijose patalpose. Tos, 
į kurias sueidavo beveik visi klierikai, vykdavo “La- 
boratorijoje", nes ji buvo didžiausia. Bet buvo joje 
ir kitų pamokų, negausių, kurioms nebuvo vietos ki- 
tur. Filosofijos ir kalbų pamokos vykdavo nedidelėje 
patalpoje su dviem langais. Tasai kambarys ir vadi- 
nosi “Filosofijos kambariu“. Jame kitados garsusis 
Vincas Kudirka, būdamas klieriku, įlangėje rašyda- 
vo pieštuku savo lenkiškus eilėraščius, bet mano lai- 
kais jau tų eilėraščių nebuvo likę. Man esant klieri- 
ku, du profesoriai dėstė filosofiją: kun. Pranas Au- 
gustaitis II kursui, o mums I kurso klierikams filo- 
sofiją dėstė kun. dr. Vincas Blaževičius. Abudu buvo 
lietuviai (filosofiją dėstė lotyniškai), abiejų balsai 
ir klausos buvo blogi. Bet Augustaitis labai mėgo lie- 
tuviškas dainas. Man esant II kurse ir klausant Bla- 
ževičiaus pamokų, Augustaitis filosofiją dėstė I kur- 
sui. Jame buvo du klierikai su ypatingai gražiais bal- 
sais. Sendziko balsas buvo taip aukštas, kaip motė- 
rų diskantas, Brusoko drūtbalsis siekdavo taip žemai, 
kad vargonai imdavo tik viena oktava žemiau. Juo- 
du (Brusokas ir Sendzikas) sutardavo dainuoti due- 
tu. Vieną kartą pasitaikė, kad, prieš Augustaičiui atei- 
nant į pamoką, juodu pianissimo dainavo “Op, op, 
kas ten, Nemunėli..'" Brusoko balsas, kad ir žemas, 
bet buvo minkštas. Priėjęs netoli durų, profesorius 


86 


sustojo ir klausė, kol klierikai baigė dainuoti. Klie- 
rikai tai pastebėjo, ir veikiai kursas uždėjo draugams 
pareigą dainuoti, prieš prasidedant pamokai. Taip 
pasisekdavo pamoką kokias penkias minutes sutrum- 
pinti, kol profesorius klausydavosi už durų. 

Blaževičiaus pamokos buvo nuoseklios, aiškios, 
sistemingos ir suprantamos. Jis vartojo lotyniškai pa- 
rašytą prancūzo Vallet rankvedį. Augustaičio pamo- 
kose trūko tvarkos. Jis turėjo gabumų aiškiai dėsty- 
ti istorijos įvykius, bet neturėjo gabumo išaiškinti fi- 
losofines sąvokas. Augustaičio atminties gausumas ir 
talpa buvo stebėtina, bet chaotiškumas daug kenkė 
jam, kaip profesoriui. Kaip rankvedį filosofijai jis 
vartojo taip pat lotynišką, bet italo Zigliara parašy- 
tą. Augustaičiui aš esu dėkingas, tarp kita ko, už tai, 
kad jis mane pakrikštijo. Klierikai Augustaitį pra- 
vardžiuodavo, nežinia dėl ko, “Lybas". Jei neklystu, 
Mykolaitis-Putinas jį tuo vardu vadina savo “Alto- 
rių Šešėlyje“. Abu filosofijos profesoriai nuoširdžiai 
mylėjo Lietuvą ir pritarė klierikų tautiškai-patrio- 
tiškai veiklai, bet Blaževičius, kuris privačiai ištiki- 
miems klierikams parodydavo savo veiklios užuojau- 
tos ir padėdavo įvykdyti, ko patys klierikai negalė- 
davo, buvo diplomatas ir savo lietuviško nusistatymo 
nepareikšdavo tokiose aplinkybėse, kur viešpatavo 
lenkiška persvara. 

Augustaitis buvo nuoseklesnis ir nuoširdesnis.* 
Kaip minėta, yra parašęs Vygrių ir Seinų diecezijos 


* Prof. Pr. Augustaitis buvo dėdė nukunigėjusio humanita- 
rinių mokslų fakulteto profesoriaus Prano Augustaičio. Taigi 
ekskunigas Pranas Augustaitis yra mano dėdė, Prano brolio, 


87 


istoriją ir Seinų diecezijos bažnyčių monografiją. 
Nuo 1911 m. iki mirties (1915 m.) jis buvo Marijam- 
polės klebonu. Jis visur pasisakydavo ir pasireikšda- 
vo, kaip lietuvis. Jo gyvenime nebuvo krypčių pasi- 
keitimo. Blaževičius ilgainiui pasviro į lenkus, tapo 
Lomžos klebonu ir, būdamas seminarijos rektorium, 
davė pilną laisvę savo pagelbininkui Jalbrzykowskiui 
elgtis ne taip, kaip priderėjo. Iš to kilo daug konflik- 
tų tarp Blaževičiaus ir lietuvių patriotų. 


Man baigus filosofiją, dvasios tėvo pareigoms 
seminarijoje buvo paskirtas kun. dr. Antanas Staniu- 
lis, kuris paskui taip pat dėstė filosofiją. Jis buvo 
aiškus, nuoširdus ir nuoseklus lietuvis patriotas. Jam 
gyvenant Romoje (1889-1892), kur gavo teologijos 
daktaro laipsnį, prieš grįžtant į Lietuvą, Vatikane 
buvo sprendžiamas klausimas, kiek lietuvių tauta ski- 


kuris iš Voverių kaimo išėjo į žentus Vilkaviškio parapijos Ma- 
žučius, sūnus. Baigęs seminariją, Pranas įstojo į Petrapilio aka- 
demiją, bet jam ten tvarka nepatiko. Išvažiavo į Friburgą, kur 
pamokų galima buvo klausyti ar neklausyti. Jis turėjo pakan- 
kamai Iėšų. Friburge buvo drauge su Vincu Bartuška (Perkū- 
nu). Juodu dažnai būdavo Berne. Ten tada gyveno Pijus Gri- 
gaitis, kuris išsitardavęs, kam juodu kunigais, Ilgai truko, bet 
Augustaitis gavo filosofijos daktaro laipsnį už disertaciją “Die 
litauische Elementen in der polnischen Frueromantik". 1913-20 
gyveno Jungt. Amerikos Valstybėse, kur buvo Mahanony City 
klebonu. Kai kun. Švagždys susitiko su kun, Augustaičiu, tai 
Augustaitis nenorėjo paduoti rankos pasisveikinti, nes “su lais- 
vamaniais kunigais nenoriu nieko bendro turėti" — pasakė. 
1920 m. Augustaitis grįžo į Lietuvą ir Vilniuje mokytojavo lie- 
tuvių mergaičių gimnazijoje. Tada viename viešbutyje Vilniuje 
jo elgesys sukėlė daug kam nusistebėjimo. Netrukus pareiškė 
esąs ne kunigas ir nekatalikas; vedė moterį, kuri pas jį buvo 
Mahanoy City. 


88 


riasi nuo lenkų. Manyta, kad lietuvių kalba esanti 
tik lenkų tarmė, skirtumas tik tos pačios kalbos ri- 
bose, o lietuvybės sąjūdis yra dirbtinai varomas ru- 
sų, gal ir vokiečių pastangomis. Kun. Staniulis po- 
piežiaus Valstybės sekretoriui (Segretario dello Stato 
di Sua Santita) kardinolui Mariano Rampolla del 
Tindaro (1843-1913) įteikė greta surašytą “Tėve mū- 
sų'' lenkiškai ir lietuviškai, Tuo kardinolą įtikino, kad 
kalbų skirtumas yra gilesnis. 

Kun. Staniulio konferencijos klierikams dvasi- 
nio gyvenimo srityje buvo naujiena labai maloni ir 
labai naudinga. Konferencijas tas jis sakė lenkiškai, 
nes tokie buvo seminarijos nuostatai, bet jis neslėp- 
davo, kad pas jį vaikščioja lietuviai ir pasikalba apie 
lietuviškus dalykus. Tiek drąsos jis turėjo. Nuo 1904 
m. tapo Pajevonio klebonu, karo metu buvo Rusijoje, 
grįžęs klebonavo Prienuose, vėliau Kaimelyje. Prie 
vysk. Karoso buvo Seinų katedros prelatas dekanas, 
kūrijos viceoficiolas, prosinodalinis teisėjas. Apie 
1925 m. persikėlė į Kretingą dėstyti pranciškonų 
rengiamoj seminarijoj, dar altaristavo Mosėdyje ir 
mirė Jokūbave 1927.VIII.5. 

Daug senesni už Staniulį buvo Seinų seminarijo- 
je du profesoriai broliai: Matas (vyresnysis) ir Eli- 
ziejus (jaunesnysis) Strimavičiai, kuriuos jųdviejų 
kaime pravardžiuodavo Kėkštais. Matas buvo prela- 
tas, o Eliziejus kanauninkas. Matas dėstė moralinę 
teologiją ir šv. Raštą, o Eliziejus — kanonų teisę ir 
buvo seminarijos vicerektorius. į 

Matas, kaip moralinės teologijos profesorius, pa-- 
sižymėjo aiškumu ir praktiškumu. Jis išreikalaudavo,,. 


89: 


kad klierikai dėstomąjį dalyką gerai mokėtų. Jo nuo- 
mone, pats svarbiausias kunigų gyvenime dalykas 
yra gerai mokėti moralinę teologiją. Abejotinų, pai- 
nių problemų jis nekeldavo, žiūrėdamas, kad klieri- 
kai mokėtų tai, kas griežtai nustatyta. šv. Rašto dės- 
tymuose jis buvo mažiau naudingas ir žymiai atsili- 
kęs nuo tų laikų skriptūristikos mokslo. Apie to 
mokslo metodiką jis nieko neminėdavo, nei teksto 
kritikos neaiškindavo, nei naujų problemų neiškelda- 
vo. Bet iš gimnazijos atėjusiems jauniems žmonėms 
jo pamokos buvo naudingos. Nors jos ir neduodavo 
įžvelgti į skriptūristikos mokslą, koks jis buvo tais 
laikais, tačiau duodavo apie šv. Rašto knygas daug 
žinių. Šv. Rašto pamokos būdavo po pietų. Nesykį, 
ypačiai lietingomis dienomis, imdavo miegas, nepai- 
sant to, kad profesorius dėstė gana gyvai. 

Jo brolis Eliziejus ypatingai pasižymėjo asketiš- 
kumu. Kaip kanonų teisės dėstytojas, jis buvo neblo- 
gas. Tais laikais Codex Iuris Canonici dar nebuvo nė 
rašoma. Tada galiojo Corpus Iuris Canonici su dau- 
gybe priedų, todėl, man klierikaujant, kanonus dės- 
tyti profesoriui buvo kur kas sunkiau, negu dabar 
(Bažnyčios Teisių kodeksas paskelbtas 1917 m., o ga- 
lioti pradėjo 1918 m.). 

Kanauninkas Eliziejus asketiką mokėjo ne vien 
teoretiškai, bet ir praktiškai: jis buvo giliai doras, 
pavyzdingas kunigas, kuriam rūpėjo kasdien tobulė- 
ti. Praktiškos krikščionybės vykdymas buvo didžiau- 
sias jo rūpestis. Visomis jėgomis jis tą dvasią rū- 
pinosi įžiebti klierikuose. Ypatingai gražiai ir gerai 
jis mokydavo klierikus elgtis atostogų metų. 


90 


Iš prigimties dviejų brolių būdai buvo skirtingi: 
Matas buvo linksmas ir veiklus, mėgo parūkyti ir pa- 
silinksminti. Eliziejus buvo ramus, mažakalbis, la- 
bai susivaldąs kalboje ir elgesyje, ypačiai branginąs 
pareigas ir vykdąs jas kuo tobuliausiai. Bet abu bro- 
liai mylėjo kitas kitą ir Brevijorių kalbėdavo išvien. 
Prieš Pijaus X reformą vadinamas “Horae Diurnae“ 
(Dienos Valandos) juodu mokėjo atmintinai ir išei- 
dami iš savo kambarių pradėdavo jas kalbėti, kai tik 
susitikdavo koridoriuje, nežiūrėdami į knygas. 

Pasitaikydavo kai kada ir juokingų atsitikimų. 
Vienu tarpu vicerektorius (Eliziejus) susirgo. Tik di- 
džiausiame reikale, apsivilkęs žiemišku paltu, jis iš- 
eidavo iš savo kambario. Tuo pačiu laiku taip pat sir- 
go ir klierikas Supinski, maždaug tokio pat ūgio, kaip 
ir vicerektorius, ir taip pat tik su vatiniu storu paltu 
apsivilkęs retkarčiais išeidavo iš kambario. Supins- 
kio kurso draugas lietuvis Sivickis, eidamas siauru 
apatiniu koridorium, pamatė pirma savęs einant sto- 
rai apsivilkusį ligonį. Manydamas, kad tai jo drau- 
gas Supinskis, pasivijo jį iš užpakalio, paėmė už al- 
kūnės ir lenkiškai paklausė: “Czy jeszcze žyjesz, 
zdiechlaku??? (Ar dar tebesi gyvas, padvėsėli?). Už- 
kalbintasis atsigręžė — tai buvo kanauninkas Elizie- 
jus, — ir tarė Sivickiui: “O to patrz do kogo mowisz 
i co gadasz!" (Žiūrėk, su kuo kalbi ir ką sakai!). Sa- 
vickas susigėdęs pabučiavo kanauninkui ranką ir dū- 
mė koridorium kuo greičiausiai šalin. 

Vienodame seminarijos gyvenime ir smulkmena 
davė progos gausiems juokams. Sekančią dieną, pa- 
sibaigus teologijos pamokai, išėję į koridorių du teo- 


91 


- 


logai pakartojo vakarykštį įvykį. Kaminskas nudavė 
Sivicką, o Bulvičius Eliziejų Strimavičių. Pabaigę 
sceną, juodu turėjo pasukti į kitą karidorių ir tik ten 
pamatė, kad paskui juodu eina vicerektorius, išėjęs 
iš “Laboratorijos po pamokos. Bet juodų jau neatsi- 
prašinėjo, o tik spruko tolyn kuo greičiausiai. 

Ilgus metus Eliziejus Strimavičius auklėjo semi- 
narijos klierikus, bet galutinai jo sveikata taip su- 
silpnėjo, kad jau daugiau nebegalėjo tų pareigų eiti: 
1893 m. pakeltas prelatu, po poros metų iš seminari- 
jos pasitraukė ir apsigyveno Prienuose. 18983 m. bu- 
vo paskirtas Slavikų klebonu. Bet ir čia sveikata bu- 
vo silpna. Nors ir sirgdamas, jis dirbo kiek galėjo ir 
žmonėms tik gera darė. Jį dažnai pavaduodavo tos 
pačios parapijos vikaras, jo sesers sūnus, taip pat 
Eliziejus, kunigas Laurynaitis. Po kiek laiko klebono 
Eliziejaus Strimavičiaus sveikata visiškai sunyko. 
Paskutinėje ligoje ir paskutinę tos ligos dieną jau bu- 
vo matyti, kad mirtis čia pat. Slavikų žmonės, dau- 
giausia moterys, susirinko klebonijoje prie ligonio 
lovos. Pas dėdę atėjo ir kun. Laurynaitis. Ligonis 
jau rodėsi be sąmonės, betgi kreipėsi į vikarą ir ga- 
na aiškiai tarė: “Kunigėli, skubinkis pakrikštyti vai- 
ką". Vikaras susirūpino, nes nebuvo girdėjęs, kad 
reiktų ką krikštyti. Ligonis raginimą pakartojo. Vi- 
karas išėjo iš kambario ir pamatė ateinant vyriškį 
ir moteriškę, kuri nešėsi kūdikį. Toji moteriškė tarė: 
“Kunigėli, labai silpnas vaikas... Kunigas nusisku- 
bino į bažnyčią ir vos tik suskubo pakrikštyti tą kū- 
dikį, nes jis tuoj mirė. šitą atsitikimą man pasakojo 
ne viena prie ligonio buvusių moterų. Prisimenu tik 


92 


vienos — Giliūtės pavardę, kuri mintyjo, kad Elizie- 
jus Strimavičius stebuklingai regėjo atnešamojo kū- 
dikio reikalą. Mano klausiamas, kun. Eliziejus Lau- 
rynaitis patvirtino šį faktą. Prelatas Eliziejus Stri- 
mavičius mirė 1901 m. ir palaidotas Slavikuose. 

Matas Strimavičius ilgiau už brolį profesoriavo. 
Numirė jis 1903 m. ne Seinuose, o Suvalkų Kalvari- 
jos klebonijoje, viešėdamas tenai, bet palaidotas Sei- 
nuose. 

Abudu Strimavičiai turėjo aukštojo mokslo laips- 
nius: Matas buvo baigęs Varšuvos dvasinę akade- 
miją ir turėjo teologijos kandidato laipsnį (ten kito- 
kio neduodavo), o Eliziejus buvo baigęs Petrapilio 
dvasinę akademiją ir turėjo kolegijos magistro 
laipsnį. Abu broliai tarp savęs kalbėdavo lenkiškai, 
bet lietuvybės nesigėdindavo, nesislėpdavo ir turėjo 
savotišką Lietuvos meilę. Juodų abudu, man rodos, 
buvo kilę iš rytinės Zanavykijos — Griškabūdžio ar 
Višakio Rūdos parapijos. 

Žymus tarp profesorių mano laikais seminarijoje 
buvo Martynas Čepulis, dzūkas, kilęs iš Alytaus para- 
pijos. Akademijoje jis nebuvo buvęs ir mokslo laips- 
nio neturėjo, bet turėjo labai aiškų įgimtą protą ir, 
kaip ir Strimavičiai, tiesų, teisingą būdą. Kaip ir 
anuodu, jis buvo dorovingo kunigo pavyzdys. Bet jis 
buvo šlubas, nes, jau kunigu tapęs, nelaimingai pasly- 
do ir išsilaužė koją, kurią nemokėta tinkamai išgy- 
dyti. "Turėdamas gerą protą, Čepulevičius (ofi- 
cialiai vadinosi: Czepulewicz) susistatydavo turinin- 
gus, neilgus pamokslus, bet klausytojams sunku bu- 
vo jais pasinaudoti dėl jo iškalbos nuobodumo. Tas 


93 


pats buvo ir su 'jo pamokomis. Jis dėstė dogmatinę 
teologiją ir pastoralinę. Nelabai jis reikalaudavo, kad 
mes griežtai išmoktume tą, kas buvo užduota, pasi- 
tenkindamas tuo, kad turėtume šiokį tokį supratimą 
apie dėstomąjį objektą. Savo pamokslus jis atspaus- 
dino lenkiškai. Kunigai mėgdavo tais spausdintais 
pamokslais naudotis, nes jie buvo turiningi, sistemin- 
gi, aiškūs, lengvai išmokstami ir patogiai pakartoja- 
mi. Kaip ir Strimavičiai, Čepulevičius sakydavosi eąs 
lietuvis ir lietuvybę mylėjo, bet į lenkų kalbą buvo 
įpratęs, kaip į savo gimtąją. Jis buvo labai geras 
žmogus. Kai aš neturėjau pinigų atspausdinti savo 
daktaro disertacijos ir neturėjau jokios garantijos, 
kuria buvo galima pasitikėti skolinant man pinigus, 
tai Čepulevičius be nuošimčių man paskolino, kiek 
reikėjo, ir laukė tol, kol aš galėjau apmokėti savo sko- 
14. Įvertinant tą Čepulevičiaus elgesį, reikia atsimin- 
ti, kad algos jis viso labo gaudavo 150 rub. į metus. 
Tai buvo alga tokio dydžio, kaip žemo Kalvarijos ka- 
lėjimo tarnautojo, kuris taip pat, kaip profesoriai, 
dovanai gaudavo butą ir valgį. Čepulevičius mirė 1909: 
m. Seinuose. 

Seminarijoje giesmių mokė kun. Ivanauskas. Jis 
turėjo gražų balsą ir buvo iškalbus. Jis mokė klie- 
rikus bažnytinio giedojimo ir ėjo katedros vikaro pa- 
reigas. Nors buvo lietuvis, bet nemėgo prisipažinti 
lietuviu. 

Seminarijos ekonomas buvo kun. Navickas, taip 
pat lietuvis. Jis buvo veiklus, sumanus ir linksmas 
žmogus. Jis praktiškai aprūpindavo ekonominius se- 
minarijos reikalus, o aš jam dėkingas, kad jis mane 


94 


sulalKke Nuo papegimo 15 seminarijos. 1T antrų Kartu 
jis man buvo naudingas, kai mane užpuolė sunkios 
abejonės. Kun. Navickas numirė eidamas Augustavo 
klebono ir dekano pareigas. 


Man seminarijoje esant, regensas (rektorius) 
buvo kan. Povilas Krajewskis, lenkas. Jis dėstė litur- 
giką ir šešis kartus savaitėje po 15 minučių sakyda- 
vo klierikams praktiškas gyvenimo pamokėles apie 
tai, kaip klierikas turi elgtis, apie būdo tvarkymą ir 
apie būsimąsias kunigo pareigas. Tai buvo padorus 
žmogus. Savo pareigas ėjo sąžiningai, bet šiaip nieku 
nepasižymėjo. Ilgainiui jis tapo vyskupijos adminis- 
tratorium (1893-97). Kai 1897 m. Seinų vyskupu ta- 
po Antanas Baranauskas, tai jis prelatą Krajewskį 
paskyrė Lomžos klebonu. Jis mirė 1901 m., o sekan- 
čiais metais mirė ir vysk. A. Baranauskas.* 


* Vysk. Baranauskui mirus, vyskupijos administratorium 
buvo išrinktas kun. Juozas Antanavičius iš Paplynių kaimo, 
Griškabūdžio parapijos. Dėl 1905 m. Antanavičiui darytas prie- 
kaištas, kad jis caro manifestą skelbdamas liepęs įdavinėti po- 
licijai revoliucionierius. Aš nemanau, kad jis liepė įdavinčti. 
Antanavičiaus aplinkraščiu tada buvo nepatenkinti ne vien tik 
socialistai, bet ir kunigai, bet kunigai ne taip smarkiai peikė 
Antanavičių, kaip revoliucininkai. Tada aš nebuvau Seinuose ir 
negaliu susidaryti savo nuomonės apie aplinkraštį, kurio nesu 
skaitęs. Tik žinau, kad prel. Juozas Antanavičius buvo atsar- 
gus, ir neteigiu, kad aplinkraštyje nebuvo griežtumų, kurių tuo- 
met visuomenė pageidavo. Buvo laikų, kada Antanavičius buvo 
antilietuvis, buvo laikų, kada jis buvo ultra lietuvis, taipgi bu- 
vo laikų, kada jis gyveno labai geruoju su gubernatorium. Jis 
v'są savo kunigystės amžių praleido Seinų vyskupijos kurijoje 
įvairiuose laipsniuose. Vieną kartą, klieriku būdamas, klūpojau 
katedroje netoli didžiojo altoriaus, o Antanavičius klūpojo už- 


95 


Seminarijoje mokytojai kad ir klausinėdavo klie- 
rikus kasdien, tačiau nesakydavo, kokius pažymius 
rašo. Aš gimnazijoje įpratęs dvejetukais tenkintis, 
maniau, kad tuos pačius arba nedaug geresnius tu- 
riu ir seminarijoje. Pasibaigė pirmieji metai, ir su 
ta nuomone apie save išvažiavau atostogų, kurias 
praleidau tėviškėje, dalinai būdamas pas savo dėdę 
Gelgaudiškyje. Nors dėdė buvo tik vikaras, tačiau jo 
klebonas Motiejus Dėdinas (rašėsi Dydinski) mėgda- 
vo turėti savo klebonijoje klierikų kuo daugiau. Aš 
ir naudojausi tuomi. Neatsimenu, kad kas ypatingo 
būtų įvykę 1891 m. vasarą, išskyrus tą nelabai sal- 
džią nuomonę, kurią mano tėvas pareiškė apie mano 
straipsnį, išspausdintą “Ūkininke". Apie tą laiką 
(1890 m. pradžioje) Šakiuose apsigyveno “Tėvynės 
Varpų“ autorius dr. Vincas Kudirka. Neatsimenu, ar 
tais ar sekančiais metais per atostogas su juo susipa- 
žinau, nes mano tėviškė buvo nepertoliausiai nuo 
šakių. 


TOLIMESNIS MOKSLAS SEINUOSE 
IR ŽEMESNIEJI ŠVENTIMAI 


Į seminariją grįžau, kaip paprastai, rudenį — 
1891.IX.14. Trumpai po to reikėjo atlikti rekolekci- 
jas, o po rekolekcijų IX.21 gavau tonsūrą ir keturis 


pakaliniame suole. Buvau jau V kurse. Antanavičiui, matyt, aš 
nepatikau, nes jis garsiai sakė, kad mane reikia išvaryti iš sė- 
minarijos. Prel. Antanavičius mirė 1916.VIII.7 Kursko guberni- 
joje, Lvove, kur gyveno kaip karo pabėgėlis. 


96 


žemesniuosius šventimus iš Seinų vyskupo Petro-Po- 
vilo Wierzbowskio. Ta proga mūsų kurso klierikai su- 
kėlė maištą prieš vyskupo tarną Stanislovą. Gaunant 
šventimus, klierikų pareiga paaukoti vyskupui vaš- 
kinę žvakę. Neatsimenu, kam mūsų kurse pasirodė, 
kad vyskupo tarnas neteisėtai savinasi tas žvakes. 
Kurso vardu buvo pareikalauta, kad tarnas tas žva- 
kes atiduotų mums. Tarnas nenorėjo atiduoti, o kur- 
sas sutarė reikalauti. Reikalavimas buvo priešingas 
liturginės apeigos reikšmei. Tačiau vyskupas paliepė 
tarnui žvakes mums atiduoti, ir mes jas saugojome, 
kad turėtume ką užsižiebti mirties valandoje. Neži- 
nau, ar kuris mano draugų išlaikė tą žvakę iki mir- 
damas. Aš tik žinau apie save, kad seniai jos neturiu. 


KUN. SIDARAVIČIUS IR LAŠIŠA 


Vysk. Wierzbowskis tų pačių metų rudenį sun- 
kiai apsirgo. Jo liga užsitęsė ilgai ir jis mirė 1893.VI. 
1. Jam dar sveikam esant, nežinau, kuriais metais, 
garsusis knygnešių tėvas kun. Martynas Sidaravičius, 
būdamas drauge ir žvejų globėju, Nemune birželio 12 
d. sugavo nepaprastai didelę lašišą. Tą dieną į Sudar- 
gą buvo atvykęs iš Slavikų kun. Juozas Dailidė. Si- 
daravičius sumanė lašišą padovanoti vyskupui Wierz- 
bowskiui vardinėms (VI.29). Slavikų vikaras, Sudar- 
go klebono prašomas, apsiėmė tą lašišą nuvežti į Sin- 
tautus, kur birželio 13 d. buvo šv. Antano atlaidai, o 
kun. Dailidė ketino važiuoti į juos. Sidaravičius įpa- 


97 


reigojo Slavikų vikarą, kad, į Sintautus nuvežęs, 12- 
šišą įduotų Griškabūdžio kunigams, atvykusiems į 
tuos pačius atlaidus ir įpareigotų griškabūdiečius 1a- 
šišą perduoti Pilviškių kunigams, o anie, kad toliau 
pasiųstų per klebonijas į Seinus. Lašiša atvyko lai- 
mingai į Sintautus birželio 12 d. Susirinkusieji kūni- 
gai išklausė Sidaravičiaus sugalvotojo plano ir juok- 
damiesi lašišą įteikė Sintautų klebonijos virėjai. To- 
limesnė to dalyko istorija jau galima dasiprotėti... 
Šv. Antano atlaidai tą metą pasitaikė penktadienį. 
Atlaidų pietuose Sintautų dvasiškija ir svečiai gyrė 
lašišą. Sidaravičius tai patyrė kuriam laikui praėjus 
ir buvo nepatenkintas. Patyrė ir Seinų dvasiškija, ku- 
riai, kad ir neteko paragauti lašišos, bet ji pripažino, 
kad Sintautuose pasielgta protingai: vasaros metu 
juk neįmanoma išlaikyti negyvą žuvį dvi savaites be 
šaldytuvo. 


PAMOKSLŲ VERTIMAS LIETUVIŲ KALBON 


Man esant seminarijoje II kurse, lietuvių būrelis 
sumanė padaryti ką nors svarbesnio už atskirų straios- 
nelių rašymą. Tuomet buvo jaučiamas lietuvių kal- 
boje pamokslų trūkumas. Lietuviškuose pamoksluose 
pasitaikydavo daug nelietuviškų žodžių ir sakinių. 
Jaunieji, baigusieji seminariją, kunigai sunkiai iš- 
vengdavo nelietuviško išsitarimo pamoksluose, kadan- 
gi naudodavosi spausdintais lenkiškais ar kitokiais 
nelietuviškais pamokslais. Taigi, neatsimenu kas, vie- 
name lietuvių būrelio susirinkime iškėlė sumanymą 
paimti gerą pamokslų knygą ir ją išversti gryna lie- 


98 


tuvių kalba. Manyta iš to dvigubos naudos būsią, nes 
kunigai galės pasinaudoti rūpestingai išverstais pa- 
mokslais, o būrelio dalyviams nerūpės temų pasirin- 
kimas straipsniams. Tuomet buvo tikrai geri kun. 
PFischerio lenkiški pamokslai. Tebuvo išėjęs tik pir- 
masis tomas. Sutarta jį išversti. Tilžėje buvo lietuvis 
Angrabaitis, kuris žadėjo tuos pamokslus išspausdin- 
ti savo lėšomis. Visi lietuviai klierikai išsidalino, ap- 
siimdami išversti po vieną pamokslą. Kai kam teko 
ir du. Man teko pareiga prižiūrėti jų vertimus ir sų- 
vienodinti jų kalbą. IV kurso klierikas Juozas Lau- 
kaitis įpareigotas būti visų pamokslų redaktorium. 
Jam teko pagerinti mano suvienodintą kalbą. Suma- 
nymas buvo įvykdytas: kalba suvienodinta, pagerin- 
ta ir redaktoriaus įžanga parašyta. Nepoilgam tas 
tomas buvo atspausdintas. Išėjo ir antrasis tomas 
lenkiško originalo, bet jau sunku buvo prikalbinti 
vertėjus. Baigęs II kursą, aš vienas išverčiau tą ant- 
rąjį tomą, bet tas mano vertimas liko neatspausdin- 
tas. Jį buvau išvertęs per atostogas, gyvendamas sa- 
vo motinos tėviškėje Šunkariuose pas Joną Povilaitį. 


MANO LIGA 


Man esant II kurse, 1892 m. žiemos metu semi- 
narijoje du klierikai apsirgo rauplėmis, būtent Se- 
bastonis ir Tulaba, kuriuodu gyveno tame pačiame 
kambaryje, kaip ir aš. Juodu laimingai išgijo, dakta- 
madienį aš pasijutau nesveikas ir nėjau su kitais į 
katedrą pamaldoms. Užjausdamas mane III kurso 


99 


klierikas Galeckas įtikinėjo mane, kad reikia tik ge- 
rai apsiplauti šaltu vandeniu, atsigulti į lovą ir vis- 
kas greitai praeis. Galeckas buvo Kneipo šalininkas. 
Jis nurengė mane visiškai, apiplovė šaltu vandeniu ir 
paguldė į lovą. Tačiau liga nepraėjo, o pablogėjo taip, 
kad reikėjo kviesti gydytoją. Dr. Kaukas pažino raup- 
les, įsakė mane nugabenti į izoliacijos kambarį, ku- 
ris buvo tuščias minėtiems dviems klierikams pagi- 
jus. Gydytojas rūpestingai ir išmintingai mane pri- 
žiūrėjo. Apie Velykas aš jaučiausi pasveikęs, bet gy- 
dytojas neišleido manęs iš izoliacijos kambario, į ku- 
rį buvo uždrausta kam nors įeiti, išskyrus gydytoją 
ir tarną, persirgusį rauplėmis, kuris man atnešdavo 
valgyti. Mane izoliacijoje po išgijimo išlaikė aštuo- 
nias savaites. 

Ten man pasitaikė baisus sapnas, kurį aš apra- 
šiau, dabar neatsimenu kuriame kalendoriuje. Izolia- 
cijos laikų nebuvo kas veikti, o aš turėjau tik vieną 
knygutę šv. Alfonso Liguori, redemptoristų įsteigėjo, 
išverstą į lenkų kalbą vardu “Kaip Jėzų mylėti". Aš 
tą knygutę išverčiau lietuviškai, bet vertimas liko 
neišspausdintas. 

Prieš atostogas 1892 m. įvyko Seinų seminarijos 
klierikų ir Maskvos universiteto studentų lietuvių su- 
tarimas paruošti bendrą lietuvišką kalendorių. Klie- 
rikai apsiėmė sustatyti švenčių sąrašą ir literarinę 
dalį, o studentai — astronomines žinias ir šiaip apie 
gamtos dalykus. Lietuviškasis seminarijos būrelis ap- 
siėmė išparduoti kalendorių prieš jį išspausdinant. 
Tuo tikslu buvo padarytas diktokas kvitų kiekis, ant 
kiekvienos kvitos buvo klierikų bibliotekos antspau- 


100 


das. Pinigai, gauti už kvitas, turėjo sudaryti lėšas 
kalendoriui atspausdinti. Važinėdami atostogų me- 
tu per gimines, klierikai išdalino daug tų kvitų ir su- 
rinko pinigų kalendoriui atspausdinti. Kalendorius 
išėjo tikrai, bet pasidarė du keblumai. Sekančių atos- 
togų metu kalendorių platintojai turėjo daug nema- 
lonumų, nes pasirodė, kad mėnulio atmainos visiškai 
neatitinka dienas, pažymėtas kalendoriuje. O ūkinin- 
kams kaip tik svarbu tas atmainas žinoti. Man pačiam 
iš savo giminių teko patirti kalendoriaus kritikos 
aštresnės už mano pirmojo straipsnio kritiką. Dar 
blogesnis dalykas, kad kai kurios kalendoriaus plati- 
nimo kvitos pateko Marijampolės žandarų viršinin- 
kui Vonsiackiui, o jos buvo su seminarijos bibliote- 
kos antspaudu. To pasėkos pasireiškė vėliau. 


TRETIEJI METAI SEINUOSE. 
KIELCIŲ SEMINARIJOS TRAGEDIJA 


Man esant trečiame seminarijos kurse (1892-93), 
laikraštukas jau ėjo savo visu pilnumųu. Lietuvybė se- 
minarijoje buvo apėmusi visus lietuvius bemažko be 
išimties. Bet tarp Kalėdų ir Užgavėnių įvyko didelis 
sukrėtimas. Kielcių seminarijos įvykiai — gaisras, re- 
vizija ir uždarymas, profesorių ištrėmimas į Siberi- 
ją, klierikų išblaškymas į kitas seminarijas sukėlė 
baimės ir Seinuose. Seminarijos vadovybė patyrė, 
kad kalendorių kvitos pateko į žandarų rankas. Tada 
Seinų seminarijos vadovybė pati padarė reviziją klie- 
rikuose. Iš mano klaupkos koplyčioje revizoriai kon- 


101 


* 


fiskavo lietuvišką novenų knygutę, bet paliko mal- 
daknygę. Kan. Krajewskis atsisakė iš rektoriaus pa- 
reigų. Jo vieton buvo paskirtas jaunas vyskupijos ku- 
rijos sekretorius kun. Jonas Giedraitis, 35 metų žmo- 
gus, labai veiklus ir iškalbus. Jis uždraudė lietuviams 
lietuviškai kalbėti. To uždraudimo nepaklausė klieri- 
kai Juozas Laukaitis ir Juozas Dičpinigaitis. Pats 
rektorius išgirdo juodu lietuviškai šnekant ir užda- 
vė trijų dienų rekolekcijas. Kas buvo su tom rekolek- 
cijom, nežinau. Atrodo, kad juodu jų nelaikė, bet rek- 
torius neprižiūrėjo ir už tai nenubaudė. 

Darant reviziją, nerasta pačių svarbiausių da- 
lykų, ypač Tilžės naujųjų spausdinių, nei “ Varpo", 
nei “Ūkininko", kur buvo aiškiai revoliucinių straips- 
nių. Visą tai mes patys sudeginome. Seminarija per- 
gyveno ilgoką laiką baimės, kasdien laukdama, kad 
atvyks policija ir padarys kratą. Nuoširdžiai norėta, 
kad Kielcių nelaimė nepasikartotų Seinuose. Iš tos 
audros pasidarė ir aukų: iš seminarijos buvo paša- 
linti trys klierikai. Iš mūsų III kurso lenkas Wippert, 
kuris buvo pedagogo Juozo Kairiūkščio žmonos bro- 
lis, iš IV kurso Antanas Milukas ir Sutkaitis iš Bi- 
zų kaimo, Sintautų parapijos, sulenkėjęs lietuvis ar- 
ba, geriau sakant, lietuvis, nedalyvavęs lietuvių bū- 
relyje, nė šiaip patriotiniame veikime. Jis mirė 1927 
m. Pittsburge, būdamas šv. Kazimiero parapijos kle- 
bonu, atvirtęs į lietuvius. Tą atvirtimą padarė išva- 
rymas iš seminarijos, nors pašalinimas buvo visai ne 
dėl lietuvybės. Milukas taipgi pasižymėjo Amerikoje 
kaip kunigas. šis tikrai buvo uoliausias lietuvybės 
skelbėjas, bet jam Seinų seminarijos vadovybė darė 


102 
/ 


priekaištą, kad jis permažai rūpinąsis išmokti teolo- 
gijos ir tvarkyti savo būdą. šiuodu paskutiniai prie- 
kaištai buvo teisingi. 


ATOSTOGOS IR VASAROS DARBAI 


Besibaigiant III kursui, gavau pakvietimą iš Pet- 
rapilio akademijos studento klieriko Andriaus Du- 
binsko, kad atvažiuočiau į Vilnių, susipažinčiau su 
Vilniaus seminarijos klierikais, drauge su Dubinsku 
nuvykčiau į Kauną ir užmegsčiau santykius su te- 
nykščių klierikų lietuvišku būreliu. Netikėtu būdu se- 
minarijos vadovybė palengvino man gauti leidimą 
važiuoti į Vilnių ir Kauną. Tą kelionę aprašiau “Tė- 
vynės Sarge". Važiuojant atostogų, buvau gavęs iš 
seminarijos rektoriaus uždavinį parašyti savo pažiū- 
ras ir mintis apie klieriko pareigą tvarkyti ir lavinti 
savo būdą, pavartojant katalikiškos asketikos nuro- 
dymus. Reikia pripažinti nuopelnas naujam rektoriui 
kun. Jonui Giedraičiui, kad jis padarė didelę naudą 
seminarijai, iškeldamas aske:ikos reikalą ir naudą 
seminarijoje. Jo pastangomis buvo įvesta dvasios tė- 
vo pareiga, kurią ėjo ir kun. Staniulis, ir kun. Kedys. 
Mano tuomet pagamintas raštas po atostogų buvo 
įteiktas rektoriui ir pripažintas, kad blogiau parašyti 
jau nebebuvo galima. Aš ir šiandien pripažįstu, kad 
tai buvo teisinga ištarmė: aš visai nesupratau duo- 
tojo uždavinio. Vietoje psichologiškai-asketiško raš- 
to, aš pagaminau literatišką dialogą, be gilesnio tu- 
rinio ir be ganėtino literatinio grožio, visiškai nesu- 
prasdamas to tikslo, kuriam uždavinys buvo skirtas. 


103 


KETVIRTIEJiI SEMINARIJOS METAI 


Ypačiai IV kurse aš pasijutau žmogiškai subren- 
dęs. Pradėjau rimtai žiūrėti į gyvenimą. 

Ketvirtame kurse esanti slaptoji lietuvių draugi- 
jėlė savo pirmininku išsirinko penktametį Vincą Dar- 
gį iš Slibinų.* Aš buvau išrinktas draugijėlės vicepir- 
mininku ir turėjau pagelbininką III kurso klieriką 
Petrą Bulvičių. Draugijėlė veikė, kaip ir pirmiau, ir 
buvo slapta. Kilo sumanymas, ir buvo įvykdytas, su- 
daryti lietuvių kalbos pamokas, žinoma, slaptai. Pa- 
mokas vesti teko man. Mano mokiniais užsirašė jau- 
nesniųjų kursų klierikai: tarp kitų mano brolis And- 
rius, Jurgis Narjauskas, Jeronimas šidlauskas ir ke- 
liolika kitų, kurių pavardžių negaliu atsiminti. Pamo- 
kos vykdavo filosofijos kambaryje 9-10 val. vakare, 
kuomet seminarija oficialiai turėjo miegoti. Dabar 
neatsimenu, kokiu pretekstu išgavau rektoriaus 
Giedraičio leidimą neiti gulti 9 val. Lietuvių kalbos 
mokiniai darė tai be leidimo. Lietuvių kalbos pamo- 
kos būdavo du kartu savaitėje, ir stebėtina, kad nie-- 
kada nesusigriebdinom. Rektorius viską sužinodavo 
ir visus nuo taisyklių nutolusius susekdavo, o šito 
nesugavo, 

Kitomis dienomis, kada lietuvių kalbos nebūda- 
vo, aš tą valandą nuo 9 iki 10 panaudodavau gimna- 
zijos kurso trūkumams papildyti. Buvau bepradedąs 
mokytis italų kalbos, nes svajojau seminariją baigęs 


* Buvo du Dargiai ir abu Vincai, Šis, iš Slibinų kaimo, vė- 
liau tapo marijonu ir mirė Marijampolėje. 


104 


siekti aukštesnio mokslo, o žinojau, kad į Petrapilio 
akademiją nepateksiu dėl dviejų priežasčių: viena, vi- 
sa akademija turėjo tik tris stipendijas Seinų vys- 
kupijai ir visos jau buvo užimtos, antra, į akademiją 
patekdavo tik tie, kurie džiaugdavosi turį labai gerą 
nuomonę pas seminarijos vadovybę, o aš žinojau to 
neturįs. 

Vieną vakarą, dešimtai valandai besibaigiant, už- 
pūčiau savo žvakę, išėjau į tamsų koridorių ir pas 
savo miegamojo kambario duris pamačiau ugnelę be 
liepsnos šviečiant. Aišku buvo, kad cigaretės ar ciga- 
ro ugnelė. Aš maniau, kad tai mano draugas rūko- 
rius, bijodamas rūkyti dienos metu, pasinaudojo nak- 
ties tamsa, kad rektorius nesugautų rūkant. Priėjau 
artyn, apsikabinau jį ir sakau: “Vargšas, Juozeli! 
Dėl tos nelaimingos cigaretės vargsti, kaip šunelis, 
nė miegoti negalėdamas, kada reikia. Seniai būtum 
galėjęs mesti savo netikusį įprotį". Bet apkabintasis 
nieko neatsakė, tylėjo, kaip negyvas. Aš maniau, kad 
tai buvo Juozas Ruseckas, kai rytmetį jį sutikęs pa- 
klausiau, kodėl jis tylėjo, pasirodė, kad jis apie tai 
nieko nežino. Iš jo žodžių ir elgesio buvo matyti, kad 
tikrai ne jo tenai būta. Ir tuomet ir dabar man rodo- 
si, kad tai buvo ne klierikas Ruseckas, o seminarijos 
rektorius Giedraitis. Jis labai mėgdavo rūkyti, ir su- 
prantama, kodėl nieko nesakė, klausydamas klieriko 
pamokslo apie rūkymą, kurį jis draudė klierikams. 

Grįžtant prie lietuvių kalbos pamokų, jos eida- 
vo Jasulaičio pavyzdžiu: mokėmės Jablonskio rašy- 
bos ir gramatikos, šiek tiek literatūros. Pamokos tę- 


105 


sėsi dvejus metus, taigi jos vyko ir man V kurse 
esant. 

1894 m. mirė caras Aleksandras III. Jo įpėdiniui 
Mikalniui II sėdus į sostą, buvo pagarsintas pusėtinai 
ilgas įvairių malonių manifestas. Lenkiškoje vyskupi- 
jos dalyje lengva buvo pagarsinti tą manifestą pa- 
rapijų bažnyčiose, nes laikraščiai jį buvo išvertę į 
lenkų kalbą. O lietuviškose parapijose reikėjo arba 
rusiškai skelbti, arba išsiversti lietuviškai. Seinų vys- 
kupijos kurijos oficiolas kun. Juozas Antanavičius, 
seminarijos rektoriaus ištikimas draugas, gavo iš jo 
leidimą atleisti mane kelioms dienoms nuo pamokų, 
kad išversčiau tą manifestą į lietuvių kalbą. Darbas 
buvo skubus. Kokia to vertimo vertė, šiandien sun- 
ku spręsti dėl to, kad originalas buvo pilnas įvairiau- 
sių juridinių, techninių terminų, kurių aš visai ne- 
žinojau, juo mažiau galėjau rasti lietuvių kalboje. Bet 
darbas buvo atliktas. Slaptojo laikraštuko perrašinė- 
tojų organizacija pagamino nemažą skaičių egzemp-- 
liorių, kuriuos buvo galima išsiuntinėti parapijoms. 
Kai atliktą darbą nunešiau oficiolui, tai jis ne tiktai 
žodžiu pareiškė savo pasitenkinimą, bet dar “užfun- 
dyjo"" man tokį stiklelį vyno, jog aš, jį išgėręs, turė- 
jau saugotis, kad nesusitikčiau rektoriaus, nes tas 
būtų numanęs, kad tas gėrimas garuoja iš manęs. 
Laimingai parėjau į savo kambarį, ir reikalas užsi- 
baigė be komplikacijų. 2 


106 


SANTYKIAI SU “VARPU"* 


Maždaug apie tą patį laiką išėjo Leono XIII en- 
ciklika Lenkijos vyskupams. Lenkų visuomenė buvo 
labai nepatenkinta tos enciklikos turiniu. Joje griež- 
tieji lenkų politikai įžiūrėjo patarimą lenkams ramiai 
susitaikyti su savo politine padėtimi. Griežtas encik- 
likos papeikimas pasirodė ir “Varpe". Ten straipsnio 
autorius buvo Vincas Kudirka, kuris nuolat skaity- 
davo lenkų endekų laikraštį “Glos"" ir jo mintis pa- 
kartojo savo redaguojamame “Varpe". Tam “Varpo"' 
numeriui atėjus į Seinus, visi lietuviai klierikai pasi- 
juto įžeisti. Lietuvių patriotų padėtis pasidarė ypa- 
tingai sunki dėl jų bendradarbiavimo “Varpe", nes 
galima buvo sakyti, kad klierikų pažiūros antikatali- 
kiškai nustatomos pagal “"Varpo"' pažiūras. Sutarėme 
pagaminti straipsnį priešinga kryptimi. Tą straipsnį 
teko parašyti man. Lietuvių klierikų draugijėlės su- 
sirinkime mano raštui pritarta, pasiųstas jis į Tilžę 
ir seminarijos vardu pareikalauta atspausdinti. *"Var- 
pas“ ilgai delsė, pagaliau atspausdino, pridėdamas sa- 
vo pastabą, kurioje pritarė Kudirkos, o ne mano pa- 
žiūroms. Tas dalykas padarė tai, kad “Varpo" ir Sei- 
nų seminarijos klierikų sutartis pairo. 

Draugijėlės pirmininkas Vincas Dargis buvo ge- 
ras žmogus, bet, būdamas V kurse, turėjo nepapras- 
tai daug darbo. Todėl draugijėlės reikalai teko aprū- 
pinti man. Bet ir aš turėjau darbų, todėl nemažai jų 
kroviau ant pagelbininko Bulvičiaus. Iš to kilo tarp 
jo ir manęs konfliktas. Vieną dieną jis man pareiškė, 
kad aš su juo apsieinu, kaip žydas su savo arkliu. 


107 


Tas pareiškimas man buvo netikėtas, bet, nustebęs, 
paskui nurimęs ir šaltai apsvarstęs dalyką, turėjau 
pripažinti, kad iš tiesų iš jo buvau perdaug reikala- 
vęs. Galų gale visgi mudu sutarėva, tik teko sumažin- 
ti uždavinius, kraujamus ant Bulvičiaus pečių. 


MOKSLINIS DARBAS SEMINARIJOJE 


Stodamas į seminariją, gerai mokėjau rusiškai 
ir šiek tiek buvau pramokęs lenkiškai. Besant semi- 
narijoje, rusų kalbos beveik neteko vartoti. Veikiai 
pajutau, kad, pramokdamas lenkiškai, tolygiai už- 
mirštu rusiškai. Visgi galų gale lenkiškai išmokau 
tiek, kiek ir kiti klierikai, taip kad būčiau galėjęs sa- 
kyti pamokslus ir lenkų parapijoje. 


Seminarijoje klierikai turėjo lavintis pamokslų 
sakyme. Protingas buvo metodas pratinti jaunuolį 
viešai kalbėti. Atostogų metu buvo duodama atspaus- 
dinia knygutė, iš kurios reikėdavo bažnyčioje, atsi- 
klaupus prie grotelių, garsiai paskaityti maldas. Tą 
kelis sykius padarius, klieriką įlaipindavo į sakyklą, 
kad joje iš spausdintos knygutės perskaitytų “Tėve 
mūsų", “Sveika Marija" ir kitas maldas. Pirmą kar- 
tą tą darant, net prakaitas išpildavo. Tolesnė stadija 
buvo parašyti pamokslą, įteikti jį seminarijos vado- 
vybei ir paskui per pietus pasakyti tą pamokslą drau- 
gams. Lygiai, kaip kitiems, tas teko padaryti ir man. 
Pirmutinis mano pamokslas seminarijos valgomaja- 
me buvo pasakytas lenkiškai. Jį pasakiau stovėda- 
mas lektoriaus katedroje, draugams bevalgant. Pie- 


108 


tums pasibaigus, aš, irgi pavalgęs, atėjau į teologijos 
auditoriją, kur buvo susirinkę kiti klierikai. Jų tarpe 
buvo Jonas Dumčius. Jis man sako: “Žinai, šiandien 
kalbėjai, kaip Demostenas!" Aš džiaugiausi taip pa- 
girtas ir tikėjau savo iškalba. Dumčius, tai pastebė- 
jęs, pridėjo: “Tu žinai, kaip iškalbingas buvo Demos- 
tenas, kai jis pirmą sykį kalbėjo?" Visas mano pasi- 
didžiavimas išnyko. Beliko tik piktumas, kodėl Dum- 
čius gyrimu pradėjo peikimą. 

Man rodos, kad seminarijoje aš įgijau įprotį 
griežtai mintyti silogizmais. Tą įprotį sudarė prak- 
tika be teorijos. Retos buvo dienos, kad būčiau su 
kuo nors nesusiginčijęs. Per penkerius metus nuolat 
eidavo ginčai su lenkais dėl lietuviškumo. Buvo drau- 
gų lenkų, mokėjusių gana griežtai protauti. Besigin- 
čijant, pavartojus abejotiną argumentą, ginčas ne- 
sibaigdavo. Priešingoji pusė įrodydavo ar fakto klai- 
dingumą, ar protavimo trūkumą. Tokiu būdu kaskart 
vis tobulėjo ir faktų patikrinimo, ir išvadų darymo 
priemonės. Bet ginčai būdavo ne vien sų lenkais, o 
ir su lietuviais. Ypač dažnai teko ginčytis su Antanų 
Jusaičiu. Mudu buvome tame pačiame kurse ir sėdė- 
jova greta kits kito. Mudviejų pažiūros buvo labai 
skirtingos ir už tas pažiūras dažnai susiginčydavova. 
II kurse esant, per filosofijos pamoką Jusaitis pa- 
šnibždomis man sako: “Gerai padarė rusų kunigaikš- 
tis Jonas Kalyta, nedorai pasielgdamas su kitais ru- 
sų kunigaikščiais, totoriams Rusiją valdant". Aš pa- 
neigiau Jusaičio pažiūrą taip pat tyliai. Bet jis panei- 
gė mane ir mudu nepasijutova, kai pradėjome ginčy- 
tis tiek garsiai, jog pamoką trukdėm. Profesorius 


109 


Blaževičius, ištaręs mano pavardę, klausia, o aš ne- 
girdžiu — tiek buvau įsikarščiavęs. Profesorius šau- 
kia: “Jusaiti!", bet ir tas negirdi. Visa klasė sužiuro 
į mudu ir arčiau sėdėjusieji tarė vienam ir kitam: 
“Klausyk, ką profesorius sako". O profesorius jau 
buvo supykęs. Jisai sakė išmesiąs mudu lauk pro du- 
ris, jeigu neišmoksiva žmoniškai elgtis per pamoką. 
Mudu, žinoma, nutilova. Profesorius dar mudu gero- 
kai išbarė, tuo dalykas ir baigėsi. 

šiandien jau matau, kad, taip dažnai besiginči- 
jant, susidarė įspūdis ir įprotis pastebėti artimų są- 
vokų skirtumus. Tie skirtumai, jei jų žmonės nepa- 
stebi, sugadina jų protavimą, nes į silogizmą įsibrau- 
na ketvirtasis terminas ir dėl to įsibrovimo silogiz- 
mas gauna klaidingą išvadą. Į kiek metų po aprašy- 
tojo ginčo mano draugai Petrapilio Dvasinėje akade- 
mijoje, draugiškai pašiepdami, įteikė man dovanėlę 
— nedidelę brošiūrėlę, kurios vardas buvo “Distin- 
guo“ (Darau skirtumą). Jie tuomi pabrėžė, kad aš ir 
Petrapilyje, kaip kitados Seinų seminarijoje, kokį 
nors klausimą gvildenant, daugiausia dėmesio kreip-: 
davau į distinkciją. 

Seminarijoje, pramokęs lenkų kalbos, susipaži- 
nau sų lenkų literatūros istorija, kad ir ne nuodug- 
niai, tik apgraibomis. Bet tos literatūros dėstytojas 
vicerektorius kun. Eliziejus Strimavičius pabrėždavo 
kultūrinių problemų vertę tuose autoriuose, kuriuos 
jis minėdavo, dėstydamas literatūrą. Jis nereikalau- 
davo biografinių smulkmenų, bet parodydavo tą in- 
dėlį, kurį autorius davė savo tautos kultūrai. Strima- 
vičius, žinoma, labiausiai pabrėždavo tikybinio prado 


110 


vertę autoriaus veikale. Jis nelabai tekreipdavo dė- 
mesio, o rasit ir visai praleisdavo klausimus, kiek au- 
torius ištobulino savo kalbą ir kokių priemonių var- 
tojo literatūriniam grožiui išreikšti. 

Aš manau, kad dar daugiau naudos seminarijoje 
gavau iš to, kad perėjau visą filosofijos kursą. Tas 
tesėsi du metu. Didžiosios pasaulio problemos, tiesos 
pažinimas, logikos klausimai, buitis ir visa ontologi- 
ja žymiai praplėtė pažiūras. Suskubome pereiti ir 
kosmologiją su visa pasaulio sąranga ir įvairiomis 
teorijomis, apimančiomis įvairiais būdais daug stam- 
bių ir žinotinų dalykų. šiokį tokį supratimą gavome 
apie žmogų ir sielą (antropologija ir psichologija). 
Deja, nesuskubome pereiti nei teodicejos, nei etikos 
su sociologija. Tai pasiliko būsimiems laikams, nes 
tą visa turėjo pavaduoti moralinė teologija. Tai buvo 
stambi ir kenksminga spraga. 

Šalia minėtų dalykų, pirmaisiais dviem metais 
dar turėjome du dalyku: Bažnyčios istoriją ir Šv. 
Raštą. Bažnyčios istorija tai maždaug Europos isto- 
rija paskutinių 2000 metų. Apie prieškrikščioniškuo- 
sius laikus šį tą buvau girdėjęs gimnazijos V klasėje. 
Iš istorijos pamokų gal ne visi mano trūkumai užsi- 
pildė dėl to, kad jos dėstytojas kun. Pranas Augus- 
taitis, pateikdamas daug įdomių smulkmenų, nemo- 
kėjo teikti istorijos periodų charakteringųjų požy- 
mių ir trūkdavo jam sistemingumo. Tačiau visgi tos 
pamokos neliko be naudos. 

Vieną kartą savaitėje per visus penkerius metus 
buvo visiems kursams drauge Šv. Rašto pamoka. Ji 
buvo sujungta su pareiga kasdien perskaityti nuro- 


111 


dytą šv. Rašto skyrių. Bendroje pamokoje profeso- 
rius prel. Matas Strimavičius iškeldavo dalykus, ku- 
riuos rasdavo šv. Rašto skyriuose, užduotuose per- 
skaityti paskutinėje savaitėje. Buvo užduodama per- 
skaityti savaitėje šeši skyriai. Profesorius patikrin- 
davo, ar tikrai tie skyriai buvo perskaityti. Patikrin- 
damas jis dažniau klausinėdavo aukštesniųjų kursų 
klierikus, tik retkarčiais siekdamas ir pirmamečius, 
kad ir jie skaitytų. Taip per penkerius metus mes pe- 
rėjome stambiuosius Šv. Rašto dalykus. Negaliu sa- 
kyti, kad viską užmiršau, bet nedaug kas ir liko. 
Nuodugniau ir griežčiau Šv. Rašto pamokos lygia- 
grečiai eidavo teologams, trijų paskutinių kursų klie- 
rikams. Tų specialių pamokų būdavo daugiau savai- 
tėje ir jos susitelkdavo prie specialių objektų, saky- 
sim, prie psalmyno ar kitos kurios šv. Rašto knygos. 
Čia buvo aiškinama daugiau ir giliau, bet ne taip 
plačiai, kaip anose bendrose pamokose visiems. 

Specialiose teologams pamokose būdavo perei- 
nami bendrieji šv. Raštą liečiantieji klausimai, kaip 
įkvėpimas, taisyklės, kurių reikia laikytis norint Šv. 
Raštą suprasti (hermeneutika), žinios apie autorius 
ir jų epochas, apie šv. Rašto prasmę, kalbą ir kitus 
vadinamuosius šv. Rašto įvado klausimus. Nors tas 
viskas nebuvo pagal XLX< a. pabaigos aukštumą, bet“ 
visgi nemaža davė žinių, liečiančių ne tik Šv. Raštą, 
bet ir visa, kas buvo su juo susiję. 

Dar ir privačiai rūpinausi papildyti trūkumus. 
"Tuo tikslu vartojau paprastus vadovėlius aukštesnių- 
jų gimnazijos klasių. Daug laiko skyriau algebrai, 
geometrijai. Perskaičiau visą Holzwarth'o “Historja 


112 


Powszechna". Skaitydavau per pamokas, pasislėpęs 
suole, tuo metu, kai profesorius klausinėdavo. Skai- 
čiau “Biblioteka Warszawska'', o paskui Krokuvoje 
leidžiamą “Przegląd Powszechny“. Perskaičiau Blo- 
cho “Przyszia Wojna'' ir kt. Tokiu būdu stengiausi 
papildyti savo žinias. Taip pat skaičiau Platz'o vei- 
kalą “Czlowiek, jego pochodzenia i rasy" (vertimas). 
Neatsimenu autoriaus perskaityto nuodugnaus vei- 
kalo apie celibatą. Perskaičiau Zalęski “Czy. jezuici 
zgubili Polskę" (Ar jėzuitai pražudė Lenkiją). 

Nepatariu nė vienam sekti mano pavyzdžiu. Be- 
skaitant knygas pamokų metu, mano prote susidarė 
dėmesio skilimas, lyg plyšys mūrinėje sienoje. Per 
visą mano amžių tas plyšys trukdydavo susikaupti 
mintyse. Suskilęs dėmesys neganėtinai įžiūrėdavo tai, 
ką reikėdavo įsitėmyti. Iš to kilo daug ir svarbių 
klaidų, nes atmintis neganėtinai apimdavo pastebė- 
tąjį įvykį. 

Iš literatūros veikalų neatsimenu, ar ką esu skai- 
tęs. Lenkiškai daug skaičiau istorijos monografijų. 
Turėdavau progos pasiginčyti su lenkais, kai jie pa- 
sigirdavo savo tautos nuopelnais, o mes lietuviai, pa- 
siremdami pačių lenkų istorinėmis monografijomis, 
pabrėždavome trūkumus ir klaidas. 


MANO VIDAUS GYVENIMAS 


Kalbant apie gimnaziją, buvau sakęs, kad mano 


vidaus gyvenimas buvo pakrikęs: valios ištižimas bu- 
vo kenksmingai atsiliepęs į protą. Atmintis suiro, 


113 


grėsė pavojus smegenims. Tas smukimas žemyn pa- 
siliovė sekmadienį prieš 1889 m. rugsėjo 24 d. Nuo 
tos dienos prasidėjo mano sielos atgimimas. Labai 
mano valią sustiprino, ko aš pirmiau neįvertinau, fi- 
ziniai darbai ir nelengva kūninio gyvenimo padėtis: 
keltis antrą valandą nakties, kulti spragilu rugius, 
nakvoti nekūrentame svirne. Buvo labai naudinga ir 
tai, kad, nesant fizinio darbo, laiką sunaudojau skai- 
tydamas rimtus veikalus. Skaičiau nuo šeštojo tomo 
Holzwarth'ą, padėjo Martišiaus (Marcinskio)* “Dro- 
ga do prawdziwego spokoju sumienia'' (Kelias į tik- 
rą sąžinės ramybę). 

Seminarijoje sustiprėjo dvasinio gyvenimo prie- 
monės: kasdieniniai mąstymai, sąžinės sąskaitos, iš- 
pažintis kas savaitę, Komunija (pirmaisiais metais, 
žinoma, tik po kiekvienai išpažinčiai), pradžioje tik 
vieną kartą savaitėje, ilgainiui du kartu, o pirmųjų 
metų pabaigoje nuodėmklausis re“karčiais leisdavo 
priimti Komuniją 3-4 kartus savaitėje. Neatsimenu, 
II ar III kurse šv. Komunijos jau pasidarė kasdieni- 
nės. Nusistatymas pašvęsti savo gyvenimą kovai su 
rusifikatorių platinamomis klaidomis ne tik stiprėjo, 
bet pasidarė ryškus ir gyvas. Pradžioje visa jo jėga 
buvo tautinėje srityje, bet, jau metams praslinkus, 
ji ėmė reikštis kaipo noras gelbėti tautiečius ne tik“ 
nuo ištautinimo, bet taipgi visa daryti, kad jų sielos 


* Lenkiškai pasirašinėjusį Marcinskį aš vadinu Martišium, 
ne Martynaičiu. Vc. Biržiška sako, kad aš klystu jį taip vadin- 
damas, bet aš nenoriu prie klaidos prisipažinti. Marcinskis bu- 
vo iš Sudargo parapijos, iš tos pačios giminės, kaip ir Prienų 
“Žiburio" gimnazijos direktorius Feliksas Martišius. 


114 


nepatektų į pragarą. Ėmiau rūpintis ir tuo, kad anų 
laikų jaunimas įstrigdavo į sielos netvarką, neturint 
reikalingų pramogų, ypač bendro gyvenimo, kuris 
sutelktų jaunųjų jėgas bendriems idealams vykdyti 
žmogus, sau vienas būdamas, pradeda pūti protu ir 
valia. Apie tuos dalykus dažnai pasikalbėdavau su 
draugais klierikais, tardavomės tapsią kunigais ir 
bandysią daryti, kad jaunuomenė turėtų tinkamų pa- 
silinksminimų. Ne kas gero išėjo iš tų pasitarimų, 
nes neišradome priemonių, kaip tai įvykdyti. Rasit 
ir visiškai buvo neįvykdoma tai, ką sugalvodavome, 
o ilgainiui užmiršome, ką buvome sugalvoję. 

Daug rūpesčio ir kalbų buvo apie alkoholio var- 
tojimą. Mūsų kursas, prieš pabaigdamas seminariją, 
sutarė eiti Valančiaus pavyzdžiu — vykinti visišką 
abstinenciją. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį iš- 
tesėjome, nors ir nepilnai, nors ir ne visi. 

Noras pažinti save, pamatyti savo įpročių blogu- 
mą augo gana greitai. Jau III kurse būdamas, buvau 
visiškai atpratęs meluoti. O gimnazijoje man esant, 
ne tik draugai, bet ir mano amžiaus jaunuoliai, gimi- 
nės ir negiminės kaime, mane vadino “drūtmelagiu". 
> Atpratimas nuo melagystės pasisekė dėl to, kad se- 
minarijos pedagogika buvo įdiegusi įsitikinimą, jog 
ir atleistinoji nuodėmė, kad ir nekenkdama kitiems 
žmonėms, labai kenkia ją darančiam. Šitas įsitikini- 
mas atsiliepė pareigų pildymo sąžiningume. 

III kurse būdamas, netyčia patyriau, kad semi- 
narijos mokslas, prisilaikydamas keturių pažymių 
sistemos, mano atsakymus įvertindavo neįtikėtinai 


115 


gerai. Man pasakė, kad tik iš dviejų dalykų teturėjau 
metinį pažymį “sufficiens'! (pakankamas). Tą girdė- 
damas iš pradžių nusigandau, nes maniau, kad kiti 
yra “non sufficiens" (nepakankami). Bet manę nura- 
mino, kad to nėra, nes likusieji pažymiai buvo arba 
“bene" (gerai), arba “eminens"* (puikiai). Ir tų pasta- 
rųjų būta daugiau. Aš, žinoma, pasiketinau padaryti, 
kad ir tų “sufficiens'" nebūtų. Tačiau iš giesmių to 
padaryti negalėjau. Aš ne giesmininkas. 

II kurse teko pergyventi skaudus dvasios supur- 
tinimas. Beskaitant šv. Raštą, Jeremijo knygoje už- 
ėjau paminėtą Aleksandriją, ir kilo man abejonė, 
kad Jeremijo knyga parašyta daug vėliau, negu se- 
minarijoje mokoma, nes Aleksandrija yra įkurta 
Aleksandro Makedoniečio IV a. prieš Kristų, o Jere- 
mijas miręs VII a. prieš Kristų. Abejonei kilus, ieš- 
kojau priemonių, kad paaiškėtų. Pažiūrėjau į Meno- 
chijaus komentarą ir radau pasakyta: Aleksandrija 
— didelis miestas. Perskaitęs tą paaiškinimą, paju- 
tau pykčio. Juk ir be Menochijaus žinojau, kad Alek- 
sandrija didelis miestas. Kreipiausi į profesorius. Jie“ 
man pasakė, kad aš žioplas užsiiminėti tokiais klau- 
simais. Tada ėmė mane varginti mintys, kad visa se- 
minarija yra apgaulės įstaiga, kad ji nieku nesiskiria 
nuo kitų tokių įstaigų, kurių tiek daug yra katalikų 
Bažnyčioje. Jos visos auklėja didelę daugybę būsimų 
kunigų, ir tie žmonės paskui šneka taip, kaip jie iš- 
mokyti. | 

Švęsdama Leono XIII jubiliejų, seminarija buvo 
įsitaisiusi gražų jo portretą, papuoštą dirbtinių gėlių 
vainiku ir laikomą po stiklu. Vieną sykį, savo min- 


116 


čių varginamas, netyčia dirstelėjau į tą portretą, ir 
atėjo man mintis: “Nagi tu, seneli, esi didžiausios 
apgaulės viršininkas!“ Ir man pačiam pasidarė ta 
mintis kruvinai skaudi. Ėmiau rūpintis, ką reiktų 
daryti. Klausiausi nuodėmklausio. Jis man tarė: “Jei- 
gu tu pradėsi ieškoti savo abejonių šaknų, tai dar 1a- 
biau įsipainiosi, neteksi tikėjimo ir amžinai žūsi. Pa- 
tariu tau: liaukis mintyjęs apie tą problemą, o kai ji 
tau lįs į mintis, tai imk geriau melstis, kad Dievas 
tau parodytų tiesą. Aš tos problemos nesu tyrinėjęs 
ir tau jos išaiškinti negaliu. Bet aš žinau, kad daug 
yra dalykų, kurie žmogui atrodo klaidomis, o yra 
tikriausios tiesos. Nenorėk viską suprasti''. Man teko 
naudotis šiuo patarimu. 


Po kiek laiko mano mintys susitelkė tame: jeigu 
tai būtų klaida, kaip man rodėsi, tai tokia daugybė mo- 
kytų šventųjų, kaip katalikų Bažnyčioje jų priskai- 
toma, jau seniai tą klaidą būtų iškėlę ir pataisę. Tik- 
rai aš jaučiau, kad yra daug dalykų, kurių nežinau 
ir dėl to be tamsos negaliu apsieiti. Ilgainiui, bet jau 
praėjus keleriems metams, aš patyriau, kad Jeremi- 
jo knygos originale nėra žodžio Aleksandrija, o tik 
 *“Rožgadol", t.y. didelis miestas. Kadangi žydų tauto- 
je Aleksandrija buvo vadinama “"Rožgado!'', tai ver- 
tėjai pavartojo žodį “Aleksandrija''. Atseit, ne Leo- 
nas XIII buvo apgaulės viršininkas, o vertėjai pada- 
rė klaidą. Reiškia, kai 18 metų vaikapalaikiui tokis 
dalykas užeina, tai susidaro tikra tragedija. 


117 


SEMINARIJOS PEDAGOGIKA 


Būdamas seminarijoje, nedariau palyginimų tarp 
gimnazijos ir seminarijos pedagoginių metodų. Bet 
vėliau pradėjau daryti. Ir šiandien matau vieną pa- 
grindinį be galo didelį skirtumą: gimnazijoje visa 
vertė buvo kreipiama į žinojimą, o seminarijoje Ži- 
nojimas buvo branginamas, bet tikėta, kad žmogaus 
būdo sutvarkymas yra svarbesnis už žinojimą, ir 
ypatingai manyta, kad žinojimas tampa naudingu 
tiek, kiek jo pagrinde yra sutvarkytas būdas. 

Kitas skirtumas buvo gana ryškus: gimnazijoje, 
net ir patį žinojimą įvertinant, laikytasi taisyklių, 
neimančių dėmesin žmogaus prigimties, kaip rodo 
mano anksčiau minėtasis atsitikimas su Arendarči- 
ku. Mano atsakymuose seminarijos profesoriams ne- 
maža buvo išsiblaškymo klaidų, bet jos nesumažino 
mano pažymių. Tai iš to numanau, kad seminarijos 
pedagogai labiau žiūrėjo žinojimo esmės, negu jos 
išraiškos. Todėl aš gimnazijoje gaudavau dvejetus, 
o seminariją baigiau su “eminens'ais". O žmogus aš 
likau tas pats. Ilgainiui aš patyriau, kad Seinų semi- 
narijos pedagogikoje viešpatavo vadinamų misiono- 
rių arba lazaristų paliktosios tradicijos. Kurį laiką be- 
veik visose Lenkijos seminarijose buvo įsigalėjusi 1a- 
zaristų pedagoginė sistema. Nesu tyrinėjęs to klau- 
simo, bet spėlioju, kad ji įsigalėjo po jėzuitų ordino 
panaikinimo. 

Dar daug galima būtų ir reikėtų kalbėti apie 
mano vidaus gyvenimą seminarijoje, bet reikia ne- 
užmiršti, kad tas gyvenimas ir savo šaknimis, ir sa- 


118 


vo viršūnėmis buvo susitelkęs sąžinės gelmėse, ku- 
rias tvarkė nuodėmklausiai per išpažintį. Neturiu 
tiek drąsos, kaip šv. Augustinas, kad pasakyčiau vie- 
šai savo nuodėmes, kaip jos reiškėsi, kaip nuodėm- 
klausiai patardavo su jomis kovoti ir kaip ta kova 
pamažėle atnešdavo vaisių. Kol kun. Navickas gyve- 
no Seinuose, jis buvo mano nuodėmklausis. Paskui 
kurį laiką nuodėmklausiai keitėsi, bet daugiau už ki- 
tus man padarė naudos vėliau atėjęs kun. Antanas 
Staniulis. 


SEMINARIJOS BAIGIMAS 


Baigdamas seminariją, aš jau žinojau, kad ma- 
no uždavinys būti kunigu. Neturėjau sunkiai kalti- 
namų palinkimų nei lyties atžvilgiu, nei tinginiauti, 
nei į alkoholį, nei į rūkymą, nors pastarasis visai ne 
kaltinamas palinkimas. Buvo likęs vienas žymus trū- 
kumas — nemokėjau kritiškai tvarkyti apetito ir vi- 
sai nejaučiau, kad to dalyko man trūksta. Tik dau- 
geliui daugeliui metų praėjus, tą spragą savo gyveni- 
me pastebėjau. Pripažįstu, kad rektoriaus Giedraičio 
auklėjimas seminarijoje buvo naudingas ir protingas. 
Kol buvau klierikas, ne tik to neįvertinau, bet stačiai 
smerkdavau savo mintyse ir buvau opozicijoje. Rek- 
torius tai žinojo ir geriau už mane suprato situaciją. 
Seminariją baigus, atsisveikinant su rektorium, jis 
man tarė: “Bepig būtų, jeigu tu nemanytum daugiau 
išmanąs, negu išmanai. Atsimink šv. Povilo žodžius: 
Non plus sapere guam oportet sapere“ (Kad neturė- 


119 


tumėte apie save geresnės nuomonės, kaip pridera. 
Rom. XII,3). Prisipažįstū, kad šitų žodžių teisingu- 
mą ne susyk supratau. Tik kai aš pradėjau jau sęsda- 
mas kovoti su savimMylos blogumais, įsišaknijusiais 
manyje, tai supratau, kiek būčiau laimingesnis bu- 
vęs, jeigu būčiau susyk pasinaudojęs Giedraičio įspė- 
jimu. 

1895 m. gavėnioje V kurso klierikams buvo pa- 
sakyta, kad nuo Velykų jiems pamokų jau nebus, 
o vyks paskutiniai išleidžiamieji egzaminai iš visų 
velykį Lazdijuose buvo parapijos atlaidai, kuriuose 
dalyvavo dviem kursais už mane vyresnis, jau baigęs 
seminariją, kunigas Stačiokas. Tuose atlaiduose bu- 
vo ir rektorius Giedraitis, kuris Stačiokui, girdint 
kitiems, viešai pasakė, kad yra nutarta mane už “lit- 
vomaniją" pašalinti iš seminarijos... Suprantama, 
koks buvo mano įspūdis, kai Stačiokas tatai man pra- 
nešė. Bet sugrįžęs rektorius man nieko nesakė, tik 
mano kurso draugui Stasiui Vitkauskui pareiškė, kad 
nėra jam reikalo laikyti egzaminų, nes nebūsiąs šven- 
tinamas kunigu. Kadangi man nieko nesakyta, tai 
ruošiausi į egzaminus ir juos visus išlaikiau. Mano 
draugai ruošėsi važiuoti šventinimams į Varšuvą, nės 
Seinų vyskupas buvo miręs, o kito nebuvo. Rektorius 
pasikvietė mane ir Vincą Dvaranauską ir pasakė, kad 
mudu Varšuvon nevažiuosiva, nes esame skirti vykti 
į Petrapilio akademiją, į kurią kunigų nepriima. Nu- 
stebau tai išgirdęs. Dvaranauskas, matyt, kokiu tai 
būdu buvo patyręs apie tai anksčiau, ir jo tėvas Šeš- 
tinėms atvažiavo į Seinus sūnaus parsivežti. Parve- 


120 


žė ir mane; beliko tik iš Žečkalnių (žmonės tardavo 
šeškalnių) kaimo, Pilviškių parapijos, parvykti į tė- 
viškę apie 20 km. 

Egzaminams beeinant, iš “Vienybės Lietuvnin- 
kų" redaktoriaus Antano Miluko (buvusio Seinuose 
1893 m.) gavau iš Amerikos laišką, kuriuo jis siūlė 
man tapti to laikraščio redaktorium su 100 dol. mė- 
nesinės algos, nes pats ruošėsi įstoti į seminariją ir 
ieškojo įpėdinio. Kadangi mano buvo nusistatyta gy- 
venti ir tarnauti Dievui bei žmonėms kunigo parei- 
gose, tai aš nesutikau, bet ir toliau rašinėjau į “Vie- 
nybę Lietuvninkų“ straipsnelius ir korespondencijas. 


121 


IV 


PETRAPILIO DVASINĖ 
AKADEMIJA 


PRADŽIA IR PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI 


Mokslas Petrapilio katalikų dvasinėje akademi- 
joje senuoju stilium prasidėdavo rugsėjo 1 d. Tarp 
kalendorių XIX a. skirtumas buvo 12 dienų. Taigi 
pagal naują stilių mokslas prasidėdavo rugsėjo 13 d. 
Buvo sakoma, ir aš tikėjau, kad akademija aprūpina 
visus studentų reikalus iki mažiausių, ir savo nieko 
nereikia imtis. Iš vyskupijos buvau gavęs pinigų ke- 
lionei. Sutarę su draugų Vincu Dvaranauskų, važia- 
vome geležinkeliu drauge į Petrapilį Atvykę tenai 
pastebėjome, kad antklodės gana šiltos vasarai, kad 
senesnieji studentai turėdavo savo vatinių antklodžių, 
kurias jie laikydavo po vienodomis, akademijos duo- 
damomis, antklodėmis. Kadangi aš to neturėjau, tai, 
žiemai atėjus, gavau naktimis pusėtinai pašalti. Tas, 
tur būt, atsiliepė jau III kurse, nors po pirmojo kur- 
so atostogų buvau atsivežęs ir aš savo vatinę ant- 
klodę. Mes visi studentai nakvodavome vienoje labai 
didelėje patalpoje, kurios viduryje buvo didelis va- 
rinis indas pilnas vandens, prie kurio mes prausda- 
vomės. Be to didelio miegamojo, buvo kitas kamba- 
rys labai nedaugeliui nakvoti. Aš pasižymėjau tuo- 
mi, kad greitai užmigdavau ir smarkiai knarkdavau. 
Nervingesnieji draugai, negalėdami užmigti dėl ma- 
no knarkimo, mesdavo į mane savo batus, kad pa- 


125 


2 


busčiau. Tada prasidėdavo lenktynės, katras pirma- 
sis užmigs. Jeigu aš užmigdavau greičiau už bato sa- 
vininką, tai iš jo gaudavau dar ir antrą ypą. 

Drauge su manim akademijos mokslus 1895 m. 
rugsėjo mėn. pradėjo ir kiti 25 klierikai. Tokiu būdu 
mūsų kursas buvo pats didžiausias visoje akademijos 
istorijoje. Vienas pasitraukė po pirmųjų metų, bet į 
jo vietą, į II kursą buvo priimtas Bogacki, kuris bu- 
vo išėjęs I kurso mokslus prieš keletą metų. Taigi ir 
antraisiais metais mūsų kursas turėjo 26 asmenis, 
kaip ir pirmasis. Kituose visuose kursuose buvo 47 
studentai; taigi viso akademijoje buvo 73. Paskuti- 
niame kurse buvo iš Žemaičių vyskupijos Bronislovas 
Liaus. Akademijos vadovybė buvo jį paskyrusi visų 
studentų senjoru. Tasai jaunuolis tuomet reikšdavo 
savo lietuvišką patriotizmą, o akademiją baigęs ir 
gyvendamas Kaune, jis pasižymėjo kovomis prieš lie- 
tuvius ir ištikimybe lenkų Narodowa Demokracija. 
Drauge su manim tame pačiame kurse buvo iš Že- 
maičių vyskupijos Kazimieras Steponas šaulys, Juli- 
jonas Jasienskis, Feliksas Paškanis. Jasienskis buvo 
bajoras, jo namuose viešpatavo lenkų kalba, bet jis 
jau iš seminarijos atvyko lietuviškai nusistatęs ir lie- 
tuvybei liko ištikimas iki mirties. Jis ilgus metus 
klebonavo Eržvilke. Netekęs kojos, apsigyveno šiau- 
liuose ir ten 1934.III.31 mirė. Paškanis mirė Aukšta- 
dvario klebonu, o šaulys (1950) tebėra gyvas.* Iš Vil- 
niaus vyskupijos mūsų kurse buvo Ipolitas Bajorū- 
nas ir Juozas Kukta. Lietuviškai nusiteikęs buvo Ba- 


Mirė 1964. V. 10. Red. 


126 


Am 7 
JEI A 
a 
- - 
A 

= - 





T. 
p „1 
p. 


3 - V 
12 - 
„* * 4 
i al t 
L net ži 
* k 7 


Petrapilio dvasinės akademijos kiemas 


S 4 
+->+2 
ž Et 
ads „Oa 


jorūnas, kol studijavo, paskui pašlijo prie lenkų. Kuk- 
tos gyvenimas žinomas: jis tapo Kaišiadorių vysku- 
pu. Jis buvo labai lietuviškai nusistatęs. 

Iš Mohilevo arkivyskupijos mūsų kurse buvo 
Norbertas Petronis. Jis mirė Maskvoje antrosios ka- 
talikų bažnyčios klebonu. Lietuviškai jis ne tik mo- 
kėjo, bet buvo griežtai lietuviškos dvasios. Petronis 


127 


buvo iš III kurso vyskupo išimtas, nes arkivyskupi- 
jai reikėjo kunigų. Jis buvo mano draugas, mudų 1a- 
bai gerai sugyvenova. Lietuviams atrodė keista, kad 
iš lenkiškos Kielcių vyskupijos buvo atsiųstas lietu- 
vis, patriotiškai nusistatęs Jurgis Matulaitis-Matule- 
vičius. Tiesą sakant, Matulevičium jis tapo įstodamas 
į Kielcių seminariją. Marijampolės parapijos gimimų 
knygoje jis užrašytas Matulaičiu. Nors jis vienu laiku 
su manim buvo toje pačioje Marijampolės gimnazijo- 
je, bet aš jo nepažinojau, nes jis buvo paralelėje kla- 
sėje, 0 aš normalioje. 

Iš kitų vyskupijų mano kurso draugai buvo arba 
lenkai, arba sulenkėję gudai ir ukrainiečiai. Visoje 
akademijoje, visuose kursuose 1895 m. buvo 30 lietu- 
vių, priskaitant prie jų ir mūsų kurso Vincą Baliulį 
(iš Mohilevo arkivyskupijos), kuris prisipažindavo 
esąs lietuvis, bet nemokėjo literatinės lietuvių kalbos 
ir daugiau mėgdavo kalbėti lenkiškai. 

Lietuviai sudarė tam tikrą patriotinę kuopelę, 
kuri skyrėsi nuo Seinų panašios kuopelės tuo, kad 
nedainuodavome. Bet kaip anos, taip ir šios nariai tu-. 
rėdavome rašyti straipsnius ir siųsti juos “Tėvynės 
Sargui". Ginčų tarp lietuvių ir lenkų pasitaikydavo, 
bet ne taip dažnai ir ne taip aštriai, kaip Seinuose. 

Du mano kursiniai draugai, abu lenkai: Gėorniak 
ir Piaskowski, pasižymėjo aukštu ūgiu ir vyrišku 
grožiu. Akademijos studentai ketvirtadienį po pietų 
vis išeidavo pasivaikščioti draugėje poromis. Vieną 
kartą pasitaikė toje pačioje poroje Gėrniak ir Pias- 
kowski. Praeidami du gvardijos karininkai pažiūrėjo 
į juodu ir tarė: “Tuodu galėtų būti geri gvardi os 


128 


karininkai". Mūsų kursas 1899 m. baigė akademiją, 
bet buvo likę tik 20 vyrų. Gorniak ir Piaskowski 1905 
m. jau buvo mirę. 

Kambariai, kuriuose studentai ruošdavo savo pa- 
mokas, buvo dviejų tipų: vieni mažesni, kuriuose gy- 
veno po tris, — tie buvo kumpoje triobos dalyje po 
miegamuoju kambariu, — o kituose po šešis ir dau- 
giau. Būdamas I kurse aš gyvenau drauge su Bajo- 
rūnu, Paškaniu, Jasienskiu, Buiko ir dar šeštuoju, 
kurio pavardės neprisimenu; greičiausiai tai buvo 
šaulys. 

Kas norėdavo neiti pasivaikščioti, turėdavo gau- 
ti inspektoriaus leidimą, o tas nebuvo lengvai gauna- 
mas. Vieną kartą, visiems išėjus pasivaikščioti, Buiko 
liko namieje be leidimo. O bendrame mūsų kambary- 
je buvo didelė spinta drabužiams sukabinti. Visiems 
išėjus, beliko tiktai Buiko drabužiai. Kadangi jis bu- 
vo mažo ūgio, tai įsilindo į spintą ir atsigulė perpie- 
tės miegoti. Tuo tarpu į Petrapilį buvo atvažiavęs 
buvęs akademijos rektorius, tuometinis Wloclawko 
vyskupas Beresnevičius. Klierikams išėjus į miestą, 
rektorius vysk. Pranciškus Albinas Symon vedžiojo 
svečią po akademiją. Įėjęs į mūsų kambarį, jis pasi- 
gyrė savo įvestų dalykų — spinta studentų drabu- 
žiams. Priėjęs prie spintos, atidarė duris ir nustebo: 
spintoje rado gulintį studentą. Svečias tik nusišypso- 
jo... Bet kokia buvo padėtis vargšo Buiko! Po I kur- 
so jis negrįžo į akademiją, tačiau ne dėl to spintos 
įvykio. 

Kitą kartą nevisai malonus dalykas palietė ir 
mane. Neatsimenu, kokia proga, akademijoje buvo di- 


129 


delė šventė. Salėje tarp auditorijų ėjo ilgas pasilinks- 
minimas su užkandžiais ir vynų. Nuotaika buvo links 
ma. Jau apie 11 val. nakties sugiedojome “Wszystkie 
nasze dzienne sprawy" (Visus mūsų dienos darbus), 
atkalbėjome koplyčioje vakarines maldas ir suėjome 
į didįjį miegamąjį nakvoti. Griežtoji tyla buvo priva- 
loma ir smarkiai buvo grasinama bausti už jos lau- 
žymą. Tačiau tai buvo tik teorija. Susirinkusieji klie- 
rikai jau be gėrimų ir be užkandžių pasilinksminimą 
tesė toliau. O aš norėjau miego. Triukšmas nesiliovė. 
Aš garsiai pareiškiau savo nepasitenkinimą. Paška- 
nis suriko, kad tam miegaliui reikia duoti “sūrio", 
tai reiškia kitiems reikia gulti ant manęs ir spausti 
mane, gulintį lovoje. Jasienskis užgulė pirmutinis, ki- 
ti ant jo. Paškanis džiaugdamasis pribėgo prie tos 
lovos, ant kurios iš manęs buvo daromas "sūris", nu- 
tvėrė lovą už galo, patraukė ją į šalį ir visi gulėju- 
sieji ant manęs nugriuvo. Triukšmas tuomi dar ne- 
pasibaigė, bet galų gale ir triukšmautojai pailso. Ry- 
tojaus dieną po pietų į mūsų darbo kambarį atėjo 
inspektorius kan. Boleslovas Klopotowskis, istorijos 
profesorius, ir rado mane vieną kambaryje. Jis manęs 
maloniai paklausė, kas guli didžiajame miegamajame 
kambaryje pats paskutinis pas duris. Aš, nieko blogo 
nemanydamas, atsakiau: “Baliulis". Tada inspekto- 
rius klausia: “O keno lova stovi pas iškyšulį, kelin- 
toje vietoje nuo Baliulio?" Aš taipgi gera dėka atsa- 
kiau: “Tai mano". Tąsyk geroji inspektoriaus nuotai- 
ka išnyko: “Tai tu, nenaudėli, išdykauji po pasilinks- 
minimo ir po vakarinių maldų. Negana, kad išdykau- 
ji, bet ir parketą sugadinai". Iš tiesų prisiminiau, kad, 


130 


Paškaniui traukiant lovą, geležinė jos koja giliai įrė- 
žė į gražias ąžuolines grindis. Jau nebuvo ko aiškin- 
ti ir teisintis. Pabučiavau inspektoriui ranką už tuos 
“poterius'' ir dalykas tuomi baigėsi.* 


AKADEMIJOS PROFESORIAI 


Tos įstaigos, kur aš netikėtai patekau, profeso- 
rius suskirstau į tris kategorijas. Pirmoji — dvasiš- 
kiai, dėsčiusieji įvairias bažnytinio mokslo šakas. Tad 
jų uždavinys buvo vykdyti įstaigos tikslą. Antroji ka- 
tegorija buvo žmonės, kuriems buvo pavesta pagelbi- 
niai dalykai: lotynų ir graikų kalbos, reikalingos teo- 
logijos mokslams, giesmės, hebrajų kalba. Trečią ka- 
tegoriją sudarė profesoriai tų objektų, kuriuos į aka- 
demijos programą įtraukė vyriausybė, būtent rusų 
kalba, rusų literatūra ir Rusijos istorija. 

Pirmutinėje kategorijoje visais atžvilgiais pirmą- 
ją vietą turėjo teologijos daktaras Pranciškus Albi- 
nas Symon. Jis buvo ukrainiečių kilmės, pilnutinis 
lenkų patriotas, akademijos rektorius, titulinis vys- 
kupas, Mohilevo arkivyskupijos augziliaras, šv. Raš- 
to profesorius. Jis buvo pilnoje savo dėstomojo da- 
lyko to laiko aukštumoje. Veikalus rašė lotyniškai 
ir juos spausdino akademijos leidžiamame kartą į 
metus sąsiuvinyje, kaip priedą prie įstaigos persona- 


* Tai padiktavęs, vysk. Būčys Ivinskiui pasakė: “Matote, 
mano atsiminimai labiau tinka į juokų laikraštį, negu į rimtą 
istoriją“. Ivinskis atsakė: “Gera ir rimta istorija visada rašoma 
su jumoru". 


131 


lo sąrašo. Mokslo žvilgsniu jis stovėjo aukščiau už 
kitus tos kategorijos profesorius. Jo vedamoje aka- 
demijoje kryptis buvo griežtas ir pilnas atsidėjimas 
ištikimai tarnauti Apaštalų Sostui. Ir iš tikrųjų, jam 
rektoriaujant, giliai įsišaknijo ištikimybė šv. Tėvui, 
Ji apėmė visus akademiją baigiančius. Dėlto dviejose 
bažnytinėse provincijose  (Mohilevo ir Varšuvos), 
ypač tų provincijų dvasiškijos protinėse viršūnėse, 
vadinamoji “Romos dvasia'' (Spiritus Romanus) reiš- 
kėsi kuo stipriausiai ir kuo plačiausiai, be mažiausio 
apribojimo. Tai dvasiai paaukoti ir kai kurie gerb- 
tini vietinės tradicijos bažnytiniai dalykai, būtent Vil- 
niaus katedroje susidariusios ir Lietuvoje praplitu- 
sios bažnytinių giesmių melodijos, taip pat kai kurie 
Lenkijoje vartojami liturginiai papročiai. 


MOKYMO SISTEMA IR MOKSLO LAIPSNIAI 


Su šita protų kryptimi drauge ėjo veiklos ir drą- 
sos dvasia. Auklėjimo sistema akademijoje buvo griež- 
ta. Drausmės ir mokslo reikalavimai buvo dideli. Ne- 
buvo galima liktis akademijoje tame pačiamę kurse 
antriems metams. Mokslo laipsnio nebuvo galima 
gauti su pažymiu mažesniu kaip 4. Prie dėstomųjų 
dalykų buvo dar reikalaujama išlaikyti egzaminus 
iš Bažnyčios istorijos nedėstytų laikotarpių. Kas mė- 
nesį kiekvienas profesorius savo teologinėje šakoje 
darydavo patikrinimus, vad. repeticijomis, kurios nie- 
ku nesiskyrė nuo egzaminų. O metų gale buvo me- 
tiniai egzaminai. III ir IV kursas, šalia metinių eg- 
zaminų, dar turėjo pridedamuosius egzaminus laips- 


132 


niams gauti. Studentas, baigęs trejus metus sulig 
minėtų reikalavimų, bet negavęs reikalaujamo pa- 
žymio laipsniniuose egzaminuose, gaudavo teisę va- 
dintis tikruoju studentu (actualis studens), bet turė- 
davo nebegrįžti į TV kursą. Išlaikius trejų metų vi- 
sus egzaminus, — metinius ir laipsninius, — reikė- 
davo parašyti užduota tema per tris valandas rašto 
darbą, teturint galimybės pasinaudoti tik žodynu 
ir Šv. Raštu. Šitas rašto darbas vykdavo salėje, pro- 
čiu laiku ir toje pačioje vietoje, bet temą kiekvienas 
turėjo kitokią. Iš vakaro prieš tą egzaminą profeso- 
rių taryba sustatydavo tiek temų, kiek buvo studen- 
tų. Egzaminas prasidėdavo tuomi, kad studentai 
kiekvienas ištraukdavo sau temą, nežinodamas, ko- 
kią gaus, nei iš kokios šakos. Kiekviena tema būdavo 
atskirame užlipdytamę voke, ir jokio parašo ant vo- 
ko nebuvo. Kas tinkamai atlikdavo žodinius egzami- 
nus ir šitą rašomąjį, tas gaudavo teologijos kandida- 
to laipsnį (Cand. S. Th.). IV kurse galėjo būti tik 
teologijos kandidatai. Spalio mėn. jie traukdavo už- 
lipytuose vokuose formuluotas tezes kiekvienas ki- 
tokią ir turėdavo jas apdirbti iki balandžio mėn, At- 
likus metinius egzaminus, išlaikius laipsninius ir tin- 
kamai parašius disertaciją (aukščiau minėtą temą), 
buvo gaunamas teologijos magistro laipsnis (M.S. 
Th.). 

Rektorius Symon daug kreipė dėmesio į draus- 
mę ir į asketines pratybas. Studentai į miestą tega- 
lėdavo išeiti tiktai visi drauge, ir tai prefekto lydimi. 
Gydytojas kasdien ateidavo į akademiją, ir kiekvie- 


133 


VYSK. ALBINAS P. SYMON, vysk. P. Būčiui studijuojant 
akademijos rektorius 





nas, kada tik norėdavo, galėdavo į jį kreiptis. Svar- 
baus susirgimo atvejais būdavo kviečiamas gydyto- 
jas specialistas. Studentus, einančius pas dantistą, 
lydėdavo prefektas. Kartais jis eidavo su studentu 
pas okulistą ar šiaip specialistą, jei nebūdavo aiš- 
kaus reikalo ar galimybės tą specialistą kviesti į aka- 
demiją. Man esant I ir II kurse, prefekto pareigas ėjo 
prof. Jonas Maciulevičius (Maironis). Paskui tos pa- 
reigos teko grįžusiam iš ištrėmimo kunigui Justinui 
Pranaičiui, hebrajų kalbos, katalikų liturgikos lekto- 
riui bei giedojimo mokytojui. 


PASKAITOS IR PROFESORIAI 


Santykiuose su klierikais rektorius Symon buvo 
gana šiurkštus. Prasidėjus pamokoms 1895 m. rugsė- 
jo mėn., rektorius pavadavo ištremtąjį hebrajų kal- 
bos lektorių Pranaitį ir dėstė mums hebrajų kalbą. 
Jis dėstė gerai ir dalyką mokėjo tikrai. Mes pirmame- 
čiai bijojomės jo smarkiai, ypač jo skaudžių pasta- 
bų. Jo iškalba negalėjo pasireikšti hebrajų kalbos pa-“ 
mokose, kuriose reikėjo mokytis painios gramatikos. 
Bet jis kartais, pavaduodamas dvasios tėvą, pasaky- 
davo asketinę prakalbą, ir tik tada pasirodydavo jo. 
širdies karštis su nepaprastu iškalbos grožiu. 

Rektoriaus pagelbininkas, kurio tiesioginė parei- 
ti vidinę studentų gyvenimo tvarką, drausmę ir namų 
administraciją tiek ekonominiuose, tiek ir kituose da- 
lykuose, buvo kun. Boleslovas Jeronimas Klopotows- 
ki, Žitomieriaus kapitulos kanauninkas. Jis buvo Uk- 


134 


rainos lenkų bajoras. Jam rūpėjo griežtuosius rekto- 
riaus nuostatus griežtai vykdyti. Iš prigimties jis 
turėjo jautrią širdį, bet jo pedagoginis nusistatymas 
buvo neparodyti tos širdies akademijos studentams, 
Griežtai jis žiūrėdavo stambių ir smulkių dalykų. 
Šiaip bausmių nevartodavo, bet barnis visada būdavo 
aukščiausiame laipsnyje. 

Mums jauniems klierikams atrodydavo, kad jis 
perdaug užmiršta savo asmenį santykiuose su rekto- 
rium, kad jis rektoriui perdaug atsidavęs, tarsi netu- 
rėdamas jokios savo nuomonės, Bažnytinę istoriją jis 
dėstydavo iškalbingai, pamokos būdavo įdomios. Bet 
istorinio tyrinėjimo metodų jis niekad mus nemoki- 
no, tur būt, nė jis pats nebuvo girdėjęs apie istorinį 
tyrinėjimo metodą. Dėstydavo jis lotyniškai ir buvo 
trys litografuoti jo paskaitų tomai. Tą veikalą mes 
vadindavome “Klopotoviana" ir susekėme, kad jis bu- 
vo susiūtas iš trijų rūšių sklypų: Wafler'io ir kitų 
dviejų autorių sakiniai sutraukti į krūvą, perrašant 
žodis į žodį ir tik sujungiant juos savais sakiniais. 
Gamindamas tą darbą, Klopotowskis praleisdavo visas“ 
naudojamų autorių pastabas ir išvadas, suglausdamas 
vien grynus faktus. šitas Klopotowskio veikalas duo- 
davo daug darbo atminčiai, bet nė kiek nelavino pro- 
to. Istoriosofiškų pastabų Klopotowskis kartais teik- 
davo savo paskaitose. Jose jisai pasakydavo dalykų, 
kurių buvo neįtraukęs į savo vadovėlį. Bet repeticijose 
ir egzaminuose jis reikalaudavo tik to, kas buvo lito- 
grafuotame veikale. Išreikalaudavo griežtai ir pažy- 
mius rašydavo šykščiai. Gauti pas jį aukštesnį pažy- 
mį reikdavo mokėti iki paskutinei smulkmenai. 


136 


Dogmatiką dėstė Kielcių vyskupijos kunigas, teo- 
logijos magistras Jonas Cieplak. Mūsų kurse buvo jo 
brolio sūnus Antanas, bet tas vadinosi Cieplinski ir 
buvo pas mus patekęs ne iš Kielcių, o iš Varšuvos ar- 
kivyskupijos. Tais laikais akademijoje nebuvo skirtu- 
mo tarp fundamentalinės ir dogmatinės teologijos, abi 
tas šakas dėstė Cieplak. Jis vartojo jėzuito Hugo Hur- 
ter veikalą “Compendium theologiae dogmaticae", ku- 
rio pirmame tome buvo fundamentalinė teologija, o 
antrame ir trečiame — tikroji dogmatika. Profesorius 
labai prisilaikydavo šito vadovėlio, mažai kada pri- 
dėdamas ką nors prie to, ką Hurteris buvo parašęs. 
Paskaitos būdavo nuobodžios. Repeticijose ir egzami- 
nuose profesorius išreikalaudavo, kad būtų griežtai 
išmokta iki paskutiniam argumentui kiekvienos va- 
dovėlyje minėtos tezės, Jeigu prie tos tezės būdavo, 
sakysim, septyni įrodymai, o studentas atsakinėdamas 
įvardindavo tik šešis, tai profesorius tuojau tardavo: 
“Adhuc unum argumentum“ (Dar vienas argumen- 
tas). Ilgainiui aš išmokau įvertinti Hurterio knygos 
gerumus, bet tai buvo jau man akademiją baigus. Pro- 
fesorius mus neišmokino suprasti tos knygos moks- 
linės vertės, tačiau jis dideliu pietizmu žiūrėdavo, kad 
nebūtų nuo to veikalo nukrypimų. 

Prof. Cieplak ėjo taipgi dvasios tėvo pareigas ir 
šeštadieniais sakydavo asketines konferencijas vi- 
siems studentams. Jis taip pat klausydavo ir išpažin- 
čių. Aš buvau jį pasirinkęs savo nuodėmklausiu, Kai 
kada jis pakviesdavo iš miesto ir kitų kunigų, kad 
išklausytų mus išpažinčių, ypač prieš didesnes šven- 
tes, kada visi studentai tą pačią dieną bei valandą ei- 


137 


davo išpažinties. Jam vienam būtų buvę neįmanoma 
išklausyti 70 žmonių. Tais atvejais reikdavo eiti pas 
kitą nuodėmklausį. Taigi aš ne kartą esu atlikęs iš- 
pažintį pas kan. Eražmą Kluczewskį, šv. Kotrynos 
kleboną. 

Apie tą Kluczewskį patyriau, kad jis lenkmečio 
(1863) proga buvo nubaustas į katorgą ir dirbo Ner- 
činsko sidabro kasyklose, Kai jį nugabeno tenai ir 
pristatė prie darbo, tai, nuėmę nuo kojų ir rankų re- 
težius, įkeldavo jį į milžinišką varinį katilą, kurio vi- 
sas vidus buvo priaugęs akmens, beverdant jame me- 
talus. Tam kunigui įduodavo didelį kūjį, su kuriuo 
turėdavo sutrupinti tą akmens sluoksnį, prilipusį ir 
beveik prigijusį prie katilo sienų. Iškėlus kūjį, kiek 
galima aukščiausiai, vos buvo galima pasiekti to ka- 
tilo viršų, Uždaviniui būdavo paskirta ištisa diena. 
Pirmą sykį patekęs į tą katilą ir gavęs uždavinį, varg- 
šas kunigas daužė daužė šonus, bet nieko iš to nebu- 
vo. Mažai kiek buvo žymu, kirtus ypą visomis jėgo- 
mis. Akmens būta kieto. Artinosi vakaras, kada tu- 
rėjo ateiti priežiūra patikrinti darbą, o radus jį ne: 
atliktą, kalinys turėjo būti plakamas rykštėmis. Varg- 
šas kalinys, nevilties apimtas, pakėlė savo kūjį ir iš 
tūžmo davė į šoną, nepaisydamas, kas bus. Ir nuste- 
bo, kad visas akmuo subyrėjo ir nukrito, tik kur-ne- 
kur liko prilipę gabalėliai. Tada jis įsidėmėjo tą vie- 
tą, į kurią jis buvo sudavęs, supratęs, kad visada rei- 
kia į tą vietą pataikyti. Prieš baigiant darbą, jis dar 
suskubo nudaužyti prilipusias akmens dalis. Atėjo pa- 
tikrintojai, rado darbą atliktą ir bausmės jokios ne- 
buvo. Kitą dieną į kitą katilą teko lipti. Per dieną ka- 


138 


linys barškino savo kūju į katilo šonus perdaug nesi- 
vargindamas. Besiartinant vakarui, jis, kad ir nepir- 
mu ypu, pataikė į tinkamą vietą, ir vėl viskas lengvai 
atlikta. Taip jis išgyveno savo laiką iki Aleksandro 
II mirties. Tada buvo paskelbtas manifestas ir baus- 
mės dovanojimas. Kluczewskis sugrįžo į arkivyskupiją 
ir iki Aleksandro III mirties suskubo tapti kanaunin- 
ku ir šv. Kotrynos bažnyčios klebonu Petrapilyje. 


Moralinę teologiją dėstė labai jaunas profesorius, 
teologijos magistras kun. Jonas Maciulevičius (Mai- 
ronis) iš Žemaičių vyskupijos, gimęs Pasandravio dva- 
rę netoli Dubysos, buvęs Kijevo universiteto studen- 
tas. Aš jį buvau pažinojęs Kaune 1893 m., dar prieš 
jam tampant akademijos profesorium. Kadangi stų- 
dentų prefekto pareigos visada būdavo pavedamos 
jauniausiam profesoriui, tai ir kun. Maciulevičius 
1395 m. ėjo tas pareigas. Kaip prefektas jis pasižymė- 
jo kantrybe, tvarkingumu, drausmingumu ir pilna iš- 
tikimybe akademijos inspektoriui. Prefekto pareigos 
buvo susijusios su inspektoriaus pareigomis, galima 
sakyti — buvo tos pačios: tik sunkesnes, žemesnes ir 
vargingesnes atlikinėdavo prefektas, o aukštesnes ir 
patogesnes — inspektorius. Dėl Maciulevičiaus visiš- 
ko ištikimumo inspektoriui Klopotovskiui studentai 
manydavo, kad prefektas neturi savo nuomonės, nė 
širdies ir jį vadindavo “stupajka''. Tačiau Maciule- 
vičius proto turėjo nemažai, o jo širdis buvo labai 
jautri. Prefekto pareigos jam įkyrėdavo smarkiai, bet 
jis buvo sąžiningas. Be išimčių laikydavosi nuostatų, 
nepaisydamas, kad tuomi netenka populiarumo stu- 
dentuose. Kaip dėstytojas, prof. Maciulevičius netu- 


139 


—- 


rėjo blizgančios iškalbos, bet paskaitos būdavo aiš- 
kios, turiningos ir naudingos. Per egzaminus jis ne- 
reikalingų priekabių neieškodavo, bet faktinai išrei- 
kalaudavo, kad studentas dalyką mokėtų kaip rei- 
kiant. Beprofesoriaudamas Petrapilyje, Maciulevičius 
parašė lotyniškai ir savo lėšomis išspausdino viduti- 
nio dydžio knygą “De iustitia et iure" (Apie teisybę 
ir teisę), už kurią 1903 m. akademijos senatas suteikė 
jam teologijos daktaro laipsnį. 


Daugelis akademijos profesorių dažnai vaikščio- 
davo svečiuotis į turtingų ir kilmingų lenkų šeimas, 
kurių Petrapilyje buvo gana daug. Dėl to įpročio 
mokslinė akademijos profesorių kūryba buvo beveik 
neįžiūrima. Maciulevičius niekur nevaikščiodavo, bū- 
damas beveik visą laiką savo kambaryje, tačiau sve- 
čių pas jį užeidavo. Dažniausiai tai buvo lietuviai. 
Taip pat dažnai pas jį susirinkdavo vietinė dvasiški- 
ja. Pirmaisiais profesoriavimo metais prof. Maciule- 
vičius beveik neturėjo santykių su miesto gyvento- 
jais, nes visas jo laikas buvo užimtas pamokų ruoši- 
mu ir prefekto pareigoms. Tačiau ir tuo laiku kar- 
tais pas jį užeidavo pusinteligenčiai lietuviai: Antanas 
Smilga ir Edvardas Edmundas Navickas. Jiedviem jis 
liko ištikimas ir tada, kai nusikratė prefekto pareigų. 
Pas kitus beveik niekad nebūdamas, dažnai apsilan- 
kydavo pas vieną ir antrą. Ta draugystė nesiliovė nė 
tada, kai tų abiejų ponų reputacija pašlijo. Politiniai 
priešai, kurie žinojo didelę Maciulevičiaus vertę lietu- 
vių tarpe, ėmė sėkmingai ardyti Maciulevičiaus repu- 
taciją, pasinaudodami anųdviejų ponų kaltėmis ir klai- 
domis. Navickas subankrūtijo ir daugelį jam patikė- 


140 


tų pinigų nunešė. Tas Navickas — vaikpalaikis be jo- 
kio mokslo, bet labai gabus — įsigijo tam tikrą dirb- 
tuvę, kur buvo gaminamos popierinės raidės skelbi- 
mams. Vėliau ją praplėtė į antspaudų dirbtuvę, prie 
to prisidėjo dar cinkografija. Vilniaus vyskupas Rop- 
pas buvo į tą dirbtuvę įkišęs 100,000 rub. 

Smilga turėjo stambią rašalų krautuvę. Turėda- 
mas policijos pasitikėjimą, Smilga 1904 m. gavo lei- 
dimą įkurti “Lietuvišką Laikraštį". Maciulevičius su- 
tiko būti redaktoriumi ir ten daug dirbo, bet faktinai 
tą laikraštį redagavo Petrapilio universiteto gamtos 
mokslų fakulteto studentas Purėnas, tas pats Purė- 
nas socialdemokratas, kuris vėliau buvo Lietuvos uni- 
versiteto profesorius. 

Ilgainiui prof. Maciulevičius buvo paskirtas Že- 
maičių kapitulos garbės kanauninku. Kaip paprastai, 
pas jį vieną vakarą susirinko Petrapilio dvasiškijos 
žymesnieji asmenys, vietinės (Mohilevo) kapitulos 
kanauninkai ir katalikų kolegijos nariai. Bešnekučiuo- 
jant lenkiškai, Maciulevičius juokais išsitarė: “Poš- 
rėd kanonikow tylko ja jeden jestem tutaj honoro- 
wy“ (Tarp kanauninkų čia aš tik vienas garbusis). 
Praėjo keletas metų. Maciulevičius tapo tikruoju ka- 
pitulos kanauninku, ir vėl susirinko jo bute keletas 
kanauninkų. Buvau ir aš, kad ir ne kanauninkas. Ta- 
da tariau jam: “Ksiądz kanonik od pewnego czasu 
juž nie jest honorowy“ (Gerb. kanauninkas jau nuo 
kurio laiko ne garbusis). Jis jau buvo užmiršęs savo 
ankstesnį juoką, todėl padarė man pastabą, kad ma- 
no žodžiai pikti. 


141 


Maciulevičius būvo tarp tų profesorių, kurie aka- 
demijoje nepakeitė savo dėstomojo dalyko. Jis per- 
ėjo visus profesūros laipsnius: iš adjunkto tapo eks- 
traordinariniu, o iš -šio ordinariniu profesorium. Po 
to jis tapo akademijos inspektorium, nepamenu ku- 
riais metais. Iš inspektoriaus pareigų 1909 m. pa- 
kviestas Kauno kunigų seminarijos rektorium. Iš sa- 
vo santaupų nusipirko prie Rotušės Aikštės gana 
stambų namą, kurį padovanojo seminarijai ir jame gy- 
veno iki mirties. Profesoriaudamas akademijoje jis 
nesiliovė rašęs savo poezijų, vartodamas Maironio sla- 
pyvardį. Prieš 1904 m. slapyvardis buvo būtinai rei- 
kalingas, bet likosi jis ir vėliau, susijęs su jo kūryba. 
Visaip galima manyti apie to slapyvardžio kilmę, bet 
faktas, kad Maciulevičius pradėjo eiles rašyti dar te- 
bestudentaudamas akademijoje, kuomet ir jis, kaip 
kiti, turėdavo išmokti ne be vargo “Klopotovianos" 
tomą, kuriame tarp viduramžių pasižymėjusių rašy- 
tojų yra paminėtas Maironis. Maciulevičius, būdamas 
profesorium, tais laikais, kada lietuvybė buvo didelė 
kliūtis karjerai, lietuvius užjausdavo, lietuvių kuope- 
lei patarnaudavo. 1895 m. jis vienas buvo lietuvis aka- 
demijos profesūroje; kito tada nebuvo. 


Kanonų teisę ir patrologiją dėstė monsinjoras 
Andrius Retke iš Varšuvos arkivyskupijos. Jo paskai- 
tos būdavo labai nuobodžios. Dėstydavo tvarkingai, 
sąžiningai, labai garsiai kalbėdamas, bet nesukeldavo 
studentuose jokio noro gilintis į jo dėstomąjį objek- 
tą. Jis buvo pats parašęs patrologijos vadovėlį, labai 
mažą ir visai sausą. Jo patrologinės paskaitos neduo- 
davo studentams nei progos, nei galimybės pažinti 


142 


didelį, garsų ir naudingą darbą, kuris tuo laikų buvo 
žinomas Europos vakaruose patrologijos srityje. 

Paskaitose iš kanonų teisės Retkeę komentavo se- 
nąjį Corpus Iuris Canonici, atsižvelgiant į naujuosius 
įstatymus, kurių buvo daug ir įvairių ir per kuriuos, 
kaip per girią, reikėjo eiti. Suprantama, kad taip bu- 
vo prieš 1918 m. Tad nestebėtina, kad buvo ir nuobo- 
du, ir neaišku. Retke buvo tapęs inspektorium, bet 
tas pareigas ėjo neilgai. Iš akademijos jis pasitraukė 
man ją pabaigus, t.y. po 1899 m. Aš atsimenu pasku- 
tinį su juo pasikalbėjimą: gavęs magistro laipsnį, aš 
pareiškiau norįs vykti į užsienius ir specializuotis 
apologetikoje. Prašiau, kad man išduotų liudijimą, rei- 
kalingą užsienio pasui. Inspektorius Retke man tarė: 
“To ksiąd zwarijowa!' (Tai kunigas sukvailiojai), bet 
liudijimą davė. 

Bažnytinę iškalbą dėstė jaunas ir vikrus Kielcių 
vyskupijos kunigas Liudvikas Gawroūski. Jo paskai- 
tomis mažai pasinaudojome, bet pasitaikydavo jam 
paskaityti ir labai gerų paskaitų. Iki šiol atsimenu 
gavęs nepaprasto įspūdžio iš paskaitos apie karalių 
Saliamoną. Deja, tokių paskaitų buvo nedaug. Kuni- 
gas Gawronskis buvo labai mėgiamas svečias Petra- 
pilio lenkų salionuose: iškalbus, vikrus, sumanus, 
mandagus, gana plačiai išsilavinęs, konversacijoje ne- 
paprastai įdomus. Nežinau, ar jis yra ką nors para- 
šęs ir išspausdinęs. Aš su juo turėjau vieną konflik- 
tą. Man buvo užduotas pamokslas parašyti ir pasa- 
kyti Senųjų Užgavėnių dieną apie tuos darbininkus, 
kuriems vynuogyno savininkas vienaip užmokėjo už 
visai nevienodo ilgio darbą. Aiškindamas tą palygini- 


143 


mą, aš pareiškiau mintį, kurią profesorius paskaitė 
tiek pavojingą, kaip ir ereziją. Savo sprendimą, kad 
aš negaliu sakyti tokio pamokslo, kaip jis parašytas, 
man pasakė tik dieną ar dvi prieš laiką, kada buvo 
skirta man kalbėti. Man pasirodė, kad erezijos įtari- 
mas yra visai be pagrindo, kad profesorius nemėgsta 
iš studentų patirti pažiūros, kurios jis nežinojo, ir 
dėl to ją prie erezijų priskaitė. Draugai man patarė 
apsirgti ir pamokslo nesakyti. Bet mano išdidumas 
buvo užsispyręs. Kadangi uždrausto pamokslo aš ne- 
galėjau sakyti, tai su viena diena parašiau šablonišką, 
nieko nepasakantį aiškinimą. Įteikiau profesoriui, ga- 
vau pritarimą ir sekmadienį pasakiau koplyčioje. 

Kunigas Gawronskis iš akademijos pasitraukė, 
susitaręs su kitais 1902 m., protestuodamas prieš 
naujai paskirto rektoriaus prel. Longino Žarnowieckio 
valdymo būdą. Tame streike penki profesoriai pasi- 
traukė ir todėl aš patekau į akademiją. 

Šv. Rašto archeologiją, man įstojus į akademiją, 
dėstė jaunas kunigas Adomas Akko iš Mohilevo ąr- 
kivyskupijos. Kai kas man sakė, kad jo tikroji pavar- 
dė buvusi Akys, bet jis lietuviu niekad neprisipažino. 
Jis kasdien labai rūpindavosi savo rūbų grožiu ir šiaip, 
kad veidas išrodytų kuo geriausiai. Neatsimenu, kiek 
aš pasinaudojau iš jo paskaitų pirmaisiais dviem 
metais. Vyskupui Symon 1897 m. išvykus į Odesą, 
Akko užėmė jo vietą dėstyti Šv. Raštą. Atsimenu, 
kaip jis mums dėstė mesijines psalmes, kurios man 
tuomet jau rūpėjo ypatingai dėl to, kad jau buvau 
pasirinkęs fundamentalinę teologiją, norėdamas joje 
specializuotis. Žinojau, kad tos psalmės užima labai 


144 


svarbią vietą fundamentalinėje teologijoje. Profeso- 
rius dėstydavo lėtai, viską buvo galima užsirašyti, 
bet tų užrašų išėjo nedaug. Per paskaitos valandą tek- 
davo užrašyti nedaug minčių. Kai išvažiavau į šŠvei- 
cariją ir man teko išgirsti šv. Raštą dėstant Fribur- 
ge, tai profesoriaus Akko paskaitos atrodė labai men- 
kos. Kunigas Akko buvo taip pat labai mėgiamas sve- 
čias Petrapilio salionuose. Nežinau, kiek jis paliko 
raštų spaudoje. Iš akademijos jis pasitraukė 1902 m. 
Jo vieton buvo paskirtas Aleksandras Dambrauskas- 
Jakštas. 


Filosofijos profesorius buvo teologijos magistras 
kun. Feliksas Drzewiecki, neatsimenu iš kurios Lenki- 
jos vyskupijos. Tai buvo žmogus didelių įgimtų gabu- 
mų. Jo paskaitos buvo įdomios, giliai išmintytos, be tuš- 
čių žodžių. Taip pat ir jo konferencijos, kurias kartais 
jis pasakydavo, pavaduodamas dvasios tėvą, pasižy- 
mėdavo minčių gilumuų ir trumpumu. Nežinau, ar jis 
yra kokį nors straipsnį kuria nors kalba parašęs. Jis 
mieste nepasižymėjo kaip pamokslininkas, dažniau bū- 
davo namieje ir mėgo nedidelį savo artimųjų asmenų 
ratelį. Buvo labai karštas lenkas patriotas. Yra pa- 
grindo manyti, kad jis tame buvo net ekstremistas, 
bet santykiuose su studentais, ypač lietuviais, tiek 
buvo protingas, kad savo ekstremizmo nepareikšdavo 
ir vadinamosios “litvomanijos"', lietuviams girdint, ne- 
peikdavo. Didžiumą jo laiko atimdavo santykiai su 
artimaisiais asmenimis. Jis mirė dar ne visai senas 
vėžio liga, jo artimam draugui Cieplakui jau vyskupu 
tapus. Jo paskaitos buvo naudingos ir egzaminai iš- 
mintingai sunkūs. Vieną metą jis vedė aštuonių dienų 


145 


rekolekcijas. Tuomet mąstymai buvo trumpoki, bet 
tiek turiningi ir tiek išmintingi, jog, man jų klausant, 
užeidavo noro, kad pasauliečiai, linkusieji į laisvama- 
nybę žmonės, kur nors turėdami vietą koplyčioje, 
klausytų tų mąstymų ir lengvesnių pamokslų. Jie turė- 
tų pripažinti, kad tai yra nepaprastai gili gyvenimo 
filosofija. 


PAGELBINIŲ DALYKŲ DĖSTYTOJAI 


Antrąją dėstytojų kategoriją sudarė žmonės, dės- 
tę pagelbinius dalykus, nerusai. Pirmutinę vietą jų 
tarpe reikia pripažinti prof. dr. Liucijonui Muelleriui, 
Jis buvo vokietis ir protestantas, žymus pasaulyje 
lotynų klasikinės kalbos specialistas, lotyniškai para- 
šytų veikalų autorius. Klierikai sakydavo, kad jis ir 
savo žmoną, ir virėją išmokinęs lotyniškai kalbėti, 
kad nereiktų kitos kalbos namuose vartoti. Jis taip 
pat dėstė lotynų kalbą Imperatoriškame istorijos ir 
filologijos institute Petrapilyje. Jam būdavo labai 
sunku ištarti lenkiškas studentų pavardes, dėlto jis 
kartais jas juokingai iškreipdavo, o tuomi pasinaudo- 
dami, studentai savo draugus pajuokdavo. Beveik 
kiekvieną paskaitą jis pradėdavo žodžiais: “Nu, Com- 
militones...' Norintiems mokytis lotynų kalbos buvo 
galima daug iš jo išmokti. Jis užduodavo taipgi ir raš- 
tinių pratybų, kurias pataisęs grąžindavo studentams. 
Tų pratybų temos pasikartodavo, ir žemesniųjų kursų 
studentai, turėdami jo pataisytas ankstesniais laikais 
tų pačių temų pratybas, tiksliai jas perrašydavo ir 


146 


pateikdavo iš naujo, bet profesorius ir ten rasdavo 
klaidų. Kadangi profesoriai viską dėstydavo lotyniš- 
kai. tai jų paskaitose pasitaikydavo temų, sutampan- 
čių su prof. Muellerio užduotomis temomis. Studentai 
perrašydavo tas profesorių apdirbtas temas ir pa- 
teikdavo prof. Muelleriui, kaip savo darbą. Tokiu bū- 
dų jie sužinojo, kurio profesoriaus kiek verta lotynų 
kalba. Ir pasirodė, kad geriausia buvo rektoriaus Sy- 
mono. Prof. Mueller visada būdavo nusiskutęs ūsus ir 
barzdą, nes taip darydavo ir Romos žymesnieji asme- 
nys klasikiniais laikais. Kadangi jis buvo bedantis ir 
šiek tiek aptukęs, tai kalbėdamas labai išsižiodavo, 
kas atrodydavo gana juokinga. Mano kurso draugas 
Antanas Racevičius turėjo žymių karikatūristo gabu- 
mų. Vieną kartą prieš lotynų kalbos pamoką Racevi- 
čius ant rašomosios lentos nupiešė prof. Muellerio 
portretą ir po juo parašė: “Nu, Commilitones!''? Prieš 
profesoriui ateinant, susirinkusieji į salę studentai 
labai juokėsi žiūrėdami į tą kūrinį ir, be tvarkos su- 
sibūrę apie lentą, vis kartojo: “Nu, Commilitones!"' 
Jie nepastebėjo, kaip įėjo profesorius. Girdėjo jų pa- 
stabas, pamatė savo portretą ir tarė: “Eheu, Commili- 
tones". Studentai vos suskubo nutrinti karikatūrą nuo 
lentos. Paskaita buvo labai rimta: profesorius nekerš- 
tavo. 


Tarp rašto darbų, kuriuos reikėjo atlikti, vieną 
kartą stud. Dublasiewicz (iš Plocko vyskupijos) pa- 
vartojo tam tikrą sakinį, kurį profesorius daugiau, 
negu reikia, įvertino. Jis pasakė, kad ne taip reikėjo 
išsitarti, o studentas pakartojo savotiškai, kaip buvo 
parašęs. Profesorius nustebo ir kukliai išsitarė: “Vi- 


147 


deris, errasse'' (Rodos, suklydai). Bet profesorius su- 
abejojo, jam pasirodė problema, jis ją ištyrė ir sekan- 
čioje paskaitoje visai auditorijai pareiškė, kad Dubla- 
siewicz tikrai suklydęs. Mes tą žinojome ir be pareiš- 
kimo, nes tas mūsų klasės draugas klasikinės lotynų 
kalbos žinojimu nepasižymėjo. 

Muelleris, kalbėdamas apie didžiuosius Romos 
klasikus Ciceroną, Virgilijų ir kitus, vartodavo žodį 
"sanctus" ar “divus". Kartais jis išsitardavo, kad ir 
Augustinas yra “sanctus" arba “divus". Apie savo 
laikų asmenis, pasižymėjusius lotynų kalbos tobulybe, 
prof. Mueller mums yra pasakęs, kad pirmą vietą pa- 
saulyje užima garsusis Max Mueller, antroji vieta ten- 
ka jam pačiam — Liucijonui Mueller, o paskui jį pir- 
mutinis yra Leonas XIII. 

Vieną kartą, pamokai tebesitęsiant, auditorijoje 
pasidarė tamsoka. Profesorius liepė užžiebti žiburį, 
bet pridėjo: “Ego guidem lumine arte facta non indi- 
geo" (Man gi nėra reikalo naudotis dirbtina šviesa), 
pažymėdamas, kad turi užtektinai šviesos savo prote. 
Kitą kartą prireikė mums vartoti Petrapilyje atspaus- 
dintą lotynų kalbos klasiko tekstą. Vartodamas tą lei- 
dinį, prof. Mueller pareiškė: nėra ko stebėtis, kad yra 
tiek daug klaidų leidinyje, išėjusiame “ubi tenebrae 
praevalent maiore anni parte" (kur tamsa viešpatau- 
ja didesnę metų dalį). | 

Akademijos rektorius vyskupas Symon kartais 
užeidavo į auditoriją paklausyti prof. Muellerio pa- 
skaitų. Vieną kartą tokio vizito metu profesorius visą 
laiką buvo atsikreipęs užpakaliu į rektorių ir jam pa- 
reiškė: “Non sum ludi magister" (Aš ne liaudies mo- 


148 


kytojas). Dėstydamas graikų kalbą, prof. Mueller tin- 
kamai atlikdavo savo uždavinį, bet buvo matyti dide- 
lis skirtumas tarp lotynų ir graikų kalbos dėstymo. 
Lotynų kalboje prie didelio ir tobulo žinojimo buvo 
jaučiama taipgi didelė objekto meilė. Graikų kalbą 
jis mokėjo labai gerai, bet to objekto meilės visai ne- 
buvo matyti. 

Liucijonas Mueller Petrapilio katalikų akademi- 
joje profesoriavo labai ilgus metus. Jo įpėdinių tapo 
kun. Kazimieras Jaunius, dar prieš jam mirštant, pa- 
imdamas tik graikų kalbos dėstymą: Mueller ir to- 
liau dėstė lotynų kalbą. Mueller profesoriavo Petrapi- 
lyje jei ne visus 50 metų, tai netoli to. 

Kun. Kazimieras Jaunius iš Žemaičių vyskupijos 
buvo gimęs Lembo kaime Žemaitijoje 1849 m. Baigęs 
žemaičių seminariją, jis drauge sų Petru Kriaučiūnų 
studijavo dvasinėje akademijoje Petrapilyje ir tada 
pasitaikė, kad jis prof. Muelleriui atkreipė dėmesį į jo 
padarytą klaidą (žiūr. aukščiau). Prieš tampant aka- 
demijos profesorium, kun. Jaunius profesoriavo Kau- 
ne Žemaičių seminarijoje. Tarp kitų dalykų jis ten 
dėstė lietuviškai homiletiką ir labai įsigilino į lietu- 
vių kalbos tyrinėjimus, kuriuos jis darė, sutardamas 
su kai kuriais pirmaeiliais Vokietijos mokslininkais. 
Savo žinias apie kun. Jaunių aš esu atspausdinęs to 
žmogaus mirties proga 1908 m. “Viltyje" ir “Draugi- 
joje". 

Jaunius, dėstydamas homiletiką Kauno seminari- 
joje, labai atsidėjęs tyrinėjo lietuviškąsias tarmes, pa- 
sinaudodamas klierikų nurodymais, nes klierikai bu- 
vo iš įvairių Lietuvos vietų ir gerai mokėjo savo tar- 


149 


mes. Keletas Jauniaus straipsnių apie lietuviškas tar- 
mes buvo atspausdinti oficialiame Kauno gubernijos 
leidinyje “Pamiatnaja knižka Kovenskoj Gubernii". 
Kadangi lietuviškos raidės buvo draudžiamos, tai tam 
tikrus terminų skirtumus tuose straipsniuose autorius 
išreikšdavo raidėmis virš eilutės: kai kada būdavo net 
keletas laipsnių tų raidžių, iškilusių aukščiau už eilų- 
tes. Klierikų naudai prof. Jaunius parašė lietuvių kal- 
bos gramatiką, bet ji liko neatspausdinta. Klierikai ją 
arba nusirašydavo vienas nuo kito, arba susitarę ša- 
pirografu pagamindavo keletą egzempliorių susyk. 
Nežinia dėl kokių priežasčių prof. Jaunius nete- 
ko malonės Kauno vyskupijos kurijoj. Tada vysk. Me- 
čislovas Paliulionis buvo Žemaičių vyskupu. Jaunius, 
gavęs savo vyskupo leidimą, persikėlė į Mohilevo ar- 
kivyskupiją ir, pačiam prašant, buvo paskirtas Ka- 
zanės katalikų klebonu. Jo prašymo ten skirti priežas- 
tis buvo ta, kad Kazanės universitete lyginamąją kal- 
botyrą tuomet dėstė prof. Aleksandrovas, asmeninis 
Jauniaus bičiulis. Jųdviejų draugavimo priežastis 
buvo kalbotyros mokslas. Bebūdamas klebonu Kaža- 
nėje, kun. Jaunius apsirgo šiltine. Pasitikėdamas savo 
sveikatos stiprumu, jis manė nepasiduosiąs ligai ir ne 
tik nesigydė, bet nė neatsigulė. Kviečiamas pas ligonį, 
gana toli sirgdamas važiavo geležinkeliu. Bevažiuojant 
jam ėmė rodytis, kad telegrafo stulpai yra žmogžų- 
džiai, pasiketinę jį nužudyti. Turėdamas revolverį, jis 
ėmė per langą šaudyti į tuos stulpus. Buvo žiemos me- 
tas. Žinoma, revolverį iš jo atėmė ir jį patį nugabeno 
į ligoninę. Liga buvo be galo sunki, bet kun. Jaunius 
išgijo, tačiau kenksmingos ligos pasėkos liko. Dažnai 


150 


kun. Jaunių apnikdavo haliucinacijos. Savo kambary- 
ję būdamas, jis matydavo išsižiojusių liūtų ar kitų 
baisių žvėrių, betykančių jį sudraskyti. Jis žinodavo, 
kad tai haliucinacija, bet šiurpus jausmas dėl tos ži- 
nios neišnykdavo. Antroji tos ligos pasėka buvo at- 
minties iškrypimas, sujungtas su valios pakrikimu. 
Užmiršdavo dalykus, kuriuos tuo laiku reikėdavo at- 
siminti, pvz. užmiršta nueiti į pamoką, mišias belai- 
kant, nepajėgia ištarti konsekracijos žodžių ir pan. 
Bet tų iškrypimų niekad nepasitaikydavo kalbotyros 
srityje: Čia jis liko genijus. Lygiai liko proto gabu- 
mas su nepaprasta atminties šviesa. 

Paskirtas graikų kalbos lektorium akademijoje, 
įžanginę paskaitą jis pasirinko apie graikų kalbos 
aoristo kilmę. Tą paskaitą jis skaitė teologijos audi- 
torijoje. Visi studentai susitelkė į tą auditoriją. Tuo 
pačiu laiku kitoje auditorijoje turėjo būti prof. Chiž- 
niakovo mūsų kursui rusiška paskaita. Mano draugų 
dauguma, pasisakę einą paklausyti Jauniaus paskai- 
tos, paskyrė mus kelis liktis Chižniakovo paskaitoje. 
Taigi aš Jauniaus paskaitos negirdėjau. Rusiškai pa- 
skaitai pasibaigus, mes, kurso deleguotieji jos klau- 
sytojai, nuėjome pas teologijos auditorijos duris, ku- 
rios buvo praviros, kad nepritrūktų oro sausakimšai 
prisigrūdusiems Jauniaus klausytojams. Jis dar te- 
bekalbėjo. Mes, žiūrėdami į jo klausytojų veidus, ma- 
tėme, kad draugų visas dėmesys paskendęs profeso- 
riaus mintyse. Praėjo keliolika minučių virš paskaitos 
nustatyto laiko, kada Jaunius baigė kalbėti. Kalbėjo 
lotyniškai. Pabaigus paskaitą, pasigirdo neapsakomas 
audringas plojimas. Prieš tai studentai niekad neplo- 


151 


davo net ir gėriausiems profesoriams paskaitose. Tas 
plojimas susidarė savaime ir plojantieji nepasijuto 
laužą akademijos nusistovėjusį paprotį. 

Vienas klausytojas lenkas, išėjęs į rekreacijų sa- 
lę, nepaprastai dideliais žingsniais ėmė vaikščioti po 
tą salę ir, mosikuodamas rankomis, garsiai šaukė įvai- 
rius žodžius, reiškiančius nepaprastą susijaudinimą, 
kur pasitaikė net keiksmažodžių. Man tas pasirodė 
juokinga, ir užėjo noras dar labiau paerzinti susijaudi- 
nusį kolegą. Priėjęs prie įsikarščiavusio draugo, aš 
paklausiau: “Ką tas Jaunius tenai jums plepėjo?"' — 
ir turėjau skubiai pasišalinti, kad negaučiau į kuprą 
ar dar blogiau. Įsikarščiavęs klausytojas į mano klau- 
simą reagavo smarkiau, negu į šventvagystę. Kiti ra- 
mesni klausytojai stebėdamiesi kalbėjo, kad yra ne- 
paprastas dalykas apie graikų kalbos aoristo kilmę 
kalbėti daugiau kaip valandą ir nenusibosti klausy- 
tojams: tai tiesiog stebuklas! 


Jaunius turėjo ypatingą dovaną apie nuobodžiau- 
sius gramatikos dalykus kalbėti kai kada tris valan- 
das ir nenusibosti. Tai aš patyriau kiek metų vėliau, 
kada pats tapau tos akademijos profesorium ir užei- 
davau pas Jaunių bet kokiu reikalu, o kalba tuojau 
nukrypdavo į jo mylimąją kalbotyrą. Veikiai atsira- 
do akademijoje studentų būrelis, kuris dažnai užeida- 
vo pas Jaunių, domėdamiesi įvairiais kalbotyros klau- 
simais.* Bet būrelis netrukus pakriko dėl to, kad pro- 


* Žiūr. Būčys P. kun.: Aprašymas Jauniaus dokumentų, esan- 
čių Peterburge Mohylevo Metropolijos raštinėje ir Dvasiškosios 
Katalikų akademijos archyve (Vadovas, 1909 t. IV, 253-260 p.) 


152 


fesorius užmiršdavo, kada susirinkimas turi įvykti, 
o atėjusieji pas profesorių studentai rasdavo jo duris 
užrakintas, jokiomis priemonėmis neatidaromas. 
Savo laisvalaikį prof. Jaunius praleisdavo miesto 
parke, vad. “Na Peterburgskoj storonie", tarp mažų 
vaikų. Jie pulkais jį apnikdavo. Tiesa, jis dažnai jiems 
dalindavo saldainių, bet jam buvo įdomus vaikų klege- 
sys, kuriame jis kartais išgirsdavo kokį nors nepa- 
prastą išsireiškimą, žodį, posakį. Tais laikais Petra- 
pilyje Anglijos ambasados koplyčioje buvo diakonas 
(jo pavardės jau neatsimenu), taipgi kalbotyros spe- 
cialistas. Su juo Jaunius dažnai susitikdavo ir abu 
daug laiko praleisdavo, kalbėdami apie kalbos klausi- 
mus. Betgi Jaunius niekad neužmiršdavo, kurią dieną 
ir kurią valandą Petrapilio universitete būdavo neofi- 
lologų būrelio susirinkimas. Tuose susirinkimuose jis 
visada dalyvaudavo. Oficialiai paskaitai pasibaigus, 
susirinkimas ilgai užtrukdavo virš nustatyto laiko, nes 
visi būrelio nariai susitelkdavo aplink Jaunių, kuris 
kiekvienu atveju turėdavo ką nors naujo ir įdomaus 
pasakyti ir diskusijas užvesti, kad laikas visiems pra- 
bėgdavo nejučioms. Jauniui mirus, ir man teko būti 
to neofilologų būrelio posėdyje Petrapilio universitete. 
Tas posėdis buvo pašvęstas Jauniaus paminėjimui, Ta- 
da paskaitą skaitė prof. Baudoin dę Courtenay. Jo 
paskaitos turinys: Kazimieras Jaunius buvo kalboty- 
ros žinovas ne tik genialus, bet ir tiesiog fenomenalus. 
Kurį laiką Jaunius tvarkingai dėstė savo pamo- 
kas. Paskui, kun. Pranaičiui 1902 m. išvykus į Taš- 
kentą, Jaunius paėmė ir hebrajų kalbos dėstymą. Bet. 
ilgainiui Jauniaus atminties keistumai ėmė vis labiau 


153 


reikštis, jam kildavo skrupulų ypač dėl mišių laikymo, 
ir todėl dažnai mišių visai nelaikydavo. Neatsimenu, 
kuriuo laiku, bet rodos 1906 m. Jaunius ištisą porą 
metų nė kario neatėjo į pamokas. Akademijos vado- 
vybėje kilo klausimas, kas daryti, nes kai kurie stu- 
dentai net hebraiškų raidžių nepažino. Atstatyti prof. 
Jaunių buvo nepatogu, o samdyti kitą — nebuvo lė- 
šų. Galų gale rasta išeitis: per katalikų Kolegiją su- 
teikti Jauniui tiek žymią emeritūrą, kad jis turėtų iš 
ko ramiai gyventi be jokių pareigų. Rektoriui tą pa- 
siūlymą pateikus Kolegijai, jai pritarus ir tikybų de- 
partamentui patvirtinus, tatai pranešta Jauniui, ir 
jis tuojau atsisakė iš profesoriaus pareigų akademi- 
joje. Jaunius mirė 1908.II.25, eidamas 59-tus amžiaus 
metus. 

Kaip Jaunius prisidėjo prie lietuvių spaudos at- 
gavimo, aš esu rašęs gana plačiai lietuviškoje spau- 
doje: “Viltyje", “Draugijoje". Jam ir man esant aka- 
demijos profesoriais, nuo Velykų pirmosios dienos iki 
tos savaitės ketvirtadienio visi profesoriai drauge 
susirinkdavo valgyti į bibliotekos įžanginę salę."Ta- 
da ateidavo ir Jaunius. Čia mokėdavo tiek visko pri- 
pasakoti, kad tos savaitės penkias dienas bemažko 
jis vienas šnekėdavo, o visi kiti su didžiausiu dėmesiu 
klausydavo. Turėjo nepaprastą konversacijos dovaną. 

Atsisakęs iš profesorių, Jaunius gyveno privačia- 
me bute, nusisamdęs vieną kambarėlį prie vokiečių 
šeimos, kurios šeimininkė gamindavo jam valgį. Jau- 
nius mirė staiga. Dar penktadienį aš linksmai su juo 
šnekučiavau, įsitikinęs, kad jis yra visiškai sveikas. 
Sekančio antradienio rytą jo šeimininkė atbėgo pas 


154 


mane pranešdama, kad jos įnamis mirė. Nebuvo kas 
rūpinasi šermenimis. Tas uždavinys teko šv. Kotrynos 
bažnyčios klebonui, kuris gražiai iškėlė šermenis, ne- 
paimdamas už tai nė skatiko, bet išduodamas liudiji- 
mą, kad iš manęs gavo 500 rub. Kolegija ir tikybų de- 
partamentas išmokėjo man Jauniaus emeritūrą už du 
mėnesiu. Aš pristačiau visas sąskaitas į teismą, kuris 
mane pripažino viso Jauniaus palikimo savininku. 
Maironis pasakė gražų pamokslą šv. Kotrynos baž- 
nyčioje laidotuvių pamaldose. Iš bažnyčios Jauniaus 
kūną nulydėjome į geležinkelio stotį. Gedulo vagone 
sugiedojome lietuviškai “Viešpaties angelas". Neatsi- 
menu, kas palydėjo nabašninką tuo pačiu traukiniu į 
Kauną, kur jis palaidotas miesto kapinėse. Ilgainiui 
ant Jauniaus kapo, jei neklystu, kun. Povilo Dogelio 
rūpesčiu buvo pastatytas didelis medinis lietuviško 
stiliaus kryžius. Rusijos mokslų akademijos lėšomis 
imta spausdinti Jauniaus gramatika. Spausdinimą pri- 
žiūrėjo pats autorius, bet suskubta atspausdinti tik 
keturi lankai. Tapęs viso Jauniaus turto savininkų, 
gana didelį skaičių kalbotyros knygų, kuriose Jaunius 
savo ranka buvo prirašęs įvairių pastabų ir pastabė- 
lių, pavedžiau Kazimierui Būgai. Kitas knygas, kurių 
buvo dvi didelės dėžės, dovanojau Žemaičių seminari- 
jos bibliotekai. Keletą smulkių daiktų įteikiau Kauno 
miesto muziejui. Tarp tų buvo ir velionies breviorius. 


Kitas profesorius, pasaulietis, katalikas, prancū- 
zas La Bourdė dėstė prancūzų kalbą; geriau sakant, 
jis buvo lektorius, o ne profesorius. Jo uždavinys bu- 
vo porą kartų savaitėje užimti studentams laiką pran- 
cūzų kalba. Abejotina, ar jis mokėjo kurią nors kitą 


155 


kalbą, nes niekad neteko girdėsi iš jo lūpų kitos kal- 
bos žodžių. Jis buvo jau senas žmogus, žinomas, kaip 
geras katalikas. Jo žmona buvo direktorė mergaičių 
mokyklos, kurios mokinės gyveno internate ir, žino- 
ma, dėl to gerai išmokdavo prancūziškai. Ta mokyk- 
la su internatu buvo pasisamdžiusi miesto centre dide- 
lį namą. Pasitaikė, kad to namo savininkas parsam- 
dė prie tų pačių laiptų kitą patalpą šokių salei. Pado- 
rių mergaičių internatui šita kaimynystė labai nepri- 
tiko, ir internato vedėja rūpinosi šokių salę prašalinti, 
bet savininkas nesutiko tai padaryti. Ponia kreipėsi 
į miesto valdytoją (Gradonačalnik) generolą, kuris 
įsakė šokių salei išsinešdinti. Savininkas apskundė ge- 
nerolą už nuostolius. Pagal Rusijos įstatymus aukš- 
tuosius valdininkus, pradedant generolu, galėjo teisti 
tik senatas. Ten byla ir pateko. Senatas pripažino, kad 
generolas pasielgė neteisėtai ir priteisė ieškovams 
10,000 rub. šiaip apie tą La Bourdė nieko daugiau ne- 
teko patirti. 


Giesmių ir liturgikos profesorius iki 1895 m. bu- 
vo kun. Justinas Pranaitis. Kai jį ištrėmė į Tvėrę, 
giesmes ėmė dėstyti šv. Kotrynos bažnyčios vargoni- 
ninkas lietuvis pasaulietis Česlovas Sasnauskas, kuris 
jau buvo šiek tiek pasižymėjęs kaip kompozitorius. 
Jis tiek labai gerbė klierikus studentus, kad niekad iš 
jų nieko nereikalaudavo ir dėlto jie nieko neišmokda- 
vo. Jam atsisakius, giesmių dėstymą paėmė Surzyns- 
ki, lenkas, katedros vargonininkas. Surzynskis buvo 
brolis autoriaus Kancionalo, kuris dėjosi grynai Ro- 
mos giesmių rinkiniu, rėmėsi Regensburgo mokyklos 
pažiūromis ir buvo nustelbęs vietines bažnytinio gie- 


156 


NO MTS NAT ATA TATENA NTA ———— 


| rd k) [ma 


k TY i m 


——--- 


Ua AA | 





KUN. JUSTINAS PRANAITIS 


"1 


dojimo melodijas (Vilniaus ir Lenkijos) pagal rekto- 
riaus Symon dvasią. 

Minėtasis kun. Pranaitis buvo ištremtas dėl Kiel- 
cių bylos. Kai 1887 m. IV kursas baigė Petrapilyje 
akademijos studijas, ką tik tapusieji teologijos ma- 
gistrais kunigai, prieš išsiskirstydami iš akademijos, 
susitarė kovoti su rusifikacija ir, jeigu kuris turės 
dėl to nukentėti, tai kiti pasižada jį šelpti. To savo 
posėdžio nutarimą jie visi pasirašė ir įteikė savo drau- 
gui kunigui Prawda iš Kielcių vyskupijos tą doku- 
mentą globoti. Kielcių seminarijoje, kur profesoriavo 
kun. Prawda, 1893 m. įvyko gaisras. Po gaisro rusų 
policija padarė kratą. Prieš policijai ateinant, kun. 
Prawda rūpinosi paslėpti ir sunaikinti visa, kas bu- 
vo įtartina, bet šito dokumento pats nerado. Jį užti- 
ko policija, darydama kratą. Seminarija buvo užda- 
ryta, visi ant to dokumento pasirašiusieji ištremti į 
Rusijos gilumą. Pranaičiui, sulyginamai, teko lengs- 
vesnė bausmė — ištrėmimas į netolimą miestą Tverę. 
Spėjama, kad Kielcių seminariją padegė slaptosios po- 
licijos agentas, įstojęs į kunigų seminariją. 

Liturgikos niekas nedėstė, kol Pranaitis buvo iš- 
trėmime. Apeigas savo koplyčioje ir miesto bažnyčio- 
je, ypačiai šv. Kotrynos bažnyčioje ir katedroje, kur 
studentai dalyvaudavo, šiaip taip aptvarkydavo vie- 
nas vyresniųjų kursų studentas. 


RUSIŠKŲJŲ DALYKŲ DĖESTYTOJAI 


Trečią mokytojų grupę sudarė rusiškųjų dalykų 
dėstytojai. Pirmąją vietą, jei neklystu, užėmė Piotr 


158 


Nikolajevič Nekrasov. Tai buvo labai padorus žmo- 
gus,karštai ir nuoširdžiai tikintis pravoslavas, kuris 
vykdė visus krikščioniškos dorovės nuostatus. Tai bu- 
vo kilnios kultūros asmuo, stambus mokslininkas, ru- 
sų kalbos istorijos autorius, buvęs kitados Petrapilio 
universiteto profesorius, kuris savo tarnybą valstybei 
užbaigė imperatoriškojo istorijos ir filologijos insti- 
tuto inspektoriaus pareigose. Katalikų akademijoje jis 
dėstė rusų literatūrą daugiau kaip 50 me:ų. Nesiliovė 
tas pareigas ėjęs ir tada, kai, pasiekęs amžiaus ribą, 
pasitraukė iš minėtojo instituto. Jis mirė apie 1914 
m. Jis suprato, kad teologams rusų literatūros žinoji- 
mas yra pašalinis uždavinys. Turėdamas teisę smar- 
kiai išreikalauti iš studentų savo objekto žinojimo, jis 
labai švelniai ta teise naudojosi. Dėstydamas jis lai- 
kydavosi Galachovo vadovėlio ir niekad nereikalau- 
davo viršaus mokėti. O tas vadovėlis buvo gana trum- 
pas, nors gana gerai suglaustas. Sunkus buvo dalykas, 
nors ne nuo Nekrasovo priklausąs, kad tarp sąlygų 
magistro laipsniui gauti reikėjo rusų kalba parašyti 
disertacijėlę iš rusų literatūros. Studentai, baigusieji 
III kursą, gaudavo iš profesoriaus toms disertacijė- 
lėms temas. Jie užmokėdavo universiteto ar minėtojo 
instituto studentams sutartą honorarą, tie parašy- 
davo darbą, o klierikai jį pateikdavo profesoriui, kaip 
savo darbą. Profesorius uždavinėdavo taipgi rašto 
darbų metų bėgyje. Daugiausia tų darbų temos pasi- 
kartodavo, kaip tai įvykdavo ir lotynų kalbos profe- 
soriaus Muellerio pamokose. Turėdami vyresniųjų kur- 
sų parašytas temas ir profesoriaus pataisytas, studen- 
tai nurašinėdavo jas. Kartą susidarė tokia padėtis, 


159 


kad buvo neįmanoma tikėti to nurašytojo darbo au- 
tentiškumu. Nustebęs profesorius nedrįso studentą 
diakoną įtarti suktybę padarius. Visokiais būdais, vi- 
sokių prielaidų jis paminėjo, tik vieno nesuprato — 
įtarti, kad būta apgaulės. Politikos dalykuose prof. 
Nekrasovas laikėsi kraštutinių monarchistinių pažiū- 
rų. Jis viešai, beveik pasididžiuodamas, sakydavosi 
esąs “černosotinec" (juodašimtininkas). Valstybės 
tarnyboje jis buvo pasiekęs gana aukštų laipsnių, bū- 
tent trečiosios kategorijos “tainij sovietnik“ (slapta- 
sis patarėjas) valdininko ir nešiojo šv. Vladimiro II 
laipsnio ordiną. Vieną sykį aš jam labai nepatikau, 
kai paminėjau Kotrynos II ir Deržavino santykius. 
Kitas rusas, teisingiau surusėjęs lenkas, Rudolf 
Ignatjievič Menžinsky dėstė Rusijos istoriją. Stebėti- 
nas buvo to profesoriaus gabumas suglaustai ir vaiz- 
džiai atpasakoti stambiuosius Rusijos įvykius labai 
gražiu stilium. Jis prisilaikydavo nacionalistiškai pat- 
riotinių rusiškų pažiūrų, ne be stambaus kiekio įsto- 
rinės kritikos, vengdamas ją pritaikyti tiems įvy- 
kiams, kurie turėjo svarbos rusiškajam patriotizmui. 
Jis taipgi dėstė istoriją did. kunigaikščio Konstan- 
tino sūnums, duodamas jiems pamokas namieję pas 
kunigaikštį. Prieš išsitarnaujant emeritūrą, jis niekad 
neprasitardavo į studentus lenkiškai. Bet išėjęs į eme- 
ritūrą ir toliau tebedėstydamas akademijoje Rusijos 
istoriją, jis kaskart dažniau prabildavo lenkiškai, ži- 
noma, ne paskaitos metu. Pirmieji jo prasitarimai bu- 
vo daugiau rusiški, negu lenkiški, bet ilgainiui tas 
kalbų mišinys ėjo grynin į lenkų pusę. Menžinskis, 
kaip ir Nekrasovas, mirė turėdamas virš 80 metų 


160 


amžiaus. Akademijoje jo 50 metų profesoriavimo su- 
kakties proga buvo surengta šventė. Menžinskis buvo 
ir valstybei ištarnavęs 50 metų ir nešiojo tos ilgos 
tarnybos tam tikrą ženklelį. Jis buvo “diejstvitelnij 
statskij sovietnik“ (tikrasis valstybės patarėjas) ir 
turėjo šv. Vladimiro III laipsnio ordiną. 

Rusų kalbos lektorius buvo Chižniakov, žemo ūgio 
žmogus. Jo pamokoms skirtąjį laiką jis praleisdavo 
kalbėdamas arba skaitydamas garsiai iš rusų auto- 
rių parinktąsias ištraukas. Nei pamokų, nei rašto 
darbų jis neužduodavo, nei egzaminų nedarydavo. Bu- 
vo naudos rusų kalbai tiek, kad ausis priprasdavo 
teisingai ištarti rusiškus žodžius. Buvo naudos iš to 
ir būsimiems kunigams, nes, skaitydamas rusiškus 
tekstus, jis parodydavo, kaip reikia viešai ištarti Žo- 
džius. Jis neskelbdavo jokių taisyklių, bet kaip skai- 
tytojas buvo idealus. Neatsimenu, kaip ilgai jis ėjo 
lektoriaus pareigas: kai aš, baigęs akademiją, išva- 
žiavau į užsienį ir po dvejų metų grįžau į tą pačią 
akademiją, Chižniakovo jau nebuvo. Man gyvenime 
neteko sutikti kito tokio žmogaus, kuris būtų turėjęs 
taip gerą dikciją ir taip sugebėjęs aiškiai ištarti žo- 
džius kaip Chižniakovas. 


AKADEMIJOS VALDININKAI 


Sekretoriaus pareigas akademijoje ėjo pasaulie- 
tis žmogus, lietuvių kilmės, kiaurai sulenkėjęs, rusę 
pravoslavę vedęs Butkiewicz. Jis tuo pačiu laiku ėjo 
ir tikybų departamento sekretoriaus pareigas ir buvo 
išsitarnavęs “tikrojo valstybės patarėjo“ laipsnį. Kaip 


161 


katalikas, jis taipgi buvo gavęs šv. Grigaliaus II laips- 
nio ordiną. Man studentaujant, jis apsirgo ir buvo 
jam amputuota koja. Mirė man akademiją jau baigus. 
Jis tiktai sustatinėdavo raštus arba nurodydavo, kaip 
juos parašyti, o patį darbą atlikdavo jaunas lenkas, 
kurio pavardės dabar neatsimenu. 

Akademijos ekonomas buvo kunigas, kurio pa- 
vardės irgi neprisimenu. Jis taipgi gyveno akademi- 
joje ir buvo tikrai lenkiško nusistatymo, nors neži- 
nau, kokios jis buvo tautybės. Jis turėjo pagelbinin- 
ką pasaulietį vyrą, zanavyką Sabaliauską, kuris Vė- 
liau perėjo tarnauti į lenkų privatinį banką, buvusį 
Petrapilyje prie Nevos prospekto, ir apsigyveno Šv. 
Kotrynos parapijos namuose. Jis mirė man tapus aka- 
demijos profesorium. 


Akademijoje tarnavo keletas neinteligentų. Vie- 
ni buvo vienos, kiti kitos tautos. Jų tarpe žymėtinas 
Antanas Kwaskowski, dvarininko iš Kapčiamiesčio 
apylinkės sūnus, nemokėjęs skaityti, bet gerai ėjęs 
zakristininko pareigas ir mokėjęs apsieiti su stam- 
biais ponais kilmingose draugijose. Jo brolis buvo 
aukštas jūrų karininkas, nes buvo išėjęs mokslus, 
prieš tėvui dvarininkui subankrūtijant. Antanas liko- 
si bemokslis dėl to, kad tėvas jau neturėjo lėšų jam 
leisti į mokslus. Tačiau Antanas turėjo įgimtą gud- 
rų protą ir gerą širdį. Kaip zakristininkas, jis turėjo 
akademijoje savo kambarį ir iš akademijos virtuvės 
gaudavo dvi porcijas valgio. Kasdien jis pasikviesda- 
vo pietums ir vakarienei nors vieną, o dažnai ir du 
neturtingų studentu. Jie padėdavo jam suvalgyti iš 
akademijos gaunamąjį maistą. Jis gaudavo ir algos, 


162 


o tą algą dalindavosi su studentais, kurių gyvenimą 
jisai gerai pažinojo. Jam akademijoje ilgus metus tar- 
naujant, ne vienas jo šelpiamas studentas užbaigė 
mokslus ir įsigijo neblogą tarnybą. Tie, jo gerumų 
pasinaudojusieji studentai, likdavo jam dėkingi ir ga- 
na dažnai jį pagerbdavo. Jau dabar pamiršau pavar- 
dę vieno, kuris tapo kalnų instituto katedros asisten- 
tu, vedė žmoną ir gyveno pagal savo padėtį. Tą šei- 
mą gerbdavo ir akademijos rektorius vysk. Symon. 
Vieną kartą to asistento šeimoje buvo iškilmė, į kurią 
atvyko rektorius Symon. Kiek vėliau atėjo ir Kwas- 
kowskis. Šeimininkas jį pristatė svečiui vyskupui, 
o tas atsakė: “Seniai pažįstu poną Kwaskowskį“. 
Kwaskowskis paseno ir, man tapus profesorium, mirė. 
Man teko jį laidoti ant “Smolensko kapų“ Petrapi- 
lyje ir pasakyti pamokslą. 


Tikras inteligentas buvo vargonininkas Juozas 
Pranaitis, kunigo Justino brolis iš Panenupių.* Var- 
gonininku jis tapo studentaudamas konservatorijoje. 
Pabaigęs mokslus, jis liko akademijos vargonininku ir 
specializavosi balandžių veisimu, pasinaudodamas 
akademijos palėpe, kur jis balandžius laikydavo ir le- 
sindavo. Už savo auginamus balandžius jis yra gavęs 
aukso medalių parodose. Pranaitis taip pat turėjo aka- 
demijos patalpose kambarį, gaudavo algą ir dvigubą 
maisto porciją. Ilgainiui jis pasitraukė iš vargoninin- 
ko pareigų 1910 m., vedė neinteligentę mergaitę ir 


* Nenupis — šis tas panašu į upę. Prie to Nenupio buvo Pra- 
naičio ir kun. Staugaičio tėviškės, viena Naumiesčio, kita Griš- 
kabūdžio parapijose. Pranaičiai buvo Griškabūdžio parapijos. 


163 


grįžo į Panenupius — savo tėviškę — ūkininkauti, nes 
buvo gauta žinia, kad jo brolis Jonas yra miręs Ame- 
rikoje. Jo visos seserys jau buvo ištekėjusios už stam- 
bių ūkininkų, tik Julė buvo likusi netekėjusi ir gyve- 
no nuo 1902 m. Amerikoje. Juozo Pranaičio šeimoje 
Panenupiuose buvo keletas sūnų ir dukterų. Jie visi 
pasižymėjo gerais balsais. Man pas juos atsilankius, 
jie nepaprastai gražiai dainavo, ypač liaudies dainas. 
Du sūnūs buvo Lietuvos kareiviai ulonai, Dukterys 
baigė mergaičių ūkio mokyklą Barzduose. 

Juozo Pranaičio vardu buvo paskelbta keletas 
muzikos kompozicijų: “Polka Lietuvaitė“, “Mazurek 
dla litwinek“, “Stary ptaszek“ ir kit. Yra abejonių, 
ar tos kompozicijos nebuvo tik brolio Justino, kuris, 
būdamas kunigu, nenorėjo, kad jo vardas figūruotų, 
kaip šokių autoriaus. 


MANO STUDIJOS AKADEMIJOJE 


Man esant I kurse dar 1895 m. pabaigoje, rekto- 
rius liepė visiems mūsų kurso studentams parašyti 
nuodugniai savo gyvenimo istoriją iki įstojant į aka- 
demiją, žadėdamas, kad pateiktosios žinios nebus pa- 
skelbtos viešumai. Aš parašiau ir, rasit, perdaug at- 
virai, manydamas, kad vyskupu reikia pasitikėti ne- 
mažiau, kaip nuodėmklausiu kunigu. Neturėdamas 
daug medžiagos savo išoriniuose veiksmuose, aš pa- 
rašiau ir savo vidaus, sielos išgyvenimus, bemažko 
kaip per išpažintį. Rektorius išlaikė savo pažadą ne- 
skelbti viešai ir nepanaudoti jam patikėtų žinių, bet 


164 


man parodė, kad mane įvertina teisingai, sulig mano 
nuodėmių, jų neminėdamas ir dėl jų nepriekaištauda- 
mas. 

Rektoriaus dėstomosios hebrajų kalbos reikėjo 
mokytis atsidėjus ir daug laiko bei pastangų pavar- 
toti. Bet pasirodė, kad kalboms aš neturiu gabumų. 
Taipgi pasirodė, kad aukštesnis teologijos mokslas 
XIX a. pabaigoje nepasiekiamas su tomis kalbomis, 
kurių aš mokėjau. Pasigedau nemokąs nei vokiškai, 
nei prancūziškai ir dėl to nepajėgiau naudotis nau- 
jausiais ir svarbiausiais teologijos mokslo veikalais. 
Kad ir nenoroms, reikėjo laisvalaikiais imtis nemė- 
giamos gramatikos. Vokiečių kalbos bandžiau mokytis 
sulig Toussaint-Langenscheidt metodu, bet lioviau tą 
darbą, neišmokęs pakankamai vokiškai, nes pajutau, 
kad prancūzų kalba man eina lengviau ir vaisingiau. 
Po nedaugelio pastangų, galėjau paskaityti Chateau- 
briandą. Jo “Atala" buvau radęs taip pat Toussaint- 
Langenscheidt metode. Su žodyno pagalba taip pat 
perskaičiau “Gėnie du Christianisme“'. 

Tačiau dalykas nesibaigė su prancūzų kalbos 
mokslu. Iškilo mano paties sieloje klausimas, ar aš 
turiu tikrą nuovoką apie krikščionijos pažiūrų siste- 
mą. Atsakymas greitai pasirodė neigiamas, nes bu- 
vau nesimokęs nei teodicejos, nei šv. Rašto įvado, 
kitaip sakant, šventųjų knygų autentiškumo įrodymų. 
Šitas reikalas buvo net svarbesnis už vokiečių ir pran- 
cūzų kalbų išmokimo reikalą. Na, ir ėmiau pats mo- 
kytis tų dalykų, bet pasirodė, kad nė supratimo netu- 
riu apie tiesos pažinimo mokslą (kriteriologiją, epis- 
temologiją). Ir to reikėjo griebtis. Teodicejos dalykų 


165 


išmokęs iš lotyniško vadovėlio, ėmiau gaudyti mono- 
grafijas, nesuprasdamas jų reikalo, o tik dėl to, kad 
po ranka pasitaikė jėzuito Morawskio “Celowošė Ww 
naturze" (Tikslingumas gamtoje). Gerai perskaitęs 
tą lenkišką knygą, patyriau, kad tas pats dalykas pla- 
čiau ir nuodugniau yra išdėstytas prancūzo Paul Ja- 
net veikale “Les causes finales" (Tikslinės priežas- 
tys). Perskaičiau ir jį. Susidūriau su daugeliu susiju- 
sių problemų, kurių kiekviena viliojo vis gilyn ir gi- 
lyn. Lietuviškos spaudos skaitymas, ypačiai “Varpo"' 
ir “Ūkininko"', jau nukrypusių į antikatalikišką pusę, 
prie mano turėtų problemų pridėjo dar naujų. Paju- 
tau, kad mano pasaulėžiūros sistema nieku nesiskiria 
nuo griuvėsių. Daug ką žinojau, dar daugiau abejo- 
jau. Tada manyje prasidėjo antrasis savimi nepasiti- 
kėjimo periodas, tik šis buvo ramesnis už aną buvusį 
Seinų seminarijoje, nes dabar mačiau, kad ne krikš- 
čionijos sistema kalta, o mano galva, kuri neturėjo 
sistemingai sustatytos nuovokos apie tą sistemą. Nu- 
sistačiau ją sau pasidaryti, kitaip sakant, kia jų 
savo griuvėsius. 


Iš Hurterio “Compendium theologiae dogikniieaos 
I tomo gavau šiokias tokias pasaulėžiūros tvarkymo 
gaires. Reikėjo tiktai pagal jas sutvarkyti savo turi- 
muosius trupinius ir užpildyti tuščias vietas. šiek tiek 
apsidirbęs su teodicejos problemomis, ėmiausi įvado 
į Šv. Raštą. Bibliotekoje radau Cornely — ilgąjį vei- 
kalą ir jo santrauką. Abu pusėtinai perskaičiau ir 
pajutau šiek tiek stipriau stovįs ant kojų. Tuo tarpu 
vis dar rūpinausi geriau pramokti prancūziškai, vo- 
kiečių kalbą visai atidėjęs į šalį. Pripuolamai bibliote- 


166 


koje užtikau prancūziškai parašytą ir liuksusiniai at- 
spausdintą Lassėre veikalą “Notre Dame de Lourdes" 
(Liurdo Dievo Motina). Ji ypatingai man krito į aki 
dėl to, kad “Ūkininke" buvau skaitęs Žalčio parašy- 
tą krikščionybei skaudų straipsnį apie Liurdo apsi- 
reiškimus. Besilavindamas prancūzų kalboje ir besi- 
domėdamas stebuklų galimybės klausimu mūsų die- 
nose, ėmiau tą prancūzišką knygą versti lietuviškai, 
Ją išverčiau, bet versdamas pastebėjau, kad vieną ki- 
tą dalyką reikėtų nuodugniai ištirti ir pamatyti pa- 
čius pirmuosius šaltinius, iš kurių sužinoma, kad pa- 
sakojimas atitinka tiesą, o nėra autoriaus pramany- 
tas. Taip I akademijos kurse man susidarė pastovus 
įsitikinimas, kad aš turiu pasirinkti fundamentalinę 
teologiją ir specializuotis joje. Akademija man paro- 
dė reikalą specializuotis rimtame moksle. Ne ką ki- 
tą, o apologetiką rinkausi savo specialybei viena dėl 
to, kad negalėjau savo griuvėsių sutvarkyti pasaulė- 
žiūroje be fundamentalinės teologijos mokslo, o antra, 
kad lietuvių spaudos padėtis rodė, jog ginčas tarp 
lietuvių dvasiškijos ir pasaulinės inteligentijos eina 
fundamentalinės teologijos problemomis. Net toks, ga- 
li sakyti, smulkus ir pašalinis dalykas, kaip mažo 
Prancūzijos miestelio įvykis, atsiliepia lietuvių spau- 
doje ir tikybiniame tautos gyvenime. Taigi nuo 1896 
m. pradžios jau neabejojau, kad mano pašaukimas 
teologijoje yra apologetika. Tie visi pasaulėžiūros 
griuvėsiai ir jų tvarkymas privedė mane prie funda- 
mentalinės teologijos ir apologetikos. Ne visai mano 
pasaulėžiūra I kurse susitvarkė, bet išvados jau ir 
tada buvo teigiamos. Tada jau neabejojau, kad kata- 


167 


likybėje yra tiesos sistema; nors dar ne viskas buvo 
sutvarkyta, bet katalikiškų pažiūrų nusistovėjimas 
buvo jau įvykęs. Užviešpatavo mintis: katalikybė tei- 
singai išsprendžia klausimus, kurie man rūpėdavo. 
Beliko juos logiškai sutvarkyti. 


NUNCIJAUS VIZITAS AKADEMIJOJE 


1896 m. gegužės mėn., besibaigiant mokslo me- 
tams, akademijoje atsilankė retas svečias — Austri- 
jos sostinės Vienos nuncijus arkivysk. Agliardi su 
keliais palydovais. Visos tos grupės sekretorius bu- 
vo Gennero Pignatelli del Belmonte, prelatas. Prie jo 
buvo dar du jaunesni monsinjorai, kurių tik vieno pa- 
vardę atsimenu — tai kunigaikštis Ferdinandas de 
Croy, kurio protėvių yra buvę Estijoje ir vienas jų 
palaidotas Taline. Prie dvasiškių buvo du pasauliniai 
grafai: vienas “Guardia nobile'“ karininkas, kitas pa- 
saulietis “Cameriere di capa e spada“. Visi jie buvo 
dalyvavę tais metais caro Mikalojaus II vainikavimo 
iškilmėse Maskvoje. 


Jie visi vieną dieną atvyko į akademiją. Mes ap- 
nikome juos, nes nebuvome tokių svečių matę. Jiems 
reikėjo laiptais eiti į iškilmių salę, bet per mus, juos 
apsupusius, neįmanoma buvo nė žengti. Jie prancū- 
ziškai išsitarė: “Assiėgės" (Apsupti). Mes suprato- 
me, kad mums reikia truputį pasitraukti ir leisti jiems 
taką. Visi jie nuėjo į iškilmių salę ir per ją į koply- 
čią. Arkivyskupui Agliardi buvo paruoštas stalelis ir 
šalia jo kėdė presbiterijoje. Jo palydovai monsinjorai, 


168 


niekeno nenurodomi, greitai orientavosi ir koplyčioje 
teisingai užėmė tinkamas sau vietas. Agliardi dėvėjo 
Aleksandro Nevskio ordiną (žvaigždę), kurį buvo ga- 
vęs iš caro vainikavimo iškilmėse. Jis lotyniškai į mus 
prakalbėjo maždaug 20 minučių ar pusvalandį. Jau 
dabar neatsimenu jo prakalbos temos. Po kelių die- 
nų šita Leono XIII delegacija išvyko į Romą, bet 
vienas jaunesniųjų monsinjorų liko ir, gyvendamas 
Šv. Kotrynos parapijos namuose, dalyvavo pasitari- 
muose tarp Apaštalų Sosto ir Rusijos vyriausybės 
įgaliotinio. Galima numanyti, kad tie pasitarimai bu- 
vo vaisingi, nes sekančiais metais įvyko vakuojan- 
čių vyskupijų aprūpinimas ganytojais. 


ATOSTOGOS ŽEMAIČIUOSE 


Mokslo metai pasibaigė birželio mėn. pradžioje 
pagal senąjį kalendorių. Tai buvo maždaug pusė bir- 
želio naujuoju kalendorium. Atostogoms į Lietuvą aš 
važiavau ne tiesiog į tėviškę, bet drauge su Julijonu 
Jasienskiu išvykau į Žemaitiją, į Sedos parapiją, kai- 
man, kurio vardo neatsimenu, pas ūkininką Lumbį, 
kurio sūnus, artimas Jasienskio draugas, šventė pri- 
micijas. 

Keliaujant iš Petrapilio į Lietuvą, aš tada pir- 
mą kartą pamačiau Rygą. Ji buvo rusų valdoma, bet 
joje viešpatavo vokiškumas. Katalikų bažnyčia, tur 
būt, tebuvo tik viena ir atrodė menkutė tarp gražių 
miesto pastatų. Toje kelionėje taip pat pirmą kartą 
pamačiau Mažeikius. Tai buvo geležinkelio stotis, ku- 


169 


ri vadinosi Muravjevo, bet miesto arba nebuvo, arba 
aš jo nemačiau. Stotyje mudviejų laukė Lumbių at- 
siųstieji arkliai. Traukinys atėjo anksti ir rytmetys 
buvo neapsakomai gražus. Pakeliui į Lumbius lau- 
kuose žydėjo ir kvepėjo dobilai, čiurleno vyturiai. Ne- 
užmirštamai gražu ir malonu buvo važiuoti. Kunigo 
Lumbio primicijos buvo, kaip paprastai primicijos bū- 
na. Po jų mudu su Jasienskiu dar likomės tenai ir va- 
žinėjome pas Lumbio gimines. Man iš Zanavykijos, 
tiesiog patekusiam į Žemaitijos šiaurę kai kurie Žo- 
džiai buvo nesuprantami. Ir, man šnekant, žemaitės 
kartais susijuokdavo tenai, kur aš nemačiau priežas- 
ties juokams. 

Vieną vakarą vėlokai važiavome iš Tirkšlių į Se- 
nuo. Aš išsitariau: “Kaip smagu šią naktį važiuoti!" 
Kunigo Lumbio brolis susirūpino ir klausia: “Ar pa- 
sostė, kunigėli, tamstai kenkia, kad smagų važiuoti ?*? 
Aš iš sykio nesupratau, bet po žodžio kito paaiškėjo, 
kad yra skirtumo tarp smagumo Žemaitijoje ir Za- 
navykijoje. Naudojausi proga ir užrašinėjau žemži- 
tiškus žodžius, kurių buvau negirdėjęs. Iš tos medžia- 
gos galima buvo padaryti išvada, kad daugelyje at- 
vejų, kur Zanavykijoje įsiskverbia vokiškų ar lenkiškų 
žodžių, ten Žemaičiuose liko lietuviški. Bet buvo skir- 
tumų kalboje taip pat dėl to, kad ir patys vadinamieji 
daiktai ar triobos ir jų dalys, kaip jauja, meiga, lai- 
daras... jau buvo netokie abiejose Lietuvos vietose. 
Suvalkijoje jau retas kas vartodavo žodį “jienos"", ku- 
rias žemaičiai tardavo “einos", nes ir paties to prie- 
taiso suvalkiečiai jau nevartojo. Labai lengvai buvo 


170 


nustatoma taisyklė, kad dvibalsis “ie" dešiniame šone 
nuo Dubysos tampa garsu “i"* lyg būtų “e išnykusi 
arba pasislėpusi po “i", o einant tolyn į vakarus ta 
“e" išlenda ir virsta dvibalsiu “ei". Tas pats darosi 
su dvibalsių “uo", kuomet “duona" tampa “dūna" ir 
galutinai “douna"'. 

Sedoje teko susidurti su vienu skaudžių reiški- 
niu. Jaunas, dvidešimties metų vyras, buvo nesukal- 
bamas: mintyjo ir kalbėjo apie pragarą. Jis buvo pa- 
siskaitęs knygą “Pekla, arba amžinasis pragaras", ku- 
ri turėjo tikslą pragaro kančių baisumu nugrąsinti 
žmones nuo nuodėmių. Tačiau autoriaus nueita į kraš- 
tutinumą jansenistų pavyzdžiu ir dvasia. Jansenizmas, 
kaip žinoma, katalikų Bažnyčios buvo pasmerktas. 
Tiesioginių jansenizmo tezių toje knygoje išvengta, 
bet jansenizmo dvasia knygoje yra likusi. Labai gir- 
tinas yra knygnešių darbas, bet šitas jansenizmo kva- 
pas sudaro neigiamą tašką. 

Pabuvęs kurį laiką Žemaitijos šiaurėje, nuvykau 
į Girkalnio parapiją, šalia Raseinių, į Jasienskių dva- 
relį, į mano draugo Julijono tėviškę. Ten išbuvau dau- 
giau kaip mėnesį. 


VIEŠĖJIMAS PAS JASIENSKIUS — MANO 
KRYŽKELĖ 


Mano draugo tėvas buvo rūpestingas žemdirbys, 
inteligentas, visas širdimi atsidėjęs ūkiui. Jis buvo 
darbštus, ramus, labai geros širdies ir tvarkingas 
žmogus. Namuose viešpatavo lenkų kalba, kurią var- 


171 


- 


tojo pats dvažininkas, jo žmona, pamaldi ir protinga 
moteriškė. Lenkiškai kalbėjo ir visi vaikai: keturi sū- 
nūs ir dvi dukterys. Sūnūs tarnavo netoli šiaulių Zu- 
bovo dvare Gubernijoje. Vienas — mažas — buvo na- 
mieje, kaip ir dukterys: Sofija, apie 19-20 metų pa- 
nelė, veikli, sumani ir demokratiškai artima kaimo 
mergaitėms; jaunesnioji dukrelė buvo tik keletos me- 
tų. Kad namuose buvo ir lenkų kalba, tačiau viešpa- 
tavo lietuviška dvasia, geri santykiai su ūkininkais 
kaimynais. 

Atostogų metu neteko sėdėti vienoje vietoje. Mu- 
du su klierikų Julijonu važinėdavome pas kaimynus, 
dažniausiai dvarininkus, o Zosė (Sofija) dažnai mudu 
palydėdavo. Nuvažiavę į svečius, dažnai rasdavome to 
paties amžiaus vaikinų ir merginų. Tada žaidimų ir 
juokų nepritrūkdavo. Pasitaikė porą kartų būti tur- 
tingesnių dvarininkų vardinėse ar kitokiose iškilmėse. 
Pasaulinė jaunuomenė šokdavo, o mudu klierikai ne- 
šokdami pasigėrėdavome šokančiais. Susidarydavo ir 
kitokių žaidimų, kuriuose dalyvaudavova ir mudu. Ju- 
lijonas turėjo gerą balsą ir galėdavo dalyvauti daino- 
se. Man belikdavo tik jomis gėrėtis. Žaidimuose ir juo- 
kų krėtime vaikinai dažniausiai kreipdavo dėmesio į 
merginas, o merginos į vaikinus. Kartais užeidavo ir 
rimtų šnektų, kartais net ginčų tikybos ir lietuvybės 
klausimais. Jasienskių Zosė pasižymėjo teisinga pa- 
žiūra į lietuvybę, šokiais ir sumaningumu ginčuose 
bei įvairių “šposų"' krėtime. Jos išorinė išvaizda buvo 
maloni, žymiai gražesnė už daugelį kitų panelių. Po 
kiek laiko aš pasijutau, kad mano mintys jau perdaž- 
nai sukinėjasi apie ją, bet tos mintys buvo labai ma- 


172 


lonios. Juo labiau bandydavau kreipti dėmesį į kitką, 
juo labiau tos jaunos mergaitės vaizdas ryškiai sto- 
davo akyse, kad ir jai namieję nebūnant. Ir vienu tar- 
pu man užėjo abejonė, ar aš gerai darau besiruošda- 
mas būti kunigu. Ta mintis pasidarė gana stipri ir 
kaskart dažniau ji kildavo. 

Vieną dieną mes buvome susitarę važiuoti į iš- 
kylą. Arkliai jau buvo pakinkyti, visi važiuotojai pa- 
siruošę, tik Zosės nebuvo, nors ji buvo pasižadėjusi 
dalyvauti iškyloje. Neatsimenu, ar aš pats sugalvojau 
ar kas man patarė eiti jos paraginti, kad greičiau 
ruoštųsi. Įėjau į jos kambarį ir radau ją besiprau- 
siant. Kažkokia liepsna apėmė mane. Ištariau “atsi- 
prašau" ir greitai pasitraukiau iš kambario. Bet tos 
mintys ir jausmai, kurie painiodavosi manyje ryšium 
su jos asmeniu, tiek sustiprėjo ir padaugėjo, kad aš 
atsidūriau kryžkelėje. Ar Zosė manim domėjosi, ne- 
žinau: ji nieku nepareiškė savo jausmų, tai šiandien 
sunku pasakyti, kaip iš tikrųjų ten buvo. Pajutau, 
kad turiu rimtos pareigos nuodugniai išspręsti, kokią 
kryptį man pasirinkti. Galų gale visgi pasibaigė mano 
buvimas Jasienskiuose, ir aš parvažiavau į tėviškę. 
Ten savo gyvenimo krypties klausimą išsprendžiau 
taip, kad moterystė ne man, kad tautai ir Bažnyčiai 
tarnauti kur kas aukštesnis uždavinys, negu ieškoti 
savo asmeninių malonumų. Prisiminiau tą knygą apie 
skaistybę, kurią buvau skaitęs seminarijoje, tas ko- 
vas, kurias tenka kovoti idealui su žmogaus potrau- 
kiu į malonumus. Stojo galvoje tie jausmai, kuriuos 
nešiausi į Seinus, trokšdamas tapti kunigu ir abejo- 
damas, ar ta laimė man teks. Ypačiai reikalas kovoti 


173 


su rusifikacija ir už Lietuvos katalikybę rodė reikalą 
tapti kunigu ir taip tarnauti savo tautai ir Bažny- 
čiai. Nusistačiau nebemintyti apie Jasienskytę. Pri- 
siminiau, kad be maldos pagalbos neapsieisiu. Atėjo 
man į galvą taip pat, kad, man dar gimnazijoje esant, 
mano motina buvo man pasakiusi, jog, prieš man už- 
gemant, ji buvo mane paaukojusi Marijai. Dar ne sy- 
kį po to kokią porą metų Zosės vaizdas sukeldavo ma- 
nyje audringų jausmų, bet prisimindavau maldos rei- 
kalą ir malda grąžindavo man ramybę. Po to, kai ta- 
pau subdiakonu, jau, tur būt, nė karto neturėjau to- 
kių audrų, nors su Jasienskyte ne sykį susitikdavau. 

Parvažiavęs į tėviškę, ėmiausi užrašinėti savo ke- 
lionės nuotykius: kur buvau, ką mačiau, ką pastebė- 
jau. Tik savo vidujinių audrų neminėjau. Tuos užra- 
šus tęsiau ir namo parvažiavęs vėlesnių atostogų me- 
tu. Iš jų susidarė trys stori sąsiuviniai. Juos visus su- 
deginau 1899 m. birželio mėn., kai buvo pavojinga, 
kad tie rašiniai gali patekti žandarams į rankas. Da- 
bar man jų gaila, bet jau po laiko. 


LL 


ŽANDARŲ KRATA AKADEMIJOJE 


Petrapilyje katalikai gyveno naudodamiesi įpras- 
tais kultūringų šalių gyventojų patogumais. Vietinių 
katalikų tikybinis gyvenimas nebuvo trukdomas, kra- 
tų akademijoje, tur būt, nebuvo buvę nuo pat jos įsi- 
kūrimo. Tačiau, man esant II kurse, atseit 1896 m., 
vieną dieną akademijos kiemas prigužėjo pilnas poli- 
cininkų ir žandarų. Kiti apstojo akademijos triobą iš 


174 


gatvių pusės. Žandarų pulkininkas su teismo prokuro- 
ru įėjo į akademiją. Neradę rektoriaus, nuvyko pas 
inspektorių kan. Boleslovą Klopotowskį ir pasisakė 
atėję daryti kratos studento Jurgio Matulevičiaus bu- 
te. Matulevičius tada vaikšiojo akademijos sode. Ins- 
pektoriaus tarnas liepė Matulevičiui eiti kuo greičiau 
pas kan. Klopotowskį, kur buvo žandarų pulkininkas 
ir prokuroras. Visi trys: inspektorius, pulkininkas ir 
prokuroras lydėjo Matulevičių į jo darbo kambarėlį. 
Tame pačiamę kambaryje gyveno kitu du studentu: 
Liudvikas Borkowskis ir Feliksas Paškanis. Visi trys 
studentai turėjo vieną bendrą spintą, vieną bendrą 
stalą ir kiekvienas sau po kėdutę ir po vieną ant 
aukštų kojų uždėtą dėžę, kurios antvožas buvo viena- 
me šone žemiau, kitame aukščiau. Tokius baldus stu- 
dentai vadindavo pulpitais. Juose laikydavo savo kny- 
gas ir, kai nusibosdavo besimokant sėdėti, mokyda- 
vosi stati prie pulpitų. 

Vyriausybės atstovai pirmiausia domėjosi, kas 
yra Matulevičiaus pulpite, ir terado lotyniškų spaus- 
dintų ir litografuotų knygų. Kitokios asmeninės pa- 
talpos Matulevičius neturėjo. Atidarė ir bendrąją 
spintą. Matulevičius parodė dvi lentynas jo daiktams 
vartojamas, o kitas jo draugų. Matulevičiaus lentyno- 
se buvo viena kita knyga ir rankraščių. Žandarų pul- 
kininkas labiausiai domėjosi rankraščiais, paėmė juos 
ir rado rašytų jam nesuprantama kalba. Jis parodė 
tuos rankraščius kan. Klopotowskiui, o tasai tarė: 
“Tai lotynų kalba ir studento užrašai istorijos paskai- 
tų, kurias aš dėstau". Tada, neatsimenu, žandaras ar 
prokuroras tarė: “Tai čia ne studento dalykas, o pro- 


175 


— 


fesoriaus". Kan. Klopotowskis pripažino ir paėmė vi- 
są rankraščių pundą, kurį išlaikė savo rankose iki 
kratai pasibaigiant. 

Prie dviejų aukštų valdininkų kambaryje buvo 
du žandarai. Pulkininkas liepė jiems pažiūrėti, kas 
yra spintos apačioje po lentynomis. Vienas žandaras 
pasilenkęs atrado kažkokį juodą audinį ir pamažėl 
ištraukė jį iš po spintos. Betraukiant pasirodė, kad 
tas medžiagos daiktas baigiasi dirželiu ir sagtimi. 
Tai būta kelnių, kurios jau tik dirželiu tesilaikė krū- 
voje. Abi tų kelnių dalys buvo daugelyje vietų suply- 
šusios ir jųdviejų apačios labai atsikutojusios. Nors 
klierikų kelnės,po sutana nešiojamos, daug ko paken- 
čia, bet šitos buvo jau ir klierikų nevartojamos. Re- 
vizijos vykdytojai nusišypsojo ir paliko tas kelnes 
kaip nekaltą dalyką. Nuėjo į bendrąjį miegamąjį, ku- 
riame buvo Matulevičiaus lova, šalia lovos mažytė 
spintutė, o joje — tik rankšluostis, šukos, skutimosi 
ir dantų valymo prietaisai. Daugiau nebuvo ko žiūrėti. 
Vyriausybės atstovai surašė protokolą, kad jokių nu- 
sikaltimo įrodymų nerasta. Pasirašė pats Matulevi- 
čius, abu valdininkai ir akademijos atstovas inspek- 
torius Klopotowskis. Mandagiai atsisveikinę, žandarų 
pulkininkas ir prokuroras išėjo iš akademijos. Veikiai 
iš kiemo ir gatvės išnyko ir visi policininkai. 

Valandai ar daugiau praėjus, inspektorius pasi- 
kvietė Matulevičių, atidavė jam rankraščius. Pasiro- 
dė, kad tarp lotyniškų būta ir straipsnio lietuviškai 
parašyto, kurį Matulevičius buvo paruošęs siųsti “"Tė- 
vynės Sargui“. Ir tą straipsnį inspektorius atidavė 
Matulevičiui, įspėdamas, kad reikia būti atsargiam. 


176 


Matulevičius buvo apskųstas. Kratą darė Petrapilio 
gubernijos žandarmerija Marijampolės žandarų vir- 
šininko Vonsiackio įsakymu. Jis buvo suėmęs keletą 
"Sietyno" narių ir į “Sietyno"' bylą, nežinia keno ne- 
atsargumu, buvo įpainiotas ir Matulevičius. 


TAMPU SUBDIAKONU 


Pirmajai Gavėnios savaitei besibaigiant, 1897 m. 
pradžioje mūsų kurso klierikams buvo leista priimti 
subdiakono šventimus. Reikėjo pradėti aštuonių die- 
nų rekolekcijas. Jas vedė prof. Feliksas Drzewiecki 
giliai, protingai, trumpu laiku duodamas daug svar- 
bios medžiagos mintims. Vieną vakarą jį pavadavo 
akademijos rektorius vysk. Symon. Jis atėjo iškilmin- 
gais rūbais apsitaisęs taip, kaip vyskupai vyksta į 
bažnyčią pontifikalinių mišių laikytų. Jis kalbėjo apie 
Kristaus karalystę ir dvi vėliavas: Kristaus ir vel- 
nio. Ta prakalba padarė nepaprasto įspūdžio. Joje 
pasireiškė dideli rektoriaus iškalbos gabumai. Klau- 
sytojams jis pastatė alternatyvą: eiti paskui Kristų 
ar paskui velnią. Ta alternatyva buvo neapsakomai 
gyva ir smarki. Prakalba buvo gana ilga, ji mums 
padarė neužmirštamo įspūdžio. Filosofiškai paruošti 
prof. Drziewieckio apmąstymai, konferencijos deri- 
nosi su rektoriaus ryškiai pastatyta alternatyva. Re- 
kolekcijoms besibaigiant, sueidami į koplyčią vidu- 
dienio apmąstymui, radome begulintį ant grindų klie- 
riką Svotelį iš Žemaičių vyskupijos, pamaldų ir pro- 
tingą vaikiną. Pasirodo, jis išėjo iš proto. Reikėjo jis 


177 


persiųsti iš akademijos į Kauną, o iš Kauno į psi- 
chiatrinę ligoninę, kurioje jis ir mirė. | 

Aštuntoji rekolekcijų diena buvo ketvirtadienis 
antroje Gavėnios savaitėje, o šventimai turėjo būti 
šeštadienį. Oficialiai rekolekcijų užbaiga įvyko penk- 
tadienio rytą po mišių. Inspektorius paskelbė rekto- 
riaus įsakymą, kad rekolekcijos pasibaigė visiems, bet 
ne tiems, kurie rengiasi šventimams, nes šie turi lai- 
kyti griežtą rekolekcijų tylą iki šventimų iškilmėms 
pasibaigiant. Visi mes to įsakymo laikėmės. 

Šeštadienio rytą į akademijos kiemą suvažiavo 
tiek karietų, kiek jų reikėjo sutalpinti visiems gau- 
siantiems šventimus ir tarnausiantiems vyskupo mi- 
šiose. Mano kurso draugas Vincas Baliulis, pasiruo- 
šęs sėstis į karietą, pareiškė bijąs važiuoti ir imti 
subdiakono šventimus, nes po jų jau nėra žingsnio 
atgal. Aš padrąsinau jį draugiškų nuoširdumu ir ga- 
na stipriu ryžtingumų. Mudu su juo ir su dviem ki- 
tais susėdome į karietą. Kai prisipildė kitos karie- 
tos, visi nuvažiavome į šv. Kotrynos bažnyčią. Mus 
įšventino rektorius vysk. Symon, suteikdamas aukš- 
tesniųjų kursų studentams diakonatą ir kunigystę, 0 
Mohilevo seminarijos klierikams, atvykusiems ten pat, 
mažuosius šventimus. Apeigoms pasibaigus, tomis pa- 
čiomis karietomis parvažiavome namo. Kad ir ramaus, 
bet ypatingai stipraus susijaudinimo apimtas, parė- 
jau į savo darbo kambarėlį, pakėliau savo pulpito ant- 
vožą ir nustebau tarp daugelio kitų parašų, likusių 
ant nedažytos lentos, pastebėjęs buvusio to pulpito 
vartotojo, dabar apostato, kunigo vardą ir pavardę. 
Jis buvo iš Žemaičių vyskupijos ir labai patiko vie- 


178 


nai netekėjusiai moteriškei protestantei. Ji ėmė raši- 
nėti jam laiškų, jis jai atsakinėjo patardamas jai val- 
dytis ir ieškoti kito jausmų objekto, bet ji nesiliovė. 
Jis ne kartą parašė jai net griežtų, nemandagių laiš- 
kų, bet ir tas negelbėjo. Ji mokėjo ypatingai švelniai 
ir jautriai idealizuoti savo jausmus, ir jis suminkštė- 
jo, metė kunigystę ir ją vedė, priėmęs protestantų 
tikėjimą ir tapas pastorium. Ilgainiui jųdviejų meilė 
atšąlo. Ją ištiko liga: jos nosis nupuvo, ir jis ėmė jos 
nekęsti. Nežinau, kur jis dingo ir kaip baigė savo gy- 
venimą. Subdiakonato priėmimo dienoje netikėtai pa- 
sitaikęs to žmogaus prisiminimas sukėlė manyje 1a- 
bai šiurpų, neužmirštamą jausmą. 


REKTORIAUS SYMON IŠTRĖMIMAS 


Kaip anksčiau minėta, 1896 m. po caro Mikalo- 
jaus II vainikavimo tęsėsi derybos tarp Rusijos val- 
džios ir Vatikano dėl daugelio vakuojančių vyskupijų. 
Tarp kitų ir Seinuose nuo 1893 m. nebuvo vyskupo. 
Vakavo ir Vilniaus vyskupija, ir keletas kitų Lenki- 
joje. Nežinau visų derybų eigos, nė visų sutarties ob- 
jektų, bet žinau, kad tarp Apaštalų Sosto ir Rusijos 
vyriausybės sutarta į Plocko vyskupiją skirti aka- 
demijos rektorių Symon. Tas paskyrimas jam nepati- 
ko. Jis tikėjosi tapti Vilniaus vyskupu ir skaitė, kad 
tikybų departamento direktorius Mosolov, asmeninis 
vyskupo Symon priešas, tyčia jį nustūmė į mažą nuo- 
šalią vyskupiją. Derybos buvo baigtos 1896 m. ir, nors 
buvo slaptos, tačiau vysk. Symon viską žinojo. 

Mohilevo arkivyskupas Simonas Kazlowski 1896 
m. vasarą, išvažiuodamas į užsienį pailsėti, arkivys- 


179 


* 


kupijos valdymą buvo pavedęs savo pagelbininkui tam 
pačiam vysk. Symon. Valdydamas arkivyskupiją, aka- 
demijos rektorius paskelbė gana griežtą Rusijos Vy- 
riausybei priešingą, nors katalikybės atžvilgiu visiš- 
kai teisingą, aplinkraštį. Tuomet Rusijos vyriausybė 
pareiškė šv. Sostui, jog jokiu būdu nesutinka, kad 
Symon taptų Plocko vyskupų. Rusijos diplomatijai 
taip griežtai nusistačius, buvo aišku, kad visa kruopš- 
čiai sustatyta ir labai Bažnyčiai naudinga sutartis ga- 
li nueiti niekais, popiežius Leonas XIII ryžosi nekelti 
protesto ir apsiėmė vyskupu į Plocką skirti grafą 
Jurgį Szembeką, Saratovo vyskupijos kunigą. Tuo tar- 
pu Rusijos vyriausybė pareiškė akademijos rektoriui 
atstatydinanti jį iš rektoriaus pareigų ir siunčianti 
apsigyventi į Odesą, pridėdama įsakymą nuvykti į tą 
vietą kuo greičiau: norėta, kad vysk. Symon nebūtų 
Petrapilyje, kai ten bus konsekracija kitų vyskupų. 
O ta konsekracija turėjo įvykti vėliau. Gavęs įsaky- 
mą, rektorius tatai pranešė studentams. Mes susirin- 
kome į jo saloną, mūsų senjoras pasakė gražiai pa- 
ruoštą padėkos ir atsisveikinimo kalbą. Rektorius pra- 
kalbėjo į mus taip nuoširdžiai, kad mes visi buvome 
sugraudinti. Atsisveikinęs su mumis, jis išvažiavo į 
Odesą. 


NAUJŲ VYSKUPŲ KONSEKRACIJA 

Ankščiau buvo minėta, kad arkivyskupui Agliar- 
di 1896 m. grįžtant iš Maskvos per Petrapilį į Ro- 
mą, vienas jo palydovų monsinjoras, jei neklystu, Ton- 


dini likosi Petrapilyje vesti derybas su Rusijos vyriau- 


180 


sybe dėl paskyrimo vyskupų į tas vyskupijas, kur jų 
nebuvo. Tos derybos tęsėsi ilgokai, bet užsibaigė tais 
pačiais 1896 m. Tarp jų užbaigos ir įvykdymo praėjo 
dar keletas mėnesių. 1897 m. rudenį į Petrapilį suva- 
žiavo *ie vyskupai, kurie turėjo būti perkelti iš vienos 
vyskupijos į kitą, ir tie, kurie turėjo gauti vyskupiš- 
ką konsekraciją, bei konsekratoriai. Ta proga į Petra- 
pilį atvyko Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis, 
jo seminarijos rektorius, naujai paskirtas Seinų vys- 
kupu, Antanas Baranauskas, jo būsimas įpėdinis, Že- 
maičių sufraganas ir seminarijos rektorius Gasparas 
Cirtautas, Varšuvos sufraganas Kazimieras Ruškevi- 
čius (gimęs Seinų vyskupijoje, lietuvis), buvęs Vil- 
niaus vyskupas, ištremtas ir į Wloclawką perkeliamas 
Antanas Pranciškus Audzijonis (rašėsi Audziewicz), 
jo įpėdinis paskirtas Vilniaus vyskupų Steponas Alek- 
sandras Zwierowicz ir, tur būt, dar kitų, kurių neatsi- 
menu. Pačiame Petrapilyje gyveno kan. Klopotowski, 
kuris turėjo tapti Žitomieriaus sufraganu; iš Žitomie- 
riaus atvyko prel. Karolis Niedziatkovski, kuris turėjo 
tapti Mohilevo sufraganu ir akademijos rektorium. 
Visa eilė bažnytinių iškilmių vienos po kitų turė- 
jo vykti šv. Kotrynos bažnyčioje, o nebažnytinės iškil- 
mės turėjo kartotis akademijos salėje. Kiekvienas kon- 
sekruojamas vyskupas paprastai suruošdavo iškilmin- 
gus pietus, į kuriuos pakviesdavo Tikybų departamento 
direktorių Mosolovą, katalikų skyriaus vedėją Von der 
Flat, departamento sekretorių Butkiewicz, kuris drau- 
ge buvo ir akademijos sekretorius. Neatsimenu, kurio 
vyskupo iškilminguose pietuose dalyvavo ir garsusis 
Rusijos didžiųjų tiltų statytojas inžinierius Kerbedis, 


181 


panevėžietis, 1388-87 ėjęs susisiekimo ministerio pa- 
reigas. Jis mokėsi Vilniaus universitete ir Petrapilio 
susisiekimo inžinierių institute. Jam Petrapilis darė 
labai nemalonų įspūdį dėl to, kad sostinėje skersai Ne- 
vos upės buvo tik mediniai tiltai. Pasakojama, kad 
per instituto mokslo užbaigimo iškilmes caras Mika- 
geležinių tiltų. Tada jaunas, ką tik mokslą baigęs Ker- 
bedis, atidavęs carui pagarbą ir paprašęs žodžio. Mi- 
kalojus pertraukęs savo kalbą ir leidęs Kerbedžiui 
kalbėti. Jis pasakė, kad nėra geležinių tiltų dėl to, kad 
nesą pinigų. Mikalojus I pažadėjo duoti pinigus, ir Ker- 
bedis 1850 m. pastatė Petrapilyje ant Nevos geležinį 
tiltą, kurį pavadino Mikalojaus vardu ir kuris jį 1a- 
bai išgarsino. Statydamas tiltą, Kerbedis vartojo 
geriausias medžiagas. Kai baigė, visokių buvo kalbų: 
tada kesonų* sistema dar nebuvo žinoma, todėl ap- 
mūrytame dugne reikėjo giliai kastis. Darbininkai ga- 
lėdavo išbūti tik porą valandų. Iškasus pats Kerbedis 
nusileido į dugną ir prisitaisė elektrinį skambutį, ku- 
rį turėjo pavartoti, jeigu trokštų, bet tas neveikė ir 
tik purtindamas virvę išsigelbėjo. Tilto atsparumą 
bandant, caras liepė Kerbedžiui valtelėje sėdėti po til- 
tu, kai per tiltą smarkiai važiuos artilerija. Tiltas 
puikiai atlaikė. Mikalojus I atidavė Kerbedžiui liku- 
sias nuo tilto statybos medžiagas ir tas dar gerokai 
uždirbo, nes jų buvo daug likę. Vėliau Kerbedis dar 
pastatė Peterhofo geležinį ir Varšuvoje per Vislą 


v= 


* Kesonas — medinė arba metalinė dėžė be dugno, nuleidžia- 
ma į upės dugną dirbant povandeninius darbus. 


182 





KERBEDIS 








, - " i! 
io EA 


vad. Pragos tiltą. Kerbedis už savo nuopelnus gavo 
patį aukščiausią Rusijos ordiną “Andrej Piervoz- 
vanij''. 

Grįžtant prie vyskupų — jie laikas nuo laiko atei- 
davo į rekreacijos salę, kur būdavo susirinkę studen- 
tai. Viename tokiame susirinkime buvo vyskupai Pa- 
liulionis, Cirtautas ir Zwierowicz. Žemaičių vyskupas, 
gražiai mokėdamas lotyniškai, mums tarė: “Excellen- 
tissimus Zwierowicz, pro sua benignitate, vobis lau- 
tam coenam procurabit; Excellentissimus Cirtowt, pro 
sua pietate, vobis benedictionem dabit; ego autem, 
pro mea loguacitate, sermonem vobis proferram"'' (Eks- 
celencija Zwierowicz iš savo gerumo iškels jums pui- 
kią vakarienę; Ekscelencija Cirtautas dėl savo pamal- 
dumo suteiks jums palaiminimą; o aš dėl savo šneku- 
mo pasakysiu jums prakalbą). Na, ir kalbėjo gana 
gražiai ir rimtai. Jam pabaigus kalbėti, mes suklaupė- 
me, Cirtautas mus palaimino, o Zwierowicziaus iškel- 
tuose pietuose dalyvavo ne vien tik aukštieji svečiai, 
pasauliniai ir dvasiškiai, bet ir visi akademijos stu- 
dentai. „2 


Konsekruojant vyskupą Klopotowskį, tikybų de- 
partamento valdininkai pareikalavo, kad konsekracijos 
pradžioje prieš bažnytinę priesaiką popiežiui būtų per- 
skaityta konsekruojamo vyskupo ištikimybės pareiš- 
kimas Rusijos imperatoriui. Konsekruojamas Klopo- 
towskis taip ir padarė. Dalyvavusiems iškilmėje vys- 
kupams tas nepatiko, bet nebuvo kaip protestuoti. 
Tiktai akademijos pietuose, kuriuos iškėlė Klopotows- 
kis savo svečiams, vyskupai Rūškevičius ir Baranaus- 
kas tarp savęs kalbėjo lietuviškai. Klierikai nebuvo 


184 


kviesti į tuos pietus: jiems buvęs akademijos inspek- 
torius suruošė pasilinksminimą su užkandžiais tos 
dienos vakare. Tarp akademijos studentų pasklido 
smarki nepasitenkinimo banga. Nežinau, kas paleido 
šūkį: nedalyvauti pasilinksminime, leidžiant į jį eiti 
žitomieriaus vyskupijos studentams. Man pasirodė, 
kad tas sumanymas nėra geras: ne klierikų dalykas 
yra teisti vyskupus, juo labiau tą, kuris dar tebėra 
jų viršininkas. Tos pačios nuomonės buvo ir kitu du 
Seinų vyskupijos studentai, būtent Dvaranauskas ir 
Poimiechowski. Į rekreacijos salę, kur turėjo įvykti 
pasilinksminimas, atėjo visi žitomieriečiai studentai, 
trys minėtieji seiniškiai ir Feliksas Paškanis iš Žemai- 
čių vyskupijos. Su vyskupu Klopotowskiu nė vienas 
kitas vyskupas neatėjo. Salė buvo beveik tuščia ir 
nuotaika nejauki. 

Vyskupas Baranauskas neturėjo būti konsekruo- 
jamas, nes jis tą šventinimą gavo 1884 m., tapdamas 
žemaičių vyskupijos sufraganu. Bet jis, dabar užim- 
damas Seinų vyskupijos sostą, turėjo taip pat garsiai 
paskaityti dvi ištikimybės priesaikas. Prieš kito vys- 
kupo konsekracijai prasidedant, Tikybų departamento 
valdininkas būsimam Seinų vyskupui pateikė abiejų 
priesaikų tekstus: rusiškąją padėjęs viršuj, kad vys- 
kupas pirmiau ją perskaitytų. Baranauskas paėmė 
abu dokumentus, rusiškąjį pabruko po lotyniškuoju 
ir ištikimybę popiežiui prisiekė pirma, negų impera- 
toriui. Valdininkas protestavo. Aš buvau visai arti 
tos vietos, kur stovėjo Baranauskas ir šalia jo valdi- 
ninkas, tad esu gyvas to fakto liudininkas. Neteko, 


185; 


girdėti, ar rusų vyriausybė dėl to padarė kokių nors 
nemalonumų vyskupui Baranauskui ar ne, 

Naujai pakonsekruotas vyskupas Niedžiatkowskis 
apėmė akademijos rektoriaus pareigas. Tris daiktus 
caras dovanodavo kiekvienam naujam vyskupui: bal- 
tą, auksu išsiuvinėtą, mitrą (ji būdavo brangoka, bet 
meno atžvilgiu nieku nepasižymėjo), pastoralą, gero 
sidabro, gamintą Maskvos Ofčinikovo auksakalių įmo- 
nėje, kurio žiedai ir užriestasis viršus būdavo pa- 
puošti įvairių spalvų emalija, o brėžiniai kiekvienam 
vyskupui vis buvo kitokie, originalūs; trečia dovana 
buvo auksinis žiedas su brangaus akmens akimi, ap- 
link kurią buvo smulkių deimantų vainikėlis. Tomis 
trimis dovanomis buvo bandoma reikšti investitūros 
teisė, betgi Bažnyčia niekam nepripažindavo, tik vie- 
nam popiežiui. Prie tų trijų “investitūrinių" dovanų 
buvo pridedama dar 1000 rublių. 

Kai vyskupas Klopotowskis išvažiavo į Žito- 
mierių, >kademijos inspektorium tapo kanonų teisės 
profesorius, teologijos daktaras, Varšuvos vyskupijos 
kunizas Andrius Retke, trumpos patrologijos loty- 
niško vadovėlio autorius. 


ATOSTOGOS TĖVIŠKĖJE IR KITUR 1897 M. 


Atostogų parvažiavau į tėviškę ir neradau savo 
močiutės (tėvo motinos), nes ji buvo mirusi prieš Ve- 
lykas, man tebesant Petrapilyje. Vasara buvo graži, 
bet nuotaika buvo prislėgta. Visoje Lietuvos dalyje į 
kairę nuo Nemuno pusę po rusų valdžia siautėjo žan- 


186 


daro Vonsiackio kratos. Reikėjo rūpestingai paslėpti 
arba sunaikinti visa, kas tam žandarų viršininkui ga- 
lėjo teikti įrodymų, kad rūpinimasi išlaikyti lietuvių 
kalbą ir raštiją. Seinų seminarijos klierikų kitados 
gamintas rankraštinis laikraštukas buvo Gelgau- 
diškio klebonijoje. Man buvo gaila, bet mano dėdės 
klebono Pranciškaus Būčio įtikintas sutikau, o klebo- 
nijos virėja Marijona Muškitieraitė sudegino tą mano 
dvasios mylimąjį kūdikį. Kas kelinta diena tekdavo 
patirti, kad Vonsiackis tai vienur, tai kitur daro kra- 
tą, suiminėja lietuvius inteligentus. Jam į nagus pa- 
teko neseniai kunigu tapęs, truputį senesnis už mane 
kun. Juozas Arnastauskas, pas kurį užtiko seną ka- 
lendorių tos pačios laidos, kurį Maskvos studentai ir 
Seinų klierikai bendromis pastangomis buvo pagami- 
nę. Kunigas Arnastauskas buvo ištremtas į Rusiją. 
Nesuskubęs priimti šventimų seminarijos mokslo pa- 
baigoje, klierikas Petras Bulvičius jau kelintas mė- 
nuo buvo laikomas Suvalkų Kalvarijos kalėjime ir tar- 
domas. Žmonėse buvo skleidžiama gandų, kad jis ne- 
pajėgiąs išlaikyti tylėjimo ir kad dėl jo kratos daro- 
mos pas kitus. Tie gandai ypatingai buvo skaudūs 
man, nes Bulvičius buvo mano geriausias bendradarbis. 
Tiktai keletui metų praėjus, Vonsiackiui žuvus, pa- 
aiškėjo, kad minėtieji gandai neteisingi. 

Vonsiackis žuvo Radome* teroristų lenkų nu- 
šautas. Kai jis gyveno Marijampolėje, tai tiek dary- 
davo kratų ir už keliones į tas kratas vyriausybei pri- 


* Pagal dr. K. Grinių, Vonsiackis žuvo Piotrkove. 


187 


statydavo tiek kelpinigių sąskaitų, kad valstybės kont- 
rolėje kilo abejonė, ar žmogus gali per trumpą laiką 
suvažinėti tiek daug verstų. Dalyką ištyrus, pasirodė, 
kad vienu išvažiavimu iš Marijampolės į tolokas vie- 
tas Vonsiackis padarydavo keletą kratų, o sąskaitas 
pristatydavo, lyg būtų išvažiavęs į kiekvieną vietą 
skyrium. Tam dalykui paaiškėjus ir pasirodžius, kad 
nemaža būta kratų be užtenkamo pagrindo, vyriausy- 
bė perkėlė Vonsiackį iš Lietuvos į Sibirą. Manyta ar 
bent galėta manyti, kad jis, nors pravoslavas, bet len- 
kų kilmės, perdaug uoliai ėmėsi naikinti lietuvių kal- 
bą ir raštą, todėl iškeltas kitur. Po trumpo laiko Von- 
siackis iš Sibiro perkeltas į Liepojų, kur sudarė vad. 
Vaineikio bylą, kurioję nukentėjo vėl apie 15 lietuvių. 

XX amžiaus pradžioje Lenkijoje įsigalėjo tero- 
ristų organizacija, kuriai gana sekėsi kovoti su rusų 
policija. Manyta, kad Vonsiackiui pasiseks kovoti su 
teroristais, ir jis buvo perkeltas į Radomo guberniją. 
Jam ten pasisekė į Rusijos žandarų tarnybą įtraukti 
keletą teroristinio būrio narių. Tada Vonsiackis iš rot- 
mistro buvo pakeltas į pulkininkus. Vieną dieną jis 
savo tarnybos vietoje turėjo pasikalbėti su vienu te- 
roristu, tapusiu jo agentu. Maždaug tuo pačiu laiku, 
į tą pačią tarnybos vietą atėjo kitas teroristas, tar- 
naująs žandarams. Vonsiackis pirmąjį savo agentą pa- 
sikvietė į kitą kambarį, kuriame buvo durys į balko- 
ną. Antrasis agentas laukė gretimame kambaryje ir 
išgirdo šūvį. Nieko nelaukdamas, atidarė duris į kam- 
barį, kur buvo Vonsiackis, ir pamatė jį sužeistą, o pir- 
masis agentas iššoko per balkoną. Antrasis dar pri- 


188 


dėjo šūvį Vonsiackiui ir per tą patį balkoną išbėgo 
paskui savo draugą.* 

Vonsiackio vaikams buvo pripažintos generolų 
vaikų teisės ir jie buvo priimti į pažų korpusą Petra- 
pilyje. Į tą aukštai privilegijuotą karo mokyklą buvo 
priimami tik generolų ir civilinės tarnybos slaptųjų 
patarėjų (tajnij sovietnik) sūnūs, kurie ruošiasi tapti 
karininkais. Du Vonsiackio sūnūs baigė tą mokyklą 
ir pirmajame pasaul. kare (1914-18) pasižymėjo kaip 
karininkai, uoliai kovoję ir su bolševikais. Karui pasi- 
baigus, vienas Vonsiackio sūnus apsigyveno Paryžiuje 
ir puikiai mokėjo šokti. Ten jis susipažino su panele 
Reame, kurios tėvas buvo Amerikos piniguočius, Bal- 
timorės - Ohio geležinkelio akcijų savininkas, stam- 
biausias Amerikos kviečių pirklys. Tasai Reame (tė- 
vas) turėjo vasarnamį sodžiuje, vad. Thompson, Conn. 
Vasarnamio triobų, parko ir visako įtaisymas senajam 
Reame buvo atsiėjęs 1,200,000 dol. Kai jis mirė, va- 
sarnamis liko žmonai. Bet ir ji mirė. Liko šeši įpėdi- 
niai, kurių nė vienas nenorėjo gyventi ten, kur tėvai 
buvo mirę. Vasarnamio išlaikymas tinkamoje tvarko- 
je savininkams atsieidavo 22,000 dol. metams ir ne- 
duodavo jokių pajamų. Dalindamiesi tėvų turtu, jie nė 
vienas nenorėjo imti to vasarnamio. Nenorėdami turė- 
ti išlaidų be jokių pajamų, jie sutarė tą vasarnamį 
parduoti, bet niekas nenorėjo tokio objekto pirkti. Ke- 
letą metų reikalas stovėjo vietoje. Pagaliau jie tą va- 


* Vonsiackis buvęs nužudytas 1905 m. ar vėliau lenkų so- 
cialistų partijos nario Boltuč (Baltutis?) Žiūr. Dr. K. Grinius, At- 
siminimai ir mintys, I, 235 p. Red. 


139 


sarnamį pardavė Marijonų kongregacijai 1931 m. už 
95,000 dol. Užrašai atsiėjo 2,500 dol. Tada Reame duk- 
tė jau buvo ištekėjusi už Vonsiackio, kuris tapo rusų 
monarchistų organizacijos Amerikoje iždininku. Juodų 
su žmona apsigyveno tame pačiame Thompsone, koks 
kilometras toliau nuo buvusio savo vasarnamio, ir ati- 
darė užeigą, pavadinę “Russian Bear“ (Rusiškas l1o- 
kys). Buvo gandų, kad įvyko šiokio tokio nesusiprati- 
mo tarp ponios Vonsiackienės ir jos vyro ruso, bet ne- 
žinau, ar tie gandai turėjo pagrindo. Kai tėvas Von- 
siackis buvo perkeltas iš Marijampolės į Sibirą, jis, 
rodos, gyveno Blagovieščenske, kur už lietuvišką veik- 
14 buvo ištremtas ir kun. Bulvičius. 

Rugpiūčio mėn. 1897 m. turėjau vykti į Raseinių 
apskritį pas savo draugą Julijoną Jasienskį, o pabu- 
vęs kurį laiką pas jį — drauge su juo grįžti į Petrapilį, 
į III akademijos kursą. Ketinau pas Jasienskį būti pa- 
čioje to mėnesio pabaigoje ir taip iš anksto buvau 
pranešęs. Sintautuose rugpiūčio 24 d. buvo šv. Baltra- 
miejaus atlaidai. Atsisveikinęs su namiškiais, išvažia- 
vau į Sintautus, iš ten ketindamas su Gelgaudiškio 
kunigais, dalyvavusiais atlaiduose, vykti į Gelgaudiškį, 
ten pabūti porą dienų pas savo dėdę kleboną, prieš va- 
žiuojant į Jasienskių dvarą Girkalnio parapijoje. Jei 
neklystu, tas dvaras vadinosi Pašaltuoniai. Po 10 val. 
ryte man reikėjo ruoštis iškilmingose mišiose tarnau- 
ti subdiakonu. Man besiruošiant, iš klebonijos atėjo 
žmogus ir pasakė, kad man būtinai reikia eiti į klebo- 
niją. Išėjęs iš bažnyčios, kieme pamačiau vežimėlį ir 
porą žandarų, kuriuodu man pasakė, kad turiu tuojau 
sėsti su jais į tą vežimėlį ir važiuoti iš Sintautų į tė- 


190 


viškę. Pasiėmiau, ką turėjau, su savim, sėdau į veži- 
mėlį, o du žandarai atsisėdo iš abiejų šonų šalia ma- 
nęs. Veikiai parvažiavom į tėviškę (15 km. kelio). Įva- 
žiuojant į kiemą pamačiau keletą svetimų vežimų ir 
daugelį žandarų. Man liepta eiti į vidų. Svečiams skir- 
tame namo gale buvo Vonsiackis ir teismo prokuroras. 
Revizija jau buvo baigta. Buvo rasta tik lietuviškų 
maldaknygių, bet ne pas mane, o pas kitus namų gy- 
ventojus. Mano motinos maldaknygę Vonsiackis metė 
į krosnį, bet ne į ugnį, oiš oro. Knyga atsimušė į kam- 
pą ir nukrito ant žemės. Aš to nemačiau, nes tai įvy- 
ko prieš man parvažiuojant; tą patyriau tik žanda- 
rams išvažiavus. Man liepė rašyti protokolą, kurį dik- 
tavo pats Vonsiackis. Didumoje buvo diktuojama tas, 
kas įvyko. Tik netoli pabaigos, aš neapsiėmiau raštu 
pareikšti vieno man pateikto sakinio, pažymėdamas, 
kad jis neatitinka tikrenybę. Prokuroras man pritarė 
ir Vonsiackis nusileido. Pasirašius protokolą, Von- 
siackis klausė prokuroro — vežtis mane ar palikti. 
Prokuroras atsakė, kad nei pirma neturėta stiprių įro- 
dymų, nei kratoje jų rasta, tokiu būdu likau namie. 
Bet Vonsiackis išreikalavo, kad be jo žinios niekur ne- 
išvažiuočiau. Aš čia pat pareiškiau turįs važiuoti į 
akademiją tęsti savo mokslo ir rytoj ketinu išvažiuoti 
į Gelgaudiškį, iš ten į Pašaltuonius, o iš jų į Petrapilį. 
Prokuroras ir Vonsiackis pritarė, ir aš taip padariau. 


191 


NAUJI MOKSLO METAI AKADEMIJOJE. 
TARDYMAS 


Pabuvęs porą dienų Gelgaudiškyje, nuvažiavau 
į Pašaltuonius, iš ten po poros dienų ilgu dideliu ve- 
žimu mudu du klierikai ir Jasienskio tėvas išvažiavome 
į Šiaulius. Kelionė buvo gana ilga, bet vežime buvo 
prikrauta visko, ko kelionei reikia, be to, šiek tiek nau- 
dos, kurią tėvai siuntė savo sūnums, jauniesiems Ja- 
sienskiams, praktikantams Gubernijos dvare. Trauki- 
niai vaikščiodavo retai, tad reikėjo ilgai laukti ateinan- 
čio traukinio. Nuvažiavome į dvarą pas jaunąjį Ja- 
sienskį, klieriko brolį, Gubernijos praktikantą. Teko 
pastebėti, kad tam jaunam agronomui skirtoji dvare 
patalpa buvo maždaug tokia, kaip mano tėviškėje ber- 
nams. Teko pasimatyti tik su vienu praktikantu, nes 
jo brolis buvo išsiųstas kitur. Mudviem klierikam ne- 
maloni buvo kelionės pradžia dėl to, kad sekmadienį 
nebuvo galimybės išklausyti mišių. 

Į akademiją atvažiavome skirtu laiku. Mokslas 
III kurse ėjo paprastu sunkumu. Bet žiemos metu ga- 
vau iš Petrapilio gubernijos žandarų valdybos pakvie- 
timą skirtu laiku pribūti į tos valdybos namą 
prie Troickaja gatvės. Einant nustatytuoju akademi- 
jos įpročiu, manęs vieno neišleido iš akademijos: į žan- 
darų valdybą turėjo lydėti akademijos prefektas prof. 
Maciulevičius - Maironis. Skirtu laiku atvykome į vie- 
tą. Mažas buvo kambarys skirtas palaukti. Po gana 
ilgo laiko atėjo žandarų karininkas, pasisveikino su 
Maciulevičium ir mane pakvietė eiti paskui jį. Kori- 
doriai buvo taip siauri, kad tik vienas žmogus pratilpo 


192 


juose, tamsoki ir labai kreivi. Nusivedė į nedidelį kam- 
bariuką. Ten laukė prokuroro pagelbininkas. Prasidė- 
jo manęs apklausinėjimas. Pasirodė, kad manę atve- 
dęs karininkas buvo pulkininkas. Jis statė klausimus, 
o aš turėjau atsakyti ir viską užrašyti pats. Man pa- 
duota kėdė atsisėsti prie stalelio. Po paprastų įžan- 
ginių klausimų, liečiančių mano biografiją, teko at- 
sakyti, ką aš žinau apie klierikų draugijėlę, buvusią 
Seinų seminarijoje ir turėjusią valstybei priešingų 
tikslų bei vykdžiusią juos. Aš atsakiau, kad tokios 
draugijos Seinų seminarijoje nebuvo. žandaras pareiš- 
kė, kad yra neabejotinų žinių, jog ta draugija buvusi, 
ir man nesą prasmės tą faktą neigti. Atsakiau, kad 
esu išbuvęs seminarijoje penkerius metus ir neįma- 
noma būtų nežinoti, jeigu tokia draugija būtų buvusi. 
Visgi tardytojas teigė, kad draugija buvo ir kad aš 
žinojau, jog ji yra ir pats jai priklausiau. Aš vėl pa- 
neigiau. Tada žandarų pulkininkas man pasakė, kad 
aš buvau tos draugijos pirmininkas nuo 1895 m. gegu- 
žės 15 dienos. Tada aš vėl paneigiau ir sakiau, kad 
tai negalimas daiktas. Čia aš padariau rusų kalboje 
klaidą: norėjau pasakyti, kad įrodysiu apskaičiuoda- 
mas laiko datas. Mintyje turėjau lenkišką žodį “ob- 
liczę"  (apskaičiuosiu), o rusiškai ištariau “obliču" 
(įrodysiu melą). Na, ir pradėjau sakydamas, kad da- 
bar esu III kurse, II kursą akademijoje baigiau trum- 
pai po 1897. V. 15, I kursą po 1896. V. 15. Į I kursą; 
įstojau 1895 m. rudenį, baigęs seminariją tų pačių 
metų pavasarį. Žinau aiškiai, kad iš seminarijos iš- 
važiavau Šeštinių dieną, taigi nebuvo prasmės mane 
rinkti pirmininkų gegužės mėn. Aš atsakiau, kad ne- 


193 


atsimenu, koks buvo mėnuo, nes šeštinės yra kilno- 
jama šventė: vieną mętą gali pasitaikyti anksčiau, ki- 
tą vėliau, o aš nenorėčiau suklys:i, rašydamas oficia- 
lų pareiškimą. žandaras tardytojas tarė: “Da polno 
to. Pišite v maje miesecie". (Tiek to. Rašykite gegužės 
mėnesį). Aš nusileidau. Dar manęs paklausė, ar aš ne- 
mačiau vals:ybei priešingų lietuviškų spausdinių. At- 
sakiau, kad mačiau. “Kur jie dabar yra?" Atsakiau: 
“Tų, kuriuos mačiau, jau dabar nėra, nes mano dėdės 
tarnaitė juos sudegino“. Žandarų pulkininkas tarė: 
“To nereikia minėti. Dar ir pas ją darys kratą". Ir 
pats žandaras padiktavo užbaigą, kad tų lietuviškų 
draudžiamųjų spausdinių esu matęs, bet juos buvo pa- 
vojinga laikyti ir jie sudeginti. Užbaigus tardymą, man 
pasirašius protokolą, po juo taip pat pasirašė žanda- 
rų pulkininkas ir valstybės prokuroras. Atsisveikinda- 
mi juodu padavė man ranką, ko nebuvo darę pradėda- 
mi kvotą. Abudu sų Maciulevičium linksmi parvažia- 
vome į akademiją. 


TEOLOGIJOS KANDIDATO LAIPSNIS iR 
DIAKONO ŠVENTIMAI 


Apie studentinį darbą III kurse bendrai galima 
pasakyti, kad mano privačioms apologetikos studijoms 
ir kalbų mokslui beveik nebuvo laiko, nes, šalia eili- 
nių paskaitų ir repeticijų, dar reikėjo pasiruošti egza- 
minams teologijos kandidato laipsniui gauti. Tarp kit- 
ko, egzaminas iš Bažnyčios istorijos užėmė viso to 
mokslo trečdalį, iš kurio visai nebuvo buvę paskaitų, 


194 


nė joms skirtojo laiko. Tai buvo antrasis aukščiau mi- 
nėtasis 'Klopotovianos" tomas. Prie tų savaime ne- 
lengvų uždavinių prisidėjo dų pasunkinantieji dalykai. 
Pagedo mano viduriai, ir akademijos gydytojas niekaip 
nesugebėjo manęs išgydyti, vartodamas vaistų ir šiaip 
priemonių. Gydytojui apsirgus, vieną kartą atėjo jį 
pavaduoti nervų ligų specialistas ir psichiatrinės kli- 
nikos vedėjas. Kaip tik tada pasitaikė ypatingas ma- 
no vidurių pakrikimas. Psichiatras, išklausęs viso, ką 
aš žinojau apie ligos eigą ir apie priemones, kurias 
vartoja nuolatinis akademijos gydytojas, ėmė tirti 
mano nervų padėtį ir atrado, kad mano nervai yra pa- 
krikę daugiau, negu viduriai, ir kad nervų liga reiškia- 
si viduriais. Jis tai pavadino “lietuviškąja vidurių li- 
ga", sakydamas, kad tos rūšies liga dažnai pasitaiko 
Lietuvoje, o retai kitur. Jis man nurodė priemonių ir 
tos mane sutvarkė. 


Antrasis dalykas — nepaprasti 1898 m. pavasa- 
rio karščiai. Petrapilyje gegužės mėn. pavėsyje būdavo 
iki 33 Reaumiuro laipsnių šilimos. Ta šiluma buvo 
drėgna kaip pirtyje. O gegužės mėn. buvo ir metiniai 
ir laipsniniai egzaminai. Nepajėgdamas sutelkti dėme- 
sio į nuobodžius chronologijos ir vardų objektus, iš 
kurių susidarė viduramžių Bažnyčios istorija, prašiau 
inspektoriaus ir gavau leidimą imti šaltas maudynes. 
Pasiėmęs Bažnyčios istorijos vadovėlį, kaldavau, kiek 
pajėgdamas akademijos sodelyje. Bet dėmesys išsi- 
semdavo veikiai, ir vadovėlis savaime iškrisdavo iš 
rankų. Iš viso gausaus mūsų kurso tik vienas Jurgis 
Matulevičius manęs pasigailėjo: atsisėdęs šalia manęs, 
gyvu balsu padėdavo man mokytis. Tas žymiai paleng- 


195 


vino darbą. Pats Matulevičius turėjo išlaikyti egza- 
minus iš to paties dalyko. 

Atėjo egzaminų laikas, o aš temokėjau tik pusę 
Bažnyčios istorijos kurso. Išdrįsau stoti į egzaminą, 
nes žinojau, kad nestojęs laipsnio negausiu ir rudenį 
į akademiją grįžti negalėsiu. Bažnyčios istorijos eg- 
zaminai ėjo mažojoje teologijos auditorijoje, iš kurios 
buvo išnešti visi suolai, tik viduryje buvo gelumbe ap- 
dengtas stalas su kėdėmis prie jo egzaminų komisijos 
nariams. Pas įeinamąsias duris buvo patogi kėdė sė- 
dėti tam studentui, kuris dar nebuvo egzaminuojamas, 
bet laukė savo eilės, kol pasibaigs egzaminuojamojo 
kvotimas. Egzaminuojamas atsakinėjo stačias prieš 
egzaminatorių stalą. Už durų, didžiojoje rekreacijos 
salėje, galėjo būti tie, kuriems eilė artinosi. Jų nau- 
dai vienas Bažnyčios istorijos egzempliorius gulėjo 
prie salės lango, netoli įeinamųjų durų. Egzaminai ėjo 
alfabetinę eile iš apačios. Taigi mano eilė buvo netoli 
galo, kai jau didesnė draugų dalis buvo atlikusi egza- 
minus. Nuėjau ir aš į tą salę. Artimiausias prieš ma- 
ne (Gorniak) jau buvo įėjęs į egzaminų kambarį.-:Aš 
priėjau prie lango, žinodamas, jog 50 procentų yra už 
tai, kad egzaminas pasibaigs labai blogai, su ta min- 
timi atvožiau knygą, kur pasitaikė. Atsivertė iš tos 
dalies, kurios buvau neišmokęs, bet dalykas man jau 
pusėtinai žinomas iš mano apologetinių tyrinėjimų: 
apie moteriškę Joaną, neva tapusią popiežium. Kol 
mano pranokėjai buvo kvočiami, aš peržiūrėjau šitą 
skyrių ir, žinodamas jo turinį, dar ant pirštų suskai- 
čiau knygoje minėtus įrodymus, kad Martyno Polono 
sukurtoji pasaka nėra istorija. Širdis buvo susispau- 


196 


dus ir pusėtinai plakė. Atsidarė durys ir vienas mano 
draugas išėjo iš egzaminų išprakaitavęs. Aš įėjau į 
vidų, Gorniak stovėjo prie egzaminų stalo. Aš atsisė- 
dau būsimosios aukos kėdėje, ir mane apėmė ypatin- 
gas ramumas: visi rūpesčiai išnyko, susijaudinimo ne- 
liko nė ženklo. Gorniak atsakinėjo gana gerai, o aš 
klausiau ramiai. Pagaliau jis pabaigė. Atsistojęs pri- 
ėjau prie egzaminų stalo. Egzaminatorius tarė:: “Guid 
scis de Ionna Papissa?' (Ką žinai apie Joaną popiežę?). 
Aš išverčiau akis. Matyt, mano išraiška buvo gana 
kvaila, kad egzaminatorius nekantriai pakartojo savo 
klausimą. Kai aš pradėjau berti, ką žinojau, tai nepa- 
sijutau, kai, toli prieš išsemiant visus argumentus, eg- 
zaminatorius tarė: “Sufficit" (Užteks), ir aš išbėgau 
iš salės bemažko ne savyje. Tokių laimingai man susi- 
bėgusių aplinkybių mano gyvenime buvo nedaug. 
Teologijos kandidato laipsniui gauti reikėjo ne 
vien išlaikyti metinius atsakomuosius egzaminus, bet 
dar ir parašyti trumpą rašto darbą, kuriam buvo duo- 
dama naudotis tik šv. Raštu ir žodynu. Kiek reikia eg- 
zempliorių tų knygų, tiek jų būdavo išdėstyta biblio- 
tekoje ant ilgojo stalo toj salėje, kur būdavo egzami- 
nai. Spintos su knygomis būdavo užrakintos. Darbui 
skiriama trys valandos. Kalbėtis tarp savęs nevalia. 
Profesorių komisija prižiūrėjo, kad tos sąlygos būtų 
išlaikytos. Prieš prasidedant egzaminams, ant didžiojo 
stalo buvo tiek vokų, kiek asmenų laikydavo egzami- 
nus. Kiekviename voke būdavo tema, kurią turėdavo 
parašyti tas, kuris pasiėmė pasirinktąjį voką. Imda- 
mas jį, nežinojo, kokią temą gaus. Temas nustatydavo 
profesorių posėdis vakarykščiai prieš egzaminus. Te- 


197 


mos paprastai:būdavo platesnės už išeitąjį kursą. Stu- 
dentai turėjo priemonių -sužinoti tas temas prieš egza- 
minus ir jas paruošdavo dirbdami per naktį, egzamino 
metu pasikeisdami apdirbtomis temomis pagal reika- 
14. Profesoriai didumoje nujautė tą suktybę ir dėl to 
nesivaržydami skirdavo sunkias temas. Dabodami eg- 
zaminų tvarkos, jie nesugaudavo studentų pasikeičiant 
temomis. Šita sistema, man atrodė, peiktina, aš: neda- 
lyvavau tų temų vogime, nė jų paruošime naktį. Ėjau 
į egzaminą pasiruošęs arba nieko neparašyti, arba pa- 
rašyti keletą menkniekių. Egzaminas prasidėjo nusta- 
tyta tvarka. Aš ištraukiau voką apie popiežių Honorijų 
I ir senkatalikių priekaištą, kad jis paskelbęs privalo- 
mą, bet klaidingai išaiškintą dogmą apie dvi Jėzaus 
Kristaus valias. Mano laimė, kad tą klausimą aš jau 
buvau ištyręs besidomėdamas apologetiniais dalykais. 
Parašiau, kad tas popiežius neskelbė privalomos dog- 
mos ir kad neneigė dviejų V. Jėzaus valių. Egzaminų 
komisija pripažino, kad mano darbas buvo pakanka- 
mas. Tokiu būdu aš gavau teologijos kandidato laipsnį. 
Tikrumoje tai buvo du laipsniai: tikrojo teologijos 
studento (Actualis stud. theol.) ir teologijos kandida- 
to (Cand. S. /Th.). 

Esant III kurse, šeštadienį prieš antrąjį Gavėnios 
sekmadienį, buvau įšventintas diakonu, išbuvęs sub- 
diakonu ištisus metus. Mūsų kursas — iš viso 22 stu- 
dentai — kiekvienas gavo po du minėtų laipsniu, visi 
parašė darbus, bet į IV kursą grįžo tik 20. Vienas 
(Mczydtowski) gavo patarimą negrįžti dėl gabumų 
stokos, antras — lietuvis Norbertas Petronis — buvo 
paskirtas į Maskvą vikaru dėl kunigų trūkumo. Jis ma- 
gistro laipsnį gavo 1902 m. kaip eksternas. 


198 


VEL ATOSTOGOS IR VAIKŲ KATEKIZACIJA 
TEVIŠKĖJE 1898 M. 


Iš II kurso nieko daugiau neprisimenu, tik kad 
Petrapilyje buvo senasis (Juliaus) kalendorius, o ma- 
no tėviškėje naujasis (Grigaliaus).* Taigi mokslo me- 
tams pasibaigus į tėviškę parvažiavau apie Dievo Kū- 
no šventę. Parsivežiau į tėviškę teoretiškai tris daly- 
kus: du mokslo laipsnius ir diakonatą, ko buvau ne- 
turėjęs pereitais metais. Slavikų parapijoje tuomet vy- 
ko klebonų pasikeitimas ir, prieš naujam klebonui at- 
vykstant, parapiją valdė vikaras. Kartais jis norėdavo 
išvažiuoti, tai parapiją aprūpinti palikdavo man, dia- 
konui. Bet iš diakono parapijai maža naudos, nes jis 
tegali tik krikštyti ir pamokslus sakyti. Bet man teko 
vaikus ruošti pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Turė- 
jau pilną teisę tą uždavinį atlikti. 

Vasaros metų iš visos parapijos į bažnyčią susi- 
rinkdavo pora dešimčių berniukų ir tiek pat mergai- 
čių. Tai buvo mažas nuošimtis tų, kuriems reikėjo 
mokytis katekizmo. Vyskupo Baranausko aplinkraš- 
čiai labai ragino kunigus ypatingai rūpintis jaunimo 
katekizacija. Pats vyskupas išvertė iš lotynų kalbos 
lietuviškai šv. Petro Kanizijaus parašytą “Catechis- 
mus Romanus" ir tą vertimą atskirais pluoštais išsiun- 
tinėjo dekanams. Dekanai su aplinkraščiu gautąjį teks- 
tą siuntė kiekvienai parapijai, kad persirašytų. Per- 


* Sutartimi tarp Rusijos ir Ap. Sosto XIX a. Mohilevo me- 
tropolijoj ir visoj Rusijoj bei Lietuvoj, išskyrus Seinų vysk., lai- 
kytasi senojo kalendoriaus. 


199 


rašinėjimo darbas tekdavo vargonininkams ir jie jo 
labai nemėgdavo. O ir vaikams buvo neįmanoma dės- 
tyti katekizmą taip plačiai, kaip šv. Petro Kanizijaus 
parašyta, juo labiau, kad tas katekizmas rašytas teo- 
logams atitinkamu kunigams suprantamu stiliumi. Tą 
vasarą minėtas katekizmas dar buvo tik pradėtas vers- 
ti lietuviškai ir siuntinėjamas klebonams. 

Man teko laikytis paprastos tvarkos: išmokyti 
vaikus teisingai kalbėti kasdieninius poterius, išaiš- 
kinti tikėjimo tiesas, surašytas į “Tikiu Dievą Tėvą“, 
ir dorovės dėsnius, suimtus į 10 Dievo įsakymų, pri- 
dedant praktiškas taisykles, kaip atlikti sąžinės są- 
skaitą prieš išpažintį ir kaip pasiruošti Komunijai. 
Reikalavau, kad vaikai išmoktų sakramentų sąrašą ir 
apie kiekvieną sakramentą šiek tiek išmanytų jo es- 
mę ir naudą. Dienos buvo gana gražios, ir pamokas 
atlikdavau ne bažnyčioje, o šventoriuje šalia bažny- 
čios. Man labiausiai patogu buvo prie kun. Aleknavi- 
čiaus kapo. Kiek buvo iš to darbo naudos, tai šiandien 
jau nė pats negaliu pasakyti. Tik vieną dalyką paste- 
bėjau, kad pamokos pradžioje vaikai būdavo ramūs 
ir klausydavo atydžiai, o kai pamoka užtrukdavo 
virš pusvalandžio, tai mergaitės daugiau imdavo žiū- 
rėti, kuo apsirengusios jų draugės, kai kada papešio- 
davo viena kitai ir plaukus. O berniukai nerimdavo 
vietoje, dairydavosi į šalis, kartais savo tarpe susipyk- 
davo. Todėl darydavau pertraukų, o po jų tęsdavau 
savo pamokas ne perilgai, kad vaikai visgi naudotųsi 
jomis. Bet negalima buvo norėti, kad jie liktųsi pa- 
mokose ir po pietų, nes daugeliui pareiti namo buvo 


200 


toli: kartais virš 4-5 km. Pamokos prasidėdavo po mi- 
šių apie 8 val. ryto ir baigdavosi prieš 12 val. 

Vieną dieną, baigdamas pamokas, jutau, kad man 
pačiam sunku suvaldyti savo atmintį ir naudotis pro- 
tu. Parėjau valgyti pietų šiaip taip pamokas užbaigęs. 
Kadangi vienas buvau klebonijoje, tai virėja pastebė- 
jo, kad aš išbalęs ir nenoriu valgyti. Ji taip ir pasakė, 
kad, tur būt, viduriai netvarkoj ir dėl to sergų. Paėmus 
pusėtiną stiklelį gero koniako, pasiūlė man išgerti. Aš 
išgėriau. Bebaigiant pietus pasirodė, kal lyg per dū- 
mus matau savo rankose peilį ir šakutę. Pabaigiau val- 
gyti, nuėjau į kambarį ir, kaip buvau apsirengęs, taip 
ir atsiguliau į lovą. Keista, kad lubų nebuvo matyti. 
Pagulėjęs, nežinau kiek laiko, pastebėjau, kad lubos 
jau pradėjo reikštis ir pasidarė matomos, kaip reikiant. 
Atsikėliau ir jaučiausi visai sveikas. Tai toks buvo 
mano mokytojavimas. Apie atostogas daugiau nieko 
neatsimenu. 


KETVIRTAS KURSAS AKADEMIJOJE 


Po atostogų važiavau į Petrapilį drauge su diako- 
nu Vincu Dvaranausku. Vienoje stotyje, dabar jau ne- 
atsimenu kurioje, į tą patį vagoną pas mudu įsėdo su 
savo nešuliais du Žemaičių vyskupijos klierikai. Pasi- 
rodė, kad ir juodu važiuoja į akademiją, bet buvo pir- 
mamečiai. Vienas jų buvo Kazimieras Paltarokas, ant- 
ro pavardės neprisimenu. Taip mes visi keturi atva- 
žiavome į Petrapilį ir iš Varšuvos geležinkelio stoties 
nuvykome į Vasilevskij Ostrov, pervaja linija 52, nes 
ten buvo akademija. 


201 


Po trumpų vienos dienos rekolekcijų buvo iškil- 
minga mokslo metų pradžia. Mišias giedojo prelatas 
Adomas Retke. Tos dienos mišiose buvo šv. Gorgoni- 
jaus komemoracija ' (minėjimas). Gorgonijaus varde 
jis taip ilgai tęsė raidę “0"', kad ir šiandien tai atsi- 
menu. 

Ketvirtas kursas skyrėsi nuo kitų tuo, kad jame 
buvo daug mažiau paskaitų, bet to vietoje, norint gau- 
ti teologijos magistro laipsnį, reikėjo parašyti dvi di- 
sertacijas: vieną ilgą lotynišką, antrą trumpą rusišką. 
Temų nebuvo galima pasirinkti, jas paskirdavo pro- 
fesoriai, o studentams tekdavo ištraukti, lyg burtus. 
Man teko lotyniškoji tema “De sancto Stanislao, epis- 
copo, martyre'' (Apie šv. Stanislovą, vyskupą, kanki- 
nį). Buvau labai nepatenkintas, nes ji nebuvo apoloze- 
tinė, kai aš norėjau specializuotis apologetikoje. Tai- 
gi man rodėsi, kad, tą disertaciją rašydamas, tesugai- 
šinsiu tik laiką. Rusiškoji tema teko apie dorinį ele- 
mentą Ostrovskio komedijoje: “O nravstvennom ele- 
mente v komedijach Ostrovskago, osobenno v Svoji 
liudi sočtiomsia". Temas gavau ir ėmiau rašyti savo 
lotyniškąją disertaciją spalio mėn. Mano vedėjas tu- 
rėjo būti prof. Liudvikas Gawronski, nes jis buvo tą 
temą pateikęs, bet jis man nedavė jokių nurodymų 
apie istorijos tyrinėjimų metodą, net nepasakė, kad 
yra pasaulyje tam tikras istorinių tyrinėjimų metodi- 
kos mokslas, nė praktiškų nurodymų, kokias skaityti 
knygas, kaip iš jų daryti išrašus, nepamokino. 


202 


44 
„ k 
' t . 
į - *4 
: “ "a Ė 
ė * 14 
"2 “r 
1 VTU 
T VŽ 
T-254 4 
“ Ž 
„+ + 
LA bk 
až . "Ž (4 
SAT A 
i kp 
Mi 
14 
+4 + 
"A a + 
*. 7 
E . . 
* 
adis 3 
i 4 i a 
TA 
: ytin 
i i 





„4 ro 
Ca AL 


o 


SS 


ai 


| > 
aaa ans, GE 


M 2222-22 Is 


2 


akademiją 


inę 


io dvas 


il: 


KUN. P. BŪČYS, baigęs Petrap 


DISERTACIJA APIE ŠV. STANISLOVA 


Pasiėmiau didelį baltos popieros sąsiuvinį, ėmiau 
skaityti knygas, kurias galėjau rasti ir gauti apie šv. 
Stanislovą, iš jų dariau išrašus į savo sąsiuvinį paei- 
liui, ant abiejų lapų šonų. Prisirašiau pilną sąsiuvinį 
įvairių išrašų, o kai reikėjo kurį nors rasti, tai sugaiš- 
davau neapsakomai daug laiko, o didumos visai nega- 
lėjau sunaudoti. Betgi mano laimė, kad kažkaip už- 
kliuvau už prof. St. Smėlkos, neprisimenu kokio vei- 
kalo: tur būt, jo studijos apie Dlugošą. Iš ten patyriau, 
kad esama istorinės metodologijos mokslo. Daug to 
mokslo dėsnių buvo minėta Smėlkos veikale, ir aš 
džiaugiausi radęs patarimų, kaip ir ką reikia daryti 
žmogui, rašančiam istorinę temą. Pasinaudodamas 
tais nurodymais, patyriau, kad yra *“Monumenta Po- 
loniae Historica'' ir nudžiugau radęs tą leidinį akade- 
mijos bibliotekoje, tačiau trūko to leidinio paskutinių 
dviejų tomų. Skaitydamas istorines pastabas apie šal- 
tinius, tilpusius tame rinkinyje, įzavau šiokios tokios 
nuovokos apie istorinių šaltinių kritiką ir supratau 
skirtumą tarp istorijos šaltinių ir tarp istorinės lite- 
ratūros, kuri naudojasi tais šaltiniais, nes to pirmiau 
nebuvau žinojęs. Galų gale savo disertaciją visgi pa- 
rašiau, ir akademijos senatas pripažino, kad ji yra ga- 
nėtina. Laikui atėjus, ją apgyniau prieš pat mokslo 
metų galą 1899 m. balandžio ar gegužės mėn. 


RUSŲ KALBOS DARBAS 


Blogiau dalykai ėjo su rusiškąja disertacija. Ru- 
siškai aš mokėjau truputį daugiau už kai kuriuos sa- 


204 


vo draugus, atėjusius iš Lenkijos seminarijų. Būda- 
mas seminarijoje, ir aš užmiršau daug rusų kalbos, iš- 
moktos gimnazijoje. Bet kai kurie mano draugai per 
devynerius metus buvo užmiršę beveik viską. Todėl 
akademijoje buvo įsigyvenęs įprotis, kad IV kurso stu- 
dentai, gavę rusiškąją temą, kreipdavosi į universiteto 
ar istorijos - filologijos instituto studentus ir už tos 
temos parašymą sumokėdavo atitinkamą honorarą, 
kuris svyravo tarp 15-25 rub. Aš vienas neturėjau tų 
pinigų. Jei koks skatikas man patekdavo į rankas, tai, 
bemažko užkeikdamas, jį taupiau, kad galėčiau akade- 
miją baigęs išvažiuoti į užsienius. Be to, man rodėsi, 
kad manę jau diakoną ar kunigą pažemina ta sukty- 
bė — svetimą raštą paduoti, kaip savo darbą. Taigi 
savo temą parašiau aš pats, kaip mokėjau. Darbą ga- 
vęs, profesorius Nekrasov nustebo ir nežinojo, ką da- 
ryti. Atėjus vadinamam gynimo laikui, jis komisijai 
ir man pareiškė, kad mano darbas negali būti įvertin- 
tas jokiu pažymiu, bet jis nenorįs dėl rusų kalbos su- 
kliudyti, kad aš likčiau be teologijos laipsnio, todėl 
parašąs man trejetuką. Taip galų gale per Nekrasovo 
malonę ir aš gavau tą magistro laipsnį. 


šiandien aš matau, kad tos mano rusiškos diser- 
tacijos trūkumas buvo ne tiek rusų gramatikoje ar 
žodyne, kiek absoliučiai neliteratūrinis objekto svars- 
tymas. Iš savo temos aš padariau tarsi dorinės statis- 
tikos temą, sužymėdamas, kiek Ostrovskis minėjo do- 
rybių, kiek blogumų, kuriose vietose ir kaip. Jeigu 
šitą temą man būtų uždavęs moralinės arba pastora- 
linės teologijos profesorius, tai, rasit, būtų supratęs, 


205 


ka aš rašiau. Bet rusų kalbos ir literatūros profeso- 
riui manoji tema turėjo rodytis labai kvaila. 


AKADEMIJOS BAIGIMAS IR EKSKURSIJA 
KRONŠTADTE 


Pirmomis 1899 m. birželio mėn. dienomis turėjo 
baigtis mokslo metai iškilmingų akademijos aktu. Tarp 
kitko naujieji teologijos magistrai turėjo daryti iš- 
kilmingą pažadą gerbti, ginti ir kelti savo Alma Ma- 
ter garbę. Daugelis mano draugų (ir aš pats) abejojo- 
me, ar ta mūsų įstaiga verta tos priesaikos. šitame 
klausime mano pažiūros nesiskyrė nuo mano pesimis- 
tinių draugų pažiūrų. Bet aš maniau, kad, darydamas 
minėtąjį pažadą, aš neįsipareigoju meluoti, tik įsipa- 
reigoju neteršti savo įstaigos vardo. Taip ir nusista- 
čiau padaryti. 

Akademijos rektorius vysk. Niedziaikowskis lai- 
kėsi senojo įpročio, kad baigusiems akademiją jos lė- 
šomis būtų suruošta ilgesnė ir įdomesnė ekskursija. 
Šitą seną įprotį mūsų kursas priminė rektoriui ir vys- 
kupui. Jis pritarė, o kadangi buvo geruoju su Kron- 
štadto tvirtovės komendantu admirolu Makarovu, tai 
jo paprašė leisti mūsų kursui apžiūrėti tvirtovę. Ad- 
mirolas atsakė: “Bet ten pas mus yra kariškų paslap- 
čių". O Niedzialkowskis šypsodamas tarė: “Jeigu 
Tamsta pristatytum karo mokslo specialistą, kuris 
mano magistrams išaiškintų ir pirštu nurodytų, kur 
tos paslaptys, tai aš užtikrinu, kad tos paslaptys būtų 
saugios po to, kaip ir prieš tai, nes mūsų teologai nė 


206 


verčiami negalėtų suprasti tų paslapčių reikšmės, nes 
jų viso proto sudėtis yra kitokia“. Nusišypsojo ir Ma- 
karovas, leidimą davė, o admirolas su vyskupu suta- 
rė, kurią dieną iškyla pribus. Buvo paskirta paskutinė 
diena prieš iškilmingąjį mokslo metų užbaigimą. Tu- 
rėjome vargo atlaikyti 20 mišių prie 5 altorių, kurių 
tik tiek buvo akademijos koplyčioje. Aštuntą valandą 
jau reikėjo būti laive, o devintą atvykti į Kronštadtą. 
Nors lijo ir vėjas smarkiai pūtė, bet aš visgi neapsir- 
gau iki Kronštadto. Ten mūsų laukė mandagus ir jau- 
nas karininkas ir pora garu varomų katerių. Įsėdome 
į juos ir ėmėme važinėti po fortus, pastatytus jūroje, 
pamatydami juos iš oro, nusileisdami į požemius, iš- 
lipdami į viršų, apžiūrėdami patalpas, sandėlius, bate- 
rijų judamuosius bokštus, įlipdami į pačią viršūnę ir 
vėl lipdami žemyn. Karininkas ne vieną daiktą mums 
paaiškino, parodydamas, kaip yra sudarytos didžiųjų 
armotų baterijų sienos, susidedančios iš plieno ir iš 
ąžuolo sluoksnių. Sunku pasakyti tikrą skaičių mūsų 
apžiūrėtų fortų, bet jų buvo ne mažiau, kaip septyni. 
Didelio įspūdžio darė neapsakomai storos tašytų ak- 
menų sienos, statytos XVIII a. Karininkas paaiškino, 
kad šiandien jos neturi jokios reikšmės, nes, prisiarti- 
nus priešo šarvuočiui ir paleidus porą šūvių, iš tų sie- 
nų pasidarytų tik griuvėsių krūva. Kukliai atrodė mo- 
derniškos, beveik nematomos baterijos, paslėptos dirb- 
tinėse kalvose, apaugusiose žole, bet slepiančios pa- 
trankas, kurių vamzdžių skylės buvo skersmens virš 
12 colių, o ilgio virš 20 pėdų. 

Važinėjant iš forto į fortą kateriais, lijo lietus, 
pūtė vėjas, bangos kartais užliedavo mus stovinčius 


207 


kateryje. Apie 2-4 val. p. p. baigėme apžiūrinėti tvir- 
tovės įstaigas. Karininkas mus nuvedė pas šarvuotį 
“Gromoboj"', kurio karininkai mandagiai mus priėmė, 
parodė komandos kajutę, kur karininkai laisvu laiku 
susirenka, kapitono ir žemesnių karininkų asmenines 
patalpas, jūrininkų valgomuosius ir miegamuosius 
kambarius. Nusileidome į gilius šulinius, į kuriuos su- 
eina mašinų ir mechanizmų valdymo aparatai, kur 
sukrautos torpedos. Nuvedė taipgi ir į didžiųjų pa- 
trankų bokštus. Bebėgiodami įvairiausiomis kryptimis, 
matėme paprastų kareivių, kurie, aktualiai tarnybai 
pasibaigus, gulėdami ant sukrautų plieninių tinklų, 
miegojo. Karininkas paaiškino, kad tuos tinklus kovos 
metu užkabina ant abiejų laivo šonų, kad priešo tor- 
peda, pasiekus tą tinklą, negalėtų per jį pasiekti laivo 
šono ir turėtų plyšti arba nuskęsti. 

Baigdami apžiūrėti šarvuotį, buvom taip pailsę, 
kad jau sunku buvo kojas pavilkti. šalia “Gromoboj" 
stovėjo šarvuotis “Poltava"', bet mes jau padėkojome 
už pakvietimą ir jį apžiūrėti. Tada kateriai mus nuve- 
žė ties katalikų bažnyčia, geriau sakant, pas kleboną 
Kazimierą Michalkevičių. Ten buvo paruošti pietūs 
nesudėtingi, bet sultingi. Prie sriubos kiekvienam te- 
ko riebios jautienos gabalas ne mažiau svaro. Kaip ma- 
tai, viskas buvo suvalgyta. Klebonas nepagailėjo nė 
alaus. Mus lydėjo buvęs mūsų draugas, dviem metais 
pirma mūsų baigęs akademiją, dabar tapęs profeso- 
rium, kun. Stanislovas Stobnicki. Jis nemažai para- 
gavo alaus ir, rasit, dar šio to. Iš Kronštadto mums 
teko važiuoti laivu į pietinę Suomių įlankos pusę, į 
Oranienbaum miestą. Važiuodamas laivu, Stobnickis 


208 


ėmė neprotingai ir garsiai šnekėti dalykų, kurie galė- 
jo duoti medžiagos politinei policijai prikibti. Laive 
buvome ne mes vieni. Išlipome Oranienbaume, o iš ten 
nuvykome į Peterhofą, į caro sodus. Lietus jau buvo 
paliovęs lyti, žemė garavo, Peterhofo rūmų soduose 
gausūs ir gražūs fontanai veikė. Mes vaikščiojome te- 
nai skubėdami, nes artinosi vakaras ir buvo laikas už- 
daryti sodus. Caro rūmus tematėme iš oro. Betems- 
tant nuėjome į prieplauką ir laukėme laivo. Jau buvo 
vidurnaktis, kai parvažiavome į akademiją. Dėl ne- 
protingų kalbų susidarė nemaža baimės, kad diena 
gali baigtis kratomis. Tada sudeginau savo užrašus, 
pradėtus 1896 m. 


Kadangi jau buvo po pusiaunakčio, o altorių bu- 
vo maža, tai ėmėme laikyti mišias. Atsilaikęs savą- 
sias, aš nuėjau gulti. Jau beveik švito. Einant senuoju 
įpročiu, paskutinio kurso studentai turėjo tarnauti 
metų pabaigos iškilmingose mišiose. Dar prieš išva- 
žiuojant į Kronštadtą, buvo paskelbta, kad man tose 
mišiose tenka akolito pareiga. Bemiegodamas paju- 
tau, kad mane verčia kas iš lovos. Nenoromis atsimer- 
kiau, o apeigų vedėjas gana rūsčiai priminė man pa- 
reigas, kurias užmiršęs dabar drybsojau lovoje. Pašo- 
kęs iš miego, šiaip taip apsiprausiau, nubėgau į kop- 
lyčią kaip tik prieš mišių pradžią. Jos užsibaigė ir be- 
tarpiai prasidėjo metų užbaigos iškilmės, kuriose da- 
lyvavo visa Petrapilio dvasiškijos viršūnė. Iškilmėms 
pasibaigus, akademijai ištikimybės priesaiką atlikus, 
rektorius paskelbė naujų teologijos magistrų sąrašą, 
kiekvienam padavė ranką ir, visiems suėjus į koply- 
čią, atgiedota “Te Deum laudamus''. Skubotai subė- 


209 


gome į valgomąjį kambarį pietų valgyti, bet tvarkda- 
rys paskelbė, kad už pusvalandžio išeina traukinys su 
mums rezervuotais dviem vagonais. Mečiau šaukštą, 
pasigriebiau seniau susirištą pundelį su visa savo 
manta. Vežikai jau stovėjo kieme. Su kun. V. Dvara- 
nausku sėdome į vieną vežimą ir laiku pribuvome į 
stotį. | 


KELIONĖ TĖVYNĖN 


Mums buvo paruošti du vagonai: vienas skirtas 
važiuoti į Vilnių - Kybartus, antras per Vilnių į Var- 
šuvą. Susiskirstėme į tuos vagonus pagal tai, kas kur 
turėjo važiuoti. Į Varšuvą, žinoma, važiavo daugiau- 
sia lenkai, bet ir tie lietuviai, kurie pravažiavę Vilnių, 
turėjo vykti į Varėną arba apylinkes įsėdo į antrąjį 
tų keleivių į tuos vagonus neleido. Aš, žinoma, pate- 
kau į vagoną, einantį į Kybartus, taip pat ir Dvara- 
nauskas. Įėjus į vagoną, man pirmiausia rūpėjo už- 
migti. Buvo tai trečios klasės vagonas, kuriame, pa- 
kėlus sėdynės lentą, į kurią atsiremiama sėdint ant 
suolo, pasidarydavo vieta norinčiam atsigulti ir mie- 
goti. Dar aukščiau buvo lentyna bagažui. Bagažo mes 
turėjome mažai ir lentyna buvo tuščia, nes, ką turėjo- 
me, sutilpo po suolu. Aš užsilipau ant lentynos, susi- 
vyniojęs savo viršutinį apsiaustą pasidėjau po galva 
ir užmigau. Pabudau Vilniuje, kai važiuojantieji į Var- 
šuvą draugai atėjo atsisveikinti ir mane prikėlė. Nuo 
Vilniaus vagonas buvo pustuštis, nes ir lietuvių ne- 
maža buvo jau išlipę tose stotyse, kurios jiems buvo 


210 


arčiau tėviškės. Į Pilviškius atvažiavome apie 3 val. 
p. p. Niekas mudviejų nelaukė, nes Dvaranauskas bu- 
vo parašęs tėvui, kad parvažiuosime apie 6 val. Nuvy- 
kome į kleboniją. Klebonu buvo kun. Oleka. Jam ne- 
atėjo į galvą paklausti, ar mudu gavę pietų. O mudu 
jau trečia diena buvova nieko nevalgę nuo to laiko, 
kai sočiai pavalgėmė pas Kronštadto kleboną. Po to 
jau buvo praėjusios maždaug 45 valandos. Mudviem 
nedrąsu buvo pasisakyti, kad norime valgyti. Reikėjo 
laukti atvažiuojant Dvaranausko tėvo iš Žečkalnių. 
Pagaliau atvažiavo tėvas Dvaranauskas. Kai su- 
sėdcme važiuoti, klebonijos tarnaitė kvietė vakarie- 
nės, bet tėvas sakė, kad namieje laukiama sų vaka- 
riene. Parvažiavome į Žečkalnius (su viršum 5 km. 
kelio), pasisveikinome su kun. Dvaranausko motina, 
broliu ir seserimis. Jos visos uoliai darbavosi virtuvė- 
je ruošdamos vakarienę. Kol ruošimas pasibaigė, nu- 
ėjome pasisverti. Veikiai iš virtuvės atnešė didelį du- 
benį skanių bulvinių blynų. šiek tiek padėjo valgyti 
ir namiškiai, bet geriausiai darbavomės mudu kuni- 
gai: bematant blynai ir padažoms atnešta grietinė iš- 
nyko. Nešė blynų ir daugiau, bet ir tuos suvalgėme. 
Ir vėl jų nešė... Galų gale užteko ir mudviem. Suval- 
gėme, kas buvo daugiau, ir nuėjome pasisverti: svė- 
rėme po 5 svarus viršaus. Ne po ilgam nuėjome gultų, 
o rytojaus dieną važiavome į Pilviškius atsilaikyti 
mišių. Pietums parvažiavome į Žečkalnius. Dvaranaus- 
kienė, pasikvietusi sūnų skyrium nuo manęs, jam sa- 
kė, kad vakar bijojusi duodama tiek daug valgyti, bet 
dėl svečio nenorėjusi pareikšti savo baimės, kad be- 


211 


2 


valgydami EEPE EE Aime, Tačiau mudu nejautėme jo- 
kio pavojaus. 


DVARANAUSKŲ ŠEIMA 


Dvaranauskuose pabuvau keletą dienų. Mano drau- 
go tėvas, žymus ir sumanus ūkininkas, užauginęs 
daug vaikų, buvo jau senas žmogus, bet labai vikrus 
ir juokdarys. Jis buvo vidutiniško ūgio, sudžiūvęs, vi- 
suomet linksmas ir įdomus pokalbyje. Jo žmona Dva- 
ranauskienė Olekaitė, garsiojo prelato Saliamono Ole- 
kos sesuo, taipgi buvo vidutiniško ūgio, bet mažiau 
kalbi už savo vyrą. Ji buvo labai geros širdies, darbšti, 
išmintinga ir pamaldi moteriškė. Vyriausias jųdviejų 
sūnus buvo baigęs Petrapilio akademiją tais metais, 
kada aš įstojau į seminariją, ir jis buvo Slavikų para- 
pijos vikaras pirmutiniais dviem ar trim mano klieri- 
kavimo metais. Paskui jis buvo Mažajame Plocke vi- 
karu lenkiškoje Seinų vyskupijos dalyje. Jo sesuo Teo- 
filė dar tebuvo neištekėjusi, kai mudu su Vincu bai- 
gėme akademiją, nors ji buvo po kun. Petro vyriau- 
sia Dvaranauskų duktė. Ji buvo gera, tvarkinga, darbš- 
ti ir naudinga savo tėviškėje. Ji I pasaulinio karo me- 
tu grįžo vieną sekmadienį iš Pilviškių bažnyčios, ją 
pagavo vokiečių kareiviai (tada Vokietijos kariuome- 
nė buvo okupavusi Lietuvą), ir Teofilė dingo be Ži- 
nios. Niekas nežino dėl ko ją vokiečiai pagriebė, nė 
ką sų ja padarė — taip ir dingo. Jos brolis Stasys bu- 
vo bemaž ko inteligentas, aukšto ūgio, liesas vyras, 
mėgstąs daug skaityti, bet dirbo tėviškėje, nes buvo 
manoma, kad jam teks ūkis po tėvų. Kol kas jis dar 


212 


buvo nevedęs. Ilgainiui jis vedė Vilkaitę ir liko tėviš- 
kės savininku. Po jo buvo sesuo Magdelena, 1899 m. 
ji dar buvo tėviškėje. Vėliau ji ištekėjo į Rūdos para- 
piją už Juronio, kuriam mirus ji su sūnumi apsigyve- 
no Marijampolėje. Tas sūnus, baigęs universitetą, bu- 
vo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokytoju. 
Jauniausia Dvaranauskų duktė buvo Judita, už kun. 
Vincą keliais metais jaunesnė. Mudviem baigus aka- 
demiją, ji buvo pačiame žydėjime mergaitė: darbšti, 
graži, protinga ir linksma. Ji 1905 m. drauge su Ka- 
zimiera Kaupaite ir savo giminaite Unguraityte pra- 
dėjo šv. Kazimiero seserų vienuoliją Amerikoje Scran- 
tono mieste. Šiuo laiku (1950 m.) ji yra šv. Kazimiero 
seserų namo ir parapijos mokyklos viršininkė Balti- 
morėje prie šv. Alfonso parapijos bažnyčios. 


MANO PRIMICIJOS 


Pabuvęs keletą dienų Dvaranauskuose, parvykau 
į savo tėviškę. Nuvažiavau į Gelgaudiškį ir su dėde 
klebonų sutariau, kad mano primicijos (iškilmingos 
mišios) bus Gelgaudiškyje rugpiūčio 15 d. Kunigu bu- 
vau įšventintas tų pačių (1899) metų kovo 15 d. Mane 
į kunigus įšventino vysk. Karolis Niedzialkowskis Pet- 
rapilyje. Taigi primicijos jau nebuvo pirmosios mišios, 
bet turėjau teisę teikti žmonėms primicijų palaimini- 
mą savo iškilmingose mišiose, dar iki tol nelaikęs ge- 
dulingų mišių. 

Primicijose dalyvavo mano tėvai ir daug žmonių. 
Klebonas iškėlė primicijų pokylį. Tarp vaikų, kurie 


213 


tarnavo mišioms, buvo Narkūnų kaimo Vasiliauskų 
Konstantinukas, dabartinis Aušros Vartų klebonas 
Worcestery, Mass., ir Kunigų Vienybės pirmininkas. 
Primicijų pamokslą pasakė Kaimelio vikaras kun. Ka- 
zimieras Urbonavičius, kuris Seinų seminarijoje bu- 
vo vienais metais jaunesnis už mane, bet, man besant 
akademijoje, jis buvo gavęs kunigo šventimus anks- 
čiau už mane. Iš seminarijos laikų mudu buvome ir 
dabar tebesame labai susidraugavę. Jis iš Kaimelio iš- 
vyko į Jungt. Amerikos Valstybes, buvo klebonu įvai- 
riose lietuvių parapijose Bostono vyskupijoje, galu- 
tinai liko Bostono lietuvių šv. Petro bažnyčios klebo- 
nu. Jis rašinėdavo eilėraščius ir šiaip straipsnius bei 
apysakas, pasirašinėdamas Jonu Kmitu. Lietuvos uni- 
versiteto Teologijos - Filosofijos fakultetas suteikė 
jam garbės daktaro titulą, o Apaštalų Sostas pakėlė 
jį Jo šventenybės Rūmų prelatu (Praelatus Domesti- 
cus). Būdamas Bostono klebonu, kun. Urbonavičius 
susirgo koja, kurią reikėjo nupiauti. Po kiek laiko jis 
atsižadėjo klebono pareigų, likosi gyventi tame pa- 
čiame Bostone, bet vasarą praleisdavo pas marijonus 
Thompsone, vad. Gladdings trioboje. 


214 


V. 


STUDIJOS UŽSIENIUOSE 


PASIRENKU APOLOGETIKA 


Būdamas akademijoje, jaučiau, kad, susidarant 
pasaulėžiūrą, tenka papildyti nemaža spragų savo- 
mis asmeninėmis pastangomis, kurioms akademija ne- 
teikia pageidaujamos pagalbos. Dėlto, akademiją baig- 
damas, nors jau turėjau pasirinkęs apologetiką, kaip 
savo specialybę, bet, dar jausdamas, kad tebėra nema- 
ža spragų, ketinau išvažiuoti pasimokyti pas garsiau- 
sią tos šakos profesorių. Didieji pasaulio-apologetai, 
spindėjusieji XIX a. antroj pusėje, Hoettinger, Schanz, 
jau buvo mirę. Tebegyveno penkių tomų apologetikos 
autorius Albert Maria Weiss, domininkonas, kuris 
profesoriavo Šveicarijos Friburgo universitete. Taigi 
mano svajonė — tapti jo mokiniu. 

Turėjau ir kitą pagrindą. Draudžiamuoju lietuvių 
spaudos laiku katalikiškoji mūsų laikraštija stovėjo 
žemiau už Kudirkos redaguojamą “"Varpą", žymiai 
pakrypusį prieš katalikybę į antiklerikalizmą. Pastan- 
gos įkurti katalikišką laikraštį Tilžėje parodė, kad ka- 
talikams trūksta tame mieste gyvenančio redakto- 
riaus. Didžiausias katalikų šulas Tilžėje buvo Juozas 
Angrabaitis, kitados Sudargo parapijos zakristijono 
pagelbininkas. Tas Angrabaitis ilgainiui persikėlė į 
Krokuvą ir ten įsitaisė devocionalijų prekybą. Man ro-, 
dėsi, kad mano gyvenimo uždavinys tapti lietuviško 
katalikiško laikraščio redaktorium ir gyventi Tilžėje. 
Tam tikslui trukdė mano brolio Andriaus silpna sveika- 
ta. Bėt aš maniau, kad man reikia atsidėti tarnauti vi- 
suonienei labiau, negu mylimam savo broliui: Mūsų kur- 
so akademijoje gabumais pirmąją „vietą užėmė kun. 


217 


Jurgis Matulevičius. Jam išvažiuojant iš akademijos 
su aukščiausiu magistro laipsniu, rektorius vysk. Nied- 
ziailkowskis patarė važiuoti į užsienius lavintis apolo- 
getikoje pas Albertą Marią Weiss, žadėdamas už dve- 
jų metų užleisti Matulevičiui savo vedamą apologeti- 
kos katedrą. Vyskupas žadėjo iš vyriausybės gauti 
Matulevičiui užsienio pasą, ir Matulevičius man tai 
pasakė. Tada aš nuėjau pas akademijos inspektorių 
prelatą Retke ir prašiau, kad ir man išrūpintų užsienio 
pasą. Prelatas paklausė, kam man jo reikia. Neminė- 
damas lietuviškojo reikalo, aš pasisakiau norįs spe- 
cializuotis apologetikoje. Nustebęs prelatas man tarė: 
“Nu, to ksiądz zwarijowa“'' (Na, tai kunigas sukvai- 
liojai). Tačiau man užkietėjus savo “beprotystėje", 
prelatas visgi pasą įteikė man išvažiuojant iš akade- 
mijos. 


ATOSTOGOS IR SANTYKIAI SU 
KUN. SIDARAVIČIUM 


Parvažiavęs iš Petrapilio pas Dvaranauskus, iš 
ten parvykęs į tėviškę, atlikęs primicijas Gelgaudišky, 
atostogų pabaigą praleidau Sudarge. Ten buvo klebo- 
nu kun. Juozas Dailidė iš Barandų, buvęs Slavikų vi- 
karas, man labai prielankus žmogus. Vikaro pareigas 
Sudarge ėjo mano kursinis draugas, beveik ketveriais 
metais pirma manęs įsišventęs kunigu, Antanas Ju- 
saitis. Atskirame nuo klebonijos namuke gyveno bu- 
vęs Sudargo klebonas, garsusis knygnešių karalius 
Martynas Sidaravičius, nes Seinų vyskupijoje altarijų 


218 


nebuvo. Sidaravičius kol gyvas niekad nevalgė mėsos, 
nė mėsiškų valgių. 

Aš Sideravičių jau buvau seniau pažinojęs, bet į 
mano tėviškę jis užvažiuodavo retai, nes skaitydavo, 
kad tie ūkininkai, kurie arti Prūsų sienos, turi patys 
sau būti knygnešiais. Tikrai vieną kartą, atsimenu, 
mūsų žmonės rytmetį, pakilę į darbą, nustebo pama- 
tę pašiūrėje svetimą vežimą, arklį ir du žmones, ku- 
riuodu miegojo tame vežime. Tai buvo kun. Sidaravi- 
čius ir jo vežėjas. Juodų iš Sudargo buvo išvažiavę 
toli su knygomis, išdalinę jas grįžo, tikėdamiesi nak- 
ti parvykti į Sudargą, bet miegas juodu apėmė taip, 
kad nė nepasijuto iš vieškelio pasukę į mūsų kiemą 
ir įvažiavę į pašiūrę. 

Kun. Sidaravičius neklydo manydamas, kad ma- 
no tėviškė pati turi apsirūpinti lietuviškomis knygo- 
mis iš Prūsų. Mūsų vyrai dažnai perbėgdavo per Še- 
šupę. Prūsų paštas parnešdavo iš šilėnų mums užsi- 
prenumeruotus laikraščius pas Stehrentą į Briedžius 
arba pas karčiamninką Eignerį į Garliauskus. 


Su kun. Sidaravičium dažnai susitikdavau atlai- 
duose, į kuriuos jis atvažiuodavo. Pažiūrų skirtumo į 
lietuvybę tarp jo ir tarp mūsų jaunųjų buvo gana 
stambių. Jis nepripažindavo Jablonskio rašybos, ku- 
rią mes labai vertinome. Man esant klieriku ar, rasit, 
dar prieš stojant į seminariją, lietuvių klierikų veik- 
lusis vadas Justinas Staugaitis, neatsimenu kokiu rei- 
kalu, parašė laišką Sidaravičiui į Sudargą ir pasirašė 
“Guodojantis" prieš savo parašą. Tąsyk buvo įprotis 
dvibalses rašyti dedant antrąją balsę virš pirmosios. 
Gavęs tą laišką, Sidaravičius jį rodinėjo kitiems kuni- 


219 


gams ir pašiepdamas rašyseną skaitė: “Gudo jautis 
Justinas Staugaitis". Mes jaunieji pykome už tą ra- 
šybos išjuokimą. | 

Kiek metų vėliau, kai aš buvau jau akademijos 
studentas, mano motina, neatsimenu kokiu reikalu, tu- 
rėjo kai ką pranešti ar įteikti kun. Sidaravičiui, dar 
jam tebesant Sudargo klebonu. Atostogų metu ji pave- 
dė tą dalyką man atlikti, nes aš neturėjau kokio darbo. 
Namiškiai pakinkė ramiąją kumelę į vežimėlį ir aš nu- 
važiavau į Sudargą. 

Įvažiavęs į klebonijos kiemą ir nematydamas jokių 
žmonių, privažiavau prie tvarto, kurio sienoje buvo 
įkaltas geležinis daiktas su geležiniu žiedu. Sustojęs 
ties ta vieta, arklio pavadį įrišau į žiedą, iš vežimėlio 
išėmęs padaviau kumelei šieno ir ėjau ieškoti klebo- 
no. Virtuvėje tarnaitės pasakė, kad klebonas namieje 
ir, tur būt, yra kur nors netoli. Išėjęs pamačiau klebo- 
ną, pasisveikinau, kaip priderėjo su senu kunigu, o 
jis mane nusivedė prie kiaulių tvarto galo. Iš tvarto 
sruveno srutos ir ten pat prie sienos buvo įkalta į že- 
mę du kuolai, o ant jų užkalta lentutė. Klebonas ant 
tos lentutės atsisėdo pats ir mane pasisodino. Aš iš- 
pasakojau visą dalyką, kurio buvau atvažiavęs. Kun. 
Sidaravičius man kalbėjo, kad be reikalo gaišinu laiką 
akademijoje, kad reiktų platinti knygas žmonėse. Aš 
pripažinau, kad reikia platinti, tiktai reikia man dar 
mokytis, kad galėčiau gerai parašyti, ką platinti; Vi- 
so pašnekesio neatsimenu, bet įspūdis buvo ramus ir 
sutartinas. Gal taip ir klebonas manė, kaip aš. Prieš 
man išvažiuojant, jis dovanojo didelį sūrį ir labai ilgą 
storą rūkytą ungurį. Tai buvo didelė dovana. Kai aš 


220 


papasakojau šį įvykį jauniems kunigams, tai jie aiš- 
kino, kad kun. Sidaravičius norėjo mane išegzaminuo- 
ti, nes jam rodėsi, kad visi akademikai esą išdidūs, ir 
dėl to jis vedėsi mane pas kiaulių tvartą sėdėti. Kai 
“egzaminą"" išlaikiau, tai gavau sūrį ir ungurį. 

Tą vasarą (1899 m.) aš jau buvau kunigas. Nors 
gyvenau klebonijoje, bet dažnai užeidavau pas Sida- 
ravičių į jo namuką, kur dažnai mane pavaišindavo 
sūriu. Jam nepatiko naujoji klebonija, kurią buvo pa- 
statydinęs jo įpėdinis kun. Dailidė. “Kam reikia tokios 
didelės triobos ir tokių poniškų įtaisymų“" — jis sa- 
kydavo, bet netrukdydavo savo įpėdiniui valdyti pa- 
rapijos ir nekeldavo žmonėse nepasitenkinimo. Klebo- 
nija buvo tikrai didelė ir graži, bet medinė. Jos staty- 
bą vedė lietuvis, kuris daugiausia medžio statybos 
darbų vesdavo Prūsuose. Su kun. Dailide jis buvo su- 
taręs, kad parapijos vyrai ateis medžių tašyti ir kitus 
darbus atlikti, o statybos vedėjas jiems tik darbus pa- 
rodys ir už darbo dieną jis gaus po 2 rubliu. Statyba 
truko vieną mėnesį. Klebonas Dailidė tam statybos 
darbų vedėjui sumokėjo 60 rb. ir džiaugėsi pigiai pa- 
statęs kleboniją. 


LEGENDA APIE JAKAITĮ— BOSA 


Tas dailidė vadinosi Bosas, bet tai nebuvo jo tik- 
roji pavardė. Žmonės kalbėjo, kad jis ją prasimanęs, 
norėdamas labiau įtikti Prūsų vokietininkams, o jo 
tikroji pavardė buvusi Jakaitis, kad jis kilęs iš Pajo- 
tijų kaimo, tos pačios Sudargo parapijos. Legenda sa- 


221 


kė, kad Pajotijų Jakaičiai yra kilę iš Dievaičių kaimo 
Kieliaus. (Dievaičių kaimas yra toje pačioje Sudargo 
parapijoje). | 

Tuose Dievaičiuose, prieš rusams, prūsams ir aust- 
rams pasidalinant Lietuvos - Lenkijos valstybę 1795 
m., gyvenęs Dievaičių girios eigulis Kielius. Jis turė- 
davęs girios savininkui pristatyti paukštienos, kiš- 
kių, stirnų, briedžių, bet niekad jam nepasisekė užsi- 
tarnauti pono malonės. Kada jau pono nemalonė pa- 
sidarė visai nepakenčiama ir Kieliui grėsė pavojus 
netekti tarnybos, vieno nekataliko raganiaus pataria- 
mas, jis parsinešęs iš bažnyčios kątik priimtą, bet ne- 
prarytą Komuniją, nusinešęs ją į girią ir pridėjęs prie 
pušies, kur buvo žievė šiek tiek atsidalinusi nuo ka- 
mieno. Kai jis traukėsi atbulas nuo tos pušies tolyn, 
pamatęs moteriškę verkiančią ir prašančią pasigailė- 
ti, bet jis jos nepaklausęs. Atsitraukęs keliasdešimt 
žingsnių, jis iššovęs į Švč. Sakramentą prie pušies. 
Gausūs kraujo lašai nuvarvėję. Bežiūrint atsiradęs 
briedis. Kielius ištiesė šautuvą, padirgino gaiduką, 
šautuvas iššovė, ir briedis kritęs negyvas. O šautuvo 
būta tuščio. Nuo to laiko Kieliui nereikėdavę girioje 
ieškoti paukštienos. Jis namieje būdamas per langą 
prišaudydavęs tiek kiškių, stirnų, briedžių, kiek norė- 
davęs. Gailu būdavę žiūrėti į kiškelius, kurie ties jo 
langu tarsi verkdavę laukdami, kad juos greičiau nu- 
šautų. 

Atėjo laikas, ir Kielius mirė. Į šventą vietą jo ne- 
laidojo, nes nebuvo atlikęs velykinės. Jį pakasė grab- 
krantėje (griovio krante), bet jis pareidavęs namo 
naktimis ir gąsdindavęs savo našlę. Ji labai dėl to var- 


222 


gusi. Vartojusi visokių priemonių, meldusis ir pasni- 
kavusi, bet nieko negelbėjo. Grįždamas naktimis, Kie- 
lius kaltindavęs ją, kam ji nepasakiusi kunigui jo 
kaltės, ir jis miręs be atgailos. Kaimynai, gailėdamie- 
si Kieliuvienės, tarėsi, ką daryti. Jie atkasę jo kapą, 
per krūtinę prikalę jį prie karsto dugno, kad negalėtų 
atsikelti, bet vistiek vėl pareidavęs namo. Gailėdamie- 
si našlės, kaimynai sumanę kastuvu nukirsti lavonui 
galvą ir įsprausti ją tarp kojų, tačiau ir po to jis par- 
eidavęs namo. Tada našlė kreipėsi į pažįstamas, daug 
išmanančias moteris. Viena jų patarusi Kieliuvienei, 
kad, kai Kielius pareis, ji jo paklaustų, ką reikia dary- 
ti, kad jaučiai nelaužytų karvių. Kieliuvienė taip ir 
padariusi. Kielius atsakęs, kad iš tam tikros žolės, 
augančios prie balos (žinojau ir vardą tos žolės, au- 
gančios prie balų, žmonės man ją rodydavo, bet pamir- 
šau jos vardą ir išvaizdą), reikia nupinti vainiką ir 
uždėti karvei ant ragų. Draugės patariama, Kieliuvie- 
nė iš tų žolių pasidariusi vainiką ir užsidėdavusi sau 
ant galvos vakare. Kielius parėjęs, pamatęs našlę su 
tuo vainiku ir daugiau nebegrįžęs. Jo kūnas ilgai gulė- 
jęs minėtoje grabkrantėje. Mano tėvo motinos atminty, 
vienas tabokius tą kūną pasiėmęs ir išsivežęs. Nuo to 
laiko liko tik neaiškus atminimas, kad iš Kieliaus pa- 
dermės kilusiems Jakaičiams labai sekasi. 

Bosą jau minėjau. Kitas Jakaitis iš tos pačios gi- 
minės tarnavo Rusijos kariuomenės gvardijoje. 1878 
m. jis su kitais kareiviais turėjo eiti į karą su Turki- 
ja. Karui pasibaigus, baigėsi ir to Jakaičio tarnybos 
laikas, ir jis galėjo laisvai grįžti namo. Demobilizaci- 
ja užtiko jį Besarabijoje. Ten jis ir pasiliko tarnauti 


223 


pas vieną turtingą vietos gyventoją, vynuogynų S4- 
vininką. To savininko vienatinė įpėdinė buvo duktė 
Ji įsimylėjo Jakaitį, ištekėjo už jo, o tėvams mizus, 
Jakaitis su žmona tapo vynuogynų savininkais. Apie 
1905 metus tas vynuogynų savininkas atvyko pas ma- 
ne, pasigyrė, kaip jam sekasi, parvažiavo į Lietuvą 
ir siūlė kunigams savosios gamybos vyno. Nežinau, 
kas su juo atsitiko I pasaul. karo metu. 

Neblogai sekėsi ir Pajotijų kaimo ūkininkui Jakai- 
čiui. Jis skaitėsi tarp turtingesniųjų Sudargo para- 
piečių. 

Čia minėtas žinias apie Bosą, Besarabijos vynuo- 
gynų savininką ir apie Pajotijų ūkininką esu patyręs 
aš pats. Visą gi legendą apie Jakaičių protėvį Kielių 
atpasakojau girdėjęs iš savo tėvo motinos Agotos To- 
toraitytės-Būčienės lūpų. Ji man sakė, kad, prieš jai 
ištekant, jos tėviškėje, Slavikų "Totoraičiuose, Kie- 
liaus duktė buvo samdinė — tarnaitė. Žinoma, aš nesi- 
imu atsakomybės už legendos istoriškumą. 


IŠ SUVALKIJOS XIX A. KULTŪRINIO 
"GYVENIMO 


Prieš 1863 m. Suvalkijoje buvo tabako ir drus- 
ūkininkų namus, ypač paprūsėje, ar neturi kas taba- 
ko ir druskos iš kitur, negu iš monopolio. Jie prižiū- 
rėdavo, kad laukuose nebūtų sėjama ir sodinama ta- 
bako, lankydavosi tų ūkininkų namuose, kurie nepirk- 
davo druskos. Jei sugaudavo ką nors nusižengus mo- 
nopolio dėsniams, tai skaudžiai nubausdavo. 


224 


Mano tėviškėje liko pasaka iš to laiko, kada mano 
dėdė Pranciškus, gimęs 1850 m., buvo dar mažas ber- 
niukas. Vasaros metu, visiems suaugusiems išėjus į 
laukų darbus toli nuo namų, vaikutis vienas sau bė- 
ginėjęs kieme. Tuo tarpu užvažiavo monopolio revizo- 
rius. Nematydamas niekur augančio tabako, norėjo 
sužinoti, kur laikoma slapta iš Prūsų parsinešta drus- 
ka. Namų šuo ilgai lojo, kol svečias vaikštinėjo ir žiū- 
rinėjo, bet galų gale ir šuniui nusibodo loti; jis atsi- 
tūpė ant skiedryno. Revizorius, glamonėdamas vaiką, 
paklausė, kur mama laikanti druską. “Po šuns uodega" 
— atsakė berniukas. Revizorius perpyko ir išvažiavo. 
Bet vaiko buvo tiesa pasakyta, nes kaip tik po skied- 
romis, ant kurių šuo tupėjo, buvo paslėpta druska. 


Kun. Sidaravičius man pats sakėsi, kad jis ta- 
pęs knygnešiu vysk. Valančiaus raginamas: jis vyk- 
dęs vysk. Valančiaus įsakymą. Kai Sidaravičius bai- 
gė Seinų seminariją, ten nebuvo vyskupo. Lietuviai 
klierikai turėjo važiuoti į Varnius pas vysk. Valančių 
ir ten gauti kunigo „šventimus. Vyskupas labai aiš- 
kiai įspėjo visus, kaip svarbu platinti lietuviškas kny- 
gas, jei norima, kad katalikybė Lietuvoje nežūtų. To 
Valančiaus paraginimo Sidaravičius visą gyvenimą 
neužmiršo ir visą savo amžių, iki spaudos atgavimo, 
ji vykdė, nesigailėdamas išlaidų, nesibijodamas pavo- 
jų. Keistas buvo vežimėlis, kuriuo jis važinėdavo: bu- 
vo įtaisyti du dugnai, kad lengva būtų, kratai užėjus, 
knygas išsaugoti ir žandarus apgauti. Sidaravičius tu- 
rėjo neapsakomo sumanumo. Kartą į Sudargą atva- 
žiavo žandarų viršininkas. Kol atlikinėjo savo uždavi- 
nius valsčiaus valdyboje, klebonas prikrovė lietuviškų 


225 


knygų į tą ūkininko vežimą, kuriuo žandarų viršinin- 
kas, viršaičiui liepiant, turėjo būti nuvėžintas į šakius. 
Vežimo savininkas iš pradžios nusigando: “"Klebone, 
juk aš žandarą vežu!" O klebonas atsakė: “Nebūk 
durnas, žandarą vežant, niekas nedarys kratos tavo 
vežime, nė tave įtars'. Ūkininkas žandarų viršininką 
pristatė į Šakius, o knygas iš vežimo išsiėmė šakių 
klebonas. 

1899 m. Sudarge vikaro pareigas ėjo mano kla- 
sės gimnazijoje ir kurso seminarijoje draugas kun. 
Antanas Jusaitis. Jis vikaraudamas susidėjo šiek tiek 
pinigų ir apie 1900 m. nuvažiavo į Šveicarijos Fri- 
burgą, ten įstojo į teisių fakultetą, per keletą metų iš- 
moko vokiškai ir prancūziškai, baigė teisių mokslus 
ir gavo civilinės teisės licenciato laipsnį. Draugai, ma- 
tydami, kaip Jusaitis uoliai mokosi teisių mokslų, pa- 
šiepdami jį vadindavo “Nationalrat". 1905 m. nuvy- 
kęs į Jungt. Amerikos Valstybes, ilgus metus buvo 
Lawrence, Mass., lietuvių šv. Pranciškaus parapijos 
klebonu. Amerikoje parašė knygą “The History of 
the Lithuanian Nation" ir vieną jos egzempliorių 
įteikė Amerikos prezidentui Woodrow Wilsonui. Grį- 
žęs Lietuvon, kun. Jusaitis ilgus metus dėstė lotynų 
kalbą šakių “Žiburio'' gimnazijoje. Paskui apsigyveno 
Barzduose ir 1942 m. ten pat mirė. 


KELIONĖ Į FRIBURGA 
Pabuvęs kelias savaites pas Kleboną Sudarge, 


1899 m. rugsėjo mėn. pradžioje išsirengiau kelionėn į 
Šveicariją. Kadangi Nemunu garlaivis kartais eidavo 


226 


is Kauno į Klaipėdą, aš įsėdau į tą garlaivį Jurbarke 
ir nuvažiavau į Tilžę. Ten geležinkelio stotyje buvo 
ne tokia tvarka, kaip Rusijos geležinkeliuose. Man, ne- 
mokančiam vokiečių kalbos, susidarė žymių keblumų, 
bet laimingai pasitaikė vienas jaunas ir mandagus vo- 
kietis, kuris padėjo man įsėsti į traukinį. Tai buvo 
šeštadienis, ir aš ketinau sustoti Karaliaučiuje, kad 
sekmadienį galėčiau atsilaikyti mišias. Atvykęs į Ka- 
raliaučių, apsistojau viešbutyje “Schweizer Hof? Ten 
užsirašiau vardu Weich, slėpdamas savo tikrąją pa- 
vardę, nes nenorėjau, kad rusų policija su pagalba 
prūsiškosios galėtų mane sekti. Man rodėsi, kad Weich 
vokiškai reiškia tą patį, ką ir lietuviškas “švelnus", 
nes mano tėviškėje mus vadino Švelniabūčiais. Sek- 
madienį suradau katalikų bažnyčią, atsilaikiau mi- 
šias ir maloniai stebėjausi, kad bažnyčia buvo beveik 
pilna kareivių, kurie giedojo, jų kapelionui laikant mi- 
šias. Klebonas pakvietė mane pietų. Jų metu jis pats 
ir du jo vikarai iš visų pusių klausinėjo mane apie 
katalikų padėtį Rusijoje. Kalbėjome lotyniškai. Po pie- 
tų grįžau į viešbutį, bet iš Karaliaučiaus išvažiuoti ke- 
tinau ryto metą. Besėdint man viešbutyje, įėjo labai 
pasipuošusi tarnaitė, pakvipusi pigiais kvepalais. Ji 
man šį tą pasakė, bet aš nesupratau ką. Tada ji pri- 
ėjo prie lovos ir bandė ją atkloti. Aš ją įtariau labai 
blogais dalykais ir supykęs garsiai ištariau, beveik 
riktelėjau “Nein!" Ji parodė, kad supykusi, ir išėjo 
pro duris. Buvo dar toli vakaras, bet, saulei nusilei- 
dus ir nakčiai atėjus, lova buvo dienai užklota, ir aš 
nemokėjau jos paruošti nakčiai. Paskambinau varpe- 
lį. Atėjo ta pati tarnaitė, bet jau ne taip puikiai ap- 


227 


sirengusi, it- kažką man pasakė, lyg mokytojos tonų. 
Dabar aš supratau, kad ji, norėdama išeiti pasivaikš- 
čioti, tenorėjo tik lovą pakloti, kad nereikėtų vakare 
to daryti, ir būti laisvai. Man tada tik pasirodė, kad 
kvailai padariau supykdamas ant jos ir ją įtardamas.* 

Visa mano kelionė buvo nepatyrusio žmogaus. Ka- 
raliaučiuje nusipirkau bilietą į Berlyną, atvažiavau į 
Friedrichstrasse stotį, išėjau iš traukinio ir dairausi, 
nežinodamas nei kur dingti, nei ką veikti toliau. Be- 
galės žmonių bėgiojo visomis kryptimis, aš sunkiai 
nešiausi savo nešulius, o nemokėdamas vokiškai, nė 
paklausti negalėjau, ką aš turiu daryti. Mano laimei, 
priėjo prie manęs (buvau pasaulietiškai apsirengęs, 
be kunigiškos apikaklės) vienas vidutinio ūgio ir am- 
žiaus vyras su raudona kepure. Jis manęs vokiškai pa- 
klausė, iš kur aš esąs. Tiek supratau. Aš jam atsa- 
kiau: “Eydkuhnen''. “Rasit, tu moki lietuviškai'' — 
tarė jis. Aš labai apsidžiaugiau ir ėmėme mudu to- 
liau šnekėti lietuviškai. Aš jam pasakiau, kad va- 
žiuoju į Šveicariją. Tada jis mane pamokino, kad rei- 
kia važiuoti į Anhalter stotį, ir aiškino, kaip tai pada- 
ryti. Aš jam sakiau: “Važiuok su manim iki tai sto- 
čiai." Jis nelabai norėjo, bet ilgainiui tarė: “Tau tas 
kaštuos visą markę". Aš jam sakau: “Duosiu dvi, tik 
važiuok. Nupirk man bilietą ir įsodink mane į trauki- 
nį'' Tada jis lengviau sutiko, nulydėjo mane į An- 
halter stotį, nupirko man bilietą iki Lindau, bet trau- 


* Šis faktas paties vysk. Būčio daug kam pasakotas, paskui 
gana išplėstas ir padailintas, virto anekdotu, dažnai girdimu Lie- 
tuvos kunigų lūpose. 


228 


kinys negreit ketino išeiti. Jis sakėsi negalįs laukti, 
nes turįs eiti vakarienės valgyti. Aš jam pasiūliau, 
kad jis mane nusivestų į valgyklą, o aš užmokėsiu už 
vakarienę jam ir sau. Jis mane pamokino palikti ba- 
gažą rankinio bagažo apsaugoje, nusivedė mane netoli 
stoties į valgyklą, buvusią gana gilokai požemyje. Ten 
mudu gavom kiekvienas skyrium po didelį gabalą rie- 
bios mėsos ir po vieną keistą stiklinį indą, pilną alaus. 
"To indo dugnas buvo apvalus ir platus, šonai ne taip 
aukšti, kaip reikėtų atsižvelgiant į dugno plotį. Tame 
inde galėjo tilpti kokie du litrai. Kai pavalgėme va- 
karienę, mano vadovas vėl mane nulydėjo į Anhalter 
stotį, ten mane perdavė kitam nešikui (nes ir pirma- 
sis buvo stoties nešikas) ir galutinai atsisveikino su 
manim. Tas antrasis nešikas įsodino mane į traukinį. 

Atsisveikindamas su manim, kun. Dailidė davė 
man 100 rublių. Nuo įšventinimo į kunigus (1899.III. 
25) buvau susitaupęs už mišias apie du kartu tiek. Tai- 
gi pinigų turėjau. Važiuodamas per Vokietiją, paste- 
bėjau, kad traukinio konduktoriai, garsindami gele- 
žinkelio stočių pavadinimus Bavarijoje, tardavo juos 
taip, kad, žinant parašytąjį stoties vardą, sunku bū- 
davo suprasti, nes tarimas neatitikdavo raštui. Vienas 
vardas man iki šiol liko atmintyje: aiški ir žinoma sto- 
tis Regensburg, klausant konduktoriaus, išėjo “Reins- 
pruch''. 

Privažiavau be persėdimo Lindau ir, suradęs vieš- 
butį, pernakvojau. Viešbutis nesunkų buvo rasti, nes 
buvo visai arti stoties. Iš geografijos numaniau, kad 
reikės važiuoti laivu per Bodeno ežerą. Nesunkų buvo 
rasti prieplauką, nusipirkau bilietą ir. keliaudamas 


229 


ežeru, stebėjausi, kad jame vandens spalva nevieno- 
da: linija tarp mėlynos-ir pilkesnės spalvos buvo ly- 
giai nutiesta per vandenį, tarsi dviejų spalvų vanduo 
nesimaišė tarp savęs. Išlipęs į krantą, susiradau Kons- 
tancos geležinkelio stotį, kurioje radau vagoną su pa- 
rašu “Bern"'. 


ŠVEICARIJOS GELEŽINKELIAIS 


Žinojau, kad tas vagonas eina į Šveicarijos sos- 
tinę, netoli kurios yra Friburgas, kur man reikėjo už- 
baigti savo kelionę. Bet dar buvo laiko iki traukiniui 
išeinant, o aš šiek tiek susikalbėjau, tad galėjau nueiti 
į tą patalpą, kurioje XV a. pradžioje būta visuotinio 
katalikų Bažnyčios vyskupų susirinkimo. To suva- 
žiavimo salė jau nebebuvo bažnyčią, bet muziejus. Pa- 
buvęs tenai šiek tiek, grįžau į geležinkelio stotį, radau 
savo vagoną ir laukiau jo išvažiuojant. 

Kelionė buvo įdomi. Kaskart keitėsi gamtos regi- 
niai. Nepaprastai aukšti kalnai, ežerai, tuneliai — vis- 
kas įdomu. Atvažiavau stotin, rodos, Olten. Visi žmo- 
nės išėjo iš vagono, aš tik vienas likau jame. Atėjo 
konduktorius ir ėmė mane kalbinti vokiškai, bet aš 
nieko nesupratau ir tegalėjau pasakyti: “Ich verstehe 
nicht" (Aš nieko nesuprantu). Jis ėmė šnekėti pran- 
cūziškai, aš supratau, kad tai prancūzų kalba ir ma- 
niausi jos išmanąs. Bet ir jos nesupratau ir turėjau 
pasakyti: “Je ne comprendre pas“ (Aš nesuprantu). 
Jis ėmė vartoti trečią kalbą: tai, tur būt, buvo italų 
kalba. Bet aš jau itališkai nemokėjau net pasakyti, 


230 


kad aš nesuprantu. Konduktorius nusišypsojo, moste- 
lėjo ranka ir ištarė: “Ka nie ferštan". Jis nuėjo sau. 
Po kiek laiko atėjo dvi moterys su šluotomis ir ėmė 
vagoną šluoti. Jos sukėlė tiek dulkių, kad nebuvo gali- 
ma sėstis ant suolo. Dulkėms šiek tiek nurimus, atėjo 
kitos dvi moterys, kurios nušluostė visus suolus ir ki- 
tus daiktus, ant kurių buvo dulkių. Po kiek laiko pra- 
dėjo rinktis keleiviai. Aš kantriai laikiausi savo vietos. 
Tada man atėjo į galvą, kad konduktoriaus norėta 
man išaiškinti, jog nepatogu būti vagone, kai jis šluo- 
jamas ir valomas. Prisiminiau konduktoriaus pasku- 
tinį posakį “Ka nie ferštan". Tada mano atmintyje 
atgijo kitados girdėta pasaka. O ji tokia. 

Vienas svetimšalis, nuvykęs į Olandiją, pamatė 
dideles iškilmingas laidotuves. Klausia vietinių žmo- 
nių, kaip vadinasi nabašninkas. Jie jam atsakė: “Ka 
nie ferštan". Jam pasirodė, kad tai mirusiojo pavar- 
dė, o tai tebuvo pareiškimas, kad jo nesupranta. Tas 
pats žmogus buvo tame pačiame mieste besistebįs di- 
deliais aukštais rūmais ir klausė, kieno jie būtų. Jam 
atsakė: “Ka nie ferštan'". Jam pagailo to turtuolio, 
kuris turėjo palikti tokius didelius rūmus... 

Aš džiaugiausi, kad tebesėdžiu savo vagone, ei- 
nančiame į Berną. Į Šveicarijos sostinę traukinys at- 
ėjo vėlai naktį. Aš jau žinojau, kad bagažą galima pa- 
sidėti “Gepaeck-Aufbewahrung'e"', tad taip ir padariau, 
o pats išėjau iš stoties į artimą viešbutį “Hotel Suis- 
se". Ten vokiškai paprašiau kambario, bet, kai ėmė 
mane vokiškai kalbinti, vėl nieko nesupratau. Nors 
šiek tiek mokėjau prancūziškai, bet ir ta kalba nesu- 
sikalbėjome, nes aš jos permažai mokėjau. Valandžiu- 


231 


kę viešbučio tarnautojas ir aš žiūrėjome vienas į ant- 
rą, matydami, kad nesusikalbame. Tada viešbučio 
tarnautojas man kažką kalbėjo ir gana aiškiai už- 
baigė: “Gehen Sie heraus'' (Išeikite). Tą aš jau su- 
pratau. Nusiminęs ir pailsęs ėmiau žingsniuoti tuščia 
gatve ta kryptimi, kur pasitaikė. Pamačiau parašą 
“Gasthaus" su meškos iškaba. Įėjau į vidų. Pasirodė, 
kad reikia lipti laiptais aukštyn. Jų viršuje prie sta- 
lelio sėdėjo labai nesimpatingos išvaizdos moteriškė. 
Aš jai pasakiau: “Ich brauche ein Zimmer" (Man rei- 
kalingas kambarys). Ji man atsakė: “Fuenf Frank" 
(Penki frankai). Aš jai padaviau sidabrinius penkis 
frankus, ir ji nuvedė mane į įkambarį, kur ir pernak- 
vojau. Rytmetį, išėjęs iš viešbučio, bandžiau surasti 
katalikų bažnyčią, bet man nepasisekė. Grįžau į stotį 
ir patyriau, kada eis traukinys į Friburgą. Kelionė bu- 
vo neilga. Friburgo geležinkelio stotyje nusisamdžiau 
vežiką, kuris mane pristatė į studentų bendrabutį Ca- 
nisianum. Ten pirma manęs jau yra buvę lietuvių stu- 
dentų, bet aš patyriau, kad dabar jų nėra nė vieno. 
Kun. Antanas Civinskas, su kuriuo aš buvau susiraši- 
nėjęs, buvo palikęs man raštelį, kad atostogų pabai- 
gai atvažiuočiau pas jį į Aigle miestelį (Vaud kanto- 
ne) ant Lemano ežero kranto, pas vietos katalikų kle- 
boną. 


KELIOS SAVAITĖS AIGLE MIESTE 
Kun. Civinsko patarimu pasinaudojau ir, nuvykęs į 
Aigle, buvau vietos klebono mandagiai priimtas to- 
mis pačiomis sąlygomis, kaip ir kun. Civinskas. Jis 


232 


jau mokėjo susikalbėti prancūziškai ir man palengvino 
apsibūti svetingoje klebonijoje. Klebonas šveicaras, 
prancūzų kilmės, turėjo savo klebonijoje keletą sve- 
čių, kurių tarpe viešėjo anglų ritualistų dvasiškis iš 
Londono. Jis, čia atostogaudamas, norėjo pagerinti 
savo prancūzų kalbos mokėjimą. Tarp kitų svečių kle- 
bonijoje buvo jaunas Einsiedeln benediktinų gimnazi- 
jos auklėtinis Zempf, Šveicarijos aukščiausios valdy- 
bos nario sūnus. Klebonijoje turėjo savo kambarį pa- 
rapijos berniukų mokyklos mokytojas, nevedęs vyras. 
šalia klebonijos buvo seselių vienuolių gyvenamasis 
. namas ir parapijos mergaičių mokykla. šiokiomis die- 
nomis apyvakariais, o šventomis beveik visą laiką pa- 
rapijos jaunuomenė susirinkdavo į kiemą ir žaizdavo 
čia kroketą, čia kitus žaidimus, dalyvaujant kuni- 
gams saviškiams ir svečiams. Kai kada ir seserys vie- 
nuolės tame kieme turėdavo savo rekreacijas su para- 
pijos mergaitėmis. Parapijos bažnyčia buvo mūrinė ir 
švari, bet nedidelė. Ji buvo tarsi socialinis parapijos 
centras. 

Ten, toje klebonijoje, išbuvau virš mėnesio. Pir- 
mą sekmadienį man teko laikyti parapijos bažnyčioje 
giedotas mišias. Jose lotyniškus žodžius aš tariau vo- 
kiškai-slavišku būdu, kaip tai daroma Lietuvoje. Po 
pietų patyriau, kad parapijos jaunuomenė juokais 
kartojo “Dominus vobiscum'', bet tas man nepadarė 
įspūdžio. Mišparus laikė pats klebonos. Man buvo pa- 
skirta klaupka presbiterijoje šalia didžiojo altoriaus. 
Man beklūpant, klebonas užgiedojo prancūzišku tari- 
mu “Deus in adiutorium meum intende“. Mane ap- 
ėmė baisus juokas, bet bažnyčioje juoktis negalėjau, 


233 


tad palenkiau galvą, suėmiau veidą rankomis, kad 
žmonės nematytų, kaip mane vargina juokas. Negana 
to: giesmininkai atsakė “Domine, ad adiuvandum me 
festina". Kol tęsėsi mišparai, tol neįmanoma buvo 
melstis dėl juoko. Jį slėpiau visomis jėgomis, kentė- 
damas du priešingu jausmu: didžiausią norą juoktis ir 
tikrą supratimą, kad tai nedoras dalykas. Kai imta 
prancūziškai kalbėti rožančius, juoko pagunda praėjo. 

Šiokiomis dienomis po pusryčių iki pietų išeida- 
vau iš Aiglę miestelio į netolimą kalnelį, apaugusį me- 
džiais, ir ten garsiai skaitydavau prancūziškas knygas, 
kad ausis ir liežuvis priprastų prie tos kalbos garsų. 
"Tą patį darydavau tarp pietų ir vakarienės. Po poros 
savaičių jau galėdavau lengvai suprasti, ką kiti pran- 
cūziškai kalba. Dar kiek laiko praėjus, pajėgiau ir pats 
lėtai papasakoti vieną kitą anekdotą. 

Rugsėjo mėn. pabaigoje nuvykau į St. Maurice 
miestą (Valley kantone), esantį netoli Aigle į pietus. 
Kur iš kalnų į Lemano ežerą įbėga Rhone upė, ten yra 
didelis šv. Maurikijaus vienuolynas, didelė ir graži baž- 
nyčia. Vienuolyno abatas paprastai buvo vyskupas. 
Tais metais vyskupu ir abatu buvo Bė, gimęs netolima- 
me Bex miestelyje. Taigi sakydavo: Monsieur Vabbė 
Bė, nė a Bex, YVabbė de St. Maurice' (Vyskupas Bė, gi- 
męs Bex, šv. Maurikijaus abatas). Apie bažnyčią 
ir vienuolyną aukšti kalnai yra smarkiai fortifikuoti. 
šv. Maurikijaus atlaiduose buvo nepaprastai didelė ir 
graži procesija, kurioje dalyvavo šveicarų kariuomenė 
ir saliutavo atvirieji fortai patrankų šūviais. Žmonės 
man sakė, kad Šveicarijos vakaruose šv. Maurikijaus 
tvirtovė yra moderniškiausiai įrengta, o gamtos są- 


234 


lygos, technikos tobulybei padedant, daro, kad ta tvir- 
tovė yra priešui neprieinama. 

Spalio mėn. pradžioje vynuogės buvo jau nunoku- 
sios ir Aigle apylinkėje buvo “"Vendange" (vynuogių 
rinkimo) iškilmės. Tebeskaitydamas prancūziškas kny- 
gas girioję ant kalnelio, girdėdavau šveicarų karvių 
skambalus žvangant ir įpratau mėgti tą skambėjimą: 
jame buvo kažkas simpatingo. Oras buvo gražus ir šil- 
tas, bet ne karštas. Drauge su kun. Civinsku ir su pa- 
rapijos mokytoju vieną dieną padarėme ekskursiją į 
apylinkės kalnus. Išėjome prieš saulei tekant ir gėrė- 
jomės spalvų pasikeitimu kalnuose, šviesai bedidėjant 
ir spindulių krypčiai besikeičiant, kai saulė kildavo 
kaskart aukščiau. Ta proga teko patirti, kad kalnuose 
tolio išvaizda labai apgaulinga: toli esantieji dalykai 
yra aiškiai matomi ir atrodo lyg būtų artimi. 


ĮSIKŪRIMAS FRIBURGE. CANISIANUM 


Apie spalio 10 d. (1899 m.) atsisveikinau su sim- 
patingais Aigle šveicarais, jau lengvai susikalbėdamas 
prancūziškai, ir grįžau į Friburgą. Apsigyvenau Cani- 
sianum'e. Tai buvo studentų bendrabutis, aukštos trio- 
bos viršutiniuose aukštuose, prie pat šv. Mikalojaus 
gotiškos bažnyčios. šiandien tos triobos jau nėra. Ka- 
dangi ji buvo labai arti vertingos XIII a. bažnyčios, 
tai miestas tą triobą nugriovė, kad bažnyčia būtų 1a- 
biau matoma. Studentų bendrabutis buvo V ir VI aukš- 
te, apačioje buvo arklidės, virš arklidžių bankas. Ben- 
drabučio virtuvę aptarnavo šveicarės vienuolės, kurių 


235 


vienuoliją buvo įkūręs kapucinas tėvas Teodozijus, ir“ 
vienuolija vadinosi šv. Kryžiaus vardu. Jų centras. 
buvo Schwitz kantone prie Keturių Kantonų ežero vie- 
toje, vadinamoje Ingėnbohl. Ta vieta šiek tiek susijusi 
sų lietuviškų moterų vienuolijų atgimimu, ypačiai su 
Šv. Kazimiero ir Vargdienių Seselių vienuolijomis. šv. 
Kryžiaus vienuolija, įkurta XIX a. viduryje, tam am- 
žiui besibaigiant, jau turėjo keletą tūkstančių seserų, 
kurios dirbo trejopą visuomenei naudingą darbą: mer- 
gaičių auklėjimą mokyklose, ligonių aptarnavimą ir 
ruošos bei ūkio tarnybą katalikiškose įstaigose. Ben- 
drabučio vedėjas ir viršininkas buvo kanauninkas Ba- 
dou, kuris puikiai kalbėjo prancūziškai ir vokiškai. 
Bendrabutyję buvo du skyriai: nekunigų, studijuojan-- 
čių bažnytinius mokslus, ir kunigų. Kunigams bendra- 
bučio taisyklės buvo žymiai lengvesnės, kaip nekuni- 
gams. Bendrabučio vedėjui padėjo prefektas, universi- 
teto sekretorius, liuksemburgietis kun. Weyrich. Ku- 
nigai valgydavo skyrium nuo nekunigų ir su jais drau- 
ge visuomet būdavo kan. Badou. Nekunigų valgykloje 
visada būdavo kun. Weyrich. Kunigų valgykloje valgio 
metu nebūdavo skaitymo, o tik malda prieš ir po val- 
gio. Š 
Kunigų skyriuje didžiausias skaičius buvo lietu- 
vių, būtent kun. Juozas Stankevičius, kun. Jonas To- 
toraitis (Norus), kun. Jonas Naujokas. Aš buvau įsi- 
rašęs slapyvardžiu Bernys. Slapyvardžiai buvo reikalin- 
gi tam, kad rusų policija nežinotų, nes visi buvo išleis- 
ti tik gydytis, o ne mokytis, ir tik pusei metų. Vėliau 
atvyko kun. Jurgis Matulevičius, kuris pasirinko sla- 
pyvardį Montvydas. Dar vėliau ten pat apsigyveno 


236 


kun. Antanas Racevičius (iš Mohilevo vyskupijos). 
Ten kartais ilgiau ar trumpiau apsigyvendavo kai ku- 
rie kunigai lenkai, bet aš jų pavardžių jau neatsimenu. 


Tame pačiame bendrabutyje apsigyveno du kuni- 
gai italai: Salvatori, kuris studijavo matematiką ir 
astronomiją, ir kun. Vigne, teologas. Ten pat gyveno 
liuksemburgietis studentas kun. Kaufmann. Pagaliau 
ten pat buvo apsigyvenęs tikras vokietis iš Badeno, ku- 
ris studijavo meno istoriją, pavarde Breig. Po kiek me- 
tų aš jį sutikau Amerikoje St. Francis seminarijos 
rektoriaus pareigose Milwaukee arkivyskupijoje. Į 
Canisianum'ą pas lietuvius dažnai ateidavo Seinų vys- 
kupijos kunigas Kazimieras Matulaitis, kuris studija- 
vo filosofiją, gyvendamas mieste privačiai įsisamdęs. 


BENDRABUČIO TVARKA IR LIETUVIAI 
JAME 


Lietuvių sumanymu buvo sudaryta taisyklė pietų 
ir vakarienės metu nevartoti kitos kalbos, kaip tik 
prancūzų ar vokiečių. Ant stalo būdavo dėžutė: kas 
prasitardavo neleista kalba, į tą dėžutę turėdavo įmes- 
ti 5 santimus. Kada dėžutė būdavo pilna, ją atrakin- 
davo, pinigus išimdavo ir už juos nupirkdavo vyno, 
kurį visi lygiai išgerdavo. Kun. Racevičius nesilaikė 
tos taisyklės ir nepripažino jos reikalo: dažnai kalbin- 
davo draugus kitomis kalbomis, žinoma, ir lietuviškai. 
Mokslo metams pasibaigus, kiti bendrabučio gyvento- 
jai pareiškė kanauninkui pageidavimą, kad kitais 
mokslo metais nebūtų kunigo, nesiderinančio prie 


237 


draugų nustatytos taisyklės. Kun. Racevičius iš tik- 
rųjų negrįžo į Canisianum'ą. Jis apsigyveno kitur. Lie- 
tuviai, gyvenusieji bendrabutyje, kalbos varžymo tai- 
syklę vykdė taipgi ir savo kambariuose. Kartais būda- 
vo sunku jos prisilaikyti, kada dar nemokėjome dvie- 
jų kalbų, o turėdavome kalbėti apie svarbius reikalus. 


Pas mus į bendrabutį ateidavo du lietuviai, gyve- 
nusieji mieste, būtent kun. Juozas Stankevičius, kun. 
Jono Naujoko brolis (juodu buvo vienos motinos, bet 
ne vieno tėvo sūnūs iš Griškabūdžio parapijos). Gavęs 
filosofijos daktaro laipsnį apie 1900 m., grįžo į savo 
vyskupiją, iki 1914 m. kapelionavo Suvalkų gimnazijo- 
je, o I pasaul. karo metu persikėlė į Vilnių ir ten pasi- 
žymėjo savo lietuviška veikla. Kurį laiką jis irgi buvo 
gyvenęs Canisianum'e. Ateidavo į tą bendrabutį ir 
kun. Kazimieras Matulaitis, kuris ilgainiui tapo Lon- 
dono lietuvių šv. Kazimiero parapijos įkūrėju, valdė 
tą parapiją, iki kol liko suparaližuotas. Atsisakęs pa- 
rapijos, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolės 
marijonų vienuolyne. Jo parapiją Londone kurį laiką 
valdė pasauliniai kunigai, bet paskui ji teko marijo- 
nams ir dabar ten yra tos vienuolijos namas. 


MOKSLO PRADŽIA UNIVERSITETE 


Parvykęs iš Aigle, nuėjau pas teologijos fakulteto 
dekaną, pastoralinės teologijos ir sociologijos profeso- 
rių kun. dr. Juozapą Beck, garsų tuomet Šveicarijos 
katalikų veikėją. Radau dekaną breviorių bekalbant. 
Užbaigęs psalmę, jis mandagiai su manim kalbėjo ir 


238 


greitai atliko reikalingus formalumus: įrašė mane į 
teologijos fakultetą. Beveik visi fakulteto profesoriai 
buvo vienuoliai domininkonai, išskyrus du: patį deka- 
ną Beck ir kanonų teisės profesorių Speiser, katalikų 
kunigą, buvusį protestantą, kuriuodu buvo pasauliniai 
kunigai. 

Kanonų teisės kurso man neteko klausyti, nes tą 
kursą buvau išėjęs Petrapilyje ir į Friburgą atvažia- 
vau specializuotis apologetikoje. Man buvo pasakyta, 
kad mokslo laipsnio negausiu, jei neišklausysiu ištiso 
kurso dogmatinės ir moralinės teologijos, dėstomos 
pagal šv. Tomo Akviniečio “Summa Theologica“. Tai- 
gi užsirašiau į tuos kursus. Apologetikai buvo svarbu 
išeiti Šv. Rašto dalykus ir Bažnyčios istoriją, tad pa- 
siėmiau ir tuos objektus. Įdomumo dėlei užsirašiau į 
krikščioniškojo meno kursą, nes tos mokslo šakos ne- 
buvau girdėjęs visai. Dekanas man paaiškino, kad, no- 
rint gerai pasinaudoti fakulteto teikiamu mokslinio 
darbo metodu, reikia naudotis specialiu apologetikos 
seminaru. Paprastąjį apologetikos kursą ir tos mokslo 
šakos seminarą vedė domininkonas Albert Maria 
Weiss, autorius penkių tomų veikalo “Apologie des 
Christentums" (Krikščionybės apologija). Kursas, pa- 
gal universiteto statutą, turėjo būti dėstomas lotyniš- 
kai, o seminaras vedamas vokiškai. Faktinai apologe- 
tikos kursas didumoje buvo taip pat dėstomas vokiš- 
kai su kai kuriais lotyniškais įtarpais. O aš vokiškai 
visai nemokėjau, tad klausiau paskaitų jų nesuprasda- 
mas, gaudydamas iš jų tuos žodžius, kurie dažniau 
pasitaikydavo, o paskui žiūrėdavau į žodyną, ką jie 
reiškia. Tokiu būdu pirmiausia patyriau veiksmažodį 


239 


“finden" ir sužinojau jo pagrindines formas: “fand, 
gefunden''. Paskui ėjo kiti žodžiai, bet jau dabar ne- 
galėčiau atstatyti jų eilės. Lotyniškų ir prancūziškų 
paskaitų klausymas buvo vienas malonumas. Taigi bu- 
vo aišku, kad visas pastangas reikia nukreipti į vo- 
kiečių kalbos išmokimą. Visi Canisianum'o gyventojai 
kunigai buvo gerokai pramokę vokiškai, išskyrus vieną 
Salvatorį. Nusistatęs visomis jėgomis pramokti vokiš- 
kai, aš drąsiai vartodavau tą kalbą, jos nemokėdamas. 
Mano draugai turėdavo daug juoko iš mano vokiškų 
išsitarimų, bet galų gale antrame semestre jau aš su- 
pratau apologetikos kursą. 

Užsirašęs į apologetikos seminarą, patyriau, kad 
jo darbai dar nepradėti. Po kiek laiko atvažiavo į Fri- 
burgą Jurgis Matulevičius, kuris taip pat užsirašė į 
tą seminarą. Tada buvo pagarsinta, kada seminaro 
darbai prasidės. Galima spėlioti, kad profesorius, kol 
tik vieną seminaro dalyvį teturėjo, nenorėjo gaišinti 
sau laiko su juo, bet, kai suėjome į seminariją abu, pro- 
fesorius klausė, ko mudu tikimės iš to seminaro. Mudu 
lotynų kalbos pagalba išaiškinome, kad į Friburgą'at- 
važiavome vien dėl to, kad mudviem reikia išmokti 
apologetikos ir kad prof. Weiss skaitome dabar di- 
džiausiu tos mokslo šakos autoritetu. Ar jis suabejojo 
mudviejų pareiškimu ar kitais sumetimais — faktas, 
kad jis mudviem uždavė iki ateinančio seminaro iš- 
mokti iš Tomo Akviniečio neįmanomai didelį kiekį — 
jei neklystu, 150 puslapių. Mudu kalėme dieną ir nak- 
tį. Atėjo antras seminaras, profesorius užvedė kalbą 
apie tuos dalykus, kuriuos buvo nurodęs išmokti ir, 
tur būt, gavo įspūdžio, kad mudu gana sąžiningai nu- 


240) 


rodytąją veikalo dalį peržiūrėjova. Tada jis ėmė kal- 
bėti apie kai kuriuos keistus psichologinius fenome- 
nus. Iš Mayerio enciklopedijos jis paėmė žodį “Okkul- 
tismus" ir nurodė mudviem tą straipsnį, kaip pavyz- 
dį, kaip galima blogiausiai parašyti apie rašančiam 
visai nežinomą dalyką. Mudviem teko uždavinys įžiū- 
rėti, kas yra okultizmas ir kaip tokius klausimus rei- 
kia gvildenti prieš viešai pasakant savo nuomonę. 


Seminaro kambaryje pasieniais buvo biblioteka, 
o mes trys — profesorius ir mudu studentai — stati 
stovėjome prie stalo. Profesorius klausė manęs, ką 
aš daryčiau, jeigu man reiktų surasti žinių apie tokį 
dalyką. Aš šiaip taip, kad ir nedrąsiai, pareiškiau 
nuomonę, kad turėčiau pirma sužinoti, kas apie tą da- 
lyką parašyta pirma manęs kitų. Profesorius pripaži- 
no, kad taip. “Bet kur tada žiūrėtum?'' — paklausė 
jis. Į tą klausimą aš jau nieko negalėjau atsakyti. Pro- 
fesorius matė, kad aš žiopsau ir tiek. Tada jis sako: 
“Drehen Sie sich um!'' (Apsisukite). Aš nusisukau už- 
pakaliu į profesorių, o veidu į knygų lentyną, bet ne- 
žinojau, ką tas reiškia. “Ar nematai kokios knygos 
lentynoje?" Aš atsakiau matąs XVII a. prancūzo skrip- 
tūristo pavardę ir veikalą, išskaitęs tai iš knygos nu- 
garėlės, neišmanydamas, ką tai reiškia. Profesorius 
tada pasakė: “Jeigu Mayer enciklopedijos straipsnio 
autorius būtų perskaitęs seną prancūzo skriptūristo 
raštą, tai nebūtų galėjęs prirašyti tiek daug niekų ir 
suplakti į krūvą tiek skirtingų sąvokų, kaip tą yra 
padaręs savo straipsnyje". Nuo to laiko man teko pra- 
dėti rankioti ir tvarkyti žinias apie išimtinuosius psi- 


241 


chologinius ir fiziologinius reiškinius. Buvau ketinęs 
iš to sudaryti savo disertacijai temą, bet jos nepara- 
šiau. 


PROFESORIUS ALBERT MARIA WEISS 


Tarp vokiečių teologų tėvas Albert Maria Weiss 
buvo priskaitomas prie tų, kurie parašė daug ir svar- 
bių tikybinių veikalų labai gražia vokiečių kalba. Jis 
yra paskutinis didžiųjų vokiečių krikščionijos apolo- 
getikų eilėje. Jo apologetikos sistema yra veikiau 
apologetinė, negu pozityvi fundamentalinės teologijos 
sistema. Kleutgeno ir Hettingerio mintis buvo: taip 
logiškai išdirbti apreikštojo tikybos mokslo gamtiniai 
-protinius pagrindus, kad iš to susidarytų viena il- 
ga silogizmų eilė, kuri galutinai sudarytų pagrindą 
pareisai priimti apreikštąsias dogmatines tiesas ir do- 
rovės antgamtinius dėsnius. Weiss savo gausiais ir 
vertingais veikalais neprisidėjo ir nemanė prisidėti 
prie tos sistemos išdirbimo. Jis tikybos pripažinimą 
stato tiesiog ant antgamtinės Dievo malonės, pripažin- 
damas tik antraeilę vertę protiniam ir gamtiniu bū- 
du ištobulintam tikėjimo pagrindų apdirbimui, Tėvo 
Weiss (nota bene: vokiečio) sistemą toliau ir griež- 
čiau tęsia prancūzas, taip pat  domininkonas, tėvas 
Garrigou-Lagrange. šiandien ta sistema yra tiek įsi- 
galėjusi, jog ji nustelbė Kleutgen'o ir Hettingerio me- 
todą. Nemažai prie to prisidėjo pertoli nužengusios 
radikalinės modernizmo išvados, ne visai teisingai pri- 
segtos prie Kleutgen'o ir Hettingerio minčių. Reikėjo 


242 


neužmiršti, kad tos mintys yra pasireiškusios Vatika- 
no santarybos (1870 m.) nutarimuose, paremtuose šv. 
Povilo žodžiais: “Credere enim oportet accedentem 
ad Deum guia est" (Tam, kuris artinasi į Dievą, reikia 
tikėti, kad jis yra". Žyd. XI, 6). 


Aš ne visai esu tėvo Weiss sistemos ištikimas 
mokinys, nors savo mokytoją labai gerbiu ir brangi- 
nu. Jis buvo nepaprastos vertės žmogus. Studijuoda- 
mas Friburge, naudojaus juo, kaip savo nuodėmklau- 
siu. Profesoriaudamas universitete, jis gyveno atsi- 
skyrėlio gyvenimą; atlikinėdamas universitetinį dar- 
bą, visą laiką paskirdavo veikalams gaminti, kurių 
parašė labai daug. Poilsiui jis išeidavo pasivaikščioti, 
bet visada ne vienas, o žiūrint į jo veidą, būdavo ma- 
tyti susitelkimas. Yra pagrindo spėlioti, kad jis nuo- 
lat mintydavo esąs Dievo akivaizdoje. Jis buvo vidu- 
tiniškai aukšto ūgio, liesas, gana malonios veido iš- 
raiškos. Iš jo žodžių, kuriuos teko girdėti lankant se- 
minarą, žinia, kad jis buvo gydytojo sūnus, turėjo di- 
delį būrį brolių ir seserų. Jo šeimoje dar buvo du tėvo 
įsūnyti našlaičiai (berniukas ir mergaitė), nors ir sa- 
vųjų vaikų būta nemažai. Iš profesoriaus Weiss žodžių 
žinia, kad jo tėvas buvo tikintis ir savo tikėjimu gyve- 
nantis gydytojas, kuris labai rūpinosi sekti naujuo- 
sius medicinos mokslus ir dėl to buvo bebandąs prak- 
tikuoti spiritizmą, kad pasitarnautų savo pacientams. 
Bet tą priemonę pametė, įsitikinęs, jog ji daugiau 
sveikatai kenkia, o tikros naudos nedaro. Weiss kilme 
buvo bavaras. Tėvas Albert Maria Weiss mirė tame 


243 


"1 


pačiame Friburge išbuvęs profesorium virš 100 se- 
mestrų.* | 


KITI PROFESORIAI 


Mokslo reikalais man teko naudotis jauno, bet 
jau pagarsėjusio mokslininko, čeko Zapletal patari- 
mais. Jis dėstė šv. Rašto Senąjį Testamentą ir heb- 
rajų kalbą. Jo vadovaujamas, aš trečių kartu perėjau 
hebrajų kalbos gramatiką, pasinaudodamas tuo pačiu 
Kaulen vadovėliu. Mokiausi trečią kartą dėl to, kad 
du kartu mokytąsi dalyką buvau užmiršęs. Galima 
kalbėti apie mano gabumus, bet, žinant šį faktą, gali- 
ma jais suabejoti. "2 


Zapletal buvo pačiame vyriško amžiaus gerume. 
Jo veidas buvo nepaprastai gražus. Jis nešiojo suply- 
šusį, bet rūpestingai ir gerai sulopytą abitą. Aš įtar- 
davau domininkonų vienuolyno ekonomą, kad gra- 
žiam, iškalbingam, pagarsėjusiam  vienuoliui tyčia 
duodavo suplyšusį rūbą nešioti. Iš Zapletal paskaitų 
aš išmokau šv. Rašto kritikos ir kitų skriptūristikos 
mokslinių metodų. Keisto įspūdžio patyriau parvažia- 
vęs iš Friburgo, besikalbėdamas su vyskupu Bara- 
nausku, kuris tuomet vertė šv. Raštą į lietuvių kal- 
bą, nes aiškiai pamačiau, kad garbingasis “Anykščių 


* Albert Maria Weiss, gimęs 1844 m. Bavarijoje, kunigu 
įšv. 1867, baigęs Muencheno universitetą, profesoriavo Fre'singo 
kunigų seminarijoje. Į domininkonus įstojo 1876 Graze. Freiburge 
profesorium išbuvo 1890-1919. Mirė 1925 m. Red. 


244 


Šilelio" autorius yra keliasdešimt metų atsilikęs nuo 
skriptūristinio mokslo pažangos. 

Tekdavo man su prof. Zapletal ir pasiginčyti. Jis 
žinojo, kad aš neketinu būti skriptūristu, o tik funda- 
mentalinės teologijos specialistu, ir jis man teikdavo 
visokios moralinės pagalbos. Nesigailėdavo laiko šne- 
kėti su manim ne tik skriptūristikos klausimais semi- 
narui skirtu laiku, bet ir šiaip gana dažnai ir ilgai. 
Pats stambusis ginčo objektas buvo arabų kalba. Man 
rodėsi, kad tos kalbos man visai nereikia mokytis, nes 
šv. Rašto istorija su ta kalba susisiekia tik labai vė- 
lai, ir dėlto šv. Rašto tekstą galima nustatyti be ara- 
bų kalbos, į kurią jis buvo išverstas jau viduramžiams 
įpusėjus. Profesorius man įrodinėjo, kad aš negalėsiu 
būti ne tik skriptūristas, kaip reikiant, bet nė funda- 
mentalistas, nes į fundamentalinę teologiją įeina ke- 
letas Šv. Rašto vietų, kurios žydų kalboje (atseit ori- 
ginale) yra neaiškios, ir jų prasmės negalima supras- 
ti nei iš konteksto, nei iš Šv. Rašte vartotos hebrajų 
kalbos, o reikia griebtis artimos kalbos, kokia kaip 
tik yra arabų kalba. Ji hebrajų kalbai yra artimiausia. 
Aš sakydavau, kad neaiškių vietų prasmei nustatyti 
kaimynų kalba yra pavojinga priemonė, nes žinia, 
kad žodis, eidamas iš vienos kalbos į kitą, pasilaiky- 
damas savo garsą, pakeičia prasmę. Aš įrodinėdavau 
profesoriaus pažiūrą tuo, kad lietuviškas žodis “žėd- 
nas", reiškia, kiekvienas, yra paimtas iš lenkų kalbos, 
kurioje jis turi išvaizdą “žaden“ ir visai priešingą 
prasmę — nė vienas. Abiejų tautų kaimynai rusai tu- 
ri žodį “žadnyj", kuris labai panašus į “žėdnas"? ir 
“žaden", o turi reikšmę, nieko bendro su anom dviem 


245 


neturinčią, nes reiškia godų. Profesorius nepripažino 
šito mano protavimo. Jis pabrėždavo, kad mano nuro- 
dytas pavojus reikia imti dėmesin, bet, jo neužmirš- 
tant, yra naudos mokslininkui, ieškančiam nesupran- 
tamo žodžio prasmės. Profesorius pripažindavo, kad 
iš tautos į tautą eidamas žodis pakeičia prasmę. Jis 
pats čekas man sakydavo pavyzdį, kad slavų žodis 
“paliec'"' reiškia pirštą, o čekų kalboje tas pats žodis 
reiškia nykštį. Tiesa, nykštys ir pirštas nėra visai tas 
pats, bet tai yra siūlo galas, kuris mokslininką priveda 
prie kamuolio, pavartojant kitas kritikos priemones. 

Galų gale, kad ir ne visai įtikintas profesoriaus 
išvedžiojimais, ryžausi imtis sunkios naštos ir mokytis 
arabų kalbos. Maniau: žiūrėsim, kaip man seksis. Jei- 
gu matysiu neturįs naudos, nevaikščiosių į paskaitas. 
"Tuo tarpu įsirašiau į arabų kalbos kursą, kurį dėstė 
prof. Hubert Grimm. Paskirtu laiku nuėjau į nurody- 
tąją auditoriją ir turėjau matyti, kad ir šveicarai vė- 
linasi į paskaitas. Besibaigiant “Akademisches Vier- 
tel" (akademinis ketvirtis valandos — leistinas pavė- 
luoti laikas), į auditoriją įėjo vienas jaunas vyras, kurį - 
aš priskaičiau prie studentų, bet pasirodė, kad tai 
profesorius. Jis man pasakė, kad, jeigu aš kada nega- 
lėsiu ateiti į paskaitą, parašyčiau profesoriui atvirutę, 
kad jis negaišuotų. Paaiškėjo, kad aš buvau vieninte- 
lis to kurso studentas, ir kad išnyko galimybė paskai- 
tas praleidinėti, profesoriui nepastebint. 

Prasidėjo tikrasis darbas — dvi pamokos savai- 
tėje. Per semestrą reikia išeiti visą gramatiką. Nusi- 
pirkau gerą, profesoriaus patartą, vadovėlį. Vienai pa- 
mokai paruošti reikėdavo keturiolikos ir daugiau va- 


246 


landų, atliekant kitus uždavinius ir rašant disertaciją. 
Gramatiką vistik perėjau. Ezzaminų nebuvo, nes kas- 
dien su profesorium apdirbinėdavom paskirtuosius už- 
davinius. Bet dėl to pakriko mano nervai. Vieną kar- 
tą linksmai šnekučiavau su savo draugais Canisia- 
num'e. Gatve ėjo pučiamųjų instrumentų orkestras, ir 
aš ėmiau verkti, nors nebuvo jokios priežasties liūdė- 
ti. Nuo to laiko dažnai ašaros man ima riedėti be jo- 
kios priežasties, kad ir priešinasi mano mintis ir va- 
lia. Negaliu pasakyti, kad būčiau daug pasinaudo- 
jęs arabų kalba virš to, kad galėdavau pasigirti jos 
kitados mokęsis. 


Daug tekdavo turėti pasikalbėjimų su Naujojo 
Įstatymo profesorium Rose, prancūzų domininkonu. 
Antrais mano studijų metais Friburge jis buvo teolo- 
gijos fakulteto dekanas. Iš jo patyriau kai kurių ver- 
tingų pastabų apie asmenis, minimus Naujajame Įsta- 
tyme, ir apie jų psichologiją. Vieną dalyką atsimenu 
girdėjęs iš prof. Rose: jis sakė, kad Judas, imdamas 
pinigus iš Sinedriono už savo Mokytojo išdavimą, ma- 
nęs prigaunąs farisiejus, nes keletą kartų matęs, kaip 
Jėzus išnykdavo, kai jį norėdavo suimti. Tad galvojo, 
kad ir šiuo atveju, kai Sinedriono tarnai apniks Jėzų, 
Jis išnyks, jie liks tuščiomis rankomis, o trisdešimt 
sidabrinių paliks Judo kišenėje. Manau, kad ši pastaba 
yra visai teisinga, nes, į ją atsižvelgiant, suprantama 
Judo savižudystė. Prof. Rose yra parašęs keletą vei- 
kalėlių apie atskiras Evangelijas, bet jis jau seniai 
išnyko iš mokslinio horizonto, ir aš nežinau, kas su 
juo atsitiko. 


247 


Bažnyčios istorijos buvo du profesoriai: prancū- 
zas domininkonas Mandonnėt ir P. Kirsch. Tėvui Man- 
donnet tuojau pasisakiau atvykęs į Friburgą speciali- 
zuotis apologetikoje; pridėjau, kad žinau, jog stam- 
biausias krikčionijos įrodymas iš istorijos yra pati jos 
istorija. Profesorius mane įspėjo, kad ne pergreit Baž- 
nyčios gyvenime matyčiau stebuklų ir antgamtinių 
dalykų. Tačiau jis rimtai pareiškė, kad Bažnyčios gy- 
venimas yra ypatingų būdu Dievo Apvaizdos ir Šv. 
Dvasios veikimu tvarkomas. Po to pusiau juokais jis 
pridėjo: “Žiūrėk, — sako, — Bažnyčią įkūrė žydai, 
tvarko klebonai, vadovauja italai: ir ji dar iki šiol ne- 
sugriuvo. Jeigu tai nevadini stebuklu, tai nežinau, ko- 
kio didesnio stebuklo dar galima norėti. Reikėjo pri- 
pažinti, kad profesorius buvo sumanus, jo paskaitos 
būdavo labai įdomios, jo erudicija plati, o žinios ir 
mintys gilios. Tuomet buvo spausdinamas jo veikalas 
“Siger de Brabant'', kuris sudarė autoriui garbę, įneš- 
damas daug naujos šviesos į viduramžių protinių 
krypčių sritį. Dažnai jis prajuokindavo savo klausy- 
tojus, bet jo dėstymas buvo rimtas, aiškus ir naudin- 
gas. Istorinių tyrinėjimų metodą jis žinojo kuo ge- 
riausiai, jį vartodavo savo veikaluose ir mokė jo savo 
studentus. 

Antrasis Bažnyčios istorijos profesorius buvo 
Kirsch. Aš klausydavau abiejų profesorių paskaitų, 
jei jos nesupuldavo kartu. Kai palyginu su Petrapilio 
akademija, tai Friburgas moksle daug aukščiau sto- 
vėjo. Kirsch, šalia Bažnyčios istorijos, dar dėstė krikš- 
čioniškojo meno istoriją, bet šitą dalyką jis skelbė 
prancūziškai. Kai kurios šio dalyko paskaitos supulda- 


248 


vo su kitomis privalomomis, tad kurso negalėjau re- 
guliariai sekti. Bet Kirsch buvo tiek geras, kad man 
duodavo savo paskaitų rankraštį, ir aš tokiu būdu 
neturėjau nuostolio, neišklausęs gyvo žodžio. Bažny- 
čios istorijoje Kirsch pasižymėjo tuo, kad parengė 
tobulą Hergenroether'io “Handbuch d. allgemeinen 
Kirchengeschichte“ laidą, įtraukdamas be galo daug 
mokslinės naujos medžiagos, pasirodžiusios Hergen- 
roetheriui mirus 1890 m., ištaisydamas pasenusias pa- 
žiūras ir į bibliografiją įtraukdamas viską iki pasku- 
tinių laikų. Ilgainiui Kirsch atsidėjo krikščionių ar- 
cheologijai, 1925 m. tapo popiežiškojo Archeologijos 
Instituto rektorium Romoje ir mirė sulaukęs labai ilgo 
amžiaus.* 

Mažiau teko turėti ryšių su kitais teologijos pro- 
fesoriais. Bendras dalykas buvo tas, kad jie visi be 
išimties stovėjo savo dienų mokslo aukštumoje ir ne- 
sigailėdavo savo laiko pasikalbėti su studentais, no- 
rinčiais iš jų patirti, kokiu būdu jaunas žmogus gali 
pakilti mokslo srityje. Čia reikia paminėti du ypatin- 
gai svarbiu dėstytoju: ispaną Del Prado ir prancūzą 
Berthier. Juodu dėstė, geriau sakant, komentavo šv. 
Tomo Akviniečio “Summa Theologica'' (juodu abu do- 
mininkonai). Berthier komentavo antrąją tos “Sum- 
mos“ dalį (prima ir secunda secundae), o Del Prado 
— pirmąją, trečiąją ir papildymus. Studentai buvo lin- 
kę pašiepti prof. Del Prado, pripažindami jam nepa- 


* Johann Peter Kirsch gimė 1861 m. Liuksemburge, mirė Ro- 
moje 1941 m. 1890-1932 Friburgo universitete paleontologijos ir 
krikšč. archeologijos profesorius. Red. 


249 


prastą, genialų žinojimą tų problemų, kurias Tomas 
Akvinietis buvo pateikęs savo “Summoje". Studen- 
tams rodėsi, kad, taip paskendus tomistikoje, neįma- 
noma turėti šiokios tokios nuomonės apie modernų 
gyvenimą ir jo pažangą. Profesoriaus elgesys duoda- 
vo šiokio tokio pagrindo toms studentiškoms spėlio- 
nėms. Kalbėdamas breviorių, Del Prado užsitraukdavo 
ant savo galvos gaubtuvą (kapišoną) ir atrodydavo 
kaip ne šio pasaulio būtybė. Rašydamas nusišluosty- 
davo plunksną į savo baltą abitą ant šlaunies ir, ei- 
damas į universitetą, kad kas nematytų suteršto abi- 
to, užsitraukdavo juodą viršutinį ploščių. Tik apsirik- 
davo: rašaluota vieta buvo dešinėje, o ploščium pri- 
dengdavo kairę pusę. Man klausant Del Prado paskai- 
tų, antraisiais mokslo metais mirė profesoriaus mo- 
tina. Jis išvažiavo į jos laidotuves į Ispaniją. Nesant 
paskaitų, studentai juokavo, kaip profesorius galėjęs 
važiuoti traukiniu, kadangi jį velkąs velnias... Po 
laidotuvių profesorius sugrįžo, ir visi šaipęsi, nuleidę 
nosis, stebėjosi, kad profesorius daug geriau už juos 
žino paskutinius gamtos mokslų rezultatus. Žinoma, 
pasaka apie velnią, traukiantį traukinį, jau nebegalėjo 
būti kartojama universitete. 


Berthier dėstė moralinę šv. Tomo teologijos dalį. 
Jo paskaitos nepasižymėjo originalumu, bet jis buvo 
nepaprastas meno dalykų žinovas, italų literatūros 
mėgėjas ir pats giliausias Dantės veikalo “La Divina 
Comedia'' tyrinėtojas. Pusiau juokais Friburgas kal- 
bėjo prancūziškai: “Le plus grande dantiste du monde 
c'est le pėre Berthier'' (Didžiausias pasaulio dentistas 
yra tėvas Berthier). Berthier labai daug reiškė Fri- 


250 


burgo visuomenės prancūziškoje dalyje. Jis buvo labai 
pageidaujamas svečias visuomenės ir miesto susirin- 
kimuose. Jo didelis meno žinojimas, susijęs su plačiu 
ir giliu teologijos mokslu, darė naudingos ir stiprios 
įtakos į tą visuomenę. Menininkai jį ypatingai mėg- 
davo. Vienas tapytojas padarė jo portretą labai ryškų, 
iš kurio matyti profesoriaus psichologijos stiprumas.* 

Iš teologijos profesorių dar tenka paminėti Sak- 
sonijos karaliaus brolį Max von Sachsen, pasaulinį 
kunigą. 1900 metų rudenį aš pasivėlinau grįžti į uni- 
versitetą, nes buvau Grindelwalde kalnuose. Jau buvo 
lapkričio mėnuo. Iš dekano patyriau, kad, norėdamas 
gauti mokslo laipsnį, turiu išklausyti dar vieną kursą, 
kurio nebuvau išklausęs Petrapilio akademijoje, būtent 
kanonų teisės šaltinių kursą. Aš įrodinėjau, kad tas 
kursas nieko bendro neturi su mano pasirinktąja spe- 
cialybe, bet dekanas sakė, kad tas kursas yra būtinai 
reikalingas mokslo laipsniui gauti. Tą kursą dėstė 
naujai paskirtas profesorius Max von Sachsen. Užsi- 
rašiau į tą kursą. 

Friburgas yra nedidelis miestas: tuomet turėjo 
25,000 gyventojų. Sugrįžęs po atostogų, miesto gatvėje 
sutikau iki tol nematytą katalikų kunigą, ant ilgos 
sutanos vilkintį trumpą paltą. Tai buvo ženklas, kad 
jis vokietis. Kadangi jis buvo jaunas, tai pamaniau, 
kad yra studentas iš mūsų fakulteto, bet dar iki šiol 
nematytas. Susitikdamas su manim, jis pirmas nu- 


* Joachim Berthier gimė 1847 m., 1872 m. įstojo į dominin- 
konus. Friburgo universitete profesoriavo 1890-1905 m. Mirė Fri- 
burge 1924 m. Red. 


251 


siimdavo kepurę.. Aš maloniai atsakydavau jam tuo 
pačiu, manydamas, kad tai yra nepaprastas vokietis 
teologas, nes gerbia už save vyresnį kunigą... 

Buvo drėgna lapkričio mėn. diena, kada pirmą 
kartą nuėjau į auditoriją, kur turėjo būti kanonų tei- 
sės šaltinių paskaita. Susirinkę į paskaitą teologai ir 
aš sukabinome savo paltus ant vagių prie auditorijos 
sienos. Mano pastebėtasis mandagusis teologas, atėjęs 
į tą pačią auditoriją, savo palto nepasikabino prie sie- 
nos, bet ėjo per auditoriją stačiai prie katedros. Aš 
pamaniau, kad jis nežino fakulteto įpročių. Priėjęs 
prie katedros, jis savo paltą pasikabino ant vagio, 
skirto profesoriui. Aš vėl pamaniau, kad jis užaušėlis. 
Tuo tarpu jis persižegnojo, labai plačiu mostu dėda- 
mas ranką ant savęs, ir vokiškai tarė lotyniškus žeg- 
nonės žodžius. Nejaugi jis profesorius — pamaniau. 
Sukalbėjęs įprastąją maldelę į šv. Dvasią, jis atsisė- 
do į katedrą ir lotyniškai ėmė dėstyti kaip tik kanonų 
teisės šaltinių istoriją. Man atrodė keistoka, kad aš 
save stačiau aukščiau už profesorių — karalaitį. Po 
paskaitos nunešiau jam pasirašyti savo studentiškąją - 
paskaitų knygutę, kurion jis pasirašė: Max von Sach- 
sen". Jo pabraiža buvo toli gražu ne kaligrafiška. Pa- 
sibaigus kursui, pasirašė lygiai taip pat. Egzaminas 
buvo lengvas, bet aš jau žinojau, su kuo turiu reikalą. 
Tas jaunutis profesorius gyveno savo pasisamdytuose 
namuose, į kuriuos rinkdavosi visokių rūšių vargšai. 
Buvo sakoma, kad jis, gaudamas iš universiteto algos 
200 frankų į mėnesį, vargšams per mėnesį išdalindavęs 
25,000 frankų. Buvo kalbama, kad ta jo labdarybė 
turinti ir neigiamų pusių, nes buvo atsiradę tokių, 


252 


kurie eidavę pas kun. Max išpažinties, pasisakydavę 
padarę skriaudos artimui ir neturį iš ko atsiteisti. Nuo- 
dėmklausis duodavęs tiek, kiek anas sakydavo, kad tik 
baimės. 

Kunigaikštis Max von Sachsen gerai mokėjo daug 
kalbų. Friburgo kunigai, turėdami sakyti pamokslus, 
kreipdavosi į jį, kad už juos pasakytų pamokslą. Tuo 
pasinaudodavo pirmiausia universiteto profesoriai ku- 
nigai, kurių pareiga buvo sekmadieniais sakyti pa- 
mokslus universiteto bažnyčioje studentams. Dar dau- 
giau pasinaudodavo kiti. 

Ilgainiui kun. Max paliovė profesoriauti Friburge, 
persikėlė į Londoną ir tenai aptarnavo dvasinius įvai- 
rių tautų ir kalbų reikalus. Paskui jis ėmė specializuo- 
tis rytų apeigų klausimuose. Parašė veikalų, bet juo- 
se dėstė pažiūras, kurios neatitiko katalikų Bažnyčios 
aukštųjų asmenų nuomones ir dėl to turėjo nemalonu- 
mų. Tuose dalykuose pasireiškė jo nepakankamas teo- 
logijos pažinimas. Jo klaidos buvo tikros klaidos. Man 
teko su juo susitikti keletą metų vėliau, kai jis, atvy- 
kęs į Petrapilį, apsistojo prie šv. Kotrynos bažnyčios 
ir lankėsi pas carą Mikalojų II. Tuomet aš nuėjau pa- 
reikšti savo pagarbą buvusiam savo profesoriui. 

Dar paminėtini du profesoriai, su kuriais aš be- 
veik neturėjau reikalų, tai du domininkonai: tėvas 
Fey ir tėvas Allo. Pirmasis dėstė teologijos sistemą 
studentams, nesiruošiantiems gauti mokslo laipsnio ir 
atleistiems nuo paskaitų, komentavusių šv. Tomo 
“Summa Theologica“. Tėvas Allo atvyko į Friburgą 
visai jaunas, man jau išlaikius doktorato egzaminus. 


253 


Jis buvo prancūzas ir pagarsėjęs parašęs gan greit 
geriausią veikalą apie šv. Jono Apreiškimą (Apoka- 
lipsę). Neilgai profesoriavęs, jis tapo “"Magister Sac- 
ri Palatii Vaticani"' (Popiežiaus Rūmų teologų) ir 
jaunas mirė. 

Neturėjau santykių nė su vengrų domininkonų, 
kuris dėstė filosofiją. Jis buvo domininkonų vienuolyno 
Friburge ekonomas ir viršininkas. Neužmiršiu vieno 
anekdoto: tas tėvas buvo gana nutukęs ir storas. Vie- 
ną kartą, prieš jam pradedant paskaitą, studentai ne- 
pastebėjo, kad jis jau arti auditorijos, ir garsiai šūk- 
telėjo, pavadindami jį “Fass"' (bačka). Jis čia pat įėjo 
į auditoriją, sukalbėjo maldą, kaip paprastai, ir, prieš 
pradėdamas paskaitą, garsiai paklausė: ““Wissen Sie, 
was fuer Unterschied zwischen mir un Fass ist?" (Ar 
žinote, koks yra skirtumas tarp manęs ir bačkos?). 
Studentai tylėjo. Tada atsakė pats profesorius: “Der 
Fass ist von den Reifen umgegeben, und ich von den 
Unreifen" (Bačka yra apsupta lankais, o aš nesu- 
brendėliais). Studentai paplojo. 

Dar buvo vienas domininkonas šveicaras Manser, 
kuris dėstė filosofiją, bet aš jo paskaitų neklausiau. 
Man baigus universitetą, į jį atėjo jaunas profesorius 
olandas ar flamandas, kuris ypatingai pasižymėjo 
psichologijos srityje, bet jo pavardės neprisimenu. 

Mūsų teologų santykiai su kitų fakultetų profe- 
soriais buvo gana žymūs. Mat, pasauliniai profesoriai 
sekmadieniais po pietų skaitydavo universiteto di- 
džiojoje salėje pasaulėžiūrines paskaitas, gvildendami 
savo specialybės problemas. Beveik visos tos paskaitos 
buvo įdomios, į jas susirinkdavo iš miesto ne tik stu- 


254 


dentai, bet ir šiaip inteligentai vyrai ir moterys. Prof. 
Wistenneger, botanikas, skaitė paskaitą apie mintį, 
pasireiškiančią augalų anatomijoje ir jų gyvenime. 
Astronomas prof. Daniels skaitė paskaitą apie dan- 
gaus trianguliaciją ir ją užbaigė pareikšdamas, kad 
pasaulio tarpplanetinių erdvių didumas liudija neap- 
sakomą pasaulio Sutverėjo išmintį ir didybę. Visa au- 
ditorija tos paskaitos labai atidžiai klausė ir entu- 
ziastiškai plojo jai pasibaigus. Fiziologas prof. Ar- 
thus skaitė paskaitą apie mikroorganizmus, jų suke- 
liamas ligas. Daug naudingų paskaitų iš higienos sri- 
ties buvo toje paskaitoje. Arthus kelerius metus buvo 
Friburge, paskui perėjo į Pasteur institutą Paryžiuje. 
Geografas prof. Bruhns, prancūzas, sukūrė naują 
mokslo šaką — antropogeografiją, kuri išgarsino jo 
vardą, ypač Prancūzijoje. 

Keistokas buvo matematikos prof. Lerch, kuris 
studentų neprisileisdavo per kelis žingsnius nuo savęs, 
kad jo turimas mikroorganizmų skaičius nepadidėtų. 
Jis viešų paskaitų neskaitė, bet stebėtina, kad jo pa- 
skaitų klausydavo ir jas suprasdavo studentai, nemo- 
ką dėstomosios vokiečių kalbos. Profesorius tik skai- 
čius rašydavo ant lentos. Kas galėjo suprasti aukšto- 
sios matematikos problemas, tas iš tų skaičių atspė- 
davo, ką profesorius nori pasakyti. Tarp kitų, aukš- 
čiau minėtas italas Salvatori, nemokėdamas vokiškai, 
lengvai suprasdavo prof. Lerch paskaitas ir jomis nau- 
dodavosi. Toks metodas, žinoma, netiko viešoms pa- 
saulėžiūrinėms paskaitoms. Kiek atsimenu, geri ir įdo- 
mūs prelegentai buvo geologas Girard, prancūzų lite- 
ratūros profesorius Michaud, šveicarų istorijos profe- 


255 


sorius Reihardt, juristas šveicaras Buchi, organinės 
chemijos profesorius lenkas Zwierzyna, kuris nemokė- 
jo ištarti savo pavardės ir sakydavo “Cvircyna", nes 
buvo jau suvokietėjęs. Romos teisės profesorius Ko- 
schembar - Lyskowski šiek tiek suprato lenkiškai, bet 
paskui užsidėjo sau pareigą lenkiškai gerai išmokti, 
ką ir padarė. Atgaivinęs savo lenkišką patriotizmą, 
jis perėjo profesoriauti į Lvovą. Pats karščiausias len- 
kas profesorius, lenkų ir slavų literatūros dėstytojas, 
buvo Josef Kallenbach, nuoširdus ir veiklus katalikas. 
Jo paskaitos pasižymėjo ne tik giliu dalyko žinojimu, 
bet ir ypatingai kilnia dvasia, kuri paskaitose išryš- 
kindavo autoriaus nuopelnus idealo tarnyboje arba nu- 
tolimą nuo tos tarnybos. Jo klausytojai kunigai saky- 
davo, kad Kallenbacho paskaitos iš literatūros nau- 
dingai atstoja dvasinį - asketinį apmąstymą. Nelengva 
buvo prof. Kallenbachui išmaitinti savo šeimą, nes 
profesoriaus alga buvo mažoka, o šeima didėjo kas 
metai. 


LIETUVIŲ IR LENKŲ SANTYKIAI 


Susidarius atskirai lietuvių studentų korporacijai, 
kilo klausimas, kokių spalvų vėliavą ta korporacija 
nešios. Kallenbachas sakė, kad Lietuvos ir Lenkijos 
vėliava yra vienokia: balta ir raudona. Kun. Matulai- 
tis griežtai reiškė nuomonę, kad lietuvių vėliavos spal- 
va yra kitokia, remdamasis Basanavičiaus pažiūro- 
mis. Lietuviai studentai stojo drauge su kun. Matu- 
laičiu. Ginčas pasidarė aštrus. Tuo tarpu pasitaikė į 


256 


Friburgą užvažiuoti Romoje gyvenančiam prelatui 
Skirmuntui. Kallenbachas nusiskundė jam lietuvių 
studentų separatizmu ir radikalizmu. Važiuodamas į 
tėviškę Vilniaus vyskupijoje, prel. Skirmuntas kaž- 
kur, Seinuose ar kur kitur, susitiko sų vysk. Baranaus- 
ku ir jam pasakė, kad beveik visi kunigai lietuviai 
Friburge iš Seinų vyskupijos yra baisūs neklaužados. 
Vysk. Baranauskas, be mažiausios abejonės, įtikėjo 
prel. Skirmunto žodžiais ir savo kapelionui Juozui 
Laukaičiui liepė parašyti į Friburgą griežtą įsakymą 
lietuviams laikytis išvien su lenkais ir nekelti ginčų. 
Laukaitis tą raštą atsiuntė man. Aš jį paskaičiau ki- 
tiems. Na, paskaitėme, patylėjome ir neprieštaravo- 
me. Vėliava jau buvo padaryta su lietuvišku parašu 
ir nelenkiškomis spalvomis. Kokios jos buvo, dabar 
neatsimenu. Vėliava ir korporacija jau buvo užregist- 
ruota universiteto raštinėje ir vėliavos nekeitėme. 

Ilgainiui santykiai su Kallenbachų šiek tiek pa- 
sitaisė, bet pasitaikė vienas nemalonus incidentas. 
Neatsimenu kuriam: kun. Matulaičiui ar kun. Stanke- 
vičiui laikant egzaminus iš filosofijos, egzaminų ko- 
misijos narys Kallenbach, egzaminuodamas iš savo 
dėstomojo dalyko, tiek jaudinosi, jog kiti komisijos 
nariai pareiškė jam nepasitikėjimą (Misstrauens vo- 
tum). Mokslo metams pasibaigus, prof. Kallenbach 
perėjo į Lvovo universitetą, o jo vietą universitete 
užėmė jaunas profesorius Dworzycki. 

Teisių fakultete, šalia Koschembach-Lyskowski, 
buvo dar profesorius Kostanecki, kuris dėstė sociolo- 
giją. Lietuviai neturėjo su juo jokių ginčų. Kun. Ju- 
saitis lankė jo paskaitas ir pas jį laikė egzaminus. 


257 


Žymiausias. lenkas Friburgo universitete buvo fi- 
zikas Kowalski. Jo sumanumu, darbštumu ir nuopel- 
nais universitetas įsigijo gamtos fakultetą. Visas da- 
lykas pasidarė tuo būdu, kad kantonui priklausantieji 
vandenų ir kalnų plotai seniau buvo menkai naudoja- 
mi. Prof. Kowalski sudarė planą elektrifikuoti vande- 
nis, iš elektros imti jėgą pramonei, panaudo:i atitin- 
kamu būdu kalnuose esančias girias, padidinti girio- 
mis apželdintąjį plotą ir gautą iš tų pagerinimų pelną 
didele dalimi panaudoti gamtos fakulteto reikalams. 
Apie kilometras nuo miesto buvo tuščias plotas, kurį 
kantono vyriausybė paskyrė gamtos fakultetui. Ta 
vieta vadinosi Perolles. Iš pirmųjų pelnytų sumų ten 
buvo pastatytos fakultetui reikalingos triobos. Arti- 
moji elektros gaminimo stotis ant upės savo kabelius 
pakreipė į fakulteto triobą, iš kurios tie kabeliai ėjo 
savo skirtiems tikslams tolyn, atitarnavę fakulteto 
mokslinio darbo tikslams. Ta pati elektra buvo pavar- 
tota ir tramvajui, kuris, perėjęs miestą, pasiekdavo ir 
Perolles. Prof. Kowalskio asistentas 1901 m. buvo 
jaunas Moscicki, būsimasis Lenkijos prezidentas. 


Gerai buvo įrengtos laboratorijos chemijai, ku- 
rioms medžiagas apmokėdavo kantonas, nereikalau- 
damas atlyginimo penkiolikai studentų. Fizikos kabi- 
netas buvo įrengtas gausiai ir gerai, ypatingai bran- 
gus buvo precizijos laikrodis, nekalbant apie įvairius 
elektros įtaisymus. Man esant Friburge, pasitaikė įvy- 
kis, kuris baigėsi laimingai, bet galėjęs baig:is mirti- 
mi. Būrys studentų iš elektros gaminimo stoties prie 
Saanę upės per mažą tunelį ėjo į gamtos fakultetą. 
Vienas riebus studentas, turėdamas sauso medžio laz- 


258 


dą, kyštelėjo ją prie kabelio, ėjusio tunelio palube, ir 
krito ant žemės. Nusigandę kiti jį apklojo žemėmis ir 
po kiek laiko jis atsigaivelėjo. 

Prof. Kowalski Friburge buvo ypatingai gerbia- 
mas. Lenkams atgavus nepriklausomybę, jis buvo 
Lenkijos ambasadorius prie šv. Sosto. Jam mirus, jo 
sūnus 1939 m. pradžioje buvo Lenkijos konsulas Ro- 
moje. Pasikeitus Lenkijos režimui, jis tos vietos ne- 
teko, bet tebegyvena dabar Romoje. 


STUDENTŲ KORPORACIJOS 


Friburge mano laikais buvo dvi lenkų studentų 
korporacijos. Viena vadinosi “Filarecia"'; joje dalyva- 
vo religingai nusistačiusieji lenkai kunigai ir nekuni- 
gai. Mano laikais tai “Filarecia"' vadovavo trys kuni- 
gaikščiai: Adam Woroniecki, Franciszek Radziwil! ir 
antrasis Radziwilt, kurio vardo neatsimenu. Pastarasis 
buvo Olykos Radvilų vyriausias sūnus ir įpėdinis. ša- 
lia jų buvo labai veiklus ne kunigaikštis, bet labai tur- 
tingo dvarininko sūnus Dembski. Jis labai mėgo kny- 
gas, kaip jas mėgsta bibliografai (bibliografai labai 
daug žino apie knygas, bet nežino, kas knygose yra). 
Jis tačiau nesugyveno su “Filarecia"' nariais. 

Antroji korporacija vadinosi “Unija", kuriai pri- 
klausė studentai nepripažįstantieji pareigos kasmet 
eiti išpažinties ir kas sekmadienį į bažnyčią. “Filare- 
cia'' nariai buvo labai patriotiškai nusiteikę, o “Uni- 
jos" nariai mažiau kreipdavo dėmesio į patriotinius 
uždavinius ir daugiau ar mažiau buvo prisišlieję prie 
socializmo. 


259 


Lietuvių “Rūtos saviesiems susirinkimams už- 
tekdavo turimojo prie Cercle Catholigue kambarėlio. 
Bet, kai reikėdavo į savo iškilmes pakviesti kitas kor- 
poracijas, tai jau to kambarėlio neužtekdavo. Maždaug 
tokioje pat padėtyje buvo “Filarecia" ir “Unija"'. Su- 
sidarė šis tas panašaus į sąjungą: ““Filarecia"', “Uni- 
ja" ir “Rūta" sutarė samdytis didoką salę viešbutyje 
“Hotel Suisse", kad joje galėtų rengti savo didžiąsias 
iškilmes. Tam tikslui reikėjo susitarti, kad iškilmės 
nepasitaikytų tą pačią dieną. šita sutartis buvo gana 
lengva. Sunkiau ėjo, kai reikėdavo aptarti bendrosios 
salės reikalus, teises į ją ir pareigas. Tiems dalykams 
buvo komisija, kurios narius išrinkdavo kiekvienos 
korporacijos visuotinis narių susirinkimas. Bendruo- 
se tos komisijos posėdžiuose vartodavo lenkų kalbą, 
nes lietuviai mokėjo lenkiškai, bet bendrosios salės 
garsinimai buvo rašomi prancūziškai arba abiem 
kalbom. 


Vieną kartą “Unijos" ir bendrosios komisijos na- 
rys studentas Cibulski, skelbdamas prancūzišką pa- 
garsinimą, pasirašė “De Cibulski". Įvykus bendram 
trijų korporacijų susirinkimui, jame Woroniecki pa- 
klausė socialistiškai nusiteikusio draugo, ką reiškia 
tasai “De". Cibulskiui tylint, jo draugas paaiškino, 
kad prancūziškai “De" reiškia kilmingąjį arba bajorą. 
Tada Woronieckis sako: “De"' prancūziškai reiškia tą 
patį, ką “ski" lenkiškai. Taigi vartojant prieš pavar- 
dę prancūziškąjį “De", reikia pavardės pabaigoje pra- 
leisti “ski", kad nebūtų bis in idem (du kartu apie tą 
patį), kitaip sakant, reikėjo rašytis “De Cibula". Sa- 


260 


lėje kilo didelis juokas, o bajoras socialistas buvo ne- 
patenkintas. 


1901 m. rudenį aš jau buvau užbaigęs savo moks- 
lus ir rengiausi važiuoti namo. “Filarecia"" su “ Unija" 
sutarė didelėje salėję surengti dideles iškilmes lenkų 
1831 m. sukilimui paminėti. Į tas iškilmes buvo pa 
kviesta ir “"Rūta". Jos valdyba delegavo mane atsto- 
vauti lietuvius. “Hotel Suisse'' salė pasirodė permaža, 
nors ir buvo gana didelė. Pasakiau prakalbą su užuo- 
jauta lenkams, atsižvelgdamas į tai, kad kada nors 
pačiam netektų įkliūti, jei pasitaikytų rusų šnipui 
klausytis tos prakalbos. Trumpai po to parvažiavau 
į Lietuvą ir, nuėjęs pas vysk. Baranauską, pasigyriau 
dalyvavęs tokioje iškilmėje. Vyskupas tarė: “Kur bu- 
vo tavo protas?" Aš atsakiau: “Mano protas to nepa- 
tarė daryti, bet Ekscelencija liepėte laikytis išvien su 
lenkais". Tada vyskupas sako: “Parašyk, tegvl to ne- 
daro". Vyskupas buvo labai malonus ir sakė, kad jo 
mintis buvusi tiktai nedaryti kenksmingų ginčų, bet 
jis anaiptol nemanęs, kad mes suprasime vyskupą 
liepus dalyvauti politinėse sueigose. 


LIETUVIŲ KUOPELĖ 


Friburge veikė lietuvių studentų draugija “Rū- 
ta", įkurta 1899.V.7. Jos įstatai katalikiški, o na- 
riai vieni kunigai, nes kitokių nebuvo. “Rūta" turėjo 
nusisamdžiusi kambarėlį vietinės katalikų organizaci- 
jos “Cercle Catholigue"' trioboje. Už tą kambarėlį mo- 
kėdavome 25 frankus į mėnesį ir naudodavomės juo 


261 


nuo ankstyvo ryto-iki vakaro. Penkiolikai minučių po 
10 val. vakare skambindavo varpas. Tas vadinosi 
“Couvre feu“ (ugnies gesinimas). Nuo to momento, 
kas mieste darydavo triukšmą, tą policija bausdavo. 
Nuo to momento ir mūsų kambarėlis turėjo būti už- 
darytas. Jį aptarnaudavo “Cercle Catholigue'' tarnau- 
tojas. Tame kambaryje buvo spinta su “Rūtos"' do- 
kumentais, rašomąja medžiaga ir knygomis. Turėjo- 
me didelio formato, gerai įrištą, iš drobinio popierio 
sudarytą knygą, į kurią rašydavomę Friburgo lietu- 
vių kroniką. Jos vedėjas buvo kun. Jonas Totoraitis, 
nes jis studijavo istoriją. 

“Rūtos" archyve laikydavomę ir žymią dalį savo 
laiškų, kuriuose būdavo ne vien privačių reikalų, bet 
ir šiokių tokių žinių apie visuomeninį veikimą. Tame 
archyve aš palikau savo Friburge gautuosius laiškus, 
sudėjęs juos į vieną užantspauduotą pundelį ir užra- 
šęs, kad neleidžiama nuimti antspaudų prieš 1950 me- 
tus. Tas archyvas, jei neklystu, prieš II pasaulinį karą 
buvo parvežtas į Lietuvą ir teko ateitininkų federaci- 
jos archyvui. = 

Į Friburgą iš Berno dažnai atvykdavo Juozas Pet- 
rulis. Jis vadinosi “Lietuvių Studentų Vakarų Europo- 
je sąjungos" pirmininku. Jo pažiūros veikiau sutapo 
su socialistų pažiūromis, bet pripažįstant daug reikš- 
mės ir patriotizmui. Aš pažinojau du Petruliu: vieną 
kunigą, kuris pasirašė Lietuvos nepriklausomybės at- 
statymo aktą, o kitą, kuris buvo finansų ministeris. 
Bet mano minimas Berno Petrulis su anais dviem tu- 
rėjo tik bendrą pavardę ir daugiau nieko. Gana daug 


262 


kartų su juo mačiausi Friburge 1893-1901 m. Paskui 
niekur neteko jo man sutikti, nė apie jį ką nors girdėti.* 
Jo santykiai su Friburgo studentais kunigais buvo pa- 
dorūs, nepaisant skirtumo religijos klaiusimais. Kartais 
friburgiečiai jį pašiepdavo, kad jo įkurtoje “Lietuvių 
Studentų Vakarų Europoje sąjungoje" jis vienas te- 
buvo ir narys, ir valdyba. Jis gana uoliai atvažiuodavo 
į tuos "Rūtos" susirinkimus, kurie buvo daromi ko- 
kioms nors tautinėms sukaktims paminėti. 


Seniausi Friburgo universiteto studentai, abu stu- 
dijavę filosofiją, buvo kunigai Kazimieras Matulaitis 
(būsimasis Londono lietuvių klebonas) ir Juozas Stan- 
kevičius (būsimasis Vilniaus lietuvių veikėjas). Su 
kitais jaunesniais už juos “Rūtos" nariais juodu su- 
sitikdavo ne tik toje draugijoje, bet ir universitete 
įrašytoje korporacijoje. Juodu vadovaudavo ir lais- 
viems draugiškiems pasikalbėjimams. Matulaitis, ga- 
vęs filosofijos licenciato laipsnį, 1900 m. pavasarį iš- 
vyko į Jungt. Amerikos Valstybes. Stankevičius gavo 
filosofijos doktoratą irgi apie tą pat laiką. 

Tarp klausimų, kuriuos kun. Kazimieras Matulai- 
tis dažnai iškeldavo Friburgo studentų pasikalbėji- 
muose, buvo marijonų vienuolijos klausimas. Mat, 
Matulaitis į Friburgą atvažiavo iš Marijampolės, ku- 
rioje jis buvo vikaravęs ilgesnį laiką, matęs, kaip ta 
vienuolija nyksta, ir persiėmęs mintimi, jog tas išny- 
kimas yra katalikiškai Lietuvai žalingas dalykas. Pa- 


* Čia minimas J. Petrulis, baigęs Šveicarijoje mokslus, nuo 
1905 m. veikė Anglijoje liet. socialistų tarpe, nuo 1920 mokyto- 
javo Rokiškio gimnazijoje. Mirė 1958.XI.2. Red. 


263 


sikalbėjimuose. apie tuos dalykus dalyvaudavo beveik 
visi anų laikų friburgiečiai studentai, tik tuo klausi- 
simu nesiinteresavo nei kun. Racevičius, nei kun. Ju- 
saitis. Kiti, kad ir rūpinosi, bet visas rūpestis prasi- 
dėdavo ir pasibaigdavo liūdnomis pašnekomis, nes ne- 
buvo matyti, kokiu būdu būtų galima marijonų vie- 
nuolijos nykimą sustabdyti. Ne daugiau už kitus ką 
nors konkretesnio pasakydavo ir būsimieji marijonai: 
Matulevičius, Totoraitis ir aš. 


FRIBURGO STUDENTŲ LĖšŠOS 


Gal kam būtų įdomu, kaip Friburgo studentai 
pragyvendavo. Šiuo atžvilgiu, nekalbant apie kun. Ra- 
cevičių, kuriam pakankamai pinigų duodavo jo dėdė 
klebonas, lietuvius studentus galima suskirstyti į dvi 
grupes: laimingiejį — Matulaitis, Stankevičius, To- 
toraitis ir Naujokas, nes, prieš vykdami į Friburgą, 
jau keletą metų buvo vikaravę ir susitaupę tiek, kad, 
prisidedant juos prie rublinių mišių stipendijų, kurių 
prisiųsdavo draugai iš Lietuvos, galima buvo padeng- 
ti mokslo ir pragyvenimo išlaidas. Antroji grupė buvo 
vargšai. Mokslas Friburgo universitete buvo veltui. 
Studento pilnas išlaikymas Canisianum'e, pridedant 
asmeniškas studento išlaidas, su retu knygų pirkimų 
išeidavo 115 frankų į mėnesį. Trisdešimt mišių po 1 
rub. sudarydavo apie 75 frankus. Klausimas buvo Ma- 
tulevičiui ir man, iš kur gauti nepritenkančius 40 fran- 
kų. Abudu buvome šiek tiek atsivežę iš Lietuvos. Kiek 
Matulevičius ir kur buvo gavęs, nežinau. Aš iš savo 


264 


draugo klebono Dailidės buvau gavęs dovanų 100 rub- 
lių ir kita tiek buvau susitaupęs po įšventinimo į ku- 
nigus šešių mėnesių laikotarpyje. Dar nepraslinkus 
metams nuo atvykimo į Šveicariją, tos mano santau- 
pos jau buvo išsemtos. Bet aš turėjau sutartį su kun. 
Juozu Laukaičiu, Seinų vyskupo kapelionu, kad jis 
man reikale paskolins. Nurašiau tad jam, bet jis nie- 
ko neatsakė. 


Be maža ko tuo pačiu laiku finansinio vargo pa- 
tyrė ir Matulevičius. Bet jam laimė nusišypsojo. Kun. 
Kazimierui Matulaičiui išvažiavus iš Friburgo, liko 
laisvas kambarys prie Šv. Jono parapijos Žemajame 
Friburge (St. Jean de Basse Ville). Tos parapijos kle- 
bonas buvo keletą kartų sutikęs Matulevičių ir paste- 
bėjęs, kad tas studentas visai neblogai kalba prancū- 
ziškai. Tad ir pasiūlė jam apsigyventi klebonijoje, val- 
gyti drauge su klebonu, turint laiko lankyti ligonius 
ir šiaip padėti parapijos darbe. Už butą su valgiu tu- 
rėjo primokėti 50 frankų į mėnesį. Matulevičius mie- 
lu noru sutiko. Tokiu būdu išsisprendė jo finansinė 
krizė, kadangi mišių stipendijos likdavo jam. Aš tru- 
putį įtariu kleboną, kad jis perdaug išnaudojo stu- 
dento nepraktiškumą. Kambarys buvo prie pat upės 
taip, kad to kambario siena su vienatiniu langu buvo 
pastatyta ant pamato, esančio vandenyje. Kambarė- 
lis buvo labai mažas. Faktinai Matulevičius atlikinė- 
jo pilnas vikaro pareigas, išskyrus pamokslų sakymą. 
Kiek kambario drėgnumas paveikė Matulevičiaus svei- 
katą, galėtų pasakyti tik gydytojas. 


265 


MANO DARBAS AUTHIGNY PARAPIJOJE 


Negaudamas iš Laukaičio atsakymo, aš nemačiau 
išeities. Bet netikėtai mane sušelpė mano kursinis 
draugas iš seminarijos laikų kun. Juozas Rudaitis, 
prisiųsdamas man dovanų 100 rub. Tačiau tai buvo 
tik laikinė pagalba. Canisianum'o viršininkas kun. Ba- 
dou man patarė sekmadieniais važinėti į Authigny pa- 
rapiją (pora geležinkelio stočių nuo miesto) ir tenai 
laikyti rytines mišias, nes vietos gyventojai siūlėsi 
apmokėti geležinkelio bilietą ir pridėti už kelionę ir 
sugaištą laiką dar 5 frankus. Tokiu būdu man susida- 
rydavo pelno 20 frankų į mėnesį, kartais net 25 fr., 
jei pasitaikydavo penktasis sekmadienis. O dar kokiai 
šventei pasitaikius, mėnesio uždarbis siekdavo 30 
frankų. Taip važinėjau keletą mėnesių ir pamačiau 
Šveicarijos parapijos tvarką. 

Parapija susidėjo iš trijų kaimų. Didžiausiame 
jų buvo bažnyčia ir klebonija. Dviejuose kituose kai- 
muose buvo po koplyčią ir po mažą namuką prie jos 
kunigui gyventi. Parapijos pirmasis vikaras gyveno 
viename tų kaimų prie koplyčios. Kitame kaime, nors 
buvo koplyčia ir butas, bet nebuvo kunigo. Visose tri- 
jose vietose sekmadieniais ir šventadieniais 8 val. bu- 
vo skaitytos mišios. Po tų mišių vikarai eidavo į pa- 
rapijos bažnyčią, kur klebonas ar vikaras giedodavo 
sumą, turėdamas teisę binuoti (laikyti dvejas mišias). 
Važinėdamas į Authigny parapiją, aš buvau laisvas 
nuo pareigos asistuoti klebonui sumą giedant. Kai pa- 
sitaikydavo dvi šventos dienos pagrečiui, aš galėjau 
negrįžti į Friburgą ir pasilikti nakvoti prie koplyčios, 


266 


bet tas retai pasitaikydavo. Kai kada, negrįždamas 
namo, turėdavau progos pamatyti šveicarų ūkininkų 
gyvenimą. Pastebėjau, kad jie valgydavo daug blo- 
giau ir mažiau už Lietuvos ūkininkus. Mandagi kop- 
lyčios kaimyno duktė, visai šeimai po pirmųjų mišių 
ir pusryčių išėjus į parapijos bažnyčią (pėkstiems 20 
minučių kelio), nusivesdavo mane, parodydavo viską, 
net ir maisto sandėlius. Aš supratau, kad šveicarai ga- 
li būti turtingesni už lietuvius, nes, mažiau uždirbda- 
mi, mažiau pravalgo. Dešimties ha ūkis Friburgo kan- 
tone skaitėsi jau didelis. Pulkininkas Reynolds, kuris 
turėjo maždaug tiek lauko, kiek mano tėviškė (40 ha) 
jau skaitėsi žymus dvarininkas. Bet mačiau, kiek rū- 
pestingumo šveicarai įdeda į savo ūkį. Karvių mėšlo 
nelaikydavo tvarte, bet rūpestingai suvynioję jį į šiau- 
dus, kraudavo mėšlyne, vadinamame “fumier". Į dir- 
vą mėšlą kratydavo ne šakėmis, o rankomis. Iš mėš- 
lo jie gaudavo srutų, kurias praskiedę vandeniu lais- 
tydavo pievas. Visos pievos drenuotos ir jas šienauja 
ne mažiau trijų kartų, o kartais net penkis kartus per 
vasarą. Gyvulius visuomet laiko namie, kad mėšlas 
neišsimėtytų be naudos laukuose. Mačiau ir pieno ūkį. 
Kaime sunku buvo gauti pieno ar sūrio neskirtu laiku. 
Viskas buvo tvarkoma nepaisant patogumo, o daugiau 
žiūrint pelno. Be reikalo būtų dabar surašinėti tas pie- 
nininkystės taisykles, kurias tuomet teko matyti ir 
kurių ne viena paskui buvo pritaikyta Lietuvoje jau 
nepriklausomybės laikais. 


267 


ORSONENS'O0 KAPELIONAS 


Po keleto mėnesių gavau geresnę vietą, kaip Au- 
thigny, bet toliau nuo Friburgo, būtent, mergaičių ūkio 
mokykloj, kurią vedė vienuolės uršulietės Orsonens 
parapijoje. Iš Friburgo reikėdavo važiuoti geležinke- 
liu į stotį Villas St. Pierre, o iš ten geru plentu eiti 
pėksčiam apie 4 km. Šita vieta buvo tiek geresnė, kad 
atvykdavau iš vakaro šeštadienį ir mišias laikydavau. 
ne tik sekmadienį, bet ir pirmadienį, gaudamas atly- 
ginimą ir suskubdamas parvažiuoti į paskaitas laiku. 
Nakvodavau mokyklos svečių kambaryje. Prisidėjo 
tačiau pareiga klausyti seselių ir auklėtinių išpažin- 
čių, o sekmadieniais pasakyti pamokslėlį. Žiemos me- 
tu būdavo ir nepatogumų, einant nuo stoties į mokyk- 
14 jau sutemus. 

Iš Lietuvos buvau atvykęs avėdamas batus su au- 
lais iki kelių. Kai vieną kartą su tokiais batais per 
sniegą atbridau į Orsonens ir po vakarienės jau naktį 
išstačiau tuos batus iš savo kambario į koridorių, 
pasitaikė, kad viršininkė buvo liepusi jaunai seselei 
rūpestingai nuvalyti mano batus. Ta seselė, radusi juos 
koridoriuje, nustebo ir sušuko: “Mon Dieu, guel ma- 
chine!'' (Mano Dieve, kokia mašina!). Ji nieko pana- 
šaus nebuvo mačiusi. Ilgainiui seselės neapsikentė 
manim svečių kambaryje. Jos man nusamdė nakvynę 
sodžiaus mokyklos mokytojo bute. Tas mokytojas bu- 
vo viengungis. Sodžius turėjo dvi mokyklas; bernai- 
čius mokino vyras, o mergaites kitoje mokykloje tos 
pačios uršuliečių vienuolijos dvi seselės. Ta uršulie- 
čių šaka nebuvo kilusi iš šv. Angelės Merici, bet buvo 


268 


įkurta Prancūzijoje Onos de Xaictonge Burgundijoje 
1616 m. Jų didelis namas buvo Friburge, kur turėjo 
milžinišką mergaičių aukštesniojo mokslo pensionatą. 
Mano šeimininkas mokytojas buvo tikras inteligen- 
tas, baigęs kolegiją. Šalia mokytojavimo pareigų, jis 
dar buvo parapijos vargonininkas ir valsčiaus sekre- 
torius, nes parapija ir valsčius turėjo bendrą terito- 
riją — tris kaimus. 


VADOVAS PO ŠVEICARIJOS KALNUS 


Vasarą 1900 m. aš gyvenau pačiame Friburgo 
mieste. Tais metais į šveicariją atvažiavo iš Lietuvos 
du klebonai: kun. Juozas Marma iš Griškabūdžio ir 
kun. Žemantauskas iš Raseinių. Juodu buvo pažįsta- 
mi iš jaunų dienų dėl to, kad Žemantauskas buvo gi- 
męs Kud. Naumiesčio parapijoje, netoli Griškabūdžio 
parapijos, kurioje buvo gimęs Marma. Nei vokiškai, 
nei prancūziškai juodu nemokėjo, o norėjo pažinti 
Šveicariją. Pasiūlė man pavažinėti su jais, parodyti, 
kas įdomu, ir pačiam pamatyti, įsipareigodami apmo- 
kėti visas kelionės išlaidas. Aš sutikau. Sutarėme, kad 
dviejų savaičių turi užtekti. Jųdviejų pinigais nupir- 
kau tris geležinkelio bilietus, davusius teisę važinėti 
visais Šveicarijos geležinkeliais 15 dienų. Na, ir išva- 
žiavome. Apžiūrėjome Berną, jo muziejus, gėrėjomės 
vaizdais į Oberlandą, nuvažiavome į Ziurichą, visur 
landžiojome, kur tik galėjome. Vėlai vakare nuėjome 
į viešbutį, didelį ir patogų. Pavalgėme vakarienę, ka- 
da jau kiti svečiai miegojo, ir rengėmės grįžti į savo 


269 


kambarius aukštai, nes buvome nusileidę viešbutyje 
veikusiu liftu. Bet dabar prie to lifto nebuvo patar- 
nautojo, nes visi sumigo, kol vakarieniavome. Suėjo- 
me į tos keliamos mašinos vidų, bet nežinojom, ką da- 
ryti, kad pakiltumėm aukštyn. Bespaudant įvairius 
guzikėlius, staiga mašina pakilo ir sustojo tarp dviejų 
aukštų: nei aukštyn, nei žemyn, nei ką nors prisišauk- 
ti! O mano atsakomybė, nes aš buvau vadas. Šiaip taip 
beprotiškų drąsumu, atsidaręs į vidų dureles, pro bal- 
kį išlindau į koridorių. Susidarė daug triukšmo, pu- 
siau snaudžiantis tarnas atbėgo ir išgelbėjo iš ne- 
malonios padėties. Galų gale išėjome iš lifto. 

Važinėjome garlaiviu po Keturių Kantonų ežerą, 
gėrėdamiesi gamtos grožybėmis. Iš garlaivio stebėjo- 
mės tuo geležinkeliu, kuris bėga ežero kraštu, įkaltas 
į uolą. Sustojome Luzernoje, gėrėjomės šveicarų išti- 
kimybės paminklu, kurį uoloje iškalė Thorwaldsen, 
“Mirštančiu liūtu", pašvęstu “Virtuti Helvetiorum"' 
(Šveicarų narsumui). Tas puikus paminklas yra 
Gletschergartene. Važiavome į Meyringen geležinke- 
liu, kur baugu pažiūrėti pro langą, nes traukinys bė- 
ga taip aukštai ir tokiu stačiu krantu, jog baimė ima. 
Buvo vakaras, ir slėnyje žibėjo daugybė žiburių taip 
plačiai, kaip tik akys užmato. Iš Interlaken garlaivių 
pervažiavome per ežerą, kurio krantu einą tobulas 
plentas, o prie to plento gražūs namukai, lyg rėmai 
aplink visą ežero plotą. 

Buvome ir Ingenbohl mergaičių mokyklos ir cent- 
rinio šv. Kryžiaus seserų vienuolyno name. Po visas 
tos vietos įstaigas mus lydėjo aiškindama viena jau- 
na vienuolė čekė. Ji kalbėjo savo gimtąja kalba, bet 


270 


mes viską supratome, nes visi žodžiai buvo atspėja- 
mi iš lenkų ir rusų kalbų. Labiausiai mums buvo įdo- 
mus St. Gothardo tunelis. Iš žemesnės vietos išvažia- 
vome prakaituodami, o kai nuvažiavome į Goeschenen, 
tai dairėmės, kur pasišildyti. Traukinys, neilgai sto- 
vėjęs, įlindo į aklą tunelį ir 20 minučių bildėjo jame. 
Išlindome jau Ticino kantone. Traukinys vingiuoda- 
mas bėgo kaskart žemyn, ir darėsi kaskart šilčiau. 
Kas žingsnis reikėjo stebėtis kalnų gražumu ir Lago 
Maggiore bei kitais ežerais. Reginys mainėsi be pa- 
liovos. Pagaliau atvažiavome į Chiasso. Čia mums te- 
ko nakvoti, bet labai sunku buvo rasti nakvynę. Rim- 
tieji viešbučiai visi buvo užimti. Užėjome į vieną “Al- 
bergo" (itališkai viešbutis), kuriame sutiko padary- 
ti mums malonę: buvo vienas žmoniškas kambarys su 
dviem lovom laisvas. Klebonai apsinakvojo jame, o 
mane vedė laiptais aukštyn, bet tie laiptai turėjo sa- 
votišką išvaizdą, o kai nuvedė mane ant viršaus, tai 
mačiau, kad grindų lentos viena nuo kitos buvo nepri- 
klausomos ir kojų spaudžiamos savaip vaitojo. Bet 
vistik buvo šis tas panašu į kambarį, ir ten pernak- 
vojau. Ant rytojaus atsikėlėme ir atsisveikinome. Kle- 
bonai įsėdo į greitąjį traukinį Romon. Buvo jubilieji- 
niai metai, tad jie norėjo Romoje gauti atlaidus, o aš 
grįžau atgal, gavęs iš jų gerą pašalpą savo studijoms. 
Būčiau ir aš norėjęs pamatyti Romą, bet papigintoji 
Šveicarijos maldininkams kelionė į Romą buvo dar 
tiek brangi, kad buvo neįmanoma studentiškam ki- 
šeniui. 

Išlydėjęs klebonus, turėjau ilgokai laukti trauki- 
nio į šiaurę. Taip begožinėdamas nuėjau iki Italijos 


271 


sienos ir, prancūziškai susišnekėjęs su muitinės valdi- 
ninkais, gavau leidimą pereiti į Italijos pusę. Maždaug 
15 minučių žygiavau nuo Italijos ribos gilyn ir vėl grį- 
žau. Sulaukęs traukinio, parvažiavau į Friburgą. 


MATULEVIČIAUS LIGA 


Atostogų metu, 1900 vasarą, Matulevičiui ypatin- 
gai smarkiai ėmė skaudėti ranką ir koją. Universite- 
te mokslas buvo dykai, bet visi studentai sudarė lyg 
draugijėlę pašalpos reikalams ligoje, mokėdami kas 
semestras po keletą frankų. Pora miesto gydytojų bu- 
vo padarę sutartį su ta draugijėle aptarnauti jos na- 
rius studentus dovanai su tam tikromis išimtimis. Tą 
vasarą draugijėlės gydytojai buvo išvažiavę, bet dr. 
Meyer buvo sutikęs pavaduoti draugijėlės gydytojus. 
Neatsimenu, kokia proga buvau girdėjęs, kad tas gy- 
dytojas nepaprastai sąžiningai pagelbsti į jį besikrei- 
piantiems studentams. 

Vieną dieną apyvakariais mudu su Matulevičium“ 
nuėjom pas tą gydytoją. Matulevičius išpasakojo savo 
ligą, kad tai esąs reumatizmas, kurį jis turįs iš jau- 
nų dienų, kad, jį begydydamas, jau buvęs 1899 m. gar- 
siajame Kreuznach kurorte, bet mažai patyręs nau- 
dos. Gydytojas nesusyk patikėjo, kad tai esama reu- 
matizmo, bet paėmė kraujo, ištyrė jį ir rado, kad tai 
yra tuberkuliozė. Tada jis paaiškino Matulevičiui, ko- 
dėl jam Kreuznach kurortas nepagelbėjo, kad reikės 
labai rimtai gydytis ir kad neapsieis be chirurginės 
operacijos, kurią Friburge galįs padaryti gydytojas 


272 


Clement savo klinikoje. Reikią neatidėlioti, nes liga 
jau įsisenėjo. 

Matulevičius į chirurgą Clement kreipėsi ne be 
baimės, nes žinojo, kad vienas lenkas studentas turėjo 
operaciją, kurią darė dr. Clement ir už kurią studentas 
užmokėjo keletą tūkstančių frankų. Matulevičius tiek 
pinigų neturėjo. Neatsimenu, ar jis tą savo baimę 
pasakė dr. Meyer ar ne, bet padrąsintas nuėjo pas dr. 
Clement. Jo chirurginė klinika buvo pilna ir reikėjo 
kurį laiką laukti. Atsiradus laisvai vietai, chirurgas 
pranešė Matulevičiui, kad bus kaulų džiovos operacija. 
Nuėjome abudu sų Matulevičium. Į operacijos kamba- 
rį Manęs nejleido. Pustrečios valandos laukiau Matu- 
levičiui skirtame kambaryje, kol vienuolė slaugė jį 
atgabeno. Matulevičius jau buvo atgavęs sąmonę, bet 
buvo taip suvargęs, kad nė žodžio nepajėgė ištarti. 
Gydymas tęsėsi ilgokai. Chirurgas kasdien apžiūrėda- 
vo ligonį, dažnai įšvirkšdavo vaistų. Neatsimenu, kaip 
ilgai, bet tikrai nemažiau mėnesio Matulevičius išgu- 
lėjo klinikoje. Paskui dar per ištisus metus jis kelis 
kartus savaitėje eidavo pas dr. Clement, kuris vis jam 
suleisdavo vaistų. Tie vaistai, kad galėtų įšvirkšti, 
turėjo būti maždaug vandens virimo temperatūros, ir 
dėl to jų įšvirkštimas buvo neapsakomai skaudus. Bet 
liga pamažu buvo nugalėta. Matulevičius paklausė 
chirurgo, kaip bus su atlyginimu. Juk ir vaistai buvo 
labai brangūs, ir jų suvartotas didelis kiekis. Klausia- 
mas apie atlyginimą, chirurgas atsakė: “Tai atsieis 
200 frankų už operaciją ir vaistus". 

Studentų tarpe kilo diskusinė problema: kodėl 
studentui Dembskiui už mažą ir lengvą operaciją rei- 


273 


kėjo užmokėti kelis kartus daugiau tūkstančių, kaip 
Matulevičiui šimtų frankų. Problema buvo išspręsta 
šitaip: gydytojas žinojo, kad Dembskis buvo vientur- 
tis turtingo dvarininko sūnus, kuris kas mėnesį savo 
reikalams Friburge išleisdavo apie 5000 frankų, o Ma- 
tulevičius, taipgi Clement žiniomis, išgyvendavo už 
100 frankų per mėnesį ir buvo beturtis. 

Matulevičiaus liga sutrukdė jam mokslo darbus. 
Drauge pradėjęs su manim, ištisus metus vėliau už 
mane išlaikė doktorato egzaminus ir apgynė diserta- 
ciją: “Doctrina russorum de iustitia originali", 


MANO SVEIKATA PAŠLIJO 


Tą 1900 vasarą, išskyrus kelionę su dviem klebo- 
nais, pasilikau Friburgo mieste, Canisianum'e. Nau- 
dodamasis atostogomis, vis dar rūpinausi papildyti 
gimnazinio mokslo trūkumus. Vargo santaupomis nusi- 
pirkau fiziologijos vadovėlį ir vasarą per dienas jį 
skaitydavau, norėdamas išmokti. Nesykį jaučiau di- 
delį nuovargį, tai vienas, tai kitas dalykas man imda- 
vo skaudėti. Vienu tarpu nuėjau pas gydytoją ir nu- 
siskundžiau savo negalėmis. Jis man patarė negerti 
šalto vandens. Kitą kartą nuėjau pas kitą gydytoją, 
nusiskųsdamas savo vidurių negalavimais, tai tas pa- 
tarė man negerti nei vyno, nei alaus. Tada aš paklau- 
siau: “Gydytojau, ką tad aš turiu gerti? Anas gydy- 
tojas man liepė negerti vandens, o tamsta sakai, kad 
negerti nė kitų skysčių. Kas tad man belieka daryti ?* 
Gydytojas nusijuokė ir tarė: “Tai gerk viską, nepai- 
syk, ką tau gydytojai sako." 


274 


Bet nusilpimas nepraėjo. Toliau skaičiau savo fi- 
ziologiją, vis dažniau kriunėdamas (kosėdamas). Vie- 
ną sykį, atsikosėjęs ant knygos, pastebėjau raudonų 
rutuliukų. Pabandžiau juos nubraukti... pasirodė krau- 
jo esama. Ir vėl ėjau pas gydytoją. Tąsyk jis atsidėjęs 
mane ištyrė ir pasakė: “Nenusigąsk, kad aš pasakysiu 
tiesą: skubinkis važiuoti į kalnus, mesk savo moks- 
lus, nes gyvybė brangesnė už juos.?' 

Parėjau į Canisianum, žiūrėdamas žemyn ir ma- 
tydamas, kad į kalnus važiuoti neįmanoma: nėra nei 
pinigų, nežinau nei vietos. Praėjo kelios dienos, atosto- 
gų pabaiga buvo netoli. Canisianum kunigų valgyklo- 
je buvo belikęs kanauninkas vedėjas, aš ir dar vienas 
kitas. Ateidamas pietų, kanauninkas Badou atsinešė 
telegramą ir sako: “Nei šis, nei tas: kada atostogos 
baigiasi, kada jau beveik prasideda mokslas universi- 
tete, tada viešbučio savininkas kviečia kunigą šešioms 
savaitėms". Aš paklausiau, kur. Jis atsakė: “Į Grin- 
delwald". Aš nežinojau, kur tas yra. Kanauninkas pa- 
aiškino, kad tai viešbutis ties Interlaken miestu, 1000 
su viršum metrų aukštumoje, į kurį važiuojama dan- 
tytu geležinkeliu, netoli Jungfrau. Man parūpo sąly- 
gos. Kanauninkas paskaitė telegramą, kad viešbutyje 
išlaikymas dovanai ir dar apmokama kelionės išlai- 
dos. Mano akys nušvito. Aš prašiau kanauninką tele- 
grafuoti kuo greičiausiai, kad atvažiuoju, ir išsiren- 
giau nedelsdamas. 


VASAROJIMAS IR APAŠTALAVIMAS 


Nuvažiavau traukiniu į Interlaken, paskui dan- 
tytu geležinkeliuku į kalną, kur be jokio miesto ir kai- 


275 


mo stovėjo labai didelis ir puikiai įrengtas viešbutis. 
Pateikiau atsivežtąją telegramą ir gavau labai patogų 
kambarėlį pačiame viešbutyje. Tarnautojas nuvedė 
nuošaliai į nedidelę triobą, kurioje buvo įrengta kukli 
koplytėlė katalikų pamaldoms. Viešbutis man davė 
gero vyno mišioms, ostijų buvau atsivežęs pats, bet 
koplytėlėje jų radau paliktų iš senesnių laikų. Vieš- 
bučio vedėjas patarė man susipažinti su neseniai apsi- 
gyvenusiu tenai ispanų didikų, kurio pavardės dabar 
neatsimenu. Iš šnekos sų to pono šeima nujaučiau, 
kad jis nelabai interesuojasi mano atvykimu ir būtų 
lengvai apsiėjęs be manęs. Mandagumas buvo be prie- 
kaištų, bet aš jau buvau atvažiavęs. Gerai išsimiego- 
jęs, ryto metą nuėjau į koplytėlę mišių laikyti. Viešbu- 
tyje buvo paskelbta mišių laikymo valanda. Nei didi- 
kas, nei kas nors iš jo šeimos neatėjo. Bet, man pra- 
dedant ruoštis mišioms, priėjo prie manęs vidutinio 
ūgio liesa moteris (ji galėjo turėti apie 40 metų) ir 
anglišku akcentu, labai sunkiai sudarydama prancū- 
ziškus sakinius, pareiškė savo džiaugsmą, kad galė- 
sianti klausyti mišių. Norėjo patirti, ar galėsianti ir 
Komuniją priimti. Pasisakė prieš porą dienų buvusi 
išpažinties. Atlaikiau mišias, suteikiau tai moteriškei 
Komuniją ir, teikdamas jai Švč. Sakramentą, mačiau 
nepaprastą jos maldingumo išraišką. Po mišių ir pus- 
ryčių ji atsivedė pas mane savo kokios 12 metų duk- 
relę ir kokių 10 metų sūnų. Atėjo drauge su kita angle 
maždaug to paties amžiaus, kuri pusėtinai kalbėjo 
prancūziškai. Susipažinau su visais. Ta ponia vadinosi 
Frances Parker. Jos sūnelis Wilfrid, dukters vardo 
nebeprisimenu. Antroji moteriškė buvo vaikų auklė- 


276 


toja, inteligentiška moteris. Vien tik ponia Parker 
buvo katalikė, o anoji vaikų auklėtoja ir abu vaikai 
buvo anglų High Church (anglikonų) Bažnyčios na- 
riai. Pati ponia Parker buvo prieš porą metų tapusi 
katalike. Jos vyro protėvis, garsusis lordas Parker, 
Henriko VIII ir Elzbietos laikais buvo pasižymėjęs, 
kaip aršiausias katalikybės priešas. Už perėjimą į ka- 
talikų tikėjimą lordas Parker savo žmoną pavarė, ta- 
čiau neiškėlė moterystės išskyrimo bylos, tik pastatė 
žmonai sąlygą, kad ji negalėsianti susitikti su savo 
vaikais. Motina kurį laiką pergyveno baisią tragediją 
tarp tikėjimo ir vaikų meilės. Ji buvo bemananti, kad 
geriau reikia ruoštis patekti į pragarą, bet liktis prie 
vaikų ir veikti į juos taip, kad jų sielos būtų išgany- 
tos ir amžinai laimingos. Bet jos nuodėmklausis jai 
išaiškino, kad tas kelias klaidingas, kad reikia klau- 
syti sąžinės, o vaikų sielas pavesti Dievo Apvaizdai. 
Vyras jau buvo nustatęs dieną ir valandą, kada ponia 
Parker turėjo atsiskirti su savo kūdikiais, nes vyriau- 
sias sūnus jau tarnavo Anglijos laivyne. Motina būtų 
lengviau laukusi mirties, negu to su vaikais atsiskyri- 
mo. Ji meldėsi pati ir vargino visas savo pažįstamas 
vienuoles, graudžiai ir skaudžiai prašydama, kad mels- 
tųsi už ją. Į trumpą laiką, prieš paskirtąją atsisvei- 
kinimo valandą, lordas telegrafavo savo žmonai: “Jei 
duodi garbės žodį, kad neminėsi vaikams katalikybės, 
nė nepirši jiems jos, gali pasilikti vaikus su savim". 
Nieko nelaukdama, motina tučtuojau telegrafavo vy- 
rui: “Duodu garbės žodį". Telegramą pasiuntus pra- 
dėjo abejoti, ar nepadariusi nuodėmės. Nubėgo į baž- 
nyčią, priėjo išpažinties ir pataikė nuodėmklausį, ku- 


277 


ris jai pasakė, kad gerai padariusi, Ji paklausė manęs, 
kokia mano nuomonė apie tą dalyką. Aš atsakiau, kad 
tokia pat, kaip to nuodėmklausio. Ir pridėjau: “"Tams- 
tos pavyzdys sėkmingiau gali paveikti vaikų sielas, 
kad taptų katalikais, negu tai padarytų įtikinėjamieji 
žodžiai". Tos ponios rezidencija Anglijoje buvo Rug- 
by mieste. Ponia Parker kasdien ateidavo į koplyčią, 
priimdavo šv. Komuniją ir duodavo progos gėrėtis jos 
pamaldumu. Kitu metu ji mane pamokydavo angliškai, 
o paskui, man grįžus į Friburgą ir vėliau tapus pro- 
fesorium Petrapilyje, dažnai man rašydavo iki 1914 
m: Karo metu susirašinėjimas pasiliovė, ir aš apie ją 
daugiau nieko negirdėjau. 

Tą savo pažintį su ponia Parker aš aprašiau “Ži- 
nyčioje", tą straipsnį pavadinęs “Viena mano pažįs- 
tama". 


MERGAIČIŲ MOKYKLA ORSONENS'E 


Grįžęs iš kalnų, pradėjau darbą universitete ir 
savaitės gale važiuodavau į Orsonens'ą. Tos mokyk- 
los vadovybė suprato, kad kapelionui nepatogu gyventi 
pas pradžios mokyklos vedėją ir kad nepritinka jį 
nakvydinti svečių kambaryje. Todėl nupirko labai ar- 
ti mokyklos gana patogų, bet nedidelį ūkininko namu- 
ką. Jame ir man pačiam buvo patogiau, kaip kitose 
vietose. Mokyklos tikslas buvo mergaitėms, baigu- 
sioms privalomą pradžios mokyklą, teikti naudingų 
žinių, vedant ypačiai moterišką ūkį. Kursas buvo ne- 
ilgas — bene treji metai. Didžiuma auklėtinių buvo 


278 


tarp 15-18 metų. Įsakmiai neatsimenų auklėtinių skai- 
čiaus, bet jų buvo arti šimto. Mokytojų ir auklėtojų 
buvo apie dešimt. Atsimenu taisyklę, kurios prisilaikė 
mokykla, būtent kiekvienai dešimčiai auklėtinių buvo 
viena auklėtoja, nes kitaip sunku atlikti auklėjimo 
uždavinius, jeigu viena auklėtoja turi daug auklėtinių. 
O ir ekonomiškai neapsimokėtų mokytojai turėti ma- 
žiau dešimties mokinių. 

Mokyklos vedėja buvo sesuo Marija Ona, aukšto 
ūgio, stambaus sudėjimo, maždaug 40 metų vienuolė, 
pietinės Šveicarijos Wallis kantono vynuogynų savi- 
ninko duktė. Ji gerai pažino vyno rūšis ir jų vertę. 
Nesigailėdavo ir man pateikti vyno prie valgio. Jaunes- 
nė seselė, kuri atnešdavo man valgyti, kvosdavo ma- 
no nuomonę apie pateiktąjį vyną, tur būt, tuo tikslu, 
kad vedėjai pasakytų tą nuomonę. Vieną kartą vedė- 
ja, atėjus pas mane, pasakė, kad neverta man duoti 
gero vyno, nes aš nieko neišmanau apie jo vertę: pa- 
giriu niekus ir nieko nepasakau apie gerą vyną. 

Tarp seserų mokytojų buvo įvairaus būdo asme- 
nų. Jos visos buvo inteligentės, bet savo būdu žymiai 
skyrėsi viena nuo kitos. Sesuo Jeronima pasižymėjo 
tuo, kad žiemos metu nė viena negalėjo su ja nakvoti 
viename kambaryje, nes ji atsidarydavo langą ir pa- 
likdavo jį atvirą per naktį. Šaltis ir Orsonens'e nere- 
tai siekdavo —15 C. 

Vieną kartą, man besant Orsonens'e, į tą vietą at- 
vyko protestantas vokietis iš Bochum. Su juo buvau 
susipažinęs aname viešbutyje Berno Oberlando kal- 
nuose. Begyvendami kelioliką dienų drauge, buvom 
susidraugavę, besiginčydami apie tikybos klausimus, 


279 


bet tie ginčai buvo grynai protiniai ir nepaliko pyk- 
čio. Todėl jis, baigdamas savo buvimą Šveicarijoje, 
užsuko į Friburgą ir, manęs ten neradęs, atvyko į Or- 
sonens'ą. Pasitaikė, kad tą dieną, neatsimenu kokia 
proga, mergaičių mokykloje buvo visą dieną laisva- 
laikis. Valgyti mudu nuėjome į mokyklą, ir iš valgo- 
mojo kambario buvo matyti sodas, kur buvo pakriku- 
sios mokytojos ir mokinės drauge. Po pietų mudu 
stebėjome sodą. Mano svečias ypatingai domėjosi mer- 
gaitėmis, ir man atrodė, kad net perdaug. Aš jį užkal- 
binau, o jis atsigręžęs rimtai man tarė, jog jam nesu- 
prantamas daiktas, kad šia esančios vienuolės, tos su 
juodais rūbais, yra tokios linksmos, kaip vaikai. Jis 
sakėsi niekad nematęs tokių linksmų mergaičių ir jų 
mokytojų. Esą, visai negalima suderinti žinių apie 
vienuolinio gyvenimo aštrumą su tuo linksmumu, ku- 
ris dabar aiškiai matyti. Aš tąsyk prisiminiau prancū- 
zišką klausimą: “Gui est plus gai, gu'une religieuse ?* 
(Kas yra linksmesnis už vienuolę?) ir atsakymą “Ce 
sont deux religieuses“ (Tai dvi vienuolės). Aš tai pa- 
sakiau ir savo svečiui, žinoma, juokais. Jis tada išsi- - 
tarė, kad, susidurdamas arčiau su katalikybe, paste- 
bėjęs tokių reiškinių, kurie visai nesiderina su iki tol 
jo turėtomis pažiūromis. Aš jam pasakiau, kad už se- 
selių linksmumą aš labiau vertinu jų kantrybę. 
Neminėdamas vardo, aš jam papasakojau, kad 
prieš keletą mėnesių į tą mokyklą atvyko iš rytinės 
Šveicarijos katalikė mergaitė Frieda, labai keisto bū- 
do šešiolikmetė. Pirmą dieną ji elgėsi paprastai, kaip 
ir visos, bet labai greitai ji parodė savo būdą: viską 
ėmė daryti atvirkščiai. Per pietus ir vakarienę ji ne- 


280 


valgo, kai visos išeina iš valgyklos — ji reikalauja 
maisto; kai duoda jai sriubos — ji nenori, o kai jai 
patiekia ne skysto maisto — reikalauja sriubos. Nak- 
timis ji trukdo miegoti kitoms, o kai reikia,keltis — 
ji miega. Visos auklėtojos apie ją ėmė kalbėti, kaip 
apie keistenybę. O jai, matyt, to tereikėjo. 

Vieną rytą, visoms atsikėlus, nusiprausus ir pus- 
ryčius pavalgius, Frieda tebegulėjo lovoje. Kita auk- 
lėtinė, priėjus prie lango, pasakė, kad kareiviai einą 
plentu per miestą. Tai buvo melas, bet Frieda pašoko 
iš lovos pasižiūrėti kareivių. Mokyklos vadovybė 
svarstė klausimą: išvaryti Friedą ar bandyti pataisy- 
ti. Nutarta bandyti, ar nepasiseks jauną mergaitę at- 
pratinti nuo kenksmingo kvailiojimo. Neužteko su- 
tarti auklėtojoms: jos sutarė ir su auklėtinėmis — ne- 
kreipti jokio dėmesio į Friedos keistenybes, nei girti 
ją, nei peikti ir nuduoti, kad visai nepastebima tų jos 
keistumų. Frieda gulėdavo ryte, kol norėdavo, ji gau- 
davo savo porciją pietums ir vakarienei, galėjo ją val- 
gyti, kada norėdavo, tik turėdavo pati pasikloti lovą ir 
išsiplauti maisto indus. Į jos keistumus klasėje ne- 
kreipta jokio dėmesio, nei mokytojos, nei draugės jos 
nepeikdavo, nė girdavo. Taip praėjo kelios savaitės. 
Tuo tarpu vedėja ir mokytojos, susitikdamos su ma- 
nim, neiškęsdavo nėnusiskundusios, kad Frieda joms 
sudaro sunkiai bepanešamą kryžių. 


Vieną šeštadienio vakarą, atvažiavęs į Orsonens'ą; 
ėjau į koplyčią, ketindamas klausyti išpažinčių. Pas 
koplyčios duris sutiko manę Frieda ir verkdama man 
pasakė: “Vater, ich kann doch nicht auf einmal gut 
werden" (Tėve, aš negaliu iš karto tuojau gera būti), 


281 


Aš pripažinau, kad taip, tik patariau jai norėti “gerai 
būti". Tas norėjimas susitvarkyti vistik negreit įvyko. 
Praėjo daugiau kaip metai, ir viena seselė man pasa- 
kė, kad Frieda pareiškusi noro tapti vienuole, bet vir- 
šininkės patarusios jai dar kiek palaukti. 


PASKUTFINIAI STUDIJŲ METAI 


1901 m. pavasarį man reikėjo ruoštis egzami- 
nams. Mano disertacija apie šv. Stanislovą (apie tą 
patį, apie kurį rašiau Petrapilyje) jau buvo baigta ir 
įteikta fakultetui. Beliko šimtas tezių iš visų teologi- 
jos šakų paruošti taip, kad būtų galima jas apginti 
viešuose egzaminuose. Tai buvo nemažas uždavinys. 
Pasibaigus paskaitoms prieš Velykas, savaitę laiko 
apsigyvenau mokyklos pirktame kapeliono reikalams 
namelyje Orsonens'e ir visomis jėgomis ruošiausi eg- 
zaminams, beveik išimtinai besinaudodamas šv. Tomo 
Akviniečio “Summa Theologica“. Tezes iš Bažnyčios 
istorijos jau buvau anksčiau paruošęs. Darbas buvo. 
smarkus ir skubotas. Nesilaikiau taisyklės dirbti į die- 
ną tik 8 valandas. Žinoma, atlikinėjau savo pareigas 
ir mokykloje, bet tos pareigos buvo mišių laikymas, 
o tris dienas prieš Velykas nė to nebuvo. Vienuolės 
matė, kad dėl didelio proto įtempimo aš jau darausi 
beveik nesukalbamas. 

Didįjį Penktadienį, tebemintydamas apie savo te- 
zes, atėjau į mokyklą pietų. Valgydamas nepastebėjau, 
ką valgau, tik lėkštėje kauliukai man atrodė nepa- 
prastai smulkūs. Man nė kam ko, kad Didįjį Penkta- 


282 


dienį vištienos lyg nepriderėjo gauti vienuolyne. Pa- 
valgęs pietus, palaukiau, kol ateis seselė patarnauto- 
ja. Jai atėjus, aš sakau: “Kas čia yra? Man atrodo, 
kad šiandien Didysis Penktadienis, o aš užmiršęs su- 
valgiau vištienos". Vienuolė nusijuokė ir tarė “C,ėtai- 
ent des grenouilles" (Tai buvo varlės). Pirmą kartą 
savo gyvenime tą dieną  paragavau tų skanumynų 
(varlės skaitosi žuvis). Seselė šypsodamasi dar pridė- 
jo, kad ji išduodanti man mokyklos paslaptį: rytoj aš 
gausiu sraigių... Taip ir buvo: rytojaus pietums man 
atnešė visą tuziną sraigių, o jos buvo tokios skanios, 
kaip vėžių kakleliai. Lietuvoje tokie sutvėrimai vadi- 
nami šliužais, nes jie šliaužioja po rasą, nešiodamiesi 
ant kupros savo namuką, kuriame paprastai lindi. Man 
seselė išpasakojo, kad jas veisia kapucinai tam tikrose 
kūdrose, maitindami kopūstų lapais. Kai tos sraigės 
nutunka, tai tris dienas neduoda joms jokio maisto. 
Dėl to jos nesuliesėja, bet jų viduriai išsivalo ir lieka 
visiškai švarios. Tada jas išima iš vandens ir išverda. 
Jos atsidalina nuo savo kiautų. Su alyva ir kvepian- 
čiomis žolelėmis sudarius, vėl įdedama į kiautus ir iš- 
dalinamą vienuolyno geradariams. Paskui belieka, lai- 
"kui atėjus, dar kartą jas paruošti valgiui šiltas. Be- 
matant suvalgiau dešimtį tų sraigių, palikdamas dvi, 
nes nepriderėjo nieko nepalikti lėkštėje. 

Į po Velykų prasidėjusias paskaitas grįžau pavė- 
lavęs, bet visgi dar reikėjo grįžti, nes prof. Del Prado 
paskaitų reikėjo klausyti ir užsirašinėti. Prof. Speiser 
taip pat klausė tų paskaitų, sėdėdamas šalia manęs. 
Per dvejus metus aš buvau susidaręs gana stambų 
pluokštą užrašų iš minėtojo profesoriaus paskaitų. Bu- 


283 


vau užsirašęs beveik viską, nes profesorius kalbėjo lė- 
tai, o aš jau buvau įgudęs gana greitai rašyti, netu- 
rėdamas nuovokos apie stenografiją. Tuos savo užra- 
šus paskui nusivežiau į Petrapilį ir pasigyriau juos tu- 
ris. Prof. Jonas Ciepliak, buvęs mano mokytojas, o 
dabar kolega, prašė manęs paskolinti tuos užrašus, 
nes jis dėstė dogmatinę teologiją. Kadangi aš dėsčiau 
fundamentalinę teologiją, tai jie man nebuvo reika- 
lingi. Gaila, kad Ciepliak man tų užrašų negrąžino, 
kai jis tapo vyskupu ir paliovė dėstęs dogmatiką. 

Galų gale pasibaigė paskaitos Friburgo teologi- 
jos fakultete 1901 m. vasarą. Man fakultetas pranešė, 
kad mano lotyniškai parašytoji disertacija priimta, 
nepaisant, kad ta pačia tema rašiau magistro diserta- 
ciją. Kadangi Friburgo universitete magistro laipsnio 
nėra, tai, man stojant į doktorato egzaminus, reikėjo 
gauti šv. Sosto dispensą nuo bakalaurato ir licenciato 
egzaminų. Tokiu būdu Petrapilio akademijoje gauta- 
sis magistro laipsnis juridiškai kaip ir neegzistavo ir 
temos tapatybė nesudarė kliūties. Bet ta pati diserta- 
cija buvo visai naujai perdirbta, pavartojant daug 
naujų šaltinių, pritaikant geresnį istorinio tyrinėjimo 
metodą ir prieinant prie kitokių išvadų. 


DOKTORATO DISERTACIJOS GYNIMAS IR 
(( EGZAMINAI 
"r Egzaminai iš tezių ir disertacijos gynimas įvyko 
1901 m. liepos 25-27 dienomis. Pirmomis dviem die- 
nomis po 4 valandas turėjo būti tezių gynimo dispu- 


284 


AS 





rą 


> 


(A 


AD .. B 





1S 


£ 
[av] 
"o 
[<v) 
1 
"o 
£ 
b) 
„a 
o 
9) 
[jos 
Mo 
2 
: E 
„M 
S 
Ž 
ps 
„170 
[al 
HH 
+-į 
U 
Z. 
< 
ar 
M 
ž 


—277—4 


tai, o paskutinę dieną — dvi valandos skirtos diserta- 
cijai apginti prieš oficialiuosius oponentus, gi trečioji 
valanda skirta oponentams iš publikos. 

Atėjo tos dienos. Dauguma fakulteto profesorių, 
ypačiai jaunesniųjų ir tų, kurių paskaitų aš nebuvau 
klausęs, susirinko į egzaminų salę. Prof. Mandonnet 
sudarė kortelių pluoštą, surašė tezių skaitlines ir da- 
vė man ištraukti. Tokiu būdų pasitaikiusią tezę turė- 
jau apginti. Daugiausia priekaištų man darė jaunes- 
nieji oponentai, ypač prof. Frey. Apgynus vieną tezę, 
reikėjo traukti kitą. Po dviejų valandų pertrauka, o 
po jos vėl dvi valandos. Išsitraukęs tezę, pirmiausia 
turėjau lotyniškai duoti istorinį įvadą, pateikti stam- 
biuosius, trumpai suglaustus, tezės įrodymus. Tada 
oponentas pareikšdavo savo priekaištus, kuriuos turė- 
davau pakartoti ir į juos atsakyti, parodant, kad jie 
mano tezės nepakeičia. Taip buvo ir antrąją dieną. 
Egzaminams einant, jau nebežiūrėjau į jokią knygą, 
išskyrus breviorių. 

Trečią dieną prieš mane stojo patys rimčiausieji 
profesoriai: Kirsch ir Mandonnet, abudu istorikai, ku- - 
rių paskaitų buvau sąžiningai klausęs dvejus metus. 
Ir jų priekaištus reikėjo pakartoti, o pakartojus duoti 
tinkamą atsakymą. Dvi valandos praėjo gana grei- 
tai. Profesoriai buvo patenkinti mano atsakymais, 
nors nepripažinau to, ką juodu buvo sakę prieš mano 
disertaciją. Vieną tik dalyką jiems pripažinau, kad 
mano disertacijos lotyniškoji kalba galėjusi būti ge- 
resnė. 

Atėjo publikos priekaištams laikas. Neatsimenu 
visų, kas ir ką kalbėjo. Žinoma, apie disertaciją prie- 


286 


kaištų iš publikos negalėjo būti, nes publika nebuvo 
skaičiusi mano rašto. O vistik vienas jaunas rytų apei- 
gų studentas, buvęs vakarykščiame egzamine, kada aš 
gyniau teza, jog pop. Grigalius VII padaręs naudos 
Bažnyčiai, sustiprindamas celibato praktiką dvasiš- 
kijoje, padarė man priekaištą, kad aš neatsižvelgęs į 
Rytų Bažnyčios mokslą, praktiką ir šventųjų pavyz- 
džius. Oponentas suminėjo keleto šventųjų vardus, 
kurių aš visai nežinojau, sakydamas, kad jie buvę vys- 
kupai ir gyvenę su žmonomis. Klausydamas to prie- 
kaišto, aš jaučiau, kad rytų apeigų hagiografijoje to- 
li ne tiek moku, kiek mano oponentas žino, todėl duo- 
tis įtraukiamam į šią sritį reiškia būti “suvyniotam". 
Tada aš griebiausi nevisai sąžiningo disputų metodo 
ir pareiškiau: “Visokių galėjo būti šventųjų, bet žino- 
ma, kad vieni jų veiksmai yra girtini, kiti sektini. Jei- 
gu tamsta gerbi minėtuosius moterystėje gyvenusius 
šventus kunigus ir vyskupus, tai gerbk jų elgesį, bet 
nesek jų pavyzdžiu". Auditorija man pritarė paploda- 
ma, o dekanas pasakė, kad disputas baigtas. 

Po egzaminų su draugais parėjome pietų į Cani- 
sianum. Po pietų lietuvių draugų būrelis išlydėjo ma- 
ne pasivaikščioti ir pailsėti. Tai tada pajutau, kiek bu- 
vau išvargęs: einant per tiltą skersai Saane upę, pri- 
reikus nusišluostyti nosį, vos ne vos pajėgiau išsiimti 
iš kišeniaus nosinę skarelę. Po kiek laiko, jau pailsėjus, 
ėmė skaudėti krūminiai dantys ir reikėjo vieną ar du 
ištraukti. Šiaip nuo mažumės man niekad dantų ne- 
skaudėjo. Kadangi galiniai krūminiai dantys vadinami 
"proto" ar "išminties" dantimis, tai kaip tik po mano 
doktorato gavimo teko atsisveikinti su “protu"' ir “iš- 
mintimi" — bent su jų simboliais dantimis. 

287 


SUDIEV FRIBURGUI 


Pasibaigus egzaminams, visą vasarį ir rudens 
pradžią gyvenau Orsonens'e, eidamas tikrojo kapelio- 
no pareigas. Sekmadieniais sakydavau prancūzišką pa- 
mokslėlį vienuolėms ir jų auklėtinėms. Ūkio mokyklo- 
je vasaros metu mergaitės neišsiskirstydavo, nes va- 
saros laikas kaip tik tinkamiausias ūkio darbų prak- 
tikai. Nesiskubinau grįžti į Lietuvą, manydamas galė- 
siąs atspausdinti savo disertaciją. Fakulteto dekanas 
buvo pataręs spausdinti ją ne lotyniškai, o lenkiškai, 
Taigi teko pačiam išversti ją į lenkų kalbą. Kai kurie 
lenkai studentai sakė, kad mano lenkiškoji kalba yra 
perdaug nutolusi nuo naujosios rašybos, t.y. mano ne- 
pakankamai mokama lenkų kalbos. Sutariau su šv. Po- 
vilo seselių spaustuve atspausdinti tą mano darbą. Jos 
surinko 16 puslapių, bet man rodėsi, kad reikia pirma 
surinkti visą tekstą, o tik paskui daryti galutinę ko- 
rektūrą ir tada jau spausdinti numatytus 500 egzem- 
pliorių. Šiame dalyke pasireiškė dvi mano klaidos: 
viena, neišmaniau spaustuvės technikos, antra, buvau . 
tiek priešgina, kad nesidaviau įtikinamas, jog kiekvie- 
ną lanką reikia spausdinti skyrium. Užmokėjau už at- 
liktąjį darbą ir sutartį nutraukiau. Tokiu būdu neliko 
priežasties ilgiau pasilikti Šveicarijoje, tad ėmiau ruoš- 
tis važiuoti namo. Parsivežiau savo rašytus ir prancū- 
ziškai pasakytus pamokslėlius, bet ilgainiui jie kažkur 
prapuolė. 

Viena Orsonens'o auklėtinė, panelė Camus, neat- 
simenu, kaip gavo mano antrašą tėviškėje ir dažnai 
man ėmė rašinėti laiškų įvairiais tikybiniais klausi- 


288 


mais, kadangi ji eidavo pas mane išpažinties, kol bu- 
vau Orsonens'e. Tuos laiškus ji rašinėjo man jau bai- 
gusi mokyklą ir grįžusi į savo tėviškę. Susirašinėjimas 
tęsėsi ir tada, kai aš jau buvau Petrapilyje. Vienu tar- 
pu, būdamas akademijos profesorius, gaunu laišką nuo 
vieno kunigo lietuvio, buvusio mano draugo studijuo- 
jant. Jis man pranešė, kad yra gavęs iš panelės Camus 
mano jai rašytus laiškus. Prie to jis pridėjo, ne sta- 
čiai išsireikšdamas, bet duodamas suprasti, kad jis 
grąžintų man tuos laiškus, jeigu aš jam padaryčiau 
tam tikrą paslaugą. Aš jam atsakiau, kad tie laiškai 
galėjo turėti šiokios tokios vertės mergaitei, gavusiai 
juos, bet jie neturi jokios vertės man ir tereiškia už- 
mirštus jai duotus patarimus. Taip reikalas ir pasibai- 
gė. Mano nuomone, tas mano draugas norėjo mane 
šantažuoti, manydamas, kad aš tai mergiščiai prira- 
šiau meilės žodelių. Panelė Camus jau prieš tai buvo 
paliovusi man rašinėti savo sąžinės klausimais. 


KELIONĖ LIETUVON 


Friburgo universiteto teologijos fakulteto deka- 
nu tada buvo tėvas Rase. Prieš jį padariau priesaiką 
— professio fidei (tikėjimo išpažinimą). Bažnyčios 
įstatymai reikalauja, kad gavęs mokslo laipsnį pada- 
rytų tokį tikėjimo išpažinimą. Ta formulė yra nusta- 
tyta Tridento susirinkimo ir papildyta 1870 m. Vati- 
kano susirinkimo. Vėliau buvo įsakyta priesaika prieš 
modernizmą šv. Pijaus X. 

Atsisveikinęs su prof. Weiss ir dekano padėjėju, 
1901 m. spalio mėn. važiavau per Vieną į Krokuvą, 


289 


manydamas patobulinti savo disertaciją tuo, ką rasiu 
Krokuvos universitete. Kaip buvau nepatyręs keliau- 
tojas, važiuodamas į Šveicariją, taip ne ką gudresnis 
buvau ir grįždamas iš jos. Paėmiau ne tą susisiekimo 
liniją, kuri greičiausiu būdu keleivį nuveža į reikiamą 
vietą, o važiavau traukiniais, kurię ant žemėlapio ro- 
dėsi einą trumpiausia linija, nors tai buvo antraeilė 
susisiekimo linija. Važiuojant tomis antraeilėmis li- 
nijomis, patogiomis vietiniam susisiekimui, nebuvo to- 
limojo susisiekimo patogumų, ir dėl to į Austrijos 
sos inę atvykau smarkiai išalkęs, ištisą dieną nieko 
nevalgęs ir pataikiau arti stoties į nedidelį viešbutį, 
kuriame nė vakarienės negavau. Ant rytojaus buvo 
sekmadienis. Artimiausioje bažnyčioje atsilaikęs mi- 
šias, sugrįžau į savo viešbutį ir užsisakiau ''Wiener 
Schnitzel" (Vienos kepsnys) drauge su alum. Radau, 
kad nieko gardesnio pasaulyje negali būti. 


Turimasis pinigų kiekis neleido įdomautis Vienos 
grožybėmis. Išvažiavau į Krokuvą ir kreipiausi pas 
jėzuitus, kad jie priimtų mane keliom dienom už atly- 
ginimą pragyventi. Pasisakiau, kas esąs ir ko norįs.- 
Kunigas, su kuriuo kalbėjau, man sakė, kad jie netu- 
rį svečiams patalpų ir jų įstaiga esanti ne tam. Bet 
jis nuėjo pasikalbėti su aukštesniu už save. Galų gale 
jėzuitai domininkonų studentui padarė išimtį: surado 
man kambariuką savo vienuolyne ir leido su jais drau- 
ge valgyti. Pernakvojęs nuėjau į Universytet Jagiel- 
lonski (Jogailos universitetą), į jo biblioteką. Iš kata- 
logo pastebėjau, kad apie šv. Stanislovą ten nebuvo 
veikalų, kurių nebūčiau žinojęs. Kreipiausi į rankraš- 
čių skyrių, kuriame buvo senų breviorių. Man rodėsi, 


290 


kad antrojo nokturno lekcijos, kurios yra dabartinia- 
me brevioriuje, gali būti istorinis šv. Stanislovo gyve- 
nimo šaltinis, nepriklausomas nei nuo Dlugoszo, nei 
nuo Kadlubek. Reikėjo tad rasti kiek galima senesnių, 
dar rankraštinių  breviorių. Bet bibliotekoje esami 
ranka rašyti brevioriai buvo ne ką senesni ųž Dlugo- 
szą arba ir visai nesenesni. Be to, tų breviorių raštas 
buvo labai sunkiai paskaitomas. Negana to, ir pati 
brevioriaus sistema kitokia, negu dabartinė. Galų ga- 
le pamačiau: nieko naujo, man nežinomo apie šv. Sta- 
nislovą nėra nė brevioriuose. Nebuvo prasmės ilgiau 
liktis Krokuvoje. Aplankiau vieną kitą įdomią vietą 
ir išvažiavau per Varšuvą į savo kraštą. Atvykau tie- 
siog į Seinus. 


PAS VYSKUPA BARANAUSKA 


Pasisveikinęs su rektorium kan. Jonu Giedraičiu, 
su buvusiais profesoriais, nuėjau į vyskupijos kuri- 
ją, kurią vedė nepamenu koks oficiolas. Kurijoje tar- 
navo kun. Juozas Laukaitis ir nedaug už mane senes- 
nis kun, Merkevičius. Laukaitis pranešė vyskupui, kad 
aš jau grįžau iš užsienio. Vyskupas Baranauskas ma- 
ne labai greitai ir maloniai priėmė, meilingai kalbėjo. 
Aš jam priminiau, kad į užsienį buvau išvažiavęs 
apologetikos mokytis, kad galėčiau apsigyventi Tilžėje 
ir imtis redaguoti katalikišką lietuvišką laikraštį. 
Vyskupas (kalbėjomės lenkiškai) pasakė griežtai ne- 
duodąs tam leidimo ir dėl to reikėsią dirbti vyskupijoje 
paskirtą darbą. Prasidėjo pasitarimai tarp vyskupo 
ir kitų kurijos tarnautojų, o aš laukiau. Pasitarimai 


291 


baigėsi tuo, kad man liepta važiuoti į Petrapili, tenai 
palikti iš Petrapilio gautą pasą, išgauti iš akademijos 
rektoriaus tokį pasą, koks duodamas baigusiems aka- 
demiją, ir su tuo pasu grįžti į Seinus. Buvo manomą 
tokiu būdu išvengti klausimo, kurį paprastai kelia ci- 
vilinė valdžia, kur buvo ir ką veikė tas žmogus gyven- 
damas užsienyje, nes tokie kunigai rusų valdžios ne- 
buvo leidžiami dirbti žymesnį darbą, nė turėti oficia- 
lių pareigų. Tokį paliepimą gavęs, bandžiau įtikinti 
vyskupą, kuriją ir rektorių, kad man nepasiseks ke- 
lionė į Petrapilį, bet man atsakė, kad kitos išeities 
nėra: reikia daryti taip, kaip įsakyta. Ir aš turėjau 
važiuoti į Petrapilį. 


PETRAPILYJE PASO REIKALU 


Atvykęs į akademiją, radau naują rektorių, kurio 
nepažinojau, prelatą Longiną Žarnowieckį. Jam pasa- 
kiau savo vyskupo įsakymą ir nuoširdžiausiai sų visa 
pagarba prašiau tai padaryti, kaip mano vyskupas 
reikalauja. Rektorius griežtai atsakė, kad to nepada- 
rysiąs, nes nėra galima. Aš tada sakau: “Kas dabar 
bus? Mano pasas galėjo galioti iki Petrapilio, bet iš 
Petrapilio išvažiuoti jau negalioja. Jums atsisakant 
man duoti kitą pasą, aš liekų visai be paso. O pagal 
Rusijos įstatymus be paso negalima nei keliauti, nei 
vietoje gyventi". Rektorius atsakė, kad tai ne jo rei- 
kalas. Aš prašiau, kad nors raštą man duotų, jog ne- 
duoda paso, kad aš galėčiau nors tuo raštu gintis, bet 
prel. Žarnowieckis nė to nedavė. Galų gale jis man lie- 


292 


pė eiti pas metropolitą, buvusį akademijos istorijos 
profesorių Boleslovą Kioptowskį. Rektorius padarė 
bent tą malonę, kad leido man pernakvoti akademi- 
joje, bet mano pasą paėmė kiemsargis ir nunešė į 
policiją. 

Rytojaus dieną nuėjau į metropolito rūmus. Man 
belaukiant, kol arkivyskupas priims, atvažiavo aka- 
demijos rektorius Žarnowieckis ir nuėjo pas arkivys- 
kupą, o aš vis laukiau salione savo priėmimo eilės. 
Per laukiamąją salę perėjo kan. Prapuolenis sų doku- 
mentų plucštu po pažastimi, nusinešdamas tą viską 
į arkivyskupo darbo kabinetą. Dar ilgoką valandą tru- 
ko, kol rektorius išėjo iš arkivyskupo kabineto. Pra- 
puolenis tenai pasiliko. Rektorius, priėjęs prie manęs, 
meilingai pradėjo klausinėti, ką aš veikiau, kur bu- 
vau ir ko mokiausi. Vakarykščiai jis to manęs nebuvo 
klausęs. Aš atsakinėjau nuoširdžiai ir teisingai. Pa- 
galiau jis tarė: “Žinai, galėtum būti pas mus apologe- 
tikos profesorium". Man tai buvo netikėtas dalykas. 
Aš atsiminiau, kad rektorius vysk. Niedzialkowskis 
pasiuntė į užsienį specializuotis apologetikoje kun. 
Jurgį Matulevičių, žadėdamas jam užleisti savo kated- 
rą akademijoje. Prel. Žarnowieckis klausinėjo manęs, 
kas tas Ma*ulevičius, ką jis veikia, kur jis yra. Aš at- 
sakiau, kad mudu drauge buvome Friburge, kad jis 
dėl savo ligos sugaišo ilgiau už mane ir kad tebėra 
Friburge, bet neužilgo baigęs grįš į savo šalį. Taip 
pasikalbėjęs su manim, rektorius betgi pridėjo: “Jei- 
gu metropolitas pasiūlys tau šitą katedrą, tai neatsi- 
sakyk". Tai ištaręs, jis ruošėsi važiuoti. Aš atsisveiki- 
nau ir likausi laukti savo eilės. Netrukus kan. Pra- 


293 


puolenis išėjo iš- metropolito kabineto, ir tada buvo 
mano eilė. . 

Įėjau, pasisveikinau. Arkivyskupas liepė sėstis 
ir ėmė klausinėti, įdomautis, kur buvau, ką veikiau. 
Po to viso aš sakau: “Ekscelencija, kas čia dabar bus? 
Mano vyskupas mane atsiuntė pas akademijos rekto- 
rių gauti baigusio studento pasą, o rektorius jo neduo- 
da". Arkivyskupas atsakė: “Kad nė negali duoti"'. Man 
reikią eiti į svetimų tikybų departamentą, pas direk- 
torių Mosolovą jam pasakyti, kad buvęs Friburge ir 
studijavęs ir kad dabar grįžtąs. Direktorius duosiąs 
man pasą grįžti namo. Aš atsakiau: “Ekscelencija, 
mano vyskupas už tokį elgesį mane nubaus; juk ne 
tam mane siuntė į Petrapilį". Metropolitas atsakė: 
“Kai tave siuntė į Petrapilį, tai turi klausyti manęs, 
nes aš čia esu vyskupas". Aš turėjau pripažinti, kad 
taip yra. “Bet mano vyskupas ar tikės manimi, kada 
aš dangstysiuosi Jūsų Ekscelencijos autoritetu?*? Me- 
tropolitas atsakė: “Nagi čia kolegijoje yra jūsų Vys- 
kupijos atstovas“. Tr liepė man pasitarti su tuo at- 
stovu. O juo buvo prel. Juozas Antanavičius, kuris 
gyveno toje pačioje metropolito trioboje, tik galiniame 
jos sparne. | 

Iš metropolito tiesiog nuėjau pas prel. Antana- 
vičių. Pasakiau jam viską, kaip atvažiavau į Petrapilį, 
kaip kalbėjau su rektorium ir su metropolitu ir kaip 
dabar turiu įsakymą eiti pas Mosolovą prisipažinti 
esąs kaltas. Prelatas visko kantriai išklausė ir, man. 
pabaigus kalbėti, kokią 15 minučių žiūrėjo į grindis 
ir susirūpinęs tylėjo. Po ilgo tylėjimo, jis man sako: 
“Ateik rytoj pietų pas mane. Pažiūrėsim". Aš norėjau 


294 


žinoti, ką prelatas mano, ir jis atsakė, kad greičiausia 
turėsiva eiti abu. Atsisveikinau ir parvykau į aka- 
demiją. 

Keista buvo diena: čia pasiūlymas profesorium į 
akademiją, čia paliepimas kišti galvą į išsižiojusio liū- 
to nasrus... Pagaliau toji diena užsibaigė. Sekančią 
dieną atėjo laikas vykti pas prel. Antanavičių. Jis 
man pranešė patyręs iš departamento, jog direktorius 
Mosolovas mudu priims, dabar neatsimenu kurią va- 
landą. Laiko buvo užtektinai pietums pavalgyti. Pie- 
tus valgėme tik mudu dviese. Prelatas mėgo ir mane 
pavaišino riebia aviena su acte mirkytais svogūnais. 
Sočiai pavalgę, ruošėmės vykti į departamentą. Pre- 
latas apsivilko savo gražiausiais rūbais, užsidėjo 
kanauninko kryžių (distinktoriją), kabantį ant bran- 
gaus retežio. 

Departamente neteko ilgai laukti. Mudviem įėjus, 
prelatas pasisveikino su Mosolovu, pristatė jam mane. 
Jis man draugiškai ištiesė ranką ir paprašė sėstis. Aš 
ne be baimės pradėjau sakyti, kaip prieš dvejus metus 
baigiau akademiją, paskui, norėdamas specializuotis, 
nuvykau Friburgan, ten baigęs grįžau į Seinus, kaip 
vyskupas mane pasiuntė į Petrapilį ir dabar esu be 
paso, be teisės važinėti ir gyventi. Pasakiau, kad 
metropolito liepiamas kreipiuosi į poną direktorių 
prašydamas išduoti man pasą į tėviškę. Mosolovas, 
gana linksmai nusiteikęs, pasakė suprantąs mano bai- 
mę, bet ji esanti visai nereikalinga. Jis maždaug taip 
kalbėjo: “Mes nemėgstame tų kunigų, kurie, aplenk- 
dami savo šalies mokslo įstaigas, bėgioja po užsienio 
universitetus. Tamsta to nepadarei: į užsienius išva- 


295 


žiavai pabaigęs visus mokslus, kurie tik galimi Rusi- 
joje. Kad po to išvažiavai į. užsienius susipažinti su 
tenykščiu mokslu, tai tas nėra bloga. Ir aš pats kar- 
tais važinėju į užsienius ir šį tą naudingą ten pastebiu. 
Linkiu tamstai pasinaudoti savo patyrimu dabar savo 
žemėje". Aš nudžiugau ir jau linksmas prašiau: “Jūsų 
prakilnybe, išduokite man kokį nors raštelį, kad aš 
turėčiau galimybės teisėtai parvažiuoti į savo vysku- 
piją, nes be dokumento apskrities viršininkas turi 
teisę mane areštuoti". — “Nesibijok, — tarė Mosolo- 
vas, — Vyk tiesiog pas savo apskrities viršininką ir 
žodžiu jam pasakyk, kad aš tamstą pas jį atsiunčiu. 
To pakaks". Prelatas atsistojo, aš pasekiau jį ir 3 
dėkoję atsisveikinome Mosolovą.* 


Tai papasakojau metropolitui ir rektoriui. Ne- 
delsdamas išvažiavau ne į Seinus, o į savo tėviškę. 
Atvažiavęs į Kud. Naumiestį, nuėjau pas apskrities 
viršininką ir pasakiau jam, kad atvykau svetimų ti- 
kybų departamento direktoriaus liepiamas be jokio 
dokumento (pasas buvo likęs Petrapilio policijoje). 
Apskrities viršininkas buvo gana mandagus. Jo pa- 


* Aleksander Nikolajevič Mosolov (1844-1904), kitados gvar- 
dijos karininkas, 1863-64 m. sukilimo laikotarpyje užėmė slapto- 
jo politinio skyriaus valdininko vietą prie Vilniaus generalguber- 
natoriaus Muravjovo. Paskui buvo ypatingiems reikalams valdi- 
ninkas prie Rygos gubernatoriaus. Rygoje įsteigė pirmąjį rusų 
kalba laikraštį “Ryžskiį Viestnik" ir rusino latvius. 1869-79 ypa- 
tingiems reikalams valdininkas vidaus reikalų ministerijoje, Nuo 
1879.1.1 iki 1882.VII,9 svetimų tikybų departamento direkto- 
rius. 1881 m. drauge su M. Butenievu vedė derybas Romoje. 1882 
m. Vologdos, o 1883 m. Novogrodo gubernatorius. 1894-1904 vėl 
svetimų tikybų depart. direktorius. Red, Ž 


296 


vardės dabar neatsimenu, bet žinau, kad jis kuvo kilęs 
iš Estijos vokiečių, priėmęs pravoslaviją. Nors jis man 
nieko nedavė, bet pasakė, kad viskas tvarkoje. Pavie- 
šėjęs kelias dienas tėviškėje, grįžau į Seinus ir papa- 
sakojau visą atsitikimą. 


KANDIDATAS Į PUNSKO VIKARUS. 


Vyskupas Baranauskas liepė man grįžti į savo 
gimtąją parapiją. Jos klebonas tuomet buvo Seinuose 
ir seminarijoje profesoriavo. Parapiją valdė vikaras 
kun. Pranciškus Krūvelis. Aš buvau paskirtas vikaro 
pagelbininku. Tada tokie viršetatiniai vikarai vadin- 
davosi “ad interim". Juokdariai tą terminą skaitydavo 
“ad interitum'' (pražūčiai). Tuo tarpų Seinų vysku- 
pijos kurija pasiuntė Varšuvos generalgubernatoriui 
pranešimą, kad neseniai baigusį Petrapilio akademiją 
kunigą teologijos magistrą Pranciškų Būčį skiria į 
pirmą vietą — vikaru į Punsko parapiją. Mat, buvo 
įstatymas, kad pirmąjį paskyrimą į etatinę vietą 
tvirtina Varšuvos generalgubernatorius. Tas kurijos 
pranešimas buvo pasiųstas į Varšuvą 1901 m. pabai- 
goje, o 1902 m. kovo mėn. pradžioje jau atėjo į Seinus 
generalgubernatoriaus sutikimas paskirti mane Puns- 
ko vikaru. Bet aš Punsko nepamačiau, nes tų pačių 
metų balandžio 1 d. iš Punsko vikaro pareigų, kurių 
nebuvau pradėjęs, buvau perkeltas į Seinų seminariją 
dėstyti filosofiją ir lenkų kalbą. 


Pirmosios dalies pabaiga. 


297 


PRIEDAS 


PRIEŠ SENAJAM “TĖVYNĖS SARGUY'* 
- * 
UŽGEMANT 


Mano tėviškė stovi ant pat Šešupės kranto, ten 
kur jos vaga skyrė Rusijos caro valdomąsias žemes 
nuo Prūsų karaliaus užimtųjų Lietuvos plotų, kuriuo- 
se žmonės tebešnekėjo lietuviškai apie Pilkalnį. Į tą 
miestą mano gimtojo krašto žmonės dažnai važinė- 
davo pirkti ir parduoti, nes nuo mano gimtinės į jį 
tebuvo nepilni 20 kilometrų, o arklius vokiečiai ten 
gerai pirkdavo ir brangiai mokėdavo. 

Už keturių kilometrų nuo mano tėviškės, tarp jos 
ir Pilkalnio, buvo šilėnų bažnytkaimis su gerai įreng- 
ta pašto stotim, į kurią pareidavo “Tilžės Keleivis" ir 
“Lietuviška Ceitunga'. Laiškanešys išnešiodavo tuos 
laikraščius ir laiškus į apylinkės kaimus. Mano tė- 
vam3 siunčiamus lietuviškus laikraščius paštas pri- 
statydavo į Briedžių kaimą ūkininkui ir smuklininkui 
Stehrentui, kurio laukas prieidavo prie pat Šešupės, 
lygiai ties mano tėviškės lauku. Mūsų namų jaunieji 
vaikinai ir vyrukai po kelis kartus savaitėje perbris- 
davo Šešupę ir iš Stehrentų parsinešdavo lietuviškuo- 
sius laikraščius, kuriuos namie visi skaitydavo, kartais 
pasijuokdami iš kai kurių perdaug prūsiškų žodžių. 
Mano mama nemėgdavo tų laikraščių dėl to, kad bū- 
davo spausdinami vokiškomis raidėmis. Tai buvo prieš 
1883 metus. 

Šitie metai smarkiai įstrigo man į atmintį trimis 
dalykais. Viena, man skaudžiai nepasisekė bandymas 


* Spausdinta “Tėvynės Sarge" 1947 m. Nr. 1, 2-7 pusl. 
301 


išmokti tabaką rūkyti. Tada ėjau vienuoliktus metus 
ir norėjau būti vyras, kaip kiti. Antra, tais metais 
baigiau pradžios mokyklą Slavikuose ir įstojau į gim- 
naziją Marijampolėje. Trečia, tais metais parėjo laik- 
raštis lietuviškomis raidėmis. Tai buvo “ Aušra". Ją 
iš Prūsų parsinešė mano dėdė Petras. Neatsimenu, 
kokis tada buvo šventadienis, bet dar aiškiai matau, 
kaip visi mūsų namiškiai: senieji tėvukas sų močiute, 
manieji tėvas su motina, minėtasis dėdė Petras, du 
samdytieji vyrai, vienas pusbernis, dvi tarnaitės, pie- 
muo ir piemenė, pagaliau mes, šeimininkų vaikai, ap- 
spitome stalą, už kurio sėdėdamas dėdė Petras skai- 
tė "Aušrą". Visi gėrėjosi, jokių priekaištų nė būti ne- 
galėjo; juk ir raidės tame laikraštyje buvo tokios, 
kaip maldaknygės. Kaip buvo vėliau, man išvažiavus 
į Marijampolę, pats nemačiau, bet, grįžęs Kalėdoms į 
tėviškę, jau aš skaičiau “Aušrą"' visiems. 

Praėjo metai ar dveji, nebežinau 1885 ar 1886 m. 
per atostogas jau neteko man skaityti  “ Aušros". 
Mama pareiškė maždaug šitaip: “Vaikeli, liaukis gyręs 
tą Aušrapalaikę. Nežinia kas ir nežinia kam ją sklei- 
džia. Kas žino, kokiu bedieviškų raugu ji dvokia''. Aš 
bandžiau teisinti, o mama liepė saugotis, pridėdama, 
kad daug esą norinčių mums pakenkti. Tie nevidonai - 
žino, kad mes išalkę savo kalbos raštų, tai mums bru- 
ka neva laikraščius, kad mes netektume nei Dievo, 
nei sielos, kaip netekome daugelio gerų dalykų. Tuo 
atveju mama pasakė, kad jau geresni esą anie vokiš- 
komis raidėmis rašomieji lapai. Kad jie ir nekatali- 
kiški, bet neniekina šventų dalykų. Tais metais “"Auš- 
ra" uŽgęso. | | 


302 


Daktaras Jonas šliupas nepatyrė mano mamos 
nuomonių, bet iš savo bendradarbio Aleksandro Dam- 
brausko sužinojo, kad katalikiškai Lietuvos dauguo- 
menei nepakeliui eiti tuo keliu, į kurį “ Aušrą" pakreipė 
buvęs Maskvos universiteto studentas, kiaurai permir- 
kęs pažiūrų, viešpatavusių senoje Rusijos sostinėje. 
Kun. A. Dambrauskas su kun. Martynu Sidaravičium 
ir kitais ėmė rūpintis, ar nepasiseks sudaryti lietuviš- 
ką laikraštį, atitinkantį tautos dauguomenės nuotaiką. 
Šiems netrūko raštininkų straipsniams gaminti, nė 
lėšų laikraščiui spausdinti, bet trūko žmogaus, galė- 
jusio gyventi Prūsuose ir redaguoti laikraštį. 

Šliupas buvo žadėjęs neužgaulioti katalikų tiky- 
bos, bet to pažado neištesėjo nė per trejus metus. 
Ne'ekusi katalikų paramos, “ Aušra" išnyko. Jos vie- 
toje aiškiai pasireiškė du dalykai: a) Lietuvos inte- 
ligentų tėvynainių didelis pažiūrų skirtumas, b) ne- 
mokėjimas susitarti ir leisti laikraštį, būtinai reika- 
lingą tautos sąmonei žadinti. Per trejus metus tęsėsi 
tas nemokėjimas susitarti. Kauniškiai kunigai, susita- 
rę su Seinų vyskupijos knygnešių karalium kun. Mar- 
tynu Sidaravičium, Kušeliausko lėšomis atspausdino 
1887—88 ir 1890 m. kelioliką sąsiuvinių “šŠviesos"'. 
Kun. M. Sidaravičius apgyvendino Tilžėje savo 
jaunutį tarną Angrabaitį ir jam pavedė 1889 m. įsteig- 
tą “Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą'' redaguoti.* Tas re- 
daktorius nebuvo išėjęs jokios mokyklos virš elemen- 


.„* Faktinai “Apžvalgą"" 1889-1891 redagavo kun. P. Urbona- 
vičius iš Lietuvos, o Angrabaitis buvo Tilžėje tik tvarkytoju. 
1891-93 redaktorium buvo J. Angrabaitis, o 1893-96 kun. K. Pa- 
kalniškis (Dėdė Atanazas). Red, 


303 


tarinės. Jo redaguojamoji “Apžvalga" nepatiko Seinų 
seminarijos klierikams, kurie buvo išmokę Jablonskio 
gramatikos ir rašybos iš Petro Kriaučiūno ir Juozo Ja- 
sulaičio Marijampolės gimnazijoje. ““Apžvalgos" gra- 
matika ir rašyba, prisilaikydama kun. A. Dambraus- 
ko nuomonių ir nenuosekliai vartodama kai kuriuos 
Jauniaus bei Baranausko nurodymus, nesuprantamus 
nei kapsams, nei zanavykams, nei dzūkams, atrodė 
lyg supelėjusi. 

Iš aukštesniųjų Marijampolės gimnazijos klasių 
vieni jaunuoliai eidavo į Seinų seminariją, kiti, baigę 
gimnaziją, vykdavo Maskvon ir Petrapilin, stodami į 
tenykščius universitetus, nes juose buvo ypatingų sti- 
pendijų lietuviams, baigusiems Suvalkų ir Marijam- 
polės gimnazijas su lietuvių kalba. Kad ir žymus bu- 
vo gyvenimo skirtumas tarp studento ir klieriko, ta- 
čiau nuoširdus jaunųjų draugiškumas neišnykdavo. 
Nemaž būdavo santykių tarp klierikų ir studentų. 

šliupui išvažiavus į Ameriką, jo griežtąjį nusista- 
tymą prieš katalikiškąją Lietuvos dvasiškiją nesusyk | 
paveldėjo jaunesnioji studentų karta. Kudirka, Leo- “ 
nas, Kaukas ir pats Jablonskis buvo nuosaikūs žmo- 
nės. P. Kriaučiūno ir J. Jasulaičio buvusieji mokiniai 
studentai sutarė su klierikais leisti du bendru laikraš- 
čiu. Pirmasis buvo ““Varpas"', skirtas inteligentams, 
antrasis — “Ūkininkas", skirtas liaudžiai. Sutarties 
pagrindiniai dėsniai buvo: ugdyti nuoširdžią bei veik- 
lią tėvynės meilę ir neužkabinėti tikybos dalykų. Pet- 
ras Vileišis davė lėšų. Juozas Adomaitis (šernas) ap- 
sigyveno Tilžėje redaguoti abudu laikraščiu. Gausiau- 
sias straipsnių gamintojas ir gabiausias bendradarbis 


304 


buvo Vincas Kudirka. Nuoširdžiai abu laikraščius rė- 
mė straipsniais studentai ir klierikai. Tėvynės meilė 
juose reiškėsi skaisčiai ir karštai. Tame nebuvo skir- 
tumo tarp maksviškių ir seiniškių. Ta sutartis pilnai 
tesėsi virš trijų metų. 

Slaptoji lietuvių klierikų draugija Seinų semina- 
rijoje 1892 m. imdavo “"Varpo" 44 egzempliorius, ap- 
mokėdama juos. Sutarta bendromis studentų ir klie- 
rikų pastangomis suruošti kalendorių. Maskviškiai ap- 
siėmė pagaminti metereologines ir astronomines ži- 
nias, būtent: saulės užtekėjimus ir nusileidimus, mė- 
nesio atmainas bei oro spėjimus. Klierikai — paruošti 
švenčių sąrašą, pamokinančių populiarių straipsnių 
nustatytą kiekį ir per vasaros atostogas surinkti iš 
savo pažįstamų pinigus už būsimąjį kalendorių, kurį 
turėjo pristatyti dovanai žmonėms, užsimokėjusiems 
iš anksto. Kalendorius buvo atspausdintas vėlokai, ir 
astronominė jo dalis klaidingai rodė delčias sų pilna- 
čiais, o saulės užtekėjimai bei nusileidimai visai ne- 
atitiko Lietuvos meridiano. Klierikams, išplatinusiems 
tą kalendorių, teko išgirsti ir pajusti visą ūkininkų 
nepasitenkinimą. Klierikai pyko ant Maskvos “gamti- 
ninkų" už tą barnį, kurio buvo prisiklausę iš kalendo- 
riaus pirkėjų. Pagaliau įniršo ant klierikų ir Vincas 
Kudirka. 

Tuo laiku išėjo pop. Leono XIII enciklika Lenki- 
jos vyskupams. Lenkai tautininkai buvo nepatenkinti 
ta enciklika. Nepatenkintas buvo ir “Tėvynės Varpų" 
autorius dr. Vincas Kudirka, uolus lenkų endekų or- 
gano “Glos" skaitytojas. “Varpe" pasirodė jo straips- 
nis, nenuosaikiai peikęs tą encikliką. Seinų klierikai 


305 


supyko ant Kudirkos ir vieną saviškį įgaliojo parašy- 
ti repliką. Redaktorius ilgai nespausdino tos replikos. 
Keliems mėnesiams praėjus, ją patalpino “Varpe"', pri- 
dėdamas Kudirkos atsakymą, bet atsakymo turinys 
nebeatsakinėjo į klieriko nurodytąsias klaidas, neaiš- 
kino jų, tik klieriką, išdrįsusį kritikuoti, pavadino s0- 
fistu. | 

Tiek seiniškiai varpininkai, tiek kauniškiai ap- 
žvalgininkai, tiek Petrapilio katalikų akademijos stu- 
dentai neatkėlė šito “Varpo'? redakcijos elgesio, o iš 
jo darė išvadų, kad šliupo dvasia tebėra “Varpo" ir 
“Ūkininko" redakcijose, kad ji viešpatauja maskvie- 
čiuose ir tiktai savo patogumo dėlei kartais daro su- 
tartis, kurių paskui nebevykdo. Šitą nuomonę labai 
sustiprino tuomet pasirodžiusieji šventmikio (dr. Sta- 
sio Matulaičio. Red.) raštai. Visi žinojo, kad jų au- 
torius yra maskviškis. Tuomet dar nežinota bolševikų 
vardo, bet jauste jausta, kad su tos rūšies žmonėmis 
Lietuvos katalikai sugyventi negalės. Iš sakinių, ran- 
damų slaptai platinamuose kai kurių partijų lapeliuo- 
se, buvo daroma išvada, kad šventmikiams nepaken- 
čiama katalikybė, nebrangi nė tėvynė Lietuva. 

Čia atpasakojau tą, ką atsimenu iš pažiūrų ir nuo- 
taikų vaizdo, buvusio per 12 mano jaunystės metų, 
kol iš 11 metų vaiko išaugau į 23 metų jaunuolį. Tas 
vaizdas išaiškina nę tiktai mano veiklą prieš “Tėvy- 
nės Sargui" užgemant, bet palengvina suprasti sielos 
kelią šimtų jaunikaičių, kuriems rūpėjo tas laikraštis 
sukurti. 

Gavėnios pradžioje 1893 m. Seinų seminarijoje 
pasklido gandas, kad kurią nors valandą iš Suvalkų 


306 


atvyks didelis policijos būrys, padarys seminarijoje 
kratą, suras lietuviškuosius spausdinius, išblaškys 
klierikus, uždarys seminariją, kaip kad buvo trumpai 
prieš tai padaryta Kielciuose. Seminarijos rektorius 
kun. Jonas Giedraitis ir profesorius kun. Vincas Bla- 
ževičius padarė seminarijos koplyčioje reviziją, palik- 
dami lietuviškas klierikų maldaknyges, išsinešdami 
kitas lietuviškas pamaldumo knygas. Taip ir aš nete- 
kau savo “Novenų". Bet tai mažai ir gailėjo. Visi klie- 
rikai lietuviai ėmėme deginti “Varpus" nekantrauda- 
mi, kad taip negreitai dega popierius. Seminarijos 
krosnys buvo pilnos lietuviškų spausdinių. Slaptoji 
seminarijos lietuviškoji bibliotekėlė smarkiai nuken- 
tėjo. Joje liko tik knygos, spausdintos prieš 1863 m., 
kitas teko išvežioti ir iškamšyti į tokias vietas, kurios 
rodėsi neprieinamos nežinantiems triobos žmonėms. 
Du klierikai buvo pašalinti už “litvomanišką"' veiklą. 
Vienas tikrai buvo buvęs patriotas, bet turėjo ir kitų 
priekaištų. Kitas buvo aplenkėjęs zanavykas, kuriam 
buvo galima daug ko prikišti, tik ne lietuviškąjį pat- 
riotizmą. Galų gale audra praėjo. 

Po Velykų 1893 m., nuėjęs pas dr. Kauką, gavau 
jo adresu prisiųstą man laišką. Dvasinės Petrapilio 
katalikų akademijos studentas Andrius Dubinskas 
man rašė, kad atostogoms prasidedant atvažiuočiau 
į Vilnių pas Kazimierą Kriščiukaitį, kuris turėjo al- 
torių dirbtuvę. Ten pribūsiąs ir pats Dubinskas. Laiš+ 
ke buvo paminėtas reikalas Seinų klierikams susipa- 
žinti su Vilniaus ir Kauno klierikais. Netikėtai pasi- 
sekė iš Seinų seminarijos vadovybės gauti leidimą tai 
kelionei ir net oficialų raštą, kad vasaros atostogoms 


307 


galiu nuvažiuoti į Vilnių. Leidimą gavęs, pranešiau 
Dubinskui. 

Sutartąją dieną abu susitikom Kriščiukaičiuose. 
Ten patyriau, kad trijų seminarijų klierikams ir aka- 
demijos studentams susipažinti reikia, norint bendro- 
mis jėgomis sudaryti gerą lietuvišką laikraštį 

Nepasakosiu savo įspūdžių lankant Vilniaus įdo- 
miąsias bažnyčias, Gedimino pilį, įvairias senovės lie- 
kanas. Oficialioji miesto išvaizda buvo, žinoma, rusiš- 
ka. Bažnyčiose viešpatavo lenkų kalba, bet katedros 
zakristijonas, nusiduodamas lenkų, rodydamas tos 
šventovės lietuviškuosius požemius, taip meilingai pa- 
brėžė jų vertę, jog susyk pasirodė esąs nebe amatinin- 
kas senienų rodytojas, o mylintis savo tėvynės praeitį 
lietuvis. Pagaliau, girdėdamas mus šnekant lietuviškai, 
pats ėmė nuoširdžiai lietuviškai kalbėti. Bernardinų 
bažnyčios zakristijonas nė nesidėjo lenku, aiškiai pa- 
brėždamas savo lietuvybę. Jis nusivedė mus į atokiąją 
požemio patalpą, kur ištikimai saugojo gana gausų lie- 
tuviškųjų senienų rinkinį, kurį galima buvo pavadinti 
muziejumi ir nesuklysti. Trumpai sakant, teko pama- 
tyti trijų kultūrų klodus Vilniuje: lietuvybė buvo po- 
žemiuose, lenkybė bažnyčiose, rusiškumas valdžios 
įstaigose ir pirklių rankose. Žydai laikėsi su rusais. 

Tarp lenkų buvo įsimaišę šiek tiek lietuvių ir ant- 
rame kultūros klode. Visų šventųjų bažnyčios vikaras 
save skaitė dideliu bičių veisimo žinovu ir gana triukš- 
mingai pareikšdavo savo lietuvybę, nepalankią len- 
kams, veikiau pritapdamas prie rusų. Išmintinga buvo 
Kazimiero Kriščiukaičio laikysena. Jis nesigynė esąs 
lietuvis ir neniekino lenkų, bet jo žmona buvo lenkiškai 


308 


nusistačiusi. Jis protingai dėjo pastangų tobulėti savo 
meno darbe. Vilniaus bažnyčiose nemaža buvo jo meno 
kūrinių, išskaptuotų iš medžio. Ypatingai verta buvo 
sakykla šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. 
Svarbiausi buvo pasikalbėjimai seminarijoje. Ten 
du didžiausi patriotai buvo Maciejavičius ir Radzevi- 
čius, bet juodu nė vienas nemokėjo lietuviškai. Juodu 
sakė, kad yra visas būrys taip pat lietuviškai nusista- 
čiusių ir net lietuviškai kalbančių klierikų, tik nepata- 
rė mudviem su Dubinsku susieiti su tuo būriu, nė su 
atskirais klierikais, kad jiems nepakenkus. Macieja- 
vičius ir Radzevičius* nesibijojo draugauti su mud- 
viem, nes jau buvo seminariją baigę Vilniaus vyskupi- 
jos stipendiatai akademijos studentai, parvažiavę atos- 
togų ir laikinai apsistoję seminarijos patalpose. 
Pabuvę porą dienų Vilniuje pas Kriščiukaičius, 
pasisamdėme vilnietį ūkininką lenką su vežimėlių ir 
dviem menkom kumelkom, ketindami pasiekti seniau- 
sią Lietuvos sostinę Kernavę. Išvažiavome per Žaliąjį 
tiltą, pro Šv. Rapolo bažnyčią, kurios parapija siekė 
į kaimus, o juose gyveno lietuviai. Todėl toje parapijo- 
je tuomet būdavo, jei ne daugiau, tai bent vienas vi- 
karas lietuvis. 
Jau neatsimenu, nė kokia kryptimi nuvažiavome 
į Kernavę. Tenai nėra nei miesto, nei kaimo. Tematėme 
tik krūmokšniais apaugusią sugriuvusios sienos dalį, 
kokių trijų pėdų aukščio, kyšančią iš pakilios, šalia 
* Kun. Radzevičius jaunas mirė Petrapilyje. Kun. Macieja- 
vičius virto uoliu lenkų tautinės demokratijos partijos Žmogum, 


tapo Lenkijos senato nariu ir pasižymėjo priešingų lietuviams 
nusistatymų. 


309 


kelio esančios žemės. Liūdnai žiūrėjome į tą gerbtinos 
seniai buvusios praeities brangintiną liekaną. Valan- 
džiukę patylėjome susikaupę. Pasakėme vieną kitą 
trumputį sakinį, bet nė vienas neištarėme, kad menkas 
tas dalykas, kurį mylime. Neatsimenu nė ką mintyjau. 
Rasi, jau tuomet galėjo pareiti į galvą, kad tėvynės 
meilę netenka kūrenti smarkiais didžių pastatų daro- 
mais įspūdžiais, o veikiau pasiryžimu sukurti naują 
Lietuvą. 

Iš ten ketinome keliauti į Giedraičius pas kunigą 
Silvestrą Gimžauską. Buvome skaitę jo ugningus ragi- 
nimus kunigams, kad lietuviškai teiktų lietuviams 
Kristaus Evangelijos tiesas ir dorovės taisykles. Tuo- 
met nepermaniau, bet dabar suprantu to kunigo reikš- 
mę Lietuvos kultūroje. Iš ganytojiško kunigų sąžinin- 
gumo jis ugdė patriotinių pareigų supratimą, visomis 
priemonėmis žadindamas, tobulindamas ir stiprinda- 
mas tą sąžiningumą. Savo paraginimų jis negalėjo 
spausdinti Rusijoje. Ir gabendavosi juos iš užsienio, 
ypač jaunesnieji kunigai ir klierikai, nepaisydami kliū- 
čių ir pavojų. Gimžausko įtaką pajuto ir suprato caro 
valdininkai. Gubernatorius pareikalavo iš Vilniaus vys- 
kupo pašalinti Gimžauską iš dekano garbingų pareigų, 
nedavė skirti nė menkiausios vietos klebonu. Taip kan. 
Gimžauskas tapo Giedraičių parapijos vikaru. Mes trys 
klierikai važiavome pas jį, kaip pas pranašą.* 


* Kun. Silvestras Gimžauskas (1844-97) kunigu įšv. 1876 m., 
buvo vikaru Žaludke, Žiežmariuose, 1883 Kietaviškių Klebonas, 
1884 Valkininkų klebonas ir Merkinės dekanas, 1891 garbės ka- 
nauninkas. Įskųstas dėl lietuviškų knygų platinimo ir tariamojo 


310 


Giedraičių vikariato trioba buvo medinė ir ne- 
nauja. Gerai neatsimenu, vienas ar du kambariai joje 
buvo skirti naujajam vikarui; tik atsimenu sienas vi- 
duje nudažytas baltomis kalkėmis. Jokių minkštų bal- 
dų nebuvo toje patalpoje, nė kėdės su atlošu, o tik ke- 
letas prastučių taburečių, geriau sakant, lentgalių, į 
kuriuos buvo įgręžta po keturias lazdas, kaip kojas. 

Aukštas, stambių kaulų vyras buvo kun. S. Gim- 
žauskas. Jis nebuvo nei sudžiūvęs, nei sutukęs, kalbė- 
jo rytietišku akcentu karštai ir vaizdingai. Mums trims 
jis papasakojo daug savo patirtų pavyzdžių, kaip nuož- 
mūs burtai yra įsigalėję Lietuvos rytuose dėl to, kad 
ganytojavimo tikslams vartojama liaudžiai nesupran- 
tama lenkų kalba. Porą tokių pavyzdžių atsimenu iki 
šiol, bet nematau naudos juos užrašyti, kad netektų 
gėdytis nekaltiems, kaltųjų vietas užėmusiems įpėdi- 
niams. 

Kalbėdamas apie tikrai uoliuosius dvasiškius, 
Gimžauskas mus nusivedė į bažnyčią, kur tam tikroje 
patalpoje virš zokristijos laikoma spirite Merkelio 
Giedraičio širdis.* Tamsoka buvo patalpa, didelė ir sun- 
ki buvo urna. Matėme tą širdį, bet mūsų akims ji ne- 
rodė tų kilnių jausmų, kuriais ji buvo gyvenusi, nė tų 


pravoslavijos įžeidimo, 1892 m. turėjo keltis į Giedraičius vikaru. 
Kai 1893 m. gubernatorius nesutiko jį tvirtinti Širvintų klebonu, 
buvo perkeltas į Bagaslaviškį atlaristu. Susirgęs išvyko gydytis 
į Varšuvą ir ten mirė 1897 m. rugsėjo 27 d. Red. 


* Iš tikrųjų ten yra ne vysk. Merkelio Giedraičio, o tik vysk. 
Juozapo Arnulfo Giedraičio (1754-1838) širdis, patalpinta jo 1809 
m. drauge su broliu Martynų pastatytoje naujoje Giedraičių baž- 
nyčioje. Red, 


311 


dideliai naudingų veiksmų, kuriuos ji buvo įvykdžiusi. 
Po to viso tebėra likęs tik tam tikras chemikaluose iš- 
mirkęs raumenų kiekis, bet jis kalbėjo mums į širdis. 
Ir mumyse dygo noras mylėti Lietuvą, jai tarnauti 
Kristaus nurodytais būdais, semtis šviesos ir jėgos 
tai tarnybai iš katalikų Bažnyčios. Taip darė Gimžaus- 
kas, senesnis už mus, taip ruošėmės veikti ir mes jau- 
nieji, dar ne kunigai. 

Užvožęs urną, užtaisęs patalpą, Gimžauskas par- 
sivedė mus į savo vikariatą, kur klestėjo evangeliška- 
sis neturtas nelyginamai labiau, kaip tuose vienuolių 
kambariuose, kuriuos vėliau man teko matyti. šeimi- 
ninkas mus norėjo laikyti ilgiau, bet mums teko va- 
žiuoti toliau, ir mūsų vežėjas norėjo laiku grįžti namo. 
Atsisveikinę su nepaprastu kunigu, kurio jau man ne- 
teko daugiau matyti, važiavome banguota apylinke, 
kurioje kalvų ne taip daug, kaip Dzūkijoje apie Seinus 
arba Žemaitijoje tarp Alsėdžių ir Kalvarijos, ir tos kal- 
vos netokios stačios. Bet ta apylinkė nebuvo taip lygi, 
kaip Kapsų žemė apie Marijampolę ir Vilkaviškį arba 
Zanavykuose apie Griškabūdį ir Lukšius. 

Važiuodami teiravomės, kaip kuriame kaime žmo- 
nės šneka: lietuviškai ar lenkiškai. Pasirodė, kad ta 
apylinkė labai marga kalbos atžvilgiu. Tarp dviejų lie- 
tuviškų kaimų vienas lenkiškas; tarp dviejų lenkiškų 
vienas lietuviškas. Kelias taip pat buvo nevienodas. 
Daugumoje buvo gerai važiuojamas, bet neretai pasi- 
taikydavo ir duobių. Kartais duobėse buvo įmesta ža- 
garų. Vienoje vietoje, važiuojant per tokią duobę, ve- 
žėjas tarė lenkiškai: “Trzeba przez žagary powažy- 


312 


niac się".* Įstrigo tas klasinis vilniškai lenkiškos kal- 
bos sakinys į širdį. Manau, niekad jo neužmiršiąs. Vil- 
niuje esu girdėjęs daug kitų gana panašių kalbos pa- 
vyzdžių. Bet lenkams viešpataujant Vilnijoje tie pa- 
vyzdžiai labai sumažėjo. 

Mums bevažiuojant vieškeliu, vienoje vietoje ke- 
lias, iš jo atsišakojęs, vedė į didoką kaimą, pro kurį 
buvo matyti platoka medinė bažnyčia. Aš buvau benu- 
siimąs kepurę, bet kiti man paaiškino, kad tai cerkvė. 
Jie papasakojo tos parapijos nelaimę. Čia kitados, bet 
dar prieš Muravjovo laikus, klebonavęs kun. Petkevi- 
čius, kuris turėjęs ypatingą šeimininkę. Ji nebuvo iš- 
tekėjusi, bet augino virš pustuzinio vaikų. Vienu tarpu 
klebonas sušaukęs parapiją ir pasakęs, kad caras ke- 
tina tos parapijos ūkius paliuosuoti nuo mokesčių, bet 
jie turį pasirašyti prašymą. Visi ūkininkai, šeimynų tė- 
vai, pasirašė ar kryželius pabrėžė ant prašymo, kas 
pasirašyti nemokėjo. Pasirodė, kad tame prašyme pa- 
sirašiusieji maldavo carą priimti juos į pravoslaviją. 
Tas buvo išpildyta, ir toji caro malonė buvo paskelbta 
visiems. Parapijoje kilo neapsakomas liūdesys ir tūž- 
mas. Klebonas išvažiavo kitur. Perėjęs į pravoslaviją 
ir pervedęs į ją visą savo parapiją, jis panorėjo vesti 
savo šeimininkę, bet aukščiausias Petrapilio sinodas 
pareiškė, kad ir pravoslavų dvasininkams valia vesti 
žmoną tik prieš šventimus, o ne po šventimų. Pereida- 
mas į pravoslaviją katalikų kunigas negali gauti naujų 
kunigystės šventimų, nes pravoslavai pripažįsta, kad 
katalikų vyskupo suteiktieji šventimai galioja amžinai, 


| 
* Norėta pasakyti: “Tenka per žagarus pasivažinčti". Red. : 


313 


o bendrieji krikščionijos dėsniai draudžia kartoti ga- 
liojančius šventimus. Petkevičiui padaryta išimtis: jam 
leista vesti jo šeimininkę, bet jam neleista toliau eiti 
kunigo pareigas nė pravoslavijoje.* 

Klierikas Radzevičius, kurs tą apylinkę žinojo ir 
šį įvykį mums papasakojo, pridėjo, kad, Aleksandrui II 
atvažiavus į Vilnių, Pabėržės parapiečiai susitarę su- 
gulė skersai kelio, kuriuo caras turėjo važiuoti. Jie 
įteikė prašymą, kad juos neverstų būti pravoslavais, 
kadangi jie buvo apgauti. Caras prašymą priėmė ir ža- 
dėjo apsvarstyti. Jie išsiskirstė, o po kiek laiko atėjo 
atsakymas, kad grįžti į katalikus jie negali. 

Prie to vežėjas pridėjo, kad dabartinis Paberžės 
šventikas pereitą žiemą apie Kalėdas paskelbė tam kai- 
mui, pro kurį mes važiavom, dieną, kada kalėdosiąs. 
Skirtu laiku jis atvažiavęs su keliais palydovais, bet 
pirmutinio kiemo vartus radęs užkeltus ir užrištus. At- 
sirišdinęs vartus, jis ėjo į vidų, bet rado duris užra- 
kintas. Beldimas ir prašymas atidaryti nieko negelbė- 
jęs. šventikas neliepė durų išlaužti ir ėjo į kitą kiemą, 
bet ir ten pasikartojo tas pats. Perėjo visus kiemus ir : 
visus ūkininkus, bet niekas neįsileido, tik iš keleto vie- 
tų atsitraukiant girdėta piktokas moterų juokas. Kai 
perėjo visus ūkius ir visi atvykusieji, susėdę į roges, 


* Čia pasakotojo aiškiai suklysta, nes kun. Antanas Petke- 
vičius, susikirtęs su vysk. M. Valančium, perėjo į pravoslaviją 
apie 1851 m., o Paberžės bažnyčia atimta iš katalikų ir paversta 
cerkve tik 1866 m. Petkevičius, perėjęs į pravos:aviją, leidimo 
vesti negavo; jis visą laiką gyveno pravoslavų užimtame Pažais- 
lio vienuolyne. Jis buvo atsakingiaus'as kaltininkas dėl lietuviš- 
kos spaudos uždraudimo. Kaltino ir skundė vysk. Valančių, siū- 
lydamas ištremti jį į Rusiją. Red. 


314 


važiavo iš kaimo, tai išvykstant iš jo atsirado būrys 
jaunuolių, kurie mėtė sniego gniūžtis važiuojantiems 
į nugaras. Atpasakojau tą, ką esu girdėjęs iš važiavu- 
sių drauge su manim. Gyvenime man neteko patikrin- 
ti, kiek tose kalbose buvo tikrosios tiesos. Petkevičių 
Lietuvoje yra gana daug šeimų įvariuose kraštuose. 
Kai kurie Petkevičiai yra labai garbingi. Teko matyti 
ir vieną rusą pravoslavą Petkevičių, kuris Petrapilyje 
buvo tikybų departamento direktorius trumpai prieš 
1916 metus. Pavardės vienodumas anaiptol nereiškia 
giminystės. 

Sugrįžę į Vilnių, traukiniu nuvykome į Kauną ir 
apsistojome pas klieriko Dubinsko giminę Dubinską, 
geležinkelio garvežių mašininką. Jo namukas stovėjo 
gana aukštai įkalnėje arti geležinkelio stoties prie plen- 
to, kuris eina pro Mickevičiaus slėnį ir pasuka į Pet- 
rašiūnus. 

Mudviejų, atseit, Andriaus Dubinsko ir mano tiks- 
las buvo Žemaičių seminarija Kaune. Ji buvo visai 
priešingame miesto krašte, pora kilometrų atstumo. 
Dubinsko buvo sutarta su seminariją baigiančiais Juo- 
zu Tumu ir diakonu Vizbaru, kad atvyksime tartis apie 
būsimąjį laikraštį. Pamokų dėstymas seminarijoje jau 
buvo baigtas; netoli pabaigos buvo ir egzaminai. Tu- 
mas su Vizbaru gyveno viename kambaryje. Į tą kam- 
barį juodu pasikvietė ir mudu. Niekas mums netruk- 
dė. Kambario langas gaudavo šviesą iš mažyčio kie- 
melio, kurio priešingąjį šoną sudarė seminarijos baž- 
nyčios siena. Taigi niekas nė per langą negalėjo ma- 
tyti, kad minėtame kambaryje yra svečių. 


315 


Retai kada pasitarimai eina taip sklandžiai ir taip 
vaisingai, kaip tas keturių klierikų pasitarimas. Du- 
binskas pasakė aniedviem, kad aš esu Seinų seminari- 
jos lietuvių įgaliotinis, baigęs trečiąjį kursą ir turįs 
dar du metu iki pabaigai. Mat, kauniškiai nieko apie 
mane nežinojo. Apie Vilniaus seminariją Dubinskas 
pranešė, kad tenai esama gerų norų ir pilno pritarimo, 
bet veikimo iš jų sunku tikėtis, kadangi neįpratę rašy- 
ti ir gyvena tarp neįveikiamų kliūčių, tegalėdami tik 
liaudyje platinti laikraštį atostogų metu ir turėdami 
saugotis net pačių kunigų. Straipsnių laikraščiui iš jų 
neįmanoma gauti. 

Aš papasakojau apie seiniškių lietuvių veiklą 
prieš 1893 m., apie baimę, kurios prityrėme bedegin- 
dami nepigiai įsigytus laikraščius ir belaukdami poli- 
cijos kratos. Pasakiau, kad naujai užstojusis semina- 
rijos rektorius, pats būdamas lietuvis ir zanavykas, 
perdaug uoliai saugoja sau pavestą įstaigą nuo lietu- 
viško pavojaus, vartodamas nepateisinamus žodžius, 
bet kad dėl to viso lietuvių klierikų nei nuotaika, nei 
veikla nesumažėjo. Paminėjau keletą jaunų kunigų, su 
kuriais klierikai nuolatos susižino; pasakiau pavardę 
to, kurs pristato į seminariją lietuviškus laikraščius, 
o iš seminarijos per eilę savo pažistamų žmonių nu- 
siunčia į Prūsus rankraščius straipsniams. Tai buvo 
sudrus dzūkas Petruškevičius. Reikale tas seminarijos 
siuvėjas važiuodavo pas jaunuosius kunigus, veždamas 
jiems siuvamus rūbus, su kuriais arba be kurių įteik- 
davo pavojingąją patriotinio veikimo medžiagą. Seinų 
seminarijos lietuvių klierikų vardu apsiėmiau parūpin- 
ti sumanomajam laikraščiui daugokai medžiagos. 


316 


Pasikeitėme nuomonėmis apie kai kuriuos kalbos 
ir pažiūrų skirtumus. Kauniškiai nenorėjo nusileisti 
kalbos dalykuose, labai aukštai statydami kun. Kazi- 
miero Jauniaus nuomones. Jie jį statė kur kas aukš- 
čiau už Joną Jablonskį. Aš tik iš jųdviejų lūpų teiš- 
girdau, kad Jaunius esąs toks didelis ir gilus kalbos 
žinovas. Dubinskas žinojo daug daugiau už mane. Man 
pasikliaujant vien Jablonskiu, o aniedviem tepripažįs- 
tant tik Jaunių, Dubinskas labai išmintingai pakreipė 
dalyką. Kadangi Jauniaus gramatika tebuvo žinoma 
tik kauniškiams, o Jablonskio gramatika buvo hek- 
tografuota ir prieinama visiems, kadangi ji buvo toli 
ne taip paini, kaip Jauniaus, tai sutarėme laikytis 
Jablonskio, o į Jaunių atsižvelgti, kur bus galima, ir 
dėl rašybos dalykų nekelti tarp savęs ginčų. 

Apie sutartį su varpininkais vienodos buvo nuo- 
monės, nes ir kauniškiai, ir seiniškiai, dar prieš pra- 
dedant ruošti trijų seminarijų susižinojimą, jau buvo 
patyrę, kad maskviškis varpininkų centras moka ža- 
dėti, bet mėgsta pažadų netesėti. Buvo žadėjęs tiky- 
bos dalykuose laikytis neutralumo, neužgaulioti kata- 
likų įsitikinimų, tačiau neiškentė neneigęs dogmų, ne- 
šmugeliavęs laisvamaniškų pažiūrų. 

Besvarstant, ar išteks jėgų vieniems leisti mėne- 
sinį laikraštį tokio dydžio, kaip "Varpas", teko per- 
žvelgti turimuosius katalikus, jau rašančius lietuviš- 
kai. Apie vyskupą Baranauską nebuvo kalbos, kad jį 
įtraukus, nes jis laikėsi visai nuošaliai ir nepasitikėjo 
jaunaisiais. Adomas Jakštas buvo veiklus ir draugin- 
gas, bet jis gyveno Ustiužnoje ištremtas. Jaunius jau 
tuomet nesiduodavo prikalbinamas parašyti tokių 


317 


straipsnių, kokių reikėjo veikliam laikraščiui. Neatsi- 
menu kodėl, bet mes nė nėjom pas jį, kad ir žinojome 
jo aiškų patriotinį nusistatymą. 


Tais laikais nemaža buvo spausdinama eilėraščių, 
bet mes visi keturi vienaip mintyjome, kad tik Mairo- 
niui sekasi eiles rašyti, ir visi žinojome, kad tuo sla- 
pyvardžiu dangstosi kunigas Jonas Maciulevičius, kurs 
čia pat Kauno seminarijoje gyveno, pernai baigęs aka- 
demiją ir dabar einąs ne tik profesoriaus, bet ir pre- 
fekto pareigas. Eiti ar neiti pas jį? Kauniškiai sakė, 
kad jis tolokai laikosi nuo klierikų ir šaltokai elgiasi 
su jais; bet Dubinskas jį pažino iš Petrapilio, kaip se- 
nesnį savo draugą, karštą ir veiklų lietuvį patriotą. Du- 
binskas neabejojo, kad Maciulevičius nori pasimatyti 
su mumis. Nuėjome visi pas jį į profesorių butą, ku- 
rio apatiniame aukšte iš šiaurės galo prefektas turėjo 
du kambariu. Jis ant langų į seminariją ir į kiemą pa- 
statė popierinius priedangėlius, kad niekas nematytų, 
jog mes ten esame. Mūsų sumanymą jis pagyrė, ben- 
dradarbiauti pažadėjo ir pavaišino mus alumi. 

Dėl laikraščio formato nesiginčyjome, nematyda- 
mi svarbos tame dalyke, bet liko svarbiausias klausi- 
mas, kas jį redaguos? Norom ar nenorom reikėjo lauk- 
ti, kol kauniškiai įsišventins kunigais. Laukimas neil- 
gas, nes Vizbaras ir Tumas jau baigė seminariją. Viz- 
baras, tapęs kunigu, gavo vikaro pareigas šv. Kryžiaus 
(Karmelitų) bažnyčioje Kaune. Tai buvo toli nuo už- 
sienio ir dėl to neįmanoma redaguoti laikraštį, spaus- 
dinamą Tilžėje. Kunigu tapo ir Juozas Tumas. Jis iš 
karto buvo nukeltas į Mintaują, bet po 4 mėnesių pa- 


318 


skirtas į Mosėdį Žemaitijoje, nepertoliausia nuo Klai- 
pėdos. 

Tačiau sumanytasis laikraštis, Tumo pavadintas 
“Tėvynės Sargų", nepradėjo eiti nei 1893, nei 1894 
metais. Jis pasirodė tik 1896 m. sausio mėn. 1895 m. 
vasaros pradžioje Andrius Dubinskas baigė dvasinę 
katalikų akademiją Petrapilyje, gavo teologijos ma- 
gistro laipsnį, bet kunigu tapti nepanorėjo, tik perėjo 
į teisių fakultetą Petrapilio universitete. Tą patį metą 
ir tuo pačiu laiku aš baigiau Seinų seminariją, bet 
aukštesniųjų šventimų negavau, nes buvau paskirtas 
į akademiją, į pasiliuosavusią po Dubinsko stipendiją. 
“Tėvynės Sargą“ pirmą kartą pamačiau bebūdamas 
akademijoje. Joje tuomet buvo lietuvių studentų būre- 
lis, susidedąs iš 30 dalyvių. To būrelio įstatai reikala- 
vo, kad kiekvienas narys ne mažiau vieno straipsnio 
metuose parašytų į “Tėvynės Sargą“, bet tas straips- 
nis, prieš siunčiamas į redakciją, turėjo būti perskai- 
tytas būrelio posėdyje ir pripažintas tinkamu. Ne visi 
šitą pareigą atlikdavo. Tarp uolesniųjų ir sąžininges- 
niųjų uždavinio vykdytojų buvo Jurgis Matulevičius, 
Kielcių vyskupijos stipendiatas, baigęs Varšuvos se- 
minariją. 

Į akademiją ateidavo gandų, kad kun. Tumas “Tė- 
vynės Sargo" reikalais pats keliaudavo persirengęs į 
Tilžę, o kad jo kas nors nepažintų, prisitaisydavęs 
dirbtinę barzdą. Kai kuriuos savo nuotykius jis ap- 
rašė “Pragiedruliuose", ypač ten, kur kalba apie men- 
kių žvejonę. 

Su Maskvos varpininkais santykių nenutraukėme. 
Iš pasimatymo su Tumu ir Vizbaru mudu su Dubinsku 


319 


parvažiavomė į jo tėviškę, netoli Šešupės ties Pilviš- 
kiais. Dubinskai turėjo luotą ir mudu su Andrium kil- 
nojomės Šešupėje, laukdami susivažiavimo Būgnų kai- 
me Kriščiukaičiuose. Paskirtų laikų mūsų suvažiavo 
daugokai. Nakvojome kluone ant šieno. Buvo šiltas va- 
saros laikas. Nei Antanas Kriščiukaitis neparvažiavo, 
nei Vincas Kudirka neatvyko. Paviešėjom, pasišnekė- 
jom ir išsiskirstėm. Taip ir išdilo iš mano atminties 
šitas Būgnuose ruoštas pasitarimas. Po 1895 m. neat- 
simenu, ar būta kokių bandymų susitarti dviem aiš- 
kiai skirtingom lietuvių šviesuomenėje pasireiškusiom 
kryptim. 

Spaudą atgavus 1904 m., paskui laisvės sąjūdžiui 
kilus, 1905 m. lapkričio mėn. po Vilniaus seimo suma- 
nyta katalikišką laikraštį leisti visoms Lietuvos da- 
lims Vilniuje, redaguoti pavesti Dubinskui. Bet kun. 
Laukaitis Seinų vyskupijos administratoriaus vardu 
pareiškė, kad Seinuose eis savasis laikraštis. Tada Kau- 
ne imia leisti “Nedėldienio Skaitymus"“ ir trijų vys- 
kupijų sutartis iširo. 

Būsimam istorikui, man rodosi, teks paminėti vė- 
liau pasireiškusią Antano Smetonos ir Augustino Vol- 
demaro kryptį. Daugelis kunigų rėmė Vilniuje leidžia- 
mą “Viltį" manydami, kad tai “Tėvynės Sargo“ nau- 
joji išvaizda. Bet dažnai tiems kunigams tekdavo nu- 
sivilti straipsniais, pasirodžiusiais A. Smetonos reda- 
guojamoje “Viltyje". Ilgainiui Smetonos kryptis visai 
atsimetė nuo kunigų krypties ir sudarė savo “Vairą"': 
Tos trečios krypties pažiūros valdė Lietuvą nuo 1926 
iki 1940 metų, o nuo to laiko jau nebeturime nepriklau- 
somybės. 


320 


TURINYS 


Atsiminimų surašytojo žodis 


I. 
JAUNYSTĖ 


Mano giminės ir tėvai . 
Pirmutiniai atsiminimai 
Kultūrinis vaizdas 

Slavikai Ą ; 
Slavikų mokyklos istorija š 
Valsčius ir vietos inteligentai 


II. 
MARIJAMPOLĖS GIMNAZIJA IR JOS MOKYTOJAI 


Gimnazijos direktoriai 
Mokytojai rusai 

Mokytojai lenkai . 

Mokytojai lietuviai š 
Lietuvių kalbos mokytojai . 
Kiti mokytojai 

Žemesnysis mokslo personalas 
Gimnazijos kapelionas . 


III. 
SEINŲ SEMINARIJA 


Įstojimas š 

Pirmieji metai seminarijoje š 

Seminarijos profesoriai 

Tolimesnis mokslas Seinuose ir žemesnieji šventimai | į 
Kun. Sidaravičius ir lašiša . i š 
Pamokslų vertimas lietuvių kalbon į 

Mano liga į ; 
Tretieji metai seminarijoje. Kielcių seminarijos tragedija 


Atostogos ir vasaros darbas. 
Ketvirtieji seminarijos metai- 
Santykiai su “Varpu" . š 
Makslinis darbas seminarijoje 
Mano vidaus gyvenimas 
Seminarijos pedagogika 
Seminarijos baigimas 


IV. 
PETRAPILIO DVASINĖ AKADEMIJA 


Pradžia ir pirmieji įspūdžiai 

Akademijos profesoriai ; 

Mokymo sistema ir mokslo laipsniai , 

Paskaitos ir profesoriai 

Pagelbinių dalykų dėstytojai 

Rusiškųjų dalykų dėstytojai 

Akademijos valdininkai 

Mano studijos akademijoje . 

Nuncijaus vizitas akademijoje 

Atostogos Žemaičiuose 2 
Viešėjimas pas Jasienskius — mano kryžkelš , 
Žandarų krata akademijoje . š ; 

Tampu subdiakonu . 

Rektoriaus Symon ištrėmimas 

Naujų vyskupų konsekracija š 

Atostogos tėviškėje ir kitur 1897 m. . 

Nauji mokslo metai akademijoje. Tardymas 2 
Teologijos kandidato laipsnis ir diakono šventimai . 


Vėl atostogos ir vaikų katekizacija tėviškėje 1898 m. . 


Ketvirtas kursas akademijoje 

Disertacija apie šv. Stanislovą . 

Rusų kalbos darbas 2 
Akademijos baigimas ir ekskursija Kronštadte ž 
Kelionė tėvynėn ; 1 L į 
Dvaranauskų šeima 

Mano primicijos 


V. 


STUDIJOS UŽSIENIUOSE 


Pasirenku apologetiką 
Atostogos ir santykiai su kun. "Sidaravičium . 


103 
104 
107 
108 
113 
118 
119 


125 
131 
132 
134 
146 
158 
161 
164 
168 
169 
171 
174 
177 
179 
180 


„186 


192 
194 
199 
201 
204 
204 
206 
210 
212 
213 


217 
218 


Legenda apie Jakaitį-Bosą . 4 š 
Iš Suvalkijos XIX a. kultūrinio gyvenimo ; 
Kelionė į Friburgą t 
Šveicarijos geležinkeliais 

Kelios savaitės Aigle mieste 

Įsikūrimas Friburge. Canisianum . 
Bendrabučio tvarka ir lietuviai jame . 
Mokslo pradžia universitete . 

Profesorius Albert Maria Weiss . 

Kiti profesoriai į 

Lietuvių ir lenkų santykiai ž 

Studentų korporacijos . 

Lietuvių kuopelė 

Friburgo studentų Iššos 

Mano darbas Authigny E8FAPNJOJE 
Orsonens'o kapelionas : 

Vadovas po Šveicarijos kalnus . 
Matulevičiaus liga 

Mano sveikata pašlijo 

Vasarojimas ir apaštalavimas 

Mergaičių mokykla Orsonens'e . 
Paskutiniai studijų metai 

Doktorato disertacijos gynimas ir egzaminai 
Sudiev Friburgui . ; . 4 
Kelionė Lietuvon . 

Pas vyskupą Baranauską 

Petrapilyje paso reikalu 

Kandidatas į Punsko vikarus 


PRIEDAS 


Prieš senajam “Tėvynės Sargui“ užgemant . 


221 
224 
226 
230 
232 
235 
237 
238 
242 
244 
256 
259 
261 
264 
266 
268 
269 
272 
274 
275 
278 
282 
284 
288 
289 
291 
292 
297 


301 


Vysk. P. P. Eūčio 
ATSYIMINIMAI 


II DALIS 


DARBO BARUOSE 


SURAŠĖ PROF. Z. IVINSKIS 
REDAGAVO J. VAIŠNORA, MIC 


LIETUVIŠKOS KNYGOS KLUBAS 


Mecenatas — kun. Vincentas Puidokas, Westfield, Mass., 
klebonas 


Aplanką piešė P. Jurkus 


Spausdino Draugo spaustuvė. 1966 m. 
4545 West 63rd Street, Chicago, Illinois 60629 


uv 
G 
a 
= 
M 
3 
o 
a, 
£ 
o 
B 
a) 
=P 
„P 
o 
= 
m] 
ja 





MANO PASTORACINIO DARBO 
APŽVALGA 


SLAVIKŲ VIKARAS 


Kol Varšuvos generalgubernatoriaus raštinė 
svarstė klausimą, ar leisti man būti Punsko vikaru ar 
ne, ištisus keturis mėnesius aš ėjau vikaro pareigas 
savo gimtoje Slavikų parapijoje. Mano viršininkas, 
tikrasis tos parapijos vikaras ir klebono pavaduoto- 
jas kun. Krūvelis buvo man pažįstamas iš seminari- 
jos laikų, kada aš buvau pirmametis klierikas, o jis 
jau buvo IV kurse. Mudu gerai sutikome ir išvien 
darbą dirbome. 

Mano darbo pradžia bemažko supuolė su advento 
pradžia, kada bažnyčioje palyginamai yra daugiau 
darbo, kaip vasaros metu. Buvo ir ligonių daugiau. 
Vieną dalyką aš pastebėjau, kad parapijos vedime 
trūksta parapiečių sąrašo. Jų dvasios vadai neturėjo 
pasižymėję jokios pastoracinės medžiagos, liečiančios 
parapiečius ir jų santykius su parapija, su tikybinių 
uždavinių vykdymu. Nebuvo taipgi nustatyta nei 
pastoracijos tikslų, nei išdirbtų priemonių tikslams 
siekti. Trumpai sakant, visa parapija buvo pasyvi; 
tai reiškia, atlikdavome pamaldas savo laikų sekma- 
dieniais nustatyta tvarka ir patarnaudavome parapie- 
čiams, kai jie kreipdavosi į mus su savo reikalais. 
Bet mes neturėjome nei noro, nei plano veikti į para- 


9 


piečius, kad krikščioniškieji uždaviniai būtų vykdomi 
katalikų šeimose ir asmenyse. Tiems dvasinio gyve- 
nimo reikalavimams šiek tiek tarnaudavo pamokslai 
ir išpažintys, bet jokio pozityvaus veikimo nebuvo. 
Neturėjome nei sąrašo parapijoje paplitusių dvasinių 
ar kultūrinių blogybių, su kuriomis reiktų kovoti, nei 
idealų, kuriuos reiktų vykdyti. 


Pasirodė, kad ne viena Slavikų parapija yra to- 
kioje padėtyje. Visame Naumiesčio dekanate šiuo 
žvilgsniu padėtis buvo tokia pat, o dekanatas, pro- 
tingo ir visais atžvilgiais gerbtino prelato Saliamono 
Olekos vedamas, buvo skaitomas vyskupijoje pats 
geriausias. Prelatas Oleka turėjo nuostabią atmintį: 
jis žinojo gan greit visų savo dekanato parapijų stam- 
besniąsias ir kultūringesniąsias šeimas, kas yra kieno 
brolis, kieno sesuo, kas ką vedęs ir kuri už ko ištekė- 
jusi. Tačiau neturėjo įžvelgimo į visuomeninio veiki- 
mo reikalus, nors jis puikiai žinojo viso dekanato eko- 
nominę, kultūrinę ir dvasinę padėtį. Jis numanydavo, 
kas turi perdaug skolų, kas pervirš išgeria, kas su kuo 
pykstasi. Visuomeniniam veikėjui tokia žinių gausy- 
bė būtų buvusi neapsakomai brangi medžiaga pažan- 
gos planams sudaryti. Prelatas Oleka niekad niekam 
apie nieką blogai neatsiliepdavo, kad ir žinodamas 
daug dalykų, tačiau jis naudodavosi savo įtaka Sei- 
nuose ir mažiau tinkamus kunigus išsiųsdavo į kitus 
dekanatus, o į savąjį sutraukdavo geresniuosius. Tais 
laikais Naumiesčio dekanate pašaukimų į kunigus ne- 
trūkdavo. Iš Naumiesčio parapijos kas metai semi- 
narijoje būdavo apie 15 klierikų, iš gretimos Griška- 
būdžio parapijos apie 20. Iš kitų būdavo mažiau, bet 


10 


jų būdavo ne vien Seinuose, o ir Plocke, Žitomieriuje ir 
Petrapilyje. 

Po Kalėdų prasidėjo parapijos lankymas, seniai 
nustatyta ir įsigyvenusia tvarka. Kun. Krūvelis tą 
pareigą pasiliko sau vienam. Jis keturias dienas sa- 
vaitėje, pradedant pirmadieniu ir baigiant ketvirta- 
dieniu, išvažiuodavo kalėdoti į tuos kaimus, kuriems 
jo apsilankymas buvo paskelbtas sekmadienį per pa- 
mokslą. Prieš tą paskelbimą vienas bažnyčios tarnų 
apeidavo kaimo ūkininkus, pranešdamas jiems, pas 
ką kunigas atvažiuos primiausia, kuriuose namuose 
su visais kalėdininkais valgys pietus, kuriuose na- 
muose bus kalėdojimo užbaiga su vakariene. Tas tar- 
nas, vadinamas špitolninku, už paskelbimą parsineš- 
davo iš kaimo šiek tiek gautųjų dovanų. Todėl tie 
vad. špitolninkai, kurių uždavinys būdavo varpais 
skambinti, bažnyčią šluoti ir klebonijoje šį tą patar- 
nauti, mielai eidavo į kaimus pranešinėti kunigo ka- 
lėdojimo ir tas pareigas pasidalindavo: vienas eida- 
vo į vieną kaimą, kitas į kitą paeiliui. Vargonininkas 
važinėdavo drauge su kunigu ir dalyvaudavo Kalėdų 
dovanų gavime. Zakristijonas likdavo namieje. Taip 
buvo Slavikuose. Nežinau, kaip būdavo kitose para- 
pijose. 


PATIRTIS SLAVIKUOSE VIKARAUJANT 


Mano svarbiausia pareiga buvo aptarnauti ligo- 
nius, krikštyti kūdikius ir laidoti mirusius. Pasitai- 
kydavo gana įdomių dalykų. Vieną kartą mane išve- 
žė pas ligonį į tą patį Slavikų kaimą, už poros kilo- 


11 


metrų nuo bažnyčios, į mano dėdės Jono Povilaičio 
antrąjį ūkį. Jame jis pats negyveno, bet ten buvo 
įstatęs tam tikrą ūkvedį. Sirgo ūkvedžio duktė. Liga 
buvo pavojinga. Ligonė smarkiai karščiavo ir buvo 
sunku susikalbėti. Bet mergaitė turėjo pilną sąmonę. 
Išklausęs išpažinties, suteikęs šv. Komuniją, daviau 
ir Paskutinį Patepimą, nes buvo neabejotina, kad šil- 
tinė labai aukšto laipsnio. Aš gi nežinojau, kurios ru- 
šies toji šiltinė. Tik aptarnavęs ligonį, ėmiau šneku- 
čiuoti su jos motina ir kitomis pas ligonį susiėjusio- 
mis moterimis. Jos man pasakė, kad prieš keletą die- 
nų čia pat kaime mirė jau nejaunas žmogus. Į jo šer- 
menis susirinko kaimynai, o tarp jų buvo ir mano 
sakramentais aprūpintojįi 16 metų mergaitė. Naktį 
žmonėms begiedant prie ligonio, mergaitę apėmė mie- 
gas ir ji atsigulė į tą lovą, iš kurios buvo išimtas nu- 
mirėlis. Ant rytojaus ji jau apsirgo ir dabar nežinia, 
kas būsią iš jos. Friburge aš buvau girdėjęs iš dakta- 
ro profesoriaus Arthus apie užkrečiamąsias ligas ir 
apie tai, kad jų mikrobai, sudariusieji mirtį vienam 
žmogui, kai patenka į kitą organizmą, kad ir svei- 
kiausią, tai būna daug stipresni ir be abejonės užsi- 
krėtusis turi mirti. Parvažiavęs namo laukiau, kada 
ateis pranešti, jog mergaitė jau mirė. Laukiau mėne- 
sį, laukiau ir du, bet nesulaukiau... Gavėnioje vėl ma- 
ne pakvietė pas ligonį toje pačioje vietoje ir radau 
sergant tą pačią mergaitę. Po išpažinties susidomė- 
jau, kas čia atsitiko: kodėl ji taip ilgai serga. Man 
pasakė, kad mergaitė buvo išgijusi, bet kiti vaikai 
ją priviliojo čiuožti, ir ji, nuėjus ant ledo basa, taip 
atkritusi vėl į ligą. 


12 





VYSK. P. BŪČYS su pusbroliu KUN. A. POVILAIčIU 
Romoje 1951 m. 


Atsimindamas kitą daktaro Arthus paskaitos da- 
lį, žinojau, kad atkritimas tokiais atvejais būna pra- 
žūtingas, ir antrukart maniau, kad po poros dienų 
tikrai bus šermenys. Bet ir vėl šermenų nesulaukiau. 
Pasibaigė mano vikaravimas Slavikuose, atėjo vasa- 
ra ir aš, sugrįžęs į tėviškę atostogų iš Seinų, važia- 
vau iš Slavikų į Kaimelį. Prie vieškelio pamačiau 
šieno prikrautą vežimą, kurį arklys sunkiai bepajė- 
gė vežti į kalnelį. Arkliui pagelbėjo žmonės, stumda- 
mi vežimą iš užpakalio. Viena iš stūmėjų buvo ta pa- 
ti mergaitė. Tada aš pagalvojau: tai dabar tikėk, žmo- 
gus, daktarais! Tačiau tas nereiškia, kad aš abejo- 
čiau medicinos mokslu ir jo nauda. 


13 


Turėjau ir šiaip patyrimo: Jau buvo netoli gavė- 
nia, bet pasitaikė penktadienis. Kun. Krūvelis buvo 
išvažiavęs, tur būt, ne kalėdoti, nes paprastai penkta- 
dieniais nekalėdodavo. Aš, atsilaikęs Mišias, maždaug 
jau bešvintant patyriau, kad yra atvažiavęs žmogus 
vežti kunigą pas ligonį. Skubotai pavalgęs pusryčius, 
išvažiavau. Žmogus buvo atvažiavęs rogėmis. Sniego 
buvo daug, bet jis buvo šlapias. O po sniegu kelio 
molis tebebuvo minkštas. Važiavome į Dievaičius Su- 
dargo parapijoje. Kadangi kelias rogėmis buvo labai 
nepatogus, tai pas ligonį atvykome apie 11 val. Sir- 
go pats ūkininkas, kokių 50 metų vyras. Atlikęs sa- 
vo kunigiškuosius uždavinius, klausinėjau apie ligą 
ir iš atsakymų susidariau nuomonę, kad tai būta dia- 
fragmos uždegimo ar spaudimo į širdį. Žinoma, ma- 
no diagnozė neturėjo jokios vertės, nė pasėkų. 

Kelionė iš Slavikų į Dievaičius buvo labai įkyri, 
nes vėjas pūtė iš šiaurės, o mes važiavome kaip tik 
į šiaurę, tad gavome į akis šalto, drėgno sniego. 
Klausydamas ligonio išpažinties, mačiau per langą, 
kad snigti liovėsi, saulutė gražiai švietė, tad džiau- 
giausi turėsiąs malonią kelionę atgal į Slavikus. Jau 
buvo pakinkyti arkliai į ratus, tad tuojau išvažiavau. 
Po keliolikos minučių vėl apsiniaukė, vėjas pakeitė 
kryptį ir vėl pūtė sniegą į akis ir veidą. Apie 1 val. 
parvažiavau į Slavikus. Šeimininkė, atnešdama pie- 
tus, pasakė, kad yra atvažiavęs Juozas Naujokaitis 
vežti mane pas ligonį į Zubrius, t.y. rytinę parapijos 
dalį, netoli pat jos krašto. 

Pati stambiausioji tos dienos pietų dalis buvo 
silkės. Greitai prarijau porą skanių, gerai rūkytų sil- 


14 


kių, pavalgiau sriubos ir baigęs pietus nuėjau pasi- 
imti švč. Sakramento. Juozas Naujokaitis buvo mano 
trečios eilės pusbrolis, vedęs šŠunkarių Besaspario 
dukterį, kurios giminė štrimas, kitados mano tėviš- 
kės kaimynas šilgaliuose, perleidęs savo ūkį sūnui 
Augustinui, gyveno Zubriuose ir sirgo senatvės liga. 
Išvažiuojant iš Slavikų į rytus, saulė gražiai švietė 
ir vėjo nebuvo. Kai išvažiavome iš Slavikų per Sie- 
sartį, patraukė sausas šaltas vėjas. Aš pamačiau, kad 
mano vežėjo ausis, iš pradžių buvusi mėlyna, paskui 
pabalo. Nors turėjau Švč. Sakramentą, bet maniau, 
kad artimo meilė yra svarbesnė už tylos dėsnį, tad 
patariau Juozui Naujokaičiui patrinti ausį ir gelbėti 
ją. Tas pagelbėjo. Kai išvažiavome iš Siesarties slė- 
nio į Juškakaimį, vėjas jau smarkiai pūtė ir nešė 
sniegą. 

Atvažiavome į Zubrius labai pailsusiais arkliais. 
Kas kelios dešimtys žingsnių dar gana stiprūs ark- 
liai sustodavo, nes negalėjo patraukti vežimo, kurio 
ratai apsiveldavo moliu. Reikėdavo sustoti ir duoti 
arkliams atsikvėpti. Taigi atvažiavome pas ligonį 
Štrimą jau temstant: buvo apie 5 val. vakaro. Išklau- 
siau išpažinties, suteikiau kitus sakramentus, na, ir 
reikėjo rengtis namo. Viena moteriškė pareiškė man 
užuojautą dėl vargingos kelionės į Zubrius ir pridė- 
jo, kad bent grįžimas bus dabar malonus, nes vėjas 
apsistojęs. Naujokaitis jau nebevežė mane atgal: tai 
padarė kitas ūkininkas, kitais jau arkliais ir kitu ve- 
žimuų. Lyg tyčia, vėjas vėl pakeitė kryptį ir grįžimas 
buvo daug blogesnis, palyginus su atvažiavimu. Pra- 
važiavus porą kaimų, arkliai taip buvo pailsę, kad to- 


15 


liau važiuoti buvo visai nebeįmanoma. Prasidėjo Šil- 
galių laukai. Patariau vežėjui pasukti į Gaidžio kie- 
mą. Gaidys buvo vedęs vyresnę už mane mano pus- 
seserę Bajoraičių Račiūnaitę. Užvažiavus į Gaidžius, 
aš pareiškiau nakvosiąs pas juos. Gaidienė, vardu 
Petronėlė, paruošė gerą vakarienę. Bevalgant vėjas 
ir sniegas apsistojo, mėnulis užtekėjo ir man pasiro- 
dė, kad nebeverta nakvoti svetur. Pasitariau su švo- 
geriu, ir jam atrodė, kad šį vakarą jau, tur būt, ne- 
besnigsią. Taip buvo numanu, žiūrint į mėnulį. Gai- 
dys pasikinkė savo geriausią arklį į lengvas rogutes 
ir tetruko vos 20 minučių, kol pasiekėme Slavikus. 
Visą naktį ir rytojaus dieną buvo puikus oras. 


PASTORACINĖS PROBLEMOS 


Pastoracijos problemų ir be moksliško pasiruoši- 


kai neužsiviežėjo kitais, taip pat turtingais ir Žy- 
miais ūkininkais. Jauno uolumo vedamas, aš užsimo- 
jau sutaikyti dvi kovojančių priešų eiles. Tai buvo 
mano jaunystės klaida. Tąsyk dar nežinojau, kaip 
gilios buvo tų nesutikimų šaknys. Žinojau objektą, 
dėl kurio dvi srovės ginčyjasi ir pykstasi bei daro 
viena kitai nemalonumų. Nesutikimų priežastys buvo 
menkos. Aš pasitikėjau savo iškalbingumu ir maniau 
įtikinsiąs vienus ir kitus, kad ginčas daug daugiau 
nuostolių darąs, negu vertas tas objektas, dėl kurio 
jis yra iškilęs. Mano pastangos parodė, kad mano iš- 
kalba absoliučiai nieko nereiškia. Tik nepasisekus ma- 


16 


no pastangom, supratau, kad ne objektas svarbu, o 
reiktų pakeisti asmenų nuotaiką, galvoseną ir šir- 
dies norų rūšį. Tik iš to galima suprasti, kaip sunkus 
yra taikytojo uždavinys. Jei tas taikytojas nesugebės 
išgydyti ir atgaivinti, ištaisyti ir sutvarkyti širdis, 
tai, nors susitaikymas abiem pusėm duotų dešimts 
kartų daugiau naudos, negu vertas yra ginčo objek- 
tas, visvien taikos nebus. 


Iš Slavikų pastoracijos yra dar dvi smulkmenos, 
abi surištos su Lietuvos kelių blogumu. Viena — tai 
mano kelionė į šv. Juozapo atlaidus Naumiestyje. 
Važiuotas važiavau 20 km. kas dešimts metrų ilsė- 
damasis po 10 min. Neatsimenu, kiek laiko taip va- 
žiavau. Tik pamenu, kad viena pėksčia mergaitė dro- 
vėjosi pralenkti važiuotą kunigą. Ji laikėsi keliolika 
žingsnių užpakalyje. Tai pastebėjęs, mano vežėjas pa- 
šiepė ją taip, kaip įprasta priartinti nuo motinos at- 
silikusius kumeliukus. Mergaitė pasidrąsino, žengė 
pilnų žingsniu ir pranyko. šiap ar taip vistik su vie- 
na diena nuvažiavau į Naumiestį. 


Kitas dalykas — mano važiavimas iš Gelgaudiš- 
kio į Slavikus. Nuvažiavęs pas dėdę kleboną į Gelgau- 
diškį, gavau žinią, kad esu paskirtas į Seinus profe- 
soriauti seminarijoje. Buvo Velykų laikas ir keliai 
neišbrendami. Mano dėdė paprašė Gelgaudiškio dvaro 
vežimą, pakinkytą ketvertu arklių. Nuo ankstyvo ry- 
to iš Gelgaudiškio į Juniškius (apie 20 km.) atvažia- 
vome jau po pietų. Iš ten dvaro arkliai grįžo namo, o 
aš pasilikau pas savo pusbrolį Juniškių Povilaitį Pra- 
ną. Ant rytojaus jis parinktais keliais mane nuvežė į 


17 


Slavikus. Kelias jau buvo šiek tiek pradžiūvęs. Po 
Atvelykio pradėjau darbą Seinų seminarijoje. Tai bu- 
vo 1902 m. balandžio mėn... 


PASTORACIJA PETRAPILYJE 


Praėjus keletui metų, būdamas Petrapilio akade- 
mijos profesorium, nevažiavau į Lietuvą atostogų 
(metų neatsimenu), bet pavadavau katalikų kleboną 
Carskoje Selo kun. Przerembel. Tas darbas nepadidino 
mano pastoracinio patyrimo. Ligonių vasarą beveik 
nebuvo. Šiokiomis dienomis tereikėdavo tik atsilai- 
kyti Mišias. O ir sekmadienio darbas buvo lengvas: 
išpažinčių nedaug, giedota suma, pamokslas ir mišpa- 
rai. Pats ypatingiausias dalykas buvo tas, kad Austri- 
jos ambasadorius Ehrental užvažiavo į kleboniją, už- 
sisakė skaitytas Mišias ir stipendiją davė 5 aukso. 
rublius (šiaip stipendija buvo tik pusrublis). 

Parapijoje buvo apie 30 metų panelė, kuri turėjo 
aprūpintą gyvenimą be jokio darbo ir pareigų. Ji daž- 
nai ateidavo į kleboniją. Kadangi aš skaičiausi esąs 
atostogose, darbo neturėjau, tad nesibodėdavau daž- 
nais jos apsilankymais klebonijoje ir ilgomis šneko- 
mis (ji kalbėdavo lenkiškai, pavardę turėjo rusišką, 
bet buvo katalikė). Vieną vakarą, išbuvus pas mane 
gana ilgokai, jau po 10 val. prašė mane palydėti ją 
namo. Palydėjau. Namai buvo gana erdvūs ir ji juose 
gyveno vienų viena. Man benorint grįžti namo, ji ma- 
ne sulaikė, sakydama turinti pasakyti svarbių savo 
gyvenimo dalykų. Aš paklausiau. Ji mane pasisodino 
ant minkštasuolio (sofos) ir pati greta atsisėdo. Ėmė 


18 


pasakoti tuos svarbiuosius dalykus, pakeisdama te- 
mą. Jau praėjo ir vidurnaktis, bet neužžiebė žiburio. 
Iš tų kalbų buvo matyti, kad ji svarbiais dalykais 
vadina tuos, kurių aš niekaip negalėjau suprasti ir 
palaikyti svarbiais. Kiek sykių kilau eiti, tiek sykių 
ji mane sulaikė sakydama, kad pačio svarbiausio da- 
lyko dar nepasakius. Ir kai sakydavo, vėl nieko svar- 
baus nebuvo matyti. Taip aš išbuvau pas ją iki antrai 
valandai nakties. Galutinai visgi išėjau, nieko svar- 
baus nepatyręs. Eidamas namo dėkojau Dievui, kad 
tik laiko prastojau, daugiau nieko. Jeigu šiandien jau- 
nas kunigas pasielgtų taip, kaip aš tą sykį, tai jį 
smarkiai papeikčiau. Kunigo mandagumas su moteri- 
mis, ypač jaunomis, turi būti ribotas. Anoji moteris 
norėjo flirtuoti ir tuo būdu mane padrąsinti. Kaip 
toli būtų nueita, sunku pasakyti. 


SHEBOYGAN KLEBONAS 


Tikrą pastoracijos darbą man teko dirbti Milwau- 
kee arkivyskupijojeę mieste Sheboygan (Wisconsin 
valstybėje). Amerikos marijonų viršininkui kun. Fe- 
liksui Kudirkai pritariant, arkiv. Sebastijonas Mess- 
mer 1917 m. mane paskyrė Nekalto Prasidėjimo pa- 
rapijos klebonu. Lietuvių parapija ten turėjo iš iš- 
nykusios protestantų parapijos pirktą medinę bažny- 
tėlę ir šalia jos medinę kleboniją. Ten klebonauti nu- 
važiavau 1917. VIII. 24. Atvykęs radau arkivyskupo 
pranešimą, kad už dviejų savaičių jis vizituos mano 
parapiją. O aš atvykau į Sheboygan sirgdamas. Vi- 
zitacija turėjo būti didžiojoje miesto parapijoje, kur 


19 


klebonavo liuksemburgietis prelatas Thiel. Visa toji 
parapija buvo vokiška, kaip ir miesto gyventojų dau- 
guma. Katalikai vokiečiai turėjo dvi dideles parapi- 
jas, slovėnai vieną, airiai vieną ir lietuviai vieną. 
Pietūs buvo pas prel. Thiel. Mano bažnytėlėje nebu- 
vo kopos. Iš prel. Thiel ją pasiskolinau, kad vysku- 
pas turėtų kuo apsirengti. Vyskupas pasakė pamoks- 
14 angliškai ir pamojo man, kad pasakyčiau lietuviš- 
kai. Aš expromptu pasakiau, kaip sugebėjau. Po 
prakalbų ir po palaiminimo arkivyskupas ir visa mies- 
to dvasiškija suėjo į kleboniją. Aš buvau paruošęs 
svečiams alaus, vyno ir cigarų. Alaus kai kurie šiek 
tiek išgėrė, vyno paragavę nesiskubino, pradėtus rū- 
kyti cigarus paliko. Pasirodė, — bet aš tai patyriau 
tik rytojaus dieną, — kad cigarai buvo pačios blo- 
giausios rūšies. O aš buvau juos pirkęs, kaip geriau- 
sius ir užmokėjęs labai brangiai. 

Mano uždaviniai parapijoje paaiškėjo vizitacijai 
pasibaigus. Parapija turėjo skolų tiek, kiek vertos dvi 
jos trobos ir žemė po trobomis. Parapiečiai visiškai 
nepasitikėjo savo kunigais. Parapijos atskaitomybę 
vedė komitetas ir klebonui tik mokėdavo algą, bet į 
kasos knygas neleisdavo nė pažiūrėti. Algos buvo 
skirta mėnesiui 50 dol., bet ne kiekvieną mėnesį bū- 
davo tiek pinigų kasoje, kad būtų galima algą išmo- 
kėti. Vargonininką ir zakristijoną klebonas turėjo 
pats samdytis. Mano laimė, kad tėvas Kudirka į She- 
boygan su manim atsiuntė brolį Stanislovą Montvy- 
dą, kuris buvo drauge ir mano virėjas. Zakristijono 
pareigas Mudu pasidalindavome. Šiokiomis dienomis, 
pasitaikius giedotoms Mišioms, brolis Stanislovas pa- 


20 


grodavo vargonais. Jis man padėdavo ir egzekvijas 
giedoti. Sekmadieniais samdydavau tikrą vargoninin- 
kę, kuriai mokėdavau po dolerį už pagalbą giedotose 
Mišiose. 

Paaiškinus vyskupijos raštinėje, kokia yra ma- 
no padėtis, arkivyskupas pareiškė, kad parapijos ko- 
miteto pirmininkas yra generalvikaras, kad aš esu 
vicepirmininkas, kad be mano parašo negalioja para- 
pijos išlaidos, bet kad šalia mano parašo gali būti ir 
komiteto skirtojo asmens parašas. Tą dalyką paaiš- 
kinau komitetui ir sutarėme reguliariai daryti komi- 
teto posėdžius, kad patikrinus pajamas ir išlaidas. 
Iš pradžių į tuos posėdžius susirinkdavome visi, iš- 
skyrus generalvikarą. Mėnesiui ar dviem praėjus, pa- 
aiškėjo, kad piniginis parapijos stovis yra tvarkoje, 
kad pajamos padengia išlaidas. Komiteto nariai pra- 
dėjo sakyti, kad be reikalo taip tankiai tie posėdžiai. 
Jie prašė manęs imti visas kasos knygas, daryti ir 
patikrinti įrašus vienam. Aš nesiskubinau pritarti tam 
sumanymui, bet nusileidau tiek, kad parapijos kasi- 
ninkas būtų su manim ir kad jis pasirašinėtų šalia 
manęs ant parapijos išlaidų čekių. Visi komiteto na- 
riai prašė Juozą Šalčių, kad jis eitų parapijos kasi- 
ninko pareigas ir pasirašinėtų ant čekių. Tas vyras 
buvo protingas ir darbštus. Jis buvo mechanikas ir 
stalius. Laisvomis valandomis jis daug dalykų patai- 
sė bažnyčioje. Jis bažnyčiai įtaisė raudoną arnotą, 
aukodamas 100 dol. Antras šimtas jam kainavo Vieš- 
paties Jėzaus širdies statula. Mudu, gali sakyti, su- 
sidraugavome. 


Pakviečiau marijoną kun. Kulikauską pravesti 


21 


misijas. Žmonės gausiai jose lankėsi. Bet aš šykš- 
čiai atsilyginau misijonieriui — tik 75 dol. duodamas 
už visos savaitės darbą. 

Einant Amerikai į karą, Hooveris buvo paskirtas 
maisto direktorium ir klausinėjo net katalikų klebo- 
nų, kiek kas kokių produktų suvalgo parapijoje. Aš 
apklausinėjau savo parapiečius ir užpildžiau klausi- 
mų lapą. Jį pasiunčiau Hooveriui. Sunkesnis dalykas 
buvo vyrų mobilizacijos apklausinėjimai, kuriuos tu- 
rėjo atsakyti visi vyrai, net ir nepiliečiai. Klausimai 
buvo labai gudriai sustatyti. Jeigu nepilietis nenorė- 
jo eiti į karo tarnybą, tai visai eilei pagrečiui einan- 
čių klausimų jis turėjo atsakyti neigiamai. Po tos il- 
gos klausimų eilės, buvo įterptas nežymus klausimė- 
lis: “Ar manai pasinaudoti savo teise nebūti verčia- 
mu į karo tarnybą?" Sheboygano lietuviai katalikai 
su tais klausimų lapais ateidavo pas mane. Aš už 
juos rašydavau atsakymus ir į tą paskutinį klausimą 
atsakydavau teigiamai. Apklausiamasis pasirašydavo 
atsakymų lapą. Kilo klausimas, kodėl tie, kurie buvo 
pas kleboną, nepateko į kariuomenę, o nėjusieji pas 
kleboną pateko. Paaiškėjo, kad jie į gudrųjį klausi- 
mą — ar ketini pasinaudoti savo teise neiti į karą — 
buvo atsakę neigiamai, pasirašydami angliškai “no". 

Per keletą mėnesių Sheboygane mano santykiai 
su parapiečiais pasidarė lengvi ir malonūs. Bet mies- 
te apie mūsų lietuvių parapiją opinija buvo menka, 
Vietinis teisėjas man skundėsi, kad lietuvių ginčų teis- 
me nuošimtis yra aukštesnis už visų kitų gyventojų 
nuošimtį. Bet to dalyko aš visgi nepajėgiau patai- 


syti. 


22 


Turtingiausias miesto gyventojas buvo anglių 
pirklys katalikas Klemensas Reys. Jis aukodavo ki- 
toms bažnyčioms nemažai. Aš nuėjau pas jį su vizi- 
tu, viena, kad pagerbus žymų kataliką, antra, kad 
gavus kokią toną anglių parapijai. Bet jis mano vizito 
metu netgi nepaprašė mane sėstis. Taip ir baigėsi mud- 
viejų pažintis. Anglių, žinoma, aš nė neminėjau. 

Neblogi buvo mano santykiai su slovėnų klebo- 
nu. Jis pirkdavo vynuoges ir pats iš jų darydavo vy- 
ną. Vieną gana didelį bertainį to vyno (apie 100 lit- 
rų) jis man pardavė. To vyno užteko man ir dar pa- 
likau savo įpėdiniui. 

Padariau vieną klaidą: nukasdinau gražią žolę, 
augusią ant bažnyčios pamato. Maniau galėsiąs už- 
želdinti kitą, ne blogesnę žolę, bet nesugebėjau to pa- 
daryti ir 1946 m. tas dalykas dar nebuvo pataisytas. 
Parapiją 1946 m. valdė kun. šlikas.* 

Tuo pačiu laiku, kaip Sheboygan, valdžiau ir 
Port-Washington parapijėlę, kurioje lietuvių buvo 32 
šeimos. Bažnytėlė turėjo gana didelį plotą žemės, o 
skolos turėjo tik 100 dol. Bet bažnyčia buvo nekūre- 
nama. 1918 m. sausio 6 d. visuotinis parapijos susi- 
rinkimas, kuriame dalyvavo 27 vyrai ir kelios mote- 
rys, nutarė įvesti bažnytėlėn centralinį šildymą. Ta- 
me reikale buvo ir mano šiek tiek nuopelnų. 

Sheboygano parapijos skolas aš radau banke, bet 
man atrodė, jog naudingiau būtų užtraukti smulkes- 
nių paskolų iš daugelio parapiečių, atmokėti bankui ir 
atsiimti iš jo nekilnojamosios nuosavybės dokumen- 


* Tr šiandien jis, pakeltas prelatu, valdo Sheboygan parapiją. 


23 


„A 


tus. Aš taip ir padariau. Bet praktiškai iš to naudos 
nebuvo, nes sų vienu banku lengviau susišnekėti, ne 
kaip su daugeliu skolintojų, ypač neinteligentų. 

Mano klebonavimas Sheboygane baigėsi 1918 m. 
gegužės mėn. Pirmiausias mano uždavinys Sheboy- 
gane buvo susitarti su žmonėmis. Man išvykstant 
žmonės jau pasitikėjo kunigais. Ten lietuvių buvo 
110 šeimų, viso labo apie 500 asmenų. 


WAUKEGAN KLEBONAS 


Vasarai prasidedant, buvau perkeltas į Chicagos 
arkivyskupiją, į Waukegan, Ill., šv. Baltramiejaus pa- 
rapiją, kuri buvo maždaug 2-3 kartus didesnė už 
Sheboygano lietuvių parapiją. Klebonija ir bažnyčia 
buvo medinės. Mokykla buvo didoka, dviejų aukštų 
ir mūrinė. Mokykloje darbavosi šešios šv. Kazimiero 
seselės. Mokykloje buvo apie pustrečio šimto vaikų. 
Tai buvo parapinė mokykla. Į mano vietą Sheboyganan 
atėjo marijonas kun. Pranciškus Meškauskas. Wau- 
kegano parapijos vargonininkas buvo Bujanauskas. 
Zakristijono pareigas ir klebono virėjo uždavinius at- 
likinėjo kandidatas į marijonus nejaunas Gabrielius 
šiušas. 

Waukeganas buvo netoli didelės kareivių stoties, 
ant Michigano ežero kranto. Ta stotis vadinosi Great 
Lakes Station ir joje buvo, anot mano parapiečių 
žodžių, apie 35,000 vyrų. Dešimties mylių spinduliu 
aplinkui buvo uždrausta alkoholio prekyba. Uždrau- 
dimas apėmė visą mano parapiją. Kas norėdavo šiek 


24 


tiek išsigerti, tas turėdavo važiuoti į Kenoshą. Vienas, 
nutolęs nuo Bažnyčios Waukegano lietuvis, žymiai 
pasinaudojęs Kenoshos laisvėmis, pėksčias ėjo iš Ke- 
noshos Waukegano kryptimi elektrinio tramvajaus 
bėgiais vieno sekmadienio pavakarę. Tramvajus jo ne- 
pastebėjo, užvažiavo ir vietoje užmušė. Dar šiltą 1a- 
voną atvežė į Waukeganą. Aš sub condicione daviau 
jam išrišimą, bet nebuvo galima jo palaidoti šventoje 
vietoje ir jis buvo palaidotas miesto kapinėse. 

Praslinkus keletai dienų po to nelaimingo atsiti- 
kimo, atėjo į kleboniją trys moterys: dvi, kurias aš 
pažinojau, buvo mano parapietės, o trečiosios aš ne- 
buvau niekad matęs. Keista buvo jų šneka ir gana 1l- 
gai aš negalėjau suprasti, ką jos nori man pasakyti. 
Visos atrodė nusigandusios. Nepažįstamoji buvo jau- 
nesnė už kitas dvi; ji buvo labiausiai susijaudinusi. 
Tai buvo užmuštojo našlė. Ji pasakojo, kad jos vy- 
ras pareinąs, baisiai gergždžiąs, užpuldinėjąs ją ne 
tik namuose, bet ir gatvėje tiek dieną, tiek naktį. Ji 
prašė pašventinti namus. Su ja atėjusi Lauraitienė 
patvirtino tos nelaimingos našlės žodžius, sakydama, 
kad užmuštasis užklupęs savo žmoną pas tvorelę ties 
Lauraičių namais. Išeitų taip, kad ji mačiusi tą sceną. 
Visa ta kalba man atrodė labai keista. Iš karto ne- 
daviau joms jokio atsakymo ir nesutikau eiti namų 
šventinti. 

Iš kalbos su tomis moteriškėmis patyriau, kad 
tuose pačiuose namuose gyvena našlės tėvas ir moti- 
na ir kad juodu nebuvo nutolę nuo tikybos, tik buvo 
palinkę į santykius su nezaliežninkais. Aš norėjau 
pasimatyti su tais dviem senais žmonėmis. Juodu at- 


25 


ėjo ir siūlė man pinigų, kad atlaikyčiau egžekvijas už 
žuvusį jų žentą. Pirmiausia aš išklausinėjau, ar tiesa, 
kad užmuštasis apsireiškiąs savo namuose. Juodų 
patvirtino, kad jisai varginąs ne tik savo žmoną, bet 
ir jos motiną. Ir pats tėvas girdįs užmuštojo riksmą, 
panašų į žąsino ar skerdžiamo gyvulio balsą. Aš pa- 
tariau jiems pirma atitaisyti tą papiktinimą, kuris iš 
jų namų buvo ėjęs žentui dar gyvam esant. Jie mielų 
noru sutiko, tik nežinojo, kaip tai padaryti. Aš jiems 
patariau, kad vieną sekmadienį prieš sumą jie visi 
prieitų išpažinties ir per sumą priimtų šv. Komuniją, 
prieš tai paskelbę kaimynams, kad tai darą apgailėda- 
mi senųjų palinkimą į nezaliežninkus ir jaunųjų pri- 
šlijimą prie laisvamanių. Jie tą mielu noru išpildė. 
Po kiek laiko aš apsiėmiau atlaikyti Mišias už jų mi- 
rusius gimines. Po to neteko man patirti, ar kartojosi 
tas, ką man buvo pasakojusios moterys, nes neužilgo 
po to aš persikėliau gyventi į Chicagą, apimdamas 
*“Draugo" redagavimą. 


Bebūdamas Waukegane, vasaros metu pataisydi- 
nau prakiurusį mokyklos stogą, nes prieš tai į mokyk- 
14 lydavo, daviau užkamšyti plyšius apie langus, kad 
žiemos metu šaltis ne taip stipriai eitų į vidų, nes 
mokyklos vedėja buvo nuo šalčio apsirgusi. Po kle- 
bonijos grindimis buvo daug tuščios vietos ir pilna 
šiukšlių. Parapiečių vyrų padedamas, kai jie pareida- 
vo iš darbo, išvaliau tą patalpą, o jie man padėjo iš- 
lieti apačią cementu. Pasidarė taip pat cementiniai 
takai iš klebonijos į bažnyčią ir į mokyklą. Darbas 
atsiėjo dovanai, bet medžiagos reikėjo pirkti. Taipgi 
surengėme parapijos bazarą. Jis būdavo vakarais ir 


26 


tęsdavosi iki vidurnakčio, visokiais būdais duodamas 
parapijai pelną. 

Vienas lietuvis ūkininkas dovanojo stamboką 
paršą. Sudarėme 100 bilietų po pusę dolerio ir išleido- 
me į loteriją. Paršą laimėjo mergaitė, laimėjusi susi- 
gėdo ir laimikį dovanojo parapijai. Pakartojome 1o- 
teriją, bet šį kartą laimėjusis parsivarė paršą namo. 
Miesto bankininkas, pas kurį lietuviai laikydavo savo 
indėlius, dovanojo auksinį dešimties dolerių pinigą, 
kurį taipgi išleidome į loteriją. Bet tą jau tik vieną 
sykį galėjome padaryti: kas laimėjo, tas ir įsidėjo į 
kišenių susyk. Daug pelno turėjome parduodami ledus 
(ice cream). Buvo ir kitokių dalykų pardavimui. Iš 
to bazaro, kuris tęsėsi keletą dienų ir kuris mane ne- 
apsakomai išvargino, visgi pasidarė apie 1000 dol. 
gryno pelno ir dėl to parapijos finansai pagerėjo. 

Parapijoje susidarė šis tas panašu į teatrėlį. Lo- 
šėme tam tyčia parašytą “Katra neišmanė". Pačią 
svarbiausiąją rolę geriausiai sulošė Rakauskienė 
(motina garsios dainininkės Rakauskaitės ir jos se- 
sers kazimierietės Onos-Marijos). 

1918 m. spalio mėn. pabaigoje apsirgau gripu, 
kurį tuomet Amerikoje “flu" (influenza) vadino. Man 
išgijus apie Visus Šventus, ta liga labai paplito visoje 
parapijoje ir mieste. Valdžia uždarė bažnyčią ir mo- 
kyklą. Vieną sekmadienį mano parapiečiai, negalėda- 
mi eiti į pamaldas, susėdę ties savo namukais, šneku- 
čiavo. Pro juos ėjo pora pamaldžių moterėlių. Aplais- 
vamanėję vyrai, matydami einant Latvaitienę, garsiai 
pasakė, kad pagaliau atėjęs galas davatkom, pridėda- 
mi dar ir kitų labiau įžeidžiančių žodžių. Latvaitienė 


27 


tą girdėjo ir pamatė, kad netoli tų vyrų stovi mano 
šeimininkė. Kreipdamasi į ją, Latvaitienė tarė: “Ži- 
nai, geri jūsų šuneliai: jie. tik loja, bet nekanda". Po 
to ji turėjo skubintis eiti greičiau šalin, 

Buvo vargo su mokykla, kai gydytojai ėmė rei- 
kalauti, kad, ją atidarius, kasdien vaikus apžiūrėtų 
specialistė slaugė, kuriai už darbą reikia mokėti 5 dol. 
į dieną. Parapijos finansams tai buvo nepakeliama 
našta. Bandžiau įtikinti ponus gydytojus, bet nesise- 
kė. Pasiunčiau seseles ir tos susikalbėjo. Joms pasi- 
sekė įtikinti, kad slaugėms algą mokėtų Sveikatos 
valdyba. 

Iš mano parapiečių mirė vidutinio amžiaus stip- 
rių vyrų apie 20. Pastebėjau, kad toje ligoje apsir- 
gus moteriškei, kuri gana retai arba niekad nevarto- 
jo alkoholio, gero koniako stiklelis būdavo naudin- 
gesnis už vaistus. Bet kai tą patį vaistą pavartodavo 
vyrai, įpratusieji vartoti alkoholį, tai koniako stikle- 
lis nuvarydavo juos į kapus. 

Besibaigiant lapkričio mėn. (1918 m.), Chicagos 
arkivyskupo liepiamas apėmiau “Draugo'' redakciją. 
Parapiją palikau jau ne marijonui. Ji man liko kal- 
ta dviejų mėnesių algą. 

Tai ir visa mano pastoracijos istorija. Jau būda- 
mas marijonų generolu, tarp 1946 ir 1949 m. su pa- 
galba savo patarėjų sustačiau taisykles marijonams, 
dirbantiems parapijos darbą. 


28 


II 


MOKYTOJAVIMAS 
PROFESORIAVIMAS 


TIKYBOS DALYKŲ DĖSTYTOJAS 


Mano mokytojavimas apima keletą laipsnių, vie- 
tų ir rūšių. Kaip privatus mokytojas 1339-90 metų 
žiemą ruošiau savo brolį Stasį Andrių privačiai, kad 
galėtų išlaikyti egzaminus ir įstoti į III gimnazijos 
klasę. Tąsyk pasirodė mano pedagoginiai gabumai 
daug žemesni už vidutiniškus. Brolis egzaminus išlai- 
kė dėl to, kad buvo labai darbštus ir pakankamai ga- 
bus. 

Privačiai mokytojavau, dėstydamas lietuvių kal- 
bą Seinų seminarijoje slaptai. Privačiai tikybą dės- 
čiau profesoriaudamas Petrapilyje dviem Petro Vilei- 
šio sūnums, kuriuodu mokėsi privatinėje Majo gimna- 
zijoje Petrapilyje. Už valandą pamokų tėvas mokėda- 
vo 5 rublius. Taip pat privačiai tikybos mokiau len- 
kiškai grafo Starzenskio sūnus, Aleksandro I licėjaus 
studentus. Privačiai dėsčiau taip pat lenkiškai kata- 
likų tikybą trims mergaitėms: Geištaraitei, Jačevsky- 
tei ir trečiai, kurios pavardės neatsimenu. Jos visos 
susirinkdavo paeiliui į vienus savų tėvų namus, į ku- 
riuos ateidavau ir aš. 

Oficialiai buvau paskirtas katalikų tikybai dės- 
tyti VIII Petrapilio gimnazijoje. Ten buvo apie 20 
"katalikų, bemažko visose klasėse po vieną antrą. Už- 


31 


davinys buvo labai sunkus, nes, kalbant mažiesiems, 
aukštesnių klasių mokiniai nuobodžiaudavo ir savo 
nuobodumą reikšdavo ne .visai tinkamu būdu. Kalbant 
aukštesniųjų klasių mokiniams, mažieji pirmųjų 
klasių vaikai išdykaudavo ne be triukšmo. 

Aukštesniųjų klasių mokiniai vieną kartą mane 
sugavo. Kai pabaigiau pamoką (reikėjo prie jų prisi- 
taikyti ir kalbėti rusų ar lenkų kalba) ir pavargęs 
ėjau namo, jie, kaip paprastai, lydėjo mane, uždavi- 
nėdami įvairių klausimų, liečiančių tikybos dalykus. 
Aš tai mėgdavau ir skaičiau, kad tai yra naudinga 
pamokos tąsa. Vienu tarpų mokinys man tarė: “Už- 
miršau, kaip vadinosi tas brolis, kuris Kainą užmušė“. 
Aš žioptelėjau: “ Abelis" ir tik ištaręs supratau pa- 
daręs klaidą, o mokiniai juokėsi, kad jiems pasisekė 
jų sugalvotas šposas. 

Taip pat oficialiai katalikų tikybą dėsčiau Šv. 
Elenos institute Petrapilyje, kur auklėtinės buvo ba- 
jorų dukros. Visos mokinės turėjo būti dvarininkai- 
tės, bet ne visos buvo katalikės. Katalikių buvo apie 
15. 

"Tikybą, bet jau tik aukštesnėse klasėse, o ypa- 
čiai apologetiką, 1918-21 m. dėsčiau Chicagoje Šv. 
Kazimiero mergaičių akademijoje. Buvo dėstoma lie- 
tuviškai. Tų pamokų santrauka sudaro mano “"Trum- 
posios Apologetikos'' I laidą. 

Oficialiu būdu dėsčiau scholastinės filosofijos 
sistemą ir lenkų kalbą Seinų seminarijoje 1902 m. nuo 
balandžio 1 d. iki rugpiūčio 31 d. ir gavau algos už 
keturis mėnesius 50 rublių, bet seminarija man davė 
du kambariu, kuriuose gyvenau, ir valgį. Prie kam- 


32 


barių buvo dar ir trečioji patalpa — seminarijos trio- 
bos kertėje esantis bokštas. Patalinę ir baldus turė- 
jau savo. Dėl lėšų menkumo lovos neįsitaisiau, o įsi- 
gijau didelį stalą, prie kurio dieną rašydavau, o nak- 
tį ant jo pasitaisydavau sau guolį Kun. Martynas 
Čepulevičius paskolino man tada 400 rublių, kuriais 
atspausdinau lenkiškai savo disertaciją apie šv. Sta- 
nislovą, Krokuvos vyskupą, Anczyco leidykloje. 


PROFESORILAVIMAS PETRAPILYJE 


Vasarą 1902 m. gavau oficialų paskyrimą užimti 
fundamentalinės teologijos adjunkto vietą Petrapilio 
katalikų dvasinėje akademijoje. Algos buvo skiriama 
41 rub. 66 kapeikos į mėnesį, nemokamas butas, pie- 
tūs ir vakarienė (pusryčiai ne) iš akademijos virtu- 
vės dovanai. Kai 1905 m. adjunktūra buvo pakelta į 
katedrą, tai pakilo ir mano alga: tada gaudavau 83 
rub. ir 533 kap. į mėnesį. Pirmaisias dviem metais, 
šalia adjunktūros, turėjau akademijos prefekto parei- 
gas ir už jas gaudavau dar 41 rub. 66 kap. į mėnesį. 
Kai 1913 m. tapau akademijos inspektorium, tai al- 
gos už tas pareigas gavau tiek, kiek ir už profesūrą: 
taigi vėl 83 rub. ir 33 kap. 

Dviem atvejais teko eiti akademijos rektoriaus 
pareigas, būtent, prelatui Žarnowieckiui tapus vysku- 
pu, iki atvyko jo įpėdinis kun. Egidijus Radiszewski 
ir 1914 m., kai Radiszewskis, karui prasidėjus, nesu- 
grįžo savo laiku į Petrapilį. Mano pareigos Petrapilio 
akademijoje baigėsi 1915 m. rugpiūčio 31 d., kai pats 
savo noru iš tų pareigų atsisakiau. 


33 


Akademijoje turėjau penkias paskaitas savaitėje. 
Pirmaisiais metais buvo labai sunku pasiruošti pa- 
skaitoms dėl to, kad jas pradėjau neturėdamas pa- 
rengto kurso. Ne mažai darbo reikėjo atlikti apgrai- 
bomis; o ir antrieji metai buvo beveik tiek pat sun- 
kūs. Per tuos dvejus metus prefekto pareigos truk- 
dė profesoriaus darbą. Prel. Aleksandras Dambraus- 
kas (Jakštas) daug kartų mane barė, kad nieko ne- 
rašau lietuvių spaudai, o aš negalėjau. Dalykai pa- 
lengvėjo, kai netekau prefekto pareigų. 

Mano klausytojai didžiumoje buvo patenkinti 
mano paskaitomis. Aš laikiausi prieš mane įvesto ir 
įsisenėjusio vadovėlio — Hugo Hurterio Compendium 
Theologicum I tomo. Prie to vadovėlio pridėdavau pa- 
aiškinimų, nes autoriaus darbas buvo labai suglaus- 
tas. Tie jo trumpumų aiškinimai ir sudarydavo mano 
paskaitų įdomumą, kurį studentai girdavo. Kokio nors 
mokslinio tyrinėjimo darbu buvo neįmanoma užsiim- 
ti. Tačiau susidarė studentų būrelis, kuris susirink- 
davo į mano butą po privalomų užsiėmimų, ir aš 
jiems dėsčiau mokslinio darbo metodiką, kurios bu- 
vau išmokęs Friburge. Mano egzaminai buvo sunkūs 
ir studentams nepakenčiami. Aš nereikalaudavau, kad 
jie atsimintų duomenis, bet norėjau, kad jie mokėtų 
naudotis turimais duomenimis ir jų turėtų pakanka- 
mai. Šis mano egzaminų metodas dabar man pačiam 
atrodo klaidingas. Būtų buvę daug daugiau naudos, 
jei aš būčiau reikalavęs daugiau duomenų, sukrautų 
į atmintį, o mažiau nepaprasto gabumo protauti. 

Kita mano dėstymo klaida buvo ta, kad aš klai- 
dingąsias antikatalikiškas pažiūras išdėstydavau gy- 


34 


vai, pilnai iki pačio dugno. Tiesa, kai paskui įrodinė- 
davau tų pažiūrų klaidingumą, išdėstydavau ir klai- 
dingų pažiūrų argumentų neteisingumą. Bet pasirodė, 
kad kai kurie mano studentai atsimindavo klaidų ar- 
gumentaciją ir pailsdavo man tos argumentacijos 
klaidingumą, aiškinant. 

Paskutiniais metais Petrapilyje profesoriauda- 
mas, užuot laikęsis Hurterio ir žinodamas, kad mano 
klausytojai jau yra išėję ištisą fundamentalinės teo- 
logijos kursą, vietoj dėstyti jį ištisai, paėmiau plačiai 
vieną svarbų dalyką: “De Romano Pontifice'“'. Mano 
klausytojai užsirašinėdavo mano paskaitas, litogra- 
fuodavo jas, ir iš to susidarė mano kursas apie po- 
piežių. Šiandien aš nemėgstu į jį žiūrėti: jame yra be 
galo daug trūkumų. Tai skubos darbas. Laikydamasis 
to dėsnio, kad kiekvienas savo dalyko žinovas turi 
žinoti jo istoriją, ėmiau dėstyti apologetikos istoriją. 
Tam kursui naudojausi Bardenhoeverio “Geschichte 
der altkirchlichen Literatur", išrinkdamas iš jo apo- 
logetinius veikalus ir pateikdamas pažiūras į jų ver- 
tę fundamentalinei teologijai. Tas mano darbas neap- 
ėmė viso objekto, o tiktai nuo pradžios iki šv. Augus- 
tino. Ir tas veikalas buvo studentų litografuotas, bet 
nė jis nesudaro man garbės. Tai yra nebaigtas vyk- 
dyti sumanymas. 

Petrapilyje mano paskaitų klausė: kun. Juozas 
Vailokaitis, vysk. Juozapas Rancans, vysk. Mečislo- 
vas Reinys, prof. Pranciškus Kuraitis, kun. Blažiejus 
Čėsnys, Liūdas Noreika (klierikas), kun. Mykolas 
Krupavičius, Izidorius "Tamošaitis, Juozas Purickis, 
Vladas Jurgutis, kun. Pranas Penkauskas ir kiti. 


35 


A 


PROFESORIŠKOJI VEIKLA KAUNE 


1921 m. liepos mėn. 'parvažiavau iš Amerikos į 
Lietuvą. Švietimo ministeris Kazys Bizauskas, pasi- 
kvietęs mane, kalbėjo apie būsimą Lietuvos universi- 
tetą ir sakė, kad turėčiau prisidėti prie darbo jį ku- 
riant. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, 
ruošdamas vyskupijos 500 metų jubiliejų, girdėdavo 
daugelio kunigų pageidavimą įkurti katalikišką uni- 
versitetą. Man tas sumanymas atrodė perdrąsus, bet 
lygiai mačiau didelį reikalą, kad Lietuvoje būtų aukš- 
toji bažnytinio mokslo įstaiga. Man rodėsi, kad jai 
įkurti užtektų tinkamų mokslinių jėgų. Taip aš ir pa- 
sakiau vysk. Karevičiui. Jis mane paskyrė teologijos 
fakulteto ir bažnytinio mokslo reikalų sekretorium. 

Pritariant Seinų vyskupui Antanui Karosui, su- 
stačiau teologijos fakulteto statuto projektą ir būsi- 
mų profesorių sąrašą. Abiejų vyskupų įgaliotas, 1921 
m. gruodžio mėn. išvažiavau į Romą per Paryžių. 
Krikščionys demokratai buvo įgalioję mane dalyvau- 
ti prancūzų respublikonų suvažiavime “Sillon“, kur 
vadovavo Marx Anier. Vyskupų lėšomis nuvažiavau 
į Romą, apsistojau pas episkopato įgaliotinį kun. Jur- 
gį Narjauską (Torre di Specchi 4). Atsivežtuosius 
projektus pateikiau kardinolui Bisletti, kuris tada bu- 
vo Seminarijų ir Universitetų kongregacijos prefek- 
tas, taipgi kardinolui Petrui Gasparri, popiežiaus vals- 
tybės sekretoriui, ir gavau privačią audienciją pas 
pop. Benediktą XV. Kun. Narjauskas dalyvavo toje 
audiencijoje. 


36 


Grįždamas į Kauną, parsivežiau principinį šv. Sos- 
to pritarimą sumanymui su sąlyga pristatinėti Romon 
profesorių sąrašą ir teikiamuosius mokslo laipsnius, 
viešai skelbti juos tik gavus Romos patvirtinimą 
kiekvienu atveju skyrium. 

Iš Romos grįžau per Kalėdas. Seimas skubotai 
ruošė būsimo universiteto statutą. Dirbo dvi komisi- 
jos. Viena buvo paties seimo oficialiai paskirta iš įvai- 
rių partijų asmenų, kita buvo krikščionių demok- 
ratų bloko. Ši pastaroji kvietė mane dalyvauti jos 
posėdžiuose visada, kada tik buvo posėdžiaujama. 
Bendroji seimo komisija irgi dažnai kviesdavo mane 
į savo posėdžius. Kiek numanu, šitoje bendroje ko- 
misijoje daugiausia įtakos turėjo seimo narys Vincas 
Čepinskis, kuris aukštuosius mokslus buvo išėjęs 
Šveicarijoje. Daugeliu atvejų mano nuomonė sutapda- 
vo su Čepinskio pažiūromis. Dėlto pirmutinis Lietu- 
vos universiteto statutas labai panašus į Šveicarijos 
aukštųjų mokyklų tipą. 

Šiandien aš matau, kad tuomet, t.y. 1922 metų 
pradžioje, nepakankamai kreipta dėmesio į psicholo- 
ginį skirtumą Šveicarijos ir Lietuvos vadovaujančių 
inteligentų. Kas Šveicarijoje savaime suprantama ir 
sąžiningai gerbiama bei vykdoma, tas buvusiems Ru- 
sijos universitetų studentams sudaro progos visiškai 
kitaip tą patį dalyką suprasti ir vykdyti. Bet sausio 
mėn. besibaigiant seimo komisijos paruoštasis univer- 
siteto statuto projektas, krikščionių demokratų bloko 
paremiamas, tapo įstatymu. 

Susidarius teologijos fakultetui iš dviejų dalių, 
mano iš Romos parvežtasis pritarimas lietė tik teolo- 


37 


ginius mokslus ir filosofiją, kaip įžangą į juos. Aš ne- 
galiu pasakyti istorijos katalikų universiteto sumany- 
mo, tik galiu pareikšti savo pažiūrą. Klausimas kilo, 
kaip suderinti katalikiškosios pasaulėžiūros laisvę su 
nekatalikiška. Krikščionių demokratų komisija pri- 
ėmė Juozo Vailokaičio pasiūlymą sudaryti dvilypį 
teologijos-filosofijos fakultetą. Dėl to seime buvo dau- 
giausia ginčų. Viskas ėjo dėl filosofijos fakulteto. 
Aš nedalyvavau tuose ginčuose nei seime, nei pačioje 
seimo komisijoje, nes mane kviesdavo ne į visus po- 
sėdžius ir ginčydavosi be manęs. 

Taigi filosofijos fakultetas, kuriame buvo visos 
literatūros, pasaulinė istorija ir kiti mokslai, jau ne- 
betilpo gautajame Romos pritarime. Roma buvo pri- 
tarusi, kad teologijos fakulteto kancleris būtų vietos 
vyskupas, kuris turėjo teisę tvirtinti ir atleisti profe- 
sorius. Ta kanclerio jurisdikcija faktinai buvo iš- 
plėsta ant neteologinių to fakulteto katedrų. Liko 
nemaža juridinių neaiškių klausimų, kuriais paskui 
1926 m. susirūpino apaštališkasis vizitatorius Jurgis 
Matulevičius. Jis bandė juos išspręsti. Dalykas buvo 
nelengvas ir jo pasiūlymai Romoje ilgai užtruko. 

Steigiant Lietuvos universitetą buvo sudaryti 
šešių fakultetų branduoliai: 1) teologijos-filosofijos, 
2) humanitarinių mokslų, 3) teisių, 4) gamtos ir ma- 
tematikos, 5) medicinos ir 6) technikos. Teologijos- 
filosofijos fakulteto branduolio dekanu buvo paskir- 
tas Jonas Maculevičius-Maironis. Nuo 1922 m. rudens 
dekanu tapau aš. Dėsčiau fundamentalinę teologiją, 
pakartodamas Petrapilyje dėstytąjį kursą, bet jau be 
Hurterio pagrindo. Mano paskaitas užsirašinėdavo 


38 





Vysk. P. Būčio seserys; Petronele Bagdanavičienė ir Marija 
Kačarauskienė 


studentai lietuviškai (dėsčiau lietuviškai) ir jie pa- 
tys litografuodavo. Pirmutinis Kaune skaitytas kur- 
sas pasisekė gana gerai užrašyti. Tuos užrašus vedė 
klierikas Daukantas, kuris antrojo pasaul. karo metu 
mirė Varšuvoje. Vėlesnieji užrašai buvo platesni, bet 
jau ne taip tiksliai atpasakojo sutrumpintąją mano 
mintį. Šalia apologetikos kurso Kaune dar dėsčiau 
teologijos enciklopedijos kursą. Tai buvo studentams 
neprivalomas kursas. Tą kursą atspausdinau Mari- 
jampolėje 1925 metais. 


39 


Universiteto pradžioje jame buvo mažai studentų. 
Fakultetai lenktyniavo, todėl į teologijos fakultetą įsi- 
rašė net senesnis už mane mano draugas marijonas 
kun. Vincas Dargis. Teologijos enciklopedijos kursui 
buvo skirta pirmoji valanda po pietų. Kun. Dargis są- 
žiningai į ją ateidavo. Bet dalykas jam buvo tiek nuo- 
bodus, kad jis, paskaitai prasidėjus, tuojau užmigda- 
vo. 

Mano studentų tarpe Kaune vienas antras yra 
pasižymėjęs. Tarp labiausiai gabių skaitau kun. Bro- 
nislovą Valpitrs (latvis), kuris Kaune gavo teologijos 
doktoratą už disertaciją apie Prancūzijos apysakų 
rašytojų apologetines tendencijas. 

Kadangi universiteto rektorius buvo renkamas 
vieneriems metams, tai 1924 -m. tapau rektorium, o 
1925 m. vicerektorium ir vėl dekanu. Mirus arkiv. J. 
Matulevičiui 1927.1.27, likau išrinktas marijonų vie- 
nuolijos generaliu viršininku, arba generolu. Profesū- 
roje išbuvau iki 1928 m., nes negalėjau pasiliuosuoti 
iš profesoriaus pareigų, kol metai nepasibaigia. Be- 
profesoriaujant Kaune, neteko gilintis į apologetines 
problemas, nes drauge buvau Katalikų veikimo cent- 
ro sekretorius, ir tie darbai atitraukdavo mane nuo 
mokslinės veiklos, kuriai reikia atsidėti ilgesnį laiką 
ir labiau įsigilinti. 


40) 


III 


SPAUDOS DARBAS 


PIRMOJI PRADŽIA 


Mano spausdintieji smulkūs rašteliai pradėjo ro- 
dytis 1391 metais. Tai buvo smulkios žinelės, kurias 
pasiųsdavau atostogų metu į lietuviškus laikraščius, 
išeinančius Tilžėje, būtent “Ukininką", “Apžvalgą" ir 
"Šviesą". Taip pat rašinėdavau ir į lenkišką savaiti- 
nį laikraštį “Przegląd Katolicki". Antanui Milukui 
redaguojant “Vienybę Lietuvininkų“, siuntinėdavau 
ir jam trumpų pranešimėlių. Kadangi mudviem Sei- 
nų seminarijoje besant, jis pajuokdamas mane, va- 
dindavo “Černizina", tai aš tuo vardu pasirašiau vie- 
ną kitą korespondencijėlę jo redaguojamame laikraš- 
tyje, bet dažniau padėdavau tik vieną “CZ" (Ameri- 
kos laikraščiai tada dar tevartojo “€'*). Jau esu pa- 
sisakęs, kad pirmutinis mano raštelis, kurį galima pa- 
vadinti straipsniu, tilpo “Ukininko" 1891 m. 8 nume- 
ryje. Taip pat esu sakęs apie savo darbuotę rankraš- 
tiniuose seminarijos laikraštėliuose. 


*“*DRAUGO*'' REDAGAVIMAS 


Tikru publicistu tapau 1917 m. vasario-liepos 
mėn. Kai tik pagijau po operacijos 1917 m. pradžio- 
je, sutikau redaguoti dienraštį “Draugą", kuris buvo 
netekęs redaktoriaus. Tąsyk gyvenau marijonų name 


43 


prie North Avenue šv. Mykolo parapijoje ir Ashland 
gatvės tramvajum važinėdavau į “Draugo" redakci- 
ją, buvusią Wood Street. ties šv. Kryžiaus klebonija. 
Pietums įsidėdavau duonos su mėsa ar sūriu. Apyva- 
kariais grįždavau į marijonų namą. Algos gaudavau 
125 dol. į mėnesį. šv. Kryžiaus klebonas kun. Alek- 
sandras Skripka pasigailėjo manęs ir pakvietė valgy- 
ti pietų į kleboniją, į kurią iš redakcijos tebuvo tik 
keli žingsniai skersai gatvės. 


Tas redaktoriaus pareigas ėjau iki 1917 m. liepos 
mėn., būtent iki Kunigų vienybės seimo, kuris tą me- 
tą įvyko Niagara Falls. Seime, kad ir gerame viešbu- 
tyje apsigyvenęs, užvalgiau nesveiko maisto ir apsir- 
gau. Grįžęs į Chicagą sirgdamas, jau nebėjau redak- 
toriaus pareigų, bet atsisakymo priežastis buvo ne li- 
ga, o tiktai to dienraščio administracijos netvarka. 
Rugpiūčio 24 d., dar sirgdamas, apėmiau Sheboygan 
parapiją. Dienraščio reikalai nuolat ėjo blogyn, sko- 
los augo, išlaidos buvo didesnės už pajamas. Redakci- 
jos triobai pirkti užtrauktoji 10,000 dol. paskola ne- 
mažėjo. Bandyta padauginti vadinami šėrai, bet ir tas 
padėties negelbėjo, nes pinigai išnyko ir skolos liko, 
kaip buvusios. Pasaulinių kunigų kalbinamas, arki- 
vyskupas Jurgis Mundelein pasikvietė marijonų vir- 
šininką kun. Feliksą Kudirką ir jam pareiškė savo 
valią: marijonai turi paimti “Draugo" redakciją, ad- 
ministraciją su visu turtu ir skolomis. 


44 


Kun. prof. P. Būčys, “Draugo" redaktorius 1917-1921 m. 
Piešė J, Šileika 





“DRAUGO?' LEIDĖJAI MARIJONAI 


Pritaręs arkivyskupo pasiūlymui, kun. Kudirka 
sukvietė marijonų posėdį, kuriame dalyvavo keturi 
kunigai: Kudirka, Vincas Kulikauskas, Julijonas Ka- 
zakas ir aš. Posėdyje pasirodė visiškai aiški padėtis. 
Vienintelis katalikų lietuvių dienraštis socialistų dien- 
raščio akivaizdoje buvo skęstančio žmogaus padėtyje. 
Jam nuskendus, bus neišvengiamai didelis skanda- 
las, milžiniškas smūgis katalikybei ir didelė nauda 
laisvamanybei. Posėdyje dalyvavusieji visi vienaip 
matė padėtį, ir, reikiant išspręsti klausimą, buvo vi- 
sas reikalas suformuluotas taip: katalikiškas dienraš- 
tis skęsta. Jeigu mes šoksime jį gelbėti, nežinia, ar 
patys drauge su juo nenuskęsime. Balsuojant išėjo 
taip: du pasisakė —“šokti", du “nešokti". Už “šoki- 
mą“ buvo marijonų viršininkas kun. Kudirka ir jo 
balsas nulėmė. 

“Opozicija"' pirmiausia pareiškė reikalavimą, kad 
marijonai paimtų vienam mėnesiui visą dienraščio at- 
skaitomybę. Arkivyskupas ir lietuviai kunigai tam 
pritarė. Kun. Kazakas nuo ryto iki vakaro “Draugo" 
administracijoje 1918 m. vasaros pabaigoje ištisą 
mėnesį vargo tvarkydamas sąskaitas. Po to išvada 
buvo aiški: dienraščio pajamos yra mažesnės už iš- 
laidas. 

Marijonai pridėjo tokių reikalavimų: 1) kad vi- 
si šėrų savininkai kunigai atiduotų tuos šėrus mari- 
jonams. Faktinai tie šėrai jau neturėjo jokios pini- 
ginės vertės, nes skolos buvo didesnės už “Draugo" 
turto vertę, o skolos jau reikėjo skubiai mokėti, nes 


46 


grėsė teismas. 2) Antras marijonų reikalavimas bu- 
vo, kad lietuviai kunigai paskolintų marijonams tiek 
pinigų, kiek reikia skubotoms skoloms mokėti. Arki- 
vyskupijai skola nesiskaitė skubota. 

Šėrus kunigai marijonams dovanojo. Nominali- 
nė tų šėrų vertė buvo apie 22,000 dol., bet tikrumoje 
kiekvienas šėras būtų turėjęs atmokėti skolos dau- 
giau už savo nominalinę vertę. Paskolos kai kurie ku- 
nigai davė, bet toli gražu ne tiek, kiek reikėjo skubo- 
toms skoloms apmokėti. Jos buvo didžiumoje apmo- 
kėtos depozitais, kuriuos turėjo marijonų viršininkas 
iš žmonių, nes žmonės labai pasitikėjo juo ir pas jį 
pasidėdavo savo santaupas. Trys kunigai stojo į re- 
dakcijos ir administracijos darbą dėl to, kad jie bu- 
vo marijonai ir jiems pradžioje algų niekas nemokė- 
jo. Tik atskaitomybėje buvo užrašoma, kad dienraš- 
tis tokiam ir tokiam kunigui kaltas tiek ir tiek. Drau- 
ge su kunigais į dienraščio darbą, spaustuvę ir eks- 
pediciją stojo keli marijonai broliai. Ir jie, vietoj al- 
gų už darbą, gaudavo skolraštį, kurį atiduodavo sa- 
vo viršininkui. Nors “Draugas'' paskendo skolose, bet 
tos skolos buvo marijonams ir arkivyskupijai. 

Prieš apimant “Draugo" redakciją ir administra- 
ciją, pasaulinių kunigų vadovybė buvo sakiusi, kad 
arkivyskupas žadąs dovanoti dienraščio skolą kuri- 
jai, bet dabar, keliems mėnesiams praėjus nuo redak- 
cijos ir administracijos pasikeitimo, kuris įvyko 1918 
m. lapkričio mėn., arkivyskupas pareiškė, kad reikia 
sumokėti ir skolą, ir nemokėtus nuošimčius — viso 
labo 11,500 dol. Marijonams teko sumokėti. Bet ilgai- 
niui marijonams, kurie dirbosredakcijoje ir administ- 


47 


racijoje, imta mokėti algos čekiais, o ne skolraščiais. 
Praėjus daugiau kaip metams, žmonėse kilo gandų, 
kad marijonai turį atiduoti šėrus tiems, iš kurių ga- 
vę (jie buvo padovanoję). Tačiau marijonai nepaklau- 
sė to reikalavimo. Turėdami visus šėrus savo ranko- 
se, marijonai patys nuspręsdavo, kas ir kaip reikia 
daryti, dėlto nuomonių skirtumo nebuvo ir negamin- 
davo betvarkės, kuri buvo bepražudanti laikraštį. Ta- 
čiau oficialiai ir dabar ne marijonai yra “Draugo"' sa- 
vininkai, o Lietuvių Katalikų spaudos draugija. 

“Draugo"" redaktorium išbuvau nuo 1918 m. lap- 
kričio mėn. iki 1921 m. birželio pabaigos. Be manęs, 
redakcijoje dirbo kun. Pranciškus Serafinas, marijo- 
nas, ir du pasauliečiai vyrai: Tumasonis — Brandukas 
ir Gineitis, knygos “Amerikos Lietuviai“ autorius. 
Tumasonis dirbo iki savo gyvenimo pabaigos. Ginei- 
tis po kiek laiko pasitraukė ir jo vieton stojo Ignas 
Sakalauskas (Sakalas), kuris ilgą laiką išbuvo 'Drau- 
go" redakcijoje. 

Mano redagavimo metu Chicagoje ėjo trys lietu- 
vių dienraščiai: socialistų “Naujienos", Pijaus Gri- 
gaičio redaguojamos, tautininkų “Lietuva", Broniaus 
Balučio redaguojama, na, ir katalikų “Draugas". Bu- 
vo įsigalėjęs įprotis tiems trims dienraščiams nuolat 
ginčytis tarp savęs. Man tas įprotis nepatiko. Kartais 
atsakydavau ir aš, bet didžiumą priekaištų ir puolimų 
nutylėdavau. Man atrodė kenksminga laiko sugaištis 
pačiam skaityti ginčus, juose dalyvauti ir ginčais at- 
imti skaitytojų laiką. 

Beredaguojant “Draugą", pašlijo “Lietuvos" padė- 


48 


tis. Dr. K. Drangelis (dentistas), apimdamas “Lietu- 
vos" redagavimą, žadėjo nustelbti savo laikraščio kon- 
kurentus. Bet “Lietuvos"' finansai taip greitai išdžiū- 
vo, kad neturėjo net popierio dienraščiui spausdinti. 
Teko kreiptis į “Draugą"', kurio administraciją tuo- 
met vedė kun. Kulikauskas; jis paskolino popierio sa- 
vo konkurentui. Bet pritrūko ir kitų reikmenų, ir 
dienraštis paliovė ėjęs. 

Dirbdamas “Draugo" redakcijoje, gyvenau Šv. 
Kazimiero seserų centrinio namo kapelianijoje ir ėjau 
seserų kapeliono pareigas. Atstumas kapelianijos nuo 
redakcijos buvo didokas. Vieną dieną sustreikavo 
tramvajai ir teko pusantros valandos eiti pėksčiam į 
redakciją ir atgal. Pagerėjus dienraščio finansams, 
sutarta parduoti namą prie Wood Street ir pirkti 
Bagdžiūno banko triobą šalia Aušros Vartų bažnyčios, 
2334 So. Oakley Ave. Ten 1920 m. buvo perkelta 
spaustuvė ir redakcija. 

Parvažiavęs į Lietuvą 1921 m., trumpą laiką 
redagavau katalikų dienraštį “Laisvę". Amerikoje 
“Drauge" rašiau “de omnibus rebus et guibusdam 
aliis" (apie viską). Savo straipsnių iškarpas buvau su- 
rinkęs Amerikoje, bet jos ten kažkur ir paliko. 

Kol nebuvau redaktorium, tai kiekvieną savo 
straipsnį "Šaltinyje", “Vadove" ar kitur parašęs per- 
žiūrėdavau, taisydavau, kelis kartus iš naujo parašy- 
davau, bet, kai tapau redaktorium, tai jau įgijau įpro- 
tį rašyti skubotai ir apgraibomis. Aš sakydavau, kad 
profesoriaus profesija yra panaši į karčiamninko: 
nors ir sunkiai, bet gali būti vykdoma be nuodėmės, 


49 


nes reikia dažnai teigti tokius dalykus, kurių pats ne- 
si ištyręs, o tik kitų pasakymu pasitiki. O dienraščio 
redaktoriaus profesija visiškai neįmanoma sąžiningai 
atlikti, nes reikia skelbti dalykus, kurie pasipainioja 
pripuolamai, net nepradėjus tirti — tiesa ar netiesa. 
Po savo straipsniais “Drauge" nepasirašinėdavau. 


LITERATŪRINIAI BANDYMAI 


Esu daręs ir šiokių tokių literatūrinių bandymų. 
Poezija man niekad nesisekė ir eilėraščių nepajėgiau 
parašyti. Bet prozoje esu bandęs smulkių literatūrinių 
dalykėlių. 

Jei neklystu, seniausias tuo žvilgsniu bandymas 
tilpo "Šaltinyje", kuris tuomet ėjo Seinuose, vardų 
“Teateinie tavo karalystė".* Paskui dažniausia į ka- 
lendorius rašydavau šiek tiek juokingų vaizdelių, 
ypačiai susijusių su prietarais. Petrapilio metrašty- 
je-kalendoriuje bene 1905 m. tilpo “Šoksiu ir perplė- 
šiu". Tas metraštis tesėjo tik vienerius metus. Paskui 
“Žiburio kalendoriuje atsimenu spausdinęs “Ilinkė" 
(žydo vardas). Buvo šis tas ir Kauno kalendoriuose. 
Kai kurių dalykų ir laikraščiuose pasitaikydavo, pvz. 
“Ant kapinių" (laikraščio neprisimenu). Lygiai nebe- 
prisimenu, kokiu vardu pavadinau pasaką apie moky- 
tojo išgąstį Paežerių ežere. Paskui rašiau “Aukspir- 
ties velnią" (Aukspirta yra Šešupės intakas, ji įte- 
ka į Šešupę prie pat mano tėviškės lauko), tik neat- 


* Patikrinus “Šaltinyje"' ten to darbo nerasta. Red. 


50 


simenu, kur tai atspausdinau. Lygiai nežinau, kur at- 
spausdinta “Slavikų pašnekesiai apie nepaprastą įsi- 
bėgėjimo jėgą“. Tai pat rūšiai priklauso šiek tiek apo- 
logetinis darbelis “Rapukus kaupiant“. Minėtieji da- 
lykėliai yra originalūs arba jų temos paimtos iš tėviš- 
kės liaudies pasakų. 

Kai kuriuos panašius dalykėlius, paėmęs iš pran- 
cūzų novelių, perdirbau lietuviškai ir atspausdinau, 
pvz. “Kristinas ir Viešpaties Angelas"*. Visa tai buvo 
laikraščiuose arba kalendoriuose. “Drauge" esu at- 
spausdinęs dvi originalias noveles. Vieną vardu “Žio- 
tyse" laikraštis “Saulė" persispausdino visai nesiklaus- 
susi leidimo. Antros vardo neatsimenu; jos turinys — 
kaip piemenaitė, turėdama gražų balsą, tapo vienuole 
ir mergaites mokė to meno. Dažnai svajodavau surink- 
ti tuos visus niekniekius į vieną knygutę, bet kitokie 
darbai sutrukdė. Profesoriaudamas Kaune prašiau 
jauną kunigą Joną Aleksą surinkti tą viską ir nura- 
šyti mašinėle, kuomet po ranka buvo Valstybės knygy- 
nas ir Universiteto biblioteka, kur buvo galima suras- 
ti visus tuos išmėtytus rašinėlius. Bet nė kunigas 
Aleksa neturėjo tam laiko. Taigi ir Amen. 


* Atspausdinta 1911 m. "Žiburio" kalendoriuje, 58-64 p. 


51 


IV 


VISUOMENINĖ VEIKLA 


PETRAPILYJE, LIETUVIŲ VISUOMENĖJE 


Tapęs 1902 m. profesorium, Petrapilyje įsirašiau į 
“Lietuvių ir Žemaičių labdaringąją draugiją“ (Litov- 
sko-Žmudskoje Blagotvoritelnoje Obščestvo). Vincas. 
Matulaitis (Vincentos Lozoraitienės tėvas) buvo jos 
pirmininkas. Valdyba dažnai mainydavosi, bet Matu- 
laitis likdavo joje. Iš valdybos narių atsimenu: gydy- 
toją Usą, Gustavą Feterauską, A. Spurgą ir kitus. 
Tarp žymiausiųjų narių, kurie niekad nesilankydavo 
susirinkimuose, buvo garsusis inžinierius Kerbedis ir 
jo sūnūs, taip pat inžinieriai, Kaukazo plento darbų 
vedėjai. Jie dėlto ir Petrapilyje nebūdavo, kadangi tą 
plentą vedė ir valdė Kaukaze. Jų žinioje darbavosi 
taipgi inžinierius Vilkutaitis (“Amerika pirtyje" auto- 
rius). Kurį laiką buvau ir aš tos draugijos valdybo- 
je, bet man buvo labai sunku dalyvauti posėdžiuose, 
nes jie prasidėdavo labai vėlai vakare ir baigdavosi 
po vidurnakčio. O man, parvažiavus namo, reikėdavo 
penktą valandą keltis, atsilaikyti Mišias ir eiti į pas- 
kaitas. 

Nežinau dėl ko, bet ne visi lietuviai, gyvenusieji 
Petrapilyje, pritarė tai draugijai, kuriai vadovavo 
aukšti valdininkai inteligentai. Amatininkai ir žemes- 
nieji valdininkai, nepasitenkindami draugijos valdyba, 


55 


sudarė “Lietuvių Savitarpinės pagalbos draugiją“, 
kurioje Žymiausieji asmenys buvo Bruckus ir Oren- 
tas. Ta draugija nebuvo socialistinė, Įsirašiau ir aš į 
ją, patekau net į jos valdybą. Bet ir tos draugijos val- 
dyba susirinkdavo daug vėliau, negu buvo tam skir- 
tas laikas. Trukdavo valanda, kartais ir daugiau, kol 
buvo galima pradėti posėdį ir darbą. O kai kada net 
nepradėdavo dėl narių nesilankymo į šaukiamą posė- 
dį. Toje draugijoje gana žymūs asmenys buvo Kure- 
laitis, caro Žiemos rūmų virtuvės vedėjas, Gabula, 
smulkmenų rinkėjas (rinkdavo suvartotus kamščius 
ir visa, kas išmetama) ir iš to gana pralobęs. Jis tu- 
rėjo savo samdytų darbininkų štabą. Surinktus daik- 
tus sutvarkydavo, parduodavo ir buvo įsigijęs namus 
100,000 rub. vertės. Toliau Musteikis, vežėjas ir ve- 
žėjų įmonės vedėjas. Jis turėjo daug samdytų vežėjų. 
Dar Antanas Smilga ir Edvardas Novickis — juodu 
buvo įsirašę į abi draugijas. 

Nepasitenkinimo dvasia nepasibaigė ir įsikūrus 
antrajai — “Savitarpinės pagalbos" draugijai. Tos 
draugijos susitikdavo ir ginčydavosi: nei labdara, nei 
pagalba neužsiėmė, o tik ginčais. Būtų geresni ir vaka- 
rai bei vaidinimai išėję, jei būtų dirbta išvien. 

Dėl labai smulkių ir ne visai suprantamų prie- 
žasčių “Savitarpinės pagalbos" draugijoje susidarė 
smarki ir atkakli opozicijos srovė, kuri galutinai su- 
darė trečią draugiją: “Lietuvių Mažaturčių". Šian- 
dien sunku žinoti, kokios buvo tikrosios tų draugijų 
skilimo priežastys. Man rodos, kad rusų policija per 
savo slaptuosius agentus skaldė lietuvių visuomenę, 


56 


jog mūsų tautiečiai nesudarytų stiprios jėgos sošti- 
nės gyvenime. 


VEIKLA NELIETUVIŲ VISUOMENĖJE 


Petrapilyje iš kun. Pranaičio paveldėjau nelietų- 
višką visuomeninį darbą. Jis buvo įkūręs katalikių ir 
pravoslavių mergaičių prieglaudą, kurioje gyveno tos, 
kurios mokydavosi darbo madų, o ypač skrybėlių, 
dirbtuvėse ir prekyboje. Prieglaudos vedėja buvo ka- 
talikė našlė Koževnikova, o prieglaudos (vadinamos 
Aničkovskij dvorec) globėja buvo freilina Ozerovaitė, 
kurios brolis generolas Ozerov buvo caro Aničkovo 
rūmų komendantas. Tuose rūmuose caras paprastai 
gyvendavo. Kita globėja buvo policininko Kazanskio 
žmona. Tas policininkas buvo antrojo kadetų korpuso 
inspektorius. Man teko kapeliono, auklėtojo ir dvasios 
vadovo pareigos. Katalikėms dėstydavau tikybą. 

Vieną kartą prieglaudos komitetas, peržiūrėjęs 
jos atskaitomybę, rado įtartinos netvarkos ir pasi- 
kvietė mane pasikalbėti apie tai, nes aš buvau laiko- 
mas artimiausias prieglaudos prižiūrėtojas. Revizoriai 
man pareiškė, kad jie anaiptol neįtarinėją manęs, bet 
juridiškai jie turėtų teisės tai padaryti. Tas man pada- 
rė tiek įspūdžio, kad ėmė smarkiai skaudėti dantis ir 
turėjau vykti pas dantistą, kuris ištraukė man vieną 
dantį. 

Ilgainiui aš pastebėjau, kad prieglaudoje vedama 
rusinimo politika ir pati prieglauda laikoma rusinimo 
tikslams. Pavojaus katalikų tikybai ten nebuvo, nes 


oo m 


57 


„ > 


oficialiai buvo pravoslavė, bet faktinai buvo slapta 
katalikė, tačiau rusė patriotė ir Ozerovaitės bei šelpė- 
jų Komiteto ištikimas įrankis. Tąsyk aš supratau, kad 
mano rolė toje prieglaudoje yra bažnytinės veiklos pa- 
vartojimas rusifikacijos tikslams. Tada pats savo s3- 
žinei pastačiau klausimą: ar man leistina bei dora yra 
duotis panaudojamam rusifikacijos tikslams, 


Prieglaudoje buvo ir lietuvaičių, tik sulenkėjusių, 
bet visa prieglauda buvo rusiška ir vedama rusiško- 
je dvasioje. Vedėja Koževnikova buvo pasiryžusi vi- 
siškai atsidėti rusifikacijos tikslams. Man atrodė, kad 
aš turiu pareigos išgelbėti lenkes iš rusifikacijos pa- 
vojaus. Nebuvo kitos išeities, kaip tik atskirti jas nuo 
pravoslavių. Pasikalbėjau apie tai su iš Vilnijos kilu- 
siu prelatu Vincu Majewskiu, kuris buvo katalikių 
mergaičių prieglaudos kapelionas, dvasios tėvas ir ve- 
dėjas Petrapilyje, Vasilevskij Ostrov, 14 linija, nr. 
25. Ta prieglauda neapsiėmė priglausti lenkių, išeinan- 
čių iš mano prieglaudos. Šiandien suprantu, kad tas 
prelatas bijojo tuo būdu užsitraukti rusų vyriausybės - 
nemalonę ant savo įstaigos. Bet jis man patarė atskirti 
katalikes nuo nekatalikių ir padovanojo tam reikalui 
100 rublių. Neatsimenu, kas man padėjo surasti bu- 
tą katalikėms, bet išlaikymas atseidavo 40 rub. į mė- 
nesį. Aš jau buvau netekęs akademijoje prefekto pa- 
reigų ir algos, todėl mano visos pajamos į mėnesį bu- 
vo tik 41 rub. algos už profesūrą ir 30 rub. už Mi- 
šias. Neatsimenu, kiek mėnesių aš vienas padengda- 
vau atskirtosios prieglaudos išlaidas. Bet ilgainiui vi- 
są finansinę naštą pasiėmė ant savęs ponia Kielčevs- 
kienė (mėsos parduotuvės savininkė). Tokiu būdu vi- 


58 


sos katalikės, atsitraukusios iš po Koževnikovienės 
globos, galėjo baigti savo mokslus ir nepriklausomai 
uždarbiauti. Tiek iš mano visuomeninės veiklos profe- 
soriavimo pradžioje. 


VEIKLA KARO METU RUSIJOJE 
PABEĖGELIŲ TARPE 


Kuomet pasitraukiau iš akademijos ir dėl karo 
sąlygų negalėjau parvažiuoti į Lietuvą, apsigyvenau 
Lūgoje, 120 verstų į pietus nuo Petrapilio, prie Var- 
šuvos geležinkelio. Ten buvo mergaičių mokykla — 
skyrius tos prieglaudos, kuri Petrapilyje buvo prie 14 
linijos. Tą mokyklą vedė pranciškonės (Marijos mi- 
sijonierės). Jų oficialus titulas: “Les franciscaines 
missionaires de Marie''. Centrinis jų namas yra Romo- 
je via Giusti 12. Ten Lūgoje kapelionavo kun. Jonas 
Kriščiukaitis, ir aš apsigyvenau viename bute su juo. 
Žiemai prasidedant, mokyklos vedėja paklausė manęs, 
ar aš negalėčiau vykti padėti tos pačios kongregacijos 
seserims, kurios buvo apsiėmusios aptarnauti pabėgė- 
lių stovyklą netoli Maskvos, už trijų verstų nuo sos- 
tinės vadinamoje vasarnamių vietovėje “Izmailovska- 
ja Rošča". Ten buvo apie dvylika šimtų abiejų lyčių 
ir visokio amžiaus pabėgėlių iš Lietuvos. Pasirodė, 
kad jie visi kalba lenkiškai ir yra lenkų pabėgėlių šel- 
pimo globoje. Sutikau ir nuvažiavau tenai. Tai buvo 
1915 m. lapkričio mėn. pabaigoje. 

Izmailovo girioje, šalia Izmailovskoje Selo, buvo 
didoka grupė vasarnamių, kurių vienoje trioboje bu- 


59 


vo įrengta koplyčia. Sesuo „Stefanija buvo vargoni- 
ninkė. Be zakristijono buvo galima apseiti. Visos trio- 
bos buvo be pamatų, medinės, kurių apačia buvo pa- 
remta ant kaladžių arba didelių kertinių akmenų. Po 
apačia pro grindis vėjas laisvai pūtė. Grindų lentos, 
kol ką tik buvo įdėtos, buvo sandarios, bet ilgainiui 
didumo, kad galėjai pirštą įkišti. Tos triobos buvo ap- 
šildomos skubotai atgabentais geležiniais pečiukais. 
Vieną rytą, bekūrenant malkomis, mano kambaryje iš 
atviro pečiaus sprogusi žarija pataikė įkristi pro ply- 
šį po grindimis ir uždegė ten susirinkusias šiukšles. 
Aš buvau kambaryje ir, pastebėjęs po grindimis lieps- 
ną, per tuos pačius plyšius įpyliau vandens. Ugnis 
užgęso. 

Pabėgėliai nesigailėjo darbo ir visokiais būdais, 
visokiomis medžiagomis apkrovė savo namų apačias, 
kad vėjas ir šaltis negalėtų lengvai įeiti po grindimis. 
Kol šaltis laikėsi stipriai, tol šita priemonė buvo nau- 
dinga. Bet užėjo atodrėkis ir aš pastebėjau, kad ma- 
no kambaryje nuo lubų iki grindų per visą sieną su- 
sidarė vandens srovė, nes susirinkęs virš lubų snie- 
gas sutirpo ir bėgo žemyn. Nuo namo iki namo per snie- 
g3 susidarė šiokie tokie takai, bet jie buvo labai nely- 
gūs ir nuo dažno vaikščiojimo slidūs. 

Vaikų stovykloje buvo apie pora šimtų. Pabėgė- 
lių tarpe buvo ir mokytojų. Tikybą teko dėstyti man, 
ir turėdavau vaikščioti iš mokyklos į valdybą ir į na- 
mus ir į koplytėlę. Kai nebūdavo atodrėkio, tempera- 
tūra kambaryje, pečiui besikūrenant, būdavo aukšta. 
Bet geležiniam pečiui atvėsus, ir temperatūra susida- 


60 


rydavo tokia, kad, norint sušilti, reikdavo gerai apsi- 
vilkti ir eiti į lauką pasivaikščioti. Besėdint kambary- 
je, nebuvo galima sušilti. 

Vieną vakarą, nusisamdęs vežiką, iš Maskvos par- 
važiavau į stovyklą. Tėjęs į valdybos kambarį, kuria- 
me kūrenosi pečius, nustebau, kad kažkas nukrito nuo 
mano veido. Ant grindų pamačiau ledo, kuris buvo su- 
sidaręs ant mano veido nuo alsavimo bevažiuojant at- 
virame ore. Jis ir nukrito šiltame kambaryje. Vasario 
mėn. ant savo pilvo pastebėjau kietą riešuto didumo 
iškilimą. Tai buvo hernijos (trūkio) pradžia, kurią 
gavau dėl šalčio ir vaikščiojimo slidžiais takais. 

Sekmadieniais iš karto laikydavau trejas Mišias: 
vienas Izmailovskoje Rošča, antras — už keletos vers- 
tų kitoje stovykloje, kur nebuvo kunigo, ir iš ten va- 
žiuodavau į trečią stovyklą laikyti trečiųjų Mišių. „Sa- 
vo stovykloje klausydavau išpažinčių, kada tik kas 
norėdavo. Kitose stovyklose reikėdavo tai atlikti prieš 
Mišias, kad būtų galima jų metu padalinti šv. Komu- 
niją. Bet antroje stovykloje, Mišias atlaikius, nebuvo 
galima išgerti taurės išplovimo vyno ir vandens. Aš 
duodavau tai išgerti mažam vaikui, nes jis, be abejo- 
nės, neturi dar nuodėmės. Vieną kartą vaikutis, išgė- 
ręs taurės išplovimą (abliuciją), pažiūrėjo į motiną 
ir sako: “Mama, šnapsas!" Kiek vėliau arkivyskupi- 
jos valdytojas vysk. Jonas Cieplak man pranešė, kad 
neleidžiama laikyti trečių Mišių tą pat dieną, nebent 
tik Kalėdų šventėje. Mano laimė, kad 1916 m. vasario 
mėn. atsirado kunigas lenkas, kuris sutiko būti kape- 
lionu Izmailovskaja Rošča, o aš galėjau grįžti į Petra- 
pilį. Bet tas grįžimas buvo labai sunkus, nes trauki- 


61 


niai tiek buvo pilni važiuojančių, kad tik privilegijuo- |. 
ti asmenys gaudavo teisę nusipirkti bilietą. Aš gi ne- 
buvau privilegijuotas asmuo. Bet viena seselė vienuo- 
lė buvo pažįstama geležinkelio stoties kasininkui, kų- 
ris pardavinėja bilietus. Ji gavo trečios klasės nume- 
ruotą bilietą. Su tuo bilietu atvykau į traukinį ir pa- 
stebėjau, kad man rezervuota vieta yra skirta išimti- 
nai tik moterims. Visos mano pastangos kaip nors 
rasti išeitį nuėjo niekais, ir nuo Maskvos iki Petrapi- 
lio važiavau “pagirtas tarp moterų..." 


OPERACIJA PETRAPILYJE IR TENYKŠTĖS 
NUOTAIKOS 


Parvykęs į Petrapilį gavau gydytis. Visi man pa- 
tarė kreiptis į chirurgą, sakydami, kad tai geriausia, 
nors ir radikali priemonė. Ir po operacijos žmogus 
esąs vėl laisvas ir sveikas, kaip prieš trūkiui atsiran- 
dant. Kreipiausi į prof. dr. Ziemackį. Bet ne jis pats. 
darė operaciją, o tik jo asistentas. Operacija įvyko gy- 
dytojų draugijos klinikoje, kurios dabar vardo neat- 
simenu. Už operaciją užmokėjau 600 rublių (pinigo 
vertė jau buvo kritusi). Kitų išlaidų irgi buvo. Klini- 
oje išgulėjau keletą savaičių. Tai buvo 1916 m. apie 
Velykas. Po operacijos reikėjo dar ilgesnį laiką ilsė- 
tis. Tai padariau Suomijoje, Uršulės Ledochowskai- 
tės įstaigoje Merentechti (Jūros Žvaigždė). Ten bebū- 
damas, gavau kun. Wisniewskio telegramą Matulevi- 
čiaus vardu, kad važiuočiau į Chicagą. Po įvairių kliū- 
čių ir daugybės formalumų 1916 m. rugpiūčio 24 d. 


62 


išvažiavau per Suomiją, Norvegiją, Angliją, Prancū- 
ziją ir Italiją. 

Man grįžus iš Maskvos į Petrapilį 1916 m. dar 
prieš operaciją, sostinė buvo pilna visokių gandų, ku- 
riuose vis kartodavosi Rasputino vardas. Neįmanoma 
šiandien jų visų atpasakoti, bet jie rodė vieną: vy- 
riausybės ir caro prestižas jau yra labai menkas ir 
vis dar nuolat smunka. Manyta, kad Rusiją valdo ca- 
ro patikimas beraštis, buvęs Sibiro arkliavagis. 

Vieną dalyką, man rodos, verta ir naudinga pažy- 
mėti. Kokovcevui esant ministerių pirmininku, girdė- 
jau kalbant, kad Rasputinas Kokovcevą pavadinęs 
“durak" (kvailys). Petrapilio gyventojai iš to darė iš- 
vadą, kad Kokovcevas greitai savo pareigas turėsiąs 
perleisti kitam, Iš tikrųjų netrukus jis atsistatydino. 
Iš to galima numanyti, kad Rasputino įtaka į Rusi- 
jos valdymą buvo lemianti. Daugelis Rusijos patriotų 
galvojo, kad nėra kitos išeities, kaip tik Rasputino nu- 
žudymas. Girdėjau kalbų, kad vidaus reikalų ministe- 
ris Chvostov ryžosi tai padaryti, bet policijos depar- 
tamento direktorius, buvęs Sibiro Rytų generalguber- 
natorius, savo viršininko sumanymą išdavė carui ar 
carienei. Chvostovas buvo atstatytas iš pareigų. Jo 
vietą užėmė tas policijos departamento viršininkas. 
Aukštieji valdininkai lenktyniavo įsiteikdami Raspu- 
tinui. Valdžia ir vyriausybė neteko prestižo, nebuvo 
nė visuomenės pasitikėjimo vyriausybe. Bet drauge 
buvo pasiliovusi ir rusifikacijos politika. Veikė ir iš 
valdžios iždo daug pinigų gavo įvairių tautų komite- 
tai karo nuskriaustiesiems šelpti. Lietuvių komiteto 
priešakyje buvo Martynas Yčas. Man grįžus iš Mask- 


63 


vos, jis man surado darbo komitete su mažai darbo ir | 
didele alga. Komitete pirmą kartą susipažinau su Sta- 
siu šŠilingu ir iš jo išgirdau, kad jis yra nepatenkintas 
komiteto įgaliotiniais kunigais, ypačiai kun. Simanų 
šulte. Tas jau buvo pasireiškęs kaip sociologas ir pa- 
rašęs porą veikalų. Kun. S. šŠultė mirė man esant 
Amerikoje (1920.1.29). 


PAKELIUI Į AMERIKA 


Kai pasisakiau Yčui, kad noriu važiuoti į Ameri- 
ką, jis žadėjo duoti man stambų pluoštą pinigų ir įda- 
vė oficialų įgaliojimą atstovauti lietuvių tautos reika- 
lus prie šv. Sosto. Neįmanoma buvo nugalėti kliūtis 
gauti užsienio pasui. Lietuvių komitetas, kaip ir kiti 
tokie panašūs, veikė caro dukters Tatjanos vardu ir 
jos globoje. Per ją Yčas išgavo man užsienio pasą iš 
Petrapilio miesto viršininko. Pinigų gavau iš to paties 
komiteto, tik dabar neatsimenu: rublių ar prancūziš- 
kų frankų daugiau 70,000. Nenorėdamas jų vežtis ki- ' 
šeniuje, pasiunčiau tuos pinigus per Credit Lyonnais 
į Banco d'Italia, pasilikęs sau tik tiek, kiek reikia ke- 
lionės išlaidoms apsimokėti. 

Taigi 1916 m. rugpiūčio 24 (sen. kalend. 11) d. 
suomių geležinkeliu išvažiavau į tolimą kelionę. Iš 
miesto Torneo perėjau į Švedijos Haparandą. Nesusto- 
damas Stokholme, per Oslo (tada vadinosi Christiani- 
ja) nuvažiavau į Bergen. Neapsakomai graži buvo ke- 
lionė geležinkeliu per kalnuotą Norvegiją. Norvegų 
laivų “Zetha" iš Bergeno per 48 valandas atvykau į 


64 


Anglijos New Castle. Kelionė jūromis, nors turėjau 
atskirą kajutę ir vonią šalia jos, buvo labai sunki. 
Visą laiką smarkiai sirgau jūros liga. Iš New Castle 
geležinkeliu atvykau į Londoną. Čia patyriau, kad tu- 
rimų vizų neužtenka įvažiuoti į Prancūziją. Kreipiau- 
si į Rusijos ambasadą. Jos valdininkas nulydėjo ma- 
ne į Anglijos įstaigą ir pareiškė nesuprantąs man da- 
romų kliūčių. Jam energingai veikiant, laivu, kurio 
vardo dabar neatsimenu, iš Anglijos Plymouth uosto 
pervažiavau kanalą į Le Havre. Prancūzijoje rūpinau- 
si važiuoti į Šveicariją, kur marijonai turėjo savo vie- 
nuolyną, bet prancūzų vyriausybė neleido man to, 
aiškindama, kad reikią važiuoti ta kryptimi, kuri pase 
nurodyta. 


ROMOJE 


Taigi įvažiavau į Italiją iš pietinės Prancūzijos 
jau vakare. Traukinys ėjo iš Genuos į Romą Ligūri- 
jos ir Tirėnų jūros krantais. Buvo neapsakomai graži 
mėnesiena. Žavėjausi gražiais reginiais. Romoje apsi- 
stojau viešbutyje “Minerva" (Piazza Minerva). Prie 
tos aikštės esančioje bažnyčioje kasdien laikiau Mi- 
šias. Šv. Stanislovo bažnyčią (Botteghe Oscure Nr. 
15) tada valdė lietuvis kun. Kazimieras Prapuolenis. 
Jo virėja ir šeimininkė buvo jo sesuo Petronėlė. 

Atvykęs į Romą, pajutau nepasitikėjimą manimi 
Romos vikariate ir popiežiaus valstybės sekretoria- 
te. Tenai aukštose pareigose buvo dų monsinjorai: 
Pacelli (vėliau popiežius Pijus XII) ir Tedeschini, Vie- 


65 


nas jų vadovavo paprastųjų reikalų skyriui, kitas ne- 
paprastųjų. Abudu labai mandagūs ir aukštai išlavin- 
ti, bet buvo matyti, kad juodu buvo gavę apie mane 
nepalankių informacijų. Mano pateiktajam Lietuvių 
komiteto įgaliojimui nepripažino vertės. Kad ir daug 
kartų vaikščiojau į popiežiaus valstybės sekretoriatą, 
bet padėtis negerėjo. Audiencijos pas pop. Benediktą 
XV negavau. Besibaigiant pinigams, kuriuos buvau 
atsivežęs pats, nuėjau į Italijos Banką su Credit Lyyon- 
nais dokumentu, bet man pasakė, kad pinigai dar ne- 
atėję. Dažnai vaikščiojau į tą banką. Praėjo jau ir 
mėnuo, prasidėjo antras, bet vis ta pati šneka: pini- 
gai dar neatėję. Prapuolenis patarė man kreiptis į Ru- 
sijos konsulatą. Kreipiausi, bet ne tik pagalbos nega- 
vau, bet susidariau įspūdį, kad, tur būt, jis bus už- 
blokavęs mano pinigus. Iš viešbučio persikėliau gyven- 
ti pas pasionistus, netoli žydų sinagogos, nes ten bu- 
vo pigiau. Paaiškėjo, kad pinigų negausiu. Gailėjau- 
si jų su savim nesivežęs, nes greičiausia būčiau lai- 
mingai atsivežęs. O ir Vatikane paaiškėjo, kad mano 
prašymas paskirti lietuviams rinkliavą katalikų baž- 
nyčiose negaus teigiamo atsakymo. 

Priežastys, dėl kurių man nedavė “Lietuvių die- 
nos" gal kada nors būtų galima patirti popiežiaus 
valstybės sekretoriate. Aš manau, kad priežastys bus 
tokios: 

1) Akademijoje buvo įvesti rusiškieji egzaminai. 
Kai aš buvau inspektorius, kan. Aleksandrui Kakows- 
kiui rektoriaujant, patyriau, kad vienas asmuo pra- 
nešė Tikybų departamentui, jog rusų kalbos egzami- 
nai akademijoje daromi su suktybėmis: studentai iš- 


66 


mokstą vieną klausimą, prefektas dėstąs bilietus taip, 
kad studentai žinotų, kur kuris bilietas yra ir visada 
ištraukią savo mokamąjį bilietą. Patyręs, kad Tikybų 
departamentas tai žino, įspėjau rektorių. Egzamina- 
vimo sistemą teko pakeisti ir studentai, ypač lenkai, 
skaitė, kad aš tai padaręs pataikaudamas Rusijai. Jie 
nežinojo, o aš negalėjau pasakyti, kad vienas lenkas 
buvo šį dalyką pranešęs departamentui, kad pats ga- 
lėtų tapti akademijos rektorium. Iš rektoriaus vietos 
paprastai buvo kelias į vyskupus. 

2) Man einant rektoriaus pareigas į akademiją 
atvažiavo svečias pravoslavų akademijos rektorius 
vyskupas Atanazijus „Aleksandrovas, buvęs Kaza- 
niaus universiteto profesorius ir rektorius, lietuvių 
kalbos žinovas, kun. Jauniaus asmeninis draugas. Be- 
sisveikindamas su svečiu, jam, kaip kunigas vyskupui, 
pabučiavau ranką. Kai kurie ultra patriotai skaitė, 
kad tai rodo mano menką katalikybės vertinimą. 

3) Ar visi tie dalykai buvo pranešti popiežiaus 
valstybės sekretoriatui, aš nežinau, bet Roma žinojo, 
kad aš, būdamas Petrapilyje, dažnai susitikdavau ir 
draugaudavau su rusais, tapusiais katalikais: kun. 
Zarčaninovu, kun. Jonu Deubneriu, o pas mane atei- 
davo Mikalojus Lazarevič-šepelevič, kuris paskui įsto- 
jo į pravoslavų dvasinę akademiją Petrapilyje — 1916 
m. jis dar nebuvo tapęs kataliku. Jis mirė Romoje pas- 
kutinio karo metu amerikiečiams užėmus Romą, kaip 
lotynų apeigų katalikų kunigas, gyvenęs prie šv. Pet- 
ro ir Marcelino bažnyčios via Labicana. 

Jeigu tie faktai buvo Vatikane žinomi, tai visai 
pateisinamas manimi jo nepasitikėjimas. Matydamas 


67 


mano pastangų Romoje visišką betikslingumą, pasi- 
skolinau iš kun. Prapuolenio 500 lyrų ir nusipirkau 
laivokortę kelionei prancūzų laivu “La Patrie". Rusi- 
jos charge d'affaire Bock tuo buvo patenkintas. Jis 
parūpino man leidimą dalyvauti viešoje popiežiaus 
audiencijoje, kurios metu klūpodamas pabučiavau 
ranką pop. Benediktui XV ir trumpai po to išvažia- 
vau į Neapolį. 

Laivas Amerikos link išplaukė 1916 m. spalio 16 
d. Pakeliui sustojo Palermo mieste. Norėjau pamatyti 
tą miestą, kėliausi į krantą ir laivelyje, kuris mane 
vežė, pajutau, kad mano trūkis (hernija) atsinaujino. 
Laive keliavo daug italų išeivių. Juos lydėjo policijos 
komisaras. Aš turėjau brangų laikrodį, tuomet rete- 
nybę, su šviečiančiais skaitmenimis. Man jį pavogė. 
Pranešiau policijos komisarui, bet jis nelabai rūpino- 
si susekti vagį. 

Kelionė buvo ilgoka, nes keliavome vingiais, kad 
vokiečių povandeniniai laivai neužkluptų. Mūsų kelio- 
nė truko 18 dienų. Perplaukėme per tą Atlanto van- 
denyno vietą, kuri vadinama laivų kapinėmis. Ten 
šiltoji Golfo srovė pasisuka ir toje vietoje nėra jokios 
srovės, nė vėjo. Buriniams laivams tai būdavo iš tikrų- 
jų kapinės, nes iš tos vietos nebuvo priemonių iš- 
plaukti. 


VEIKLA AMERIKOJE 


Laivas atplaukė į Brooklyną 1916 m. lapkričio 3 
d. Baltimorės ir Ohio geležinkelio linija atvykau į 


68 


Chicagą ir tapau šv. Mykolo parapijos trečiuoju vi- 
karu. 

Būdamas Amerikoje, dalyvaudavau Lietuvių Ku- 
nigų vienybės seimuose kasmet. Buvau išrinktas į 
Amerikos Lietuvių tautinę tarybą, kuri įteikė prezi- 
dentui Hardingui prašymą su milijonu parašų, kad 
pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe. Dalyva- 
vau ir kituose seimuose. Tačiau svarbiausias mano vi- 
suomeninis veikimas, neskaitant klebonavimo ir reda- 
gavimo, buvo kapeliono pareigos šv. Kazimiero sese- 
rų centriniame name nuo 1918 iki 1921 m. imtinai. 
Man bekapelionaujant pas kazimierietes, apie 40 lie- 
tuvaičių atsiskyrė nuo lenkiškos nazaretiečių vienuo- 
lijos. Tas atsiskyrimas įvyko Bagdžiūnui veikiant per 
savo seserį, kuri buvo nazaretietė šv. Kryžiaus para- 
pijos mokykloje. Joje buvo apie 100 mokinių. Nesu- 
tikimams tarp lenkių ir lietuvaičių vykstant, aš norė- 
jau jas sutaikyti ir patariau lenkėms sudaryti atski- 
rą lietuvišką provinciją lietuvaitėms. Tas sumany- 
mas buvo svarstytas nazaretiečių vienuolijos genera- 
linėje kapituloje Romoje ir buvo atmestas. Lietuvai- 
tės atsiskyrė. Kilo sumanymas jas prijungti prie ka- 
zimieriečių, bet kunigai Mykolas Krušas ir Fabijonas 
Kemėšis patarė joms nesidėti prie kazimieriečių ir su- 
daryti naują lietuvaičių vienuoliją — Šv. Pranciškaus 
tretininkių su vienuoliškais įžadais. Kunigai joms 
padėjo įsigyti nuosavybę į pietus nuo Pittsburgho. 

Man esant Amerikoje, lietuviai kunigai sutarė 
pasiųsti į Romą meniškai ant pergamento parašytą 
pagarbos ir meilės raštą popiežiui Benediktui XV. 
Man teko garbė sustatyti to rašto tekstą. Brangiai ir 


69 


viai kunigai įteikė monsinjorui Ceretti, kad nuvežtų 
į Romą ir įteiktų Šventajam Tėvui. Tuos 200 dol. auko- 
jo vienas kun. Kaulakis, šv. Kazimiero parapijos kle- 
bonas Philadelphijoje. 

Prieš man apleidžiant Ameriką, Chicagos kuni- 
gai lietuviai 1921 m. man padovanojo Wattermann 
firmos auksinę plunksną su dedikacija ant auksinio 
kotelio. Tą plunksną 1923 m. įteikiau Vilniaus vysku- 
pui Matulevičiui, grįžtančiam iš Romos į Lietuvos sos- 
tinę. Bet jam, įvažiuojant į Lenkiją, tą plunksną pa- 
vogė. 

Marijonai Amerikoje, prieš paimdami “Draugą"", 
leido laikraštuką “Tikyba ir dora". Aš kartais į jį ra- 
šinėdavau. Kitiems laikraščiams labai skelbiant Lie- 
tuvos nepriklausomybės reikalavimą, aš tarp kito ko 
parašiau, kad neužtenka reikalauti politinės nepri- 
klausomybės, kad jai reikia pasiruošti ir būti atsar- 
giems. Kitados aš buvau girdėjęs žinomo Lietuvoje 
advokato ir dūmos atstovo Petro Leono posakį, kad 
būti visų mindžiojamam, nors juridiškai ir nepriklau- 
somam kraštui, yra daug skaudžiau, negu gyventi pri- 
siglaudus prie stiprios kultūrą remiančios ir laisvę 
garantuojančios tarptautinės galybės. Aš tą dalyką 
kitaip formulavau: nepatogu vežioti kiaušinius sumai- 
šius su akmenimis viename vežime, tuo reikšdamas 
mintį, jog dabartiniai tarptautiniai papročiai ir nuos- 
tatai yra labai nepalankūs mažoms, naujai įsikūru- 
sioms valstybėms. Tų mano pažiūrų užteko norintiems 
mane įtarti, kad aš esąs priešininkas Lietuvos nepri- 
klausomybės. Aš pareiškiau, kad, visai tautai tos ne- 


70 


priklausomybės reikalaujant, aš prie reikalavimo pri- 
sidedu, nepaisydamas, ar reikalavimas yra užtektinai 
paruoštas. 


KATALIKŲ VEIKIMO CENTRE IR 
EUCHARISTINIUOSE KONGRESUOSE 


Kai grįžau į Lietuvą, man teko dirbti Katalikų vei- 
kimo centre. Vienu tarpu buvau to centro sekretorius, 
ir tos pareigos atėmė man labai daug laiko. Ypač sunku 
buvo sutarti su kun. Tumu-Vaižgantu. Jis siūlydavo 
vykdyti dalykus, išimtus iš tautininkų partijos pro- 
gramos, ir smarkiai peikdavo centrą už politikos va- 
rymą katalikų veikime, nuostabiai nesijausdamas, kad 
daug labiau už kitus šiuo atžvilgiu kaltas jis pats. 
Jis buvo nuoširdus žmogus, bet autokritikos visiškai 
neturėjo. 

Sekretoriaujant Kat. veikimo centre, teko paga- 
minti medalį Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigi- 
mui paminėti. Vyskupai Kristijonas ir Skvireckas bu- 
vo vienoje to medalio pusėje, o popiežiai Inocentas IV 
ir Pijus XI — kitoje. Medalis išėjo su klaida: loty- 
niškai Innocentas parašytas su viena “n". To meda- 
lio penki egzemplioriai buvo auksiniai, šimtas sidab- 
rinių, kiti visi bronziniai įvairių lydinių. Medalio au- 
torius Petras Rimša medalį padarė didesnį, tik gamin- 
tojai jį sumažino. Jis ir atsako už tą trūkstamą “n". 
Natūralaus didumo du bronziniai medaliai buvo įmū- 
ryti Marijampolės bažnyčioje po vieną šone toje kop- 
lyčioje, kur palaidotas arkiv. J. Matulevičius, kuris 


71 


yra daugiausia prisidėjęs prie Lietuvos bažnytinės 
provincijos įsteigimo. | 

Dar reikia pridėti, kad dalyvavau Katalikų moks- 
lo akademijos darbuotėje. Tai akademijai iš Amerikos 
Lietuvių katalikų federacijos išgavau Lietuvos pasko- 
los bonų 42,500 dol. vertės. Vienu tarpų buvau tos 
akademijos valdyboje. Dalyvavau Lietuvos Tautinia- 
me eucharistiniame kongrese 1934 m., vadovavau 1930 
m. lietuvių maldininkams į Lourdes ir pasakiau lie- 
tuvišką pamokslą apsireiškimo grotoje. Viena vokietė 
man sakėsi, kad to pamokslo metu atgavusi regėjimą, 
nors buvusi pusiau akla. Kiek ten buvo tiesos, negaliu 
pasakyti, nes neturėjau progos ištirti. Jos vardą ir pa- 
vardę tada užsirašiau į savo breviorių, bet dabar nė 
to brevioriaus neturiu. Negaliu pasigirti savo nuopel- 
nu, nes esu tikras, kad ji atgavo regėjimą ne dėl ma- 
no pamokslo, jeigu, žinoma, tas tikrai įvyko. 

Lietuvai atstovavau nuolatiniame "Tarptautinių 
eucharistinių kongresų komitete iki 1930 m. Mano įpė- 
dinis tame komitete buvo protonotaras Aleksandras 
Grigaitis, o aš likau įskaitytas į membre d'honneur 
(garbės narys). Anksčiau minėtose pareigose būda- 
mas, 1928 m. dalyvavau eucharistiniame kongrese 
Sydnėjuje (Australijoje). Azijoje niekur nesu buvęs, 
o Afrikoje buvau Dakare, Orange, Tunise, pervažia- 
vau visą Suezo kanalą ir Raudonąją jūrą. 1930 m. bu- 
vau eucharistiniame kongrese Kartaginoje, o 1932 m. 
Dubline. 


72 


KITI DARBAI LIETUVOJE 


Katalikų universiteto klausimu, kuris Lietuvoje 
buvo labai aktualus paskutiniais prieš bolševikams 
užimant Lietuvą metais, kol tautininkai buvo valdžio- 
je, aš laikiausi nuomonės, kad reikia tokį rimtą daly- 
ką labai rimtai paruošti, o ne skelbti jį skubotai. Ta 
prasme aš pareikšdavau savo nuomonę rimtose suei- 
gose ir šiaip pokalbiuose. Bet, kai pradėta skelbti, 
kad aš nepritariąs Lietuvos vyskupų nusistatymui tą 
universitetą įkurti, tai aš pareiškiau, kad ne tik ne- 
trukdysiu, bet visomis jėgomis prisidėsiu prie to su- 
manymo įvykdymo. 

Mano pažiūros su krikščionių demokratų pažiū- 
romis ne visada sutapdavo. Prezidentui Stulginskiui 
ekskunigą Joną Žilių skiriant Klaipėdos gubernato- 
rium, sakiau, kad tai yra kenksminga Lietuvos inte- 
resams. Tam pačiam prezidentui 1921 m. rudenį pa- 
reiškiau, kad Juozą Purickį reikia greičiau atleisti iš 
užsienio reikalų ministerio pareigų ir tokiu būdu ap- 
sisaugoti nuo bręstančio skandalo. Šita mano nuomo- 
nė nepatiko prezidentui ir ministeriams. 

Arkiv. J. Matulevičiui einant apaštališkojo vizi- 
tatoriaus pareigas Lietuvoje ir gyvenant viename na- 
me su manim (Laisvės Alėja 61), atlikdavau įvairių 
jo pavestų uždavinių, tačiau sprendžiamo veiksmo ne- 
padariau nė veino. 

Daug vėliau po Lietuvos bažnytinės provincijos 
įsteigimo esu girdėjęs priekaištų arkiv. Matulevičiui 
(o netiesiogiai ir man), kad Lietuvos vyskupijoms 
buvo parinkti ne visai tinkami kandidatai. Kai kam 


73 


atrodė, kad Kauno arkivyskupu turėjo būti kitas as- 
muo. Kiek žinau, Matulevičiui buvo nelengva surasti 
Kaunui arkivyskupas, jo. ilgai ieškota, buvo svarsto- 
mos kandidatūros ir Staugaičio ir Kuktos. Pagaliau 
apsistota prie Skvirecko kandidatūros. Buvo žinoma, 
kad jis yra mokslo žmogus, paskendęs šv. Rašto verti- 
mo į lietuvių kalbą darbe, užsidaręs, nemėgstąs su žmo- 
nėmis bendrauti. Bet Matulevičiui atrodė, kad, Kaune 
gyvenant nuncijui, kuris budės ir duos veiklai kryptį, 
Skvireckas bus tinkamas tai vietai. Staugaičio nebuvo 
galima skirti arkivyskupu, nes būtų atskilę ir triukš- 
mą kėlę dalis Žemaičių vyskupijos kunigų. Įtempimas 
tuo metu ir taip buvo didelis, — su tuo reikėjo skaity- 
tis. Maironio kandidatūrą sutrukdė ponia S. 

Iš visų labiausiai nenorėjo eiti į vyskupus Palta- 
rokas. Sunkiai davėsi perkalbamas. Buvo svarstomi 
ir kiti kandidatai. Pats Matulevičius (nors Romoje bū- 
ta minties) jokiu būdu negalėjo užimti bet kurią vys- 
kupiją, nes būtų atrodę, kad iš Vilniaus atsisakė ir į 
Lietuvą atvažiavo sau vietos ieškoti. Buvo kalbama ir 
apie mano kandidatūrą.* Jau esu minėjęs, kad Vatika- 
ne prieš mane buvo ankstesnių skundų. O, be to, mu- 
du su Matulevičium buvom padarę įžadą jokio laips- 
nio Bažnyčios hierarchijoje nesiekti ir vengti. 

Esant šv. Sosto nunciatūrai Kaune, ne kartą esu 
išpildęs jos pavestuosius uždavinius. Arkiv. Antoni- 


* Kai ark. Matulevičius Vatikane kalbėjosi kandidatų į vys- 
kupus reikalu, kartą išėjęs iš pop. Valstybės sekretoriato, jį ly- 
dėjusiam asmeniui išsitarė: “Ačiū Dievui, pasisekė apginti ir 
save ir kun. Būčį". Red. 


74 


nas Arata mane labai pagyrė pop. Pijui XI paskuti- 
niais jo gyvenimo metais. Buvęs Seminarijų ir univer- 
sitetų kongregacijos sekretorius (dabartinis kardino- 
las) Ruffini 1938 m. iškvietė mane Romon Lietuvos 
seminarijų reikalais. Tada išbuvau Romoje porą mėne- 
sių. Buvo pakviesti ir visi Lietuvos vyskupai; jie nuų- 
tarė kurti Romoje lietuvių kolegiją. Bet tai pradėta 
vykdyti tik 1945 m., kai iš Eichsttaeto į Romą atvyko 
būrys lietuvių kunigų ir klierikų, kuriuos keletą die- 
nų teko priglausti marijonų name Romoje. 

Nunciatūros pavedamas, 1938 m. atlikau kano- 
nišką vizitaciją Šv. Kazimiero seserų vienuolijoje 
Lietuvoje. Ją užbaigiau 1939 m. sausio mėn. Prieš tai 
Marijos Rusteikaitės prašomas sustačiau konstituci- 
jos projektą vienuolijai, kurią Rusteikaitė rengėsi įkur- 
ti. Maždaug tuo pačiu laiku Matulevičiaus įkurto- 
ji Vargdienių seselių vienuolija prašė manęs perreda- 
guoti jų įstatus ir pakeisti vardą. Aš joms konstitu- 
ciją perredagavau, pažymėdamas, kad ir turimoji re- 
dakcija yra visiškai tinkama, ir patariau vardo nekeis- 
ti. Tačiau jos faktinai pasivadino “Nekalto švč. Mari- 
jos Prasidėjimo Seserimis''. 


RENKU MEDŽIAGA KONKORDATUI 


Prieš paskiriant apaštališkąji vizitatorių Lietu- 
vai, jau buvo rūpintasi sudaryti konkordatas sų Apaš- 
talų Sostu. Užsienių reikalų ministerija tam reikalui 
sudarė komisiją, kurioje buvo pats užsien. reikalų 
ministeris, prel. K. Šaulys ir aš. Ta komisija gana 


75 


retai susirinkdavo ministerio kviečiama, netgi nebuvo 
nustatyto posėdžiams laiko. Tuo pat metu buvo ruo- 
šiamas konkordatas tarp Apaštalų Sosto ir Bavarijos. 
Aš pasistengiau gauti Bavarijos parlamento surinktą- 
ją ir atspausdintąją medžiagą. Bandžiau rinkti ir ki- 
tos medžiagos. Parsisiųsdinau Vatikano išleistą storą 
knygą, kurioje buvo surinkti įvairūs ir garsūs konkor- 
datai. Betgi, kol valdžioje buvo krikščionys demokra- 
tai, konkordatas nebuvo sudarytas. Tarp mano siūly- 
mų buvo vienas toks: katalikiškos vienuolijos, vei- 
kiančios Lietuvoje, turėtų turėti provincijolą Lietu- 
vos pilietį. Šitas dėsnis labai nepatiko kai kurioms 
vienuolijoms, o pirmiausia jėzuitams, kurie smarkiai 
pyko ant manęs. Surinktąją konkordatui medžiagą 
palikau kun. Jonui Aleksai, kuris ruošėsi rašyti diser- 
taciją apie Lietuvos konkordatą. 


VIZITATORIAUS ZECCHINI VEIKLA 


Prieš Matulevičių Lietuvoje Apaštalų Sostas tu- 
rėjo savo atstovą jėzuitą tėvą Zecchini, kuris Apaš- 
talų Sosto 1921.1.6 buvo paskirtas Lietuvai ir Pa- 
baltijo kraštams apaštališkuoju vizitatorium. Nuo 
1922.X.25 Zecchini buvo paskirtas apaštališkuoju dele- 
gatu Lietuvai, Latvijai ir Estijai, gavęs drauge ir vys- 
kupo šventimus. Jis, vos atvykęs į Lietuvą, labai rū- 
pinosi Kauno benediktinių klausimu, nes tas vienuoly- 
nas skersai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybę. Dėl 
to ir dėl kitų priežasčių buvo nesusipratimų tarp to 
vienuolyno vadovybės ir Žemaičių vyskupo Pranciš- 


76 


kaus Karevičiaus. Vizitatorius Zecchini, vizituodamas 
tą vienuolyną, manimi naudojosi kaip vertėju. Sutar- 
ta vienuolyną padalinti: lietuvaites palikti Kaune, o 
lenkes arba lenkiškai nusistačiusias išleisti į Lenkiją. 
Lietuvos užsienių reikalų ministerija, svarstydama tą 
klausimą, teiravosi nuomonės kan. K. Paltaroko ir 
mano. Svarbiausias klausimas buvo dėl seserų dalių 
(kraičio), kurias jos buvo įnešusios stodamos į vie- 
nuolyną. Klausimas kliuvo dėl pinigų devalvacijos: 
ar rubliais įneštąjį kiekį Lietuvos vyriausybė važiuo- 
jančioms į Lenkiją turi įteikti aukso paritetu. Aš pa- 
reiškiau savo nuomonę ir įrodžiau kanonais, kad įsto- 
jančių į vienuolyną kraitis negali būti panaudotas to- 
kiems tikslams, kaip statyba ar nekilnojamo turto įsi- 
gijimas, bet turi likti pinigo padėtyje ir, išeinant 
vienuolėms iš vienuolyno, turi būti grąžinamas tokio- 
je padėtyje, kokioje yra. Šita mano nuomonė pasirodė 
priešinga vizitatoriaus Zecchini nuomonei, ir jis buvo 
nepatenkintas manimi. Betgi Bažnyčios kanonų moks- 
le manoji nuomonė nesiskyrė nuo nusistovėjusios 
kanonistų pažiūros ir įsigalėjusios praktikos. Aš bu- 
vau kaltas, kad tą savo nuomonę pareiškiau pasauli- 
nei Lietuvos valdžiai. Lenkų vyriausybė nesutiko įsi- 
leisti lenkes benediktines, kurios buvo pareiškusios 
norą vykti į Lenkiją. Tas lenkų valdžios nusistatymas 
pasirodė esąs priešingas oficialiam pareiškimui, kurį 
vizitatorius Zecchini buvo įteikęs Lietuvos vyriausy- 
bei. 

Vieną kartą vyskupo Karevičiaus namuose Kau- 
ne buvo susirinkimas aukštosios dvasiškijos ir krikš- 
čionių demokratų partijos atstovų, dalyvaujant Zec- 


77 


chini. Jis kaltino Lietuvos vyriausybę už vykdomą že- 
mės reformą, įrodinėdamas, kad daroma skriauda 
dvarininkams, pažeidžiant jų nuosavybės teises. Aš 
pareiškiau, kad Lietuvos vyriausybės padėtis esamuo- 
ju laiku turi rinktis vieną iš dviejų: arba apginti dva- 
rininkų teises ir jų nuosavybę, arba apginti Lietuvos 
liaudį nuo bedieviškojo komunizmo. Tas mano pa- 
reiškimas patiko krikščionims demokratams, bet nepa- 
tiko vizitatoriui Zecchini.* Pabuvęs kurį laiką Lietu- 
voje, tėvas Zecchini su jaunesniu jėzuitu Hadrionu 
Boudou grįžo Romon ir po kiek laiko vėl atvyko į 
Lietuvą kaip apaštališkasis delegatas, bet jau konsek- 
ruotas vyskupu. Jo auditorium šiuo atveju buvo bu- 
vęs Austrijos parlamento narys monsinjoras Luigi 
(Aloyzas) Faidutti. 


KLAIDOS SANTYKIUOSE SU VATIKANU 


Bedarant lenkams konkordatą, Lietuvoje buvo 
didelis susijaudinimas dėl to, kad į Lenkijos teritoriją 
įterpta Vilniaus sritis. Lietuva reiškė norą, kad Vil- 
niaus vyskupija ar arkivyskupija būtų priskirta prie 
Lietuvos, o ne prie Lenkijos. Sudaryta pusiau oficia- 
li delegacija, kuriai lėšų davė vyriausybė, kad nuva- 
žiuotų į Romą ir pareikštų šv. Tėvui savo nusista- 


* Arkiv. Karevičius pasakodavo, kad minčtame posėdyje, at- 
sakydamas į Zecchinį priekaištus, jis jam pacitavęs kito jėzuito 
Noldino nuomonę iš moralinės teologijos, kur tas sako, kad tei- 
sčta valdžia turinti teisės ir pareigos, reikalui esant, teisingiau 
paskirstyti piliečių nuosavybę. Red. 


78 


tymą. Toje delegacijoje buvo seimo pirmininkas kan. 
Justinas Staugaitis, kun. Juozapas Kukta, kan. Bla- 
žiejus Čėsnys ir Stasys Šalkauskis. Ji atvyko į Ro- 
mą 1924 m. gruodžio mėn. antroje pusėje. Delegacija 
gavo vadinamą specialią audienciją, bet ne privačią. 
Pop. Pijus XI tą grupę skyrium nuo kitų priėmė ir 
palaimino, bet nesileido į jokias derybas. Jis apašt. 
delegato Zecchini iš Lietuvos buvo informuotas, ko- 
kios nuotaikos yra Lietuvoje šv. Sosto atžvilgiu. 

Kai jau 1925.II.10 buvo pasirašytas Lenkijos su 
šv. Sostu konkordatas, į Romą nuvyko užsienio rei- 
kalų ministerijos įgaliotas Juozas Purickis, bet, nega- 
vęs audiencijos ir nepriimtas Vatikane, 1925.IV.3 įtei- 
kė per J. Macevičių, tada ėjusį charge d'affaire pa- 
reigas, aną nelemtąją notą, kuri santykius su Šv. Sos- 
tu visiškai supainiojo. Toliušis Kaune 1925.IIIL.9 su- 
ruošė manifestaciją, kurios dalyviai iš Rotušės aikš- 
tės ėjo į Donelaičio gatvę ir mėtė akmenis į Zecchini 
buto sienas. Arkivyskupas Zecchini man sakė, kad 
vienas akmuo įkritęs per langą į vidų. Bet aš, grįžda- 
mas iš universiteto pro tą triobą po manifestacijos, 
nemačiau nė vieno išmušto lango. Taigi, tur būt, Zec- 
chini minėtasis akmuo pateko iš kito šono, ne iš Do- 
nelaičio gatvės. Bet ten buvo lenkų gimnazistų bend- 
rabutis. Akmenis demonstrantai tikrai mėtė į sienas. 
Tai buvo sekmadienį. Teologijos fakultetas buvo su- 
ruošęs viešą paskaitą apie šv. Tomą Akvinietį, ir aš 


LAA 


grįžau iš tos paskaitos. 


Tų pat 1925 m. pavasarį, jau, tur būt, po Vely- 
kų, arkivyskupas Zecchini išvažiavo į Rygą ir Lietu- 
vos vyriausybė nedavė jam vizos grįžti atgal. Jis ap- 


79 


sigyveno Rygoje. Sudarius konkordatą tarp Latvijos 
ir Šv. Sosto, Zecchini buvo paskirtas nuncijum Lat- 
vijai ir tenai mirė. | 

Su Faidutti labai sutikdavau. Mačiau ir giliai įsi- 
tikinau, kad jis gerai suprato Lietuvos politinę ir baž- 
nytinę padėtį. Joje jis nesigirdamas parodydavo dau- 
giau veiksmais kaip žodžiais tikro ir naudingo pa- 
lankumo. Ruošiant Lietuvos bažnytinę provinciją, jis 
darbavosi nesigailėdamas nei laiko, nei pastangų ir at- 
likdamas begales sunkaus darbo, labai palengvinda- 
mas ir pagreitindamas Matulevičiaus veiksmų našumą. 
Vieną kartą jis iš manęs pasiskolino breviorių. Nie- 
kaip negalėjau suprasti, kuriam tikslui. Greitai jį man 
grąžino. Man atrodė, kad jis norėjo patikrinti, ar aš 
kalbu breviorių — ar kaspinėliai uždėti vietoje. Bet 
tas dalykas man nė kiek nepakenkė. 

Vyskupams besitariant bažnytinės provincijos 
reikalais, Faidutti visada dalyvaudavo pasitarimuose 
ir teikdavo labai daug naudingų patarimų, nuodugniai 
pateikdamas sumanymų detales. Jis buvo geras ju- 
ristas. Kai į Lietuvą atvyko nuncijus Bartoloni, su 
juo Faidutti nelabai sutiko, nes nuncijus buvo beno- 
rįs jį pašalinti. Dėl to Faidutti apie pusę metų gyve- 
no be pareigų Romoje via Olmata Nr. 10. 

Nuncijaus Bartoloni pirmtakas buvo arkivysku- 
pas Lorenzo Schioppa, kuris tik kelis mėnesius gyve- 
no Lietuvoje ir vėl grįžo į Hagą Olandijoje, kur jis 
buvo taip pat internuncijum. Arkiv. Bartoloni paskir- 
tas į Lietuvą 1928.IV.30 irgi tik internuncijaus titu- 
lu. Jis negalėjo būti diplomatinio korpuso dekanu 
Kaune, nes Vienos kongreso nuostatai sako, kad tik 


80 


nuncijai yra diplomatinio korpuso dekanai. Lietuvoje 
esanti internunciatūra buvo pakelta į nunciatūrą 1928. 
XI.9 ir Bartoloni tapo nuncijum ir, žinoma, diploma- 
tinio korpuso dekanu. Bartoloni dažnai lankydavosi 
ir ilgai viešėdavo prezidentūroje, tačiau Lietuvos vy- 
riausybė 1931 m. pareikalavo, kad jis išvyktų iš Lie- 
tuvos. Apaštalų Sostas tuomi buvo nepatenkintas ir 
ilgai neskyrė nuncijaus Lietuvai. Bartoloni buvo pas- 
kirtas apaštališkuoju delegatu Palestinai, Sirijai ir 
Egiptui. Tenai nuvykęs, dar visai jaunas, vos ketu- 
ris mėnesius išbuvęs naujose pareigose, 1933.X.11 mi- 
rė. Jei neklystu, Bartoloni išsiuntimo iš Lietuvos pa- 
grindinė priežastis buvo Lietuvos užsienio reikalų 
ministerio Zauniaus šeimyninė netvarka, kurią nunci- 
jus viešai papeikęs. 


81 


V. 


DVIDEŠIMT METŲ VYSKUPU 


KONSULTORIUS RYTŲ BAŽNYČIOS 
REIKALAMS 


Apie savo santykius su rusais katalikais jau esu 
minėjęs truputį pirmiau. Prie to nedaug ką būtų gali- 
ma pridėti. Į Romą atvykau 1928 m. gegužės mėn. pa- 
baigoje ir apėmiau marijonų generolo pareigas, gy- 
vendamas via Ramni 38. Tuo tarpu Vatikane buvo 
daug mintyjama ir kalbama apie viltį, kad rusų tauta 
gali grįžti į vienybę su katalikų Bažnyčia. Nuo pop. 
Benedikto XV laikų, tiksliau sakant, nuo 1915 m., 
Rytų šalių krikščionių tautos, kad ir ne katalikiškos, 
bet tarp savo gyventojų turinčios katalikų, bažnyti- 
niu žvilgsniu buvo išimtos iš Tikėjimo propagandos 
kongregacijos (S. Congregatio de Propaganda Fi- 
dei) ir jų dvasiniai reikalai pavesti tyrinėti ir aprū- 
pinti naujai sudarytai Rytų Bažnyčios kongregacijai 
(S. Congregatio pro Ecclesia Orientali). Ypatingas ru- 
sų tikybos dalykas — ištirti ir paruošti susitaikymo 
galimybę — buvo pavestas dviem kunigam: jėzuitui 
Mykolui D'Herbigny ir mons. Amleto Cicognani,. 

Aš nežinojau, kad juodu tarp savęs nesutardavo. 
Juodu žinojo, kad aš moku rusiškai ir esu gana ilgai 
gyvenęs Rusijoje, net jos sostinėse. D'Herbigny ypa- 
tingai interesavosi manimi. Bandė mane pritraukti 


85 


prie savęs ir Cicognani. Aš neretai gaudavau iš Ry- 
tų Bažnyčios kongregacijos raštų, klausiančių mano 
nuomonės. Rūpindavausi greitai į juos atsakyti. 

Netikėtai gavau paskyrimą Rytų Bažnyčios kon- 
sultorium (patarėju). D'Herbigny tapo lotynų apei- 
zų vyskupu ir nuolat atvykdavo pas mane arba ma- 
ne kviesdavosi pas save. Kai kuriems mano bendra- 
darbiams, vyresniems marijonams, įkyrėjo tie nuola- 
tiniai mano santykiai su vysk. D'Herbigny. 

Neatsimenu, kokį klausimą gavęs iš Rytų kon- 
gregacijos, parašiau atsakymą. D'Herbigny pasikvie- 
tė mane, parodė raštą ir pasakė, kad jame esą klaidų. 
Jis man paliepė paimti savo raštą, pataisyti klaidas 
(tai buvo smulkmenos, kurių dabar neatsimenu), bet 
palikti tą pačią datą ir tą pačią rašto išvaizdą. Aš 
taip ir padariau. Buvo matyti, kad jis diriguoja ma- 
no atsakymus. 

Bene 1930 m. iš Rytų Bažnyčios kongregacijos 
buvo išskirta Popiežiškoji komisija Rusijai (Ponti- 
Ticia Commissione pro Russia) ir D'Herbigny tapo 
jos pirmininku. Aš gi tapau tos komisijos konsulto- 
rium. Jai buvo pavesta tik Rusijos reikalai, bet ne Uk- 
rainos, nė kitų pravoslaviškų kraštų. 

Manchesterio (Anglijoje) lietuvių šv. Kazimiero 
parapijoje buvo ne vien lietuvių, bet ir ukrainiečių. 
šie pastarieji man skundėsi, kad jų bažnyčią, kuria 
naudojosi ir lietuviai, Salfordo vyskupas pardavė. Aš 
jų raštą (skundą) pasiunčiau Rytų Bažnyčios kongre- 
gacijai. Ši man raštą grąžino, prašydama išversti į 
lotynų kalbą. Ginčas tęsėsi gana ilgai. Vėliau buvau 
įgaliotas ir pasiųstas vieton viso reikalo ištirti. Ne- 


86 


“o 0 479 9 


bažnyčios neteko.* 

Tuo tarpų 1930 m. susidarė lietuvių grupė, kuri 
keliavo į Tarptautinį Eucharistinį kongresą Tunise, 
atseit, buvusioje Kartaginoje. Iš ten lietuviai maldi- 
ninkai vyko į Alžyrą, o iš Alžyro į Liurdą. Aš iš Tu- 
niso tiesiog; nuvažiavau į Liurdą, ten atvyko ir lietu- 
viai iš Alžyro, ir iš ten išsiskirstėme, 

Man grįžus Romon, vysk. D'Herbigny papasako- 
jo man, ką aš jau žinojau, būtent, kad sumanymas 
arkiv. Pr. Karevičių padaryti rytų apeigų vyskupu 
nesiseka, nes marijonų provinciolas kun J. Kriščiu- 
kaitis neleidžiąs arkivyskupui marijonui laikyti Ma- 
rijampolės bažnyčioje pamaldų rytų apeigomis. Bet ir 
pats Karevičius tik iš klusnumo, visai nenorėdamas, 
buvo besimokinąs rytų apeigų pas vysk. Najardį Kry- 
žovcuose, netoli Zagrebo (Jugoslavijoje). Ta proga 
"vysk. D'Herbigny man pasakė, kad pop. Pijus XI 
norįs man pavesti svarbų uždavinį rytų apeigose ir 
popiežiaus vardu liepė man nesiskusti barzdos. O už 
poros dienų pasakė, kad esu skiriamas rytų apeigų 
vyskupu. 


RYTŲ APEIGŲ VYSKUPAS 


Tai buvo 1930 m. gegužės mėn. pabaiga ar bir- 
želio mėn. pradžia. Kai man pasakė, kad aš skiriamas 


* Manchesterio šv. Kazimiero bažnyčią lietuviai po I pasaul. 
karo buvo nupirkę drauge su ukrainiečiais ir lenkais. Kilus nesu- 
sipratimams tarp lietuvių ir lenkų, nepajėgiant mokėti skolų, 
vysk. Henshay tą bažnyčią galutinai uždarė 1934 m. Red, 


87 





“popiežiaus vardu liepė man nesiskusti barzdos". 


vyskupu, atsakiau, kad esu padaręs įžadą ne tik ne-- 
sirūpinti tapti kanauninku ar vyskupu, bet net ir ski- 
riamas nesutikti. D'Herbigny man atsakė klausimu: 
ar aš esu padaręs įžadą neklausyti popiežiaus. Aš at- 
sakiau, kad ne. Tų pačių metų birželio 15 d. mons. 
Filippe Giobbe man atnešė pranešimą raštu, kad esu 
skiriamas tituliniu Olimpo vyskupu rytų apeigose. 

Konsekracijai buvo paskirta liepos 6 diena. Aš 
buvau užprašęs, kad man duotų pakankamai laiko iš- 
mokti apeigas, bet tas mano prašymas nebuvo paten- 
kintas. Vos beliko laiko atlaikyti aštuonių dienų reko- 
lekcijas ir nuvažiuoti su vizitu pas mano konsekrato- 


88 


rių vysk. Kirilą Kurtevą (bulgarą), atvažiavusį į Ro- 
mą iš Sofijos, pas melkitų arkivyskupą Khouri (ara- 
bą) ir pas graiką vyskupą Eliją Papadopulos. Tuodu 
pastarieji turėjo būti mano konkonsekratoriais. Pa- 
podopulos paskolino man savo panagiją (Švč. Marijos 
paveikslas, rytų apeigų vyskupų nešiojamas ant krū- 
tinės, vyskupiškos galios ženklas, kaip lotynų vysku- 
pų krūtinės kryžius), kurios aš neturėjau. 

Buvo sutarta, kad ukrainiečių kolegijos klierikai 
giedos mano konsekracijos Mišiose. Bet jie patyrė, kad, 
giedant “Vieruju" (Tikiu), rusų apeigose praleidžia- 
ma “ir iš Sūnaus" (Filiogue). Tą praleidimą ukrainie- 
čiai paskaitė neteisėtu. O D'Herbigny išsprendė, kad 
mano konsekracijoje “ir iš Sūnaus“ neturi būti gie- 
dama, kadangi to žodžio nėra Nikėjos-Konstantino- 
polio tikėjimo išpažinime (simbolyje). Reikia pažymė- 
ti, kad pravoslavai irgi neturi “ir iš Sūnaus“, ką įsi- 
vedę tik ukrainiečiai. Taip reikalui paaiškėjus, ukrai- 
niečiai atsakė nedalyvausią “eretiškoje" konsekraci- 
joje. Tada teko pasinaudoti pravoslavų choru. 

Konsekracija įvyko šv. Klemenso bažnyčioje, kur 
tuomet rektoriavo prof. Mykolas Browne. Neturėda- 
mas laiko pramokti apeigų, aš turėjau pasisemti daug 
drąsos ir eidamas į konsekraciją pareiškiau, kad apei- 
gų nemoku, kas man sudaro didžiausią sunkenybę. 


LANKAU RUSŲ KATALIKŲ KOLONIJAS 
EUROPOJE 


Trumpai po konsekracijos, maždaug po mėnesio 
ar pusantro, buvau pasiųstas vizituoti įvairias rusų 


89 











1 2 > i 
ie 


> A 




















VYSK. P. BŪČIO konsekracija vyskupu šv. Klemenso bažnyčioje 
Romoje. 





kolonijas Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Vo- 
kietijoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje. Ypatingai 
man buvo rekomenduota būti rugsėjo 14 d. Amy 
(Belgijoje) vienuolyne ir tenai iškilmingai celebruoti 
šv. Kryžiaus atlaiduose. 

Prancūzijoje Marseille vyskupas, laikydamas ma- 
ne savo svečiu, apgyvendino viešbutyje, kurį jis ap- 
mokėjo. Paryžiaus arkivyskupas kard. Verdier ma- 
ne priėmė labai mandagiai. Mandagus buvo ir Lille 
kardinolas Lienart. Labai malonus buvo ir Briuselyje 
nuncijus Micara (vėliau kardinolas). Namiure aplan- 
kiau jėzuitų vedamą rusų vaikams kolegiją. Tos ko- 
legijos globėjas yra šv. Jurgis. Paskirtą dieną pribu- 
vau į Amy vienuolyną, atlaikiau pontifikalines Mi- 
šias. Jose dalyvavo ir Belgijos nuncijus arkiv. Micara. 
Jis pastebėjo, kad padariau vieną didelę klaidą, pra- 
leisdamas vieną gražią ir stambią apeigą: kada vys- 
kupas, sekdamas psalmės žodžius, pakelia rankas ir 
kviečia Viešpatį ateiti ir aplankyti vynyną, kurį pa- 
sodino Sutvėrėjo dešinė. 

Atvykęs pas Liuksemburgo vyskupą, patyriau, 
kad jo vyskupijoje visai nėra rusų, nors mano in- 
strukcijoje buvo pasakyta, kad jų esama. Liuksembur- 
ge susitikau su savo mokslo draugu kun. Kaufmannu, 
su kuriuo drauge studijavom Friburge. Jis tuomet 
buvo Liuksemburgo seminarijos profesorium. 

Kelias dienas užtrukau Berlyne ir viešėjau vo- 
kiečių Caritas valdyboje pas prelatą Winken, kuris 
vėliau tapo vyskupu. Apie savaitę laiko gyvenau 
Prahoje arkivyskupo Kordačo rūmuose, naudodama- 


91 


sis jo draugišku vaišingumu. Iš Prahos aplankiau 
Vielegradą ir Olomucą. | | 

Austrijoje neilgai buvau Graze, išni padariau vi- 
zitą vyskupui Pawlikoski ir iš ten išvažiavau į Lub- 
lijaną, tačiau vietinio vyskupo neradau namieje. Bet- 
gi viešėjau jo rūmuose mandagiai priimtas, Per Tries- 
tą grįžau į Romą. | 

Reikėjo parašyti savo kelionės apyskaitą. Joje 
pabrėžiau ne vien jėzuitų, bet ir benediktinų, ir do- 
mininkonų dirbamus darbus rytų apeigų srityje. Nau- 
dos iš tos kelionės nebuvo. Tiesa, buvau dar ir Vieno- 
je, kur nakvojau pas ukrainiečių kleboną ir pareiškiau 
savo pagarbą Vienos arkivyskupui ir kardinolui Piffl. 
Visur pasirodžiau su aukštu apaštališkojo vizitato- 
riaus titulu, su visai nepatenkinamu rytų apeigų mo- 
kėjimu ir su menku, net menkučiu, asmenišku auto- 
ritetu. Neturėjau nė tarno lagaminams nešioti. O tų 
lagaminų buvo daug: vienas su mitra, kitas su pas- 
toralu, trečias su asmeniškais daiktais. Juk reikėjo su 
savim beveik visą zakristiją vežiotis. Įsigijimas kai 
kurių vyskupui reikalingų daiktų, be to, ką Apaštalų 
Sostas buvo dovanojęs, kainavo man apie 40,000 lyrų. 
O lyra tada turėjo savo vertę ne tokią, kokia dabar. 


VIZITUOJU RYTŲ APEIGŲ KATALIKUS 
AMERIKOJE 


Pagal marijonų konstituciją 1931 metais buvo 
laikas vizituoti marijonų namus Jungtinėse Amerikos 
Valstybėse. Komisijos Rusijai pirmininkas vyskupas 
D'Herbigny, žinodamas mano kelionę, parašė apašta- 


92 


AA 


k *+ 


Europos rytų apeigų kunigų ir klierikų konferencija, vadovauja- 
ma VYSK. P. BŪČIO, 1930.X.21-30 Romoje 





liškam delegatii Washingtone arkivyskupui Pietro 
Fumasoni Biondi. Nuvažiavęs į Ameriką, gavau iš 
apaštališkojo delegato pakvietimą ištirti kai kuriuos 
rytų apeigų klausimis, liečiančius apaštališkąją dele- 
gatūrą. Tą uždavinį atlikau ir delegatui pateikiau 
platoką pranešimą raštu. Atlikęs marijonų vizitaciją 
vėl grįžau į Romą. 


Sekančiais metais vėl buvau pasiųstas į Ameriką, 
kaip vizitatorius, kad ištirčiau ir praneščiau reikalus 
vyskupijų, kurias valdė rytų apeigų vyskupai Bazi- 
lius Takač (Pittsburghe) ir vysk. Bohačevski (Phila- 
delphijoje). Grįžau į Romą 1933 m. ir rugsėjo 5 d. 
įteikiau Rytų Bažnyčios kongregacijai virš 90 pusla- 
pių raportą su 14 priedų. Tų pat metų rudenį vėl bu- 
vau pasiųstas į Ameriką užsiimti buvusio pravoslavų 
dvasiškio Vladimiro Aleksandrovo reikalu, nes jis bu- 
vo skiriamas Aliaskos ir Aleutų salų arkivyskupu. 
Reikėjo dar spręsti kai kuriuos kun. Navrockio ir ki- 
tų buvusių pravoslavų reikalus. Tada išbuvau Ameri- 
koje 7 mėnesius ir grįžau į Romą 1934 m., nes buvo 
reikalas pranešti šv. Tėvui, jog pastebėjau stambių 
dalykų, kenksmingų Bažnyčiai, ypačiai rytų apeigose. 
Pop. Pijus XI priėmė mane birželio mėn. pradžioje, 
bet neturėjo laiko išklausyti manęs ir pasiuntė mane 
į Valstybės sekretoriatą. Nuėjau ten ir kreipiausi pas 
nurodytą asmenį mons. Pizzardo, bet tas irgi netu- 
rėjo laiko. Žadėjo mane išklausyti tada, kai turės lai- 
ko, pasikvietęs mane telefonu, kad atvykčiau. Jis man 
netelefonavo iki man išvykstant į Lietuvą birželio 
mėn. pabaigoje, kada vykau į Lietuvos Eucharistinį 
kongresą. 


94 ž 





VYSK. P. BŪČYS Lietuvos Eucharistiniame kongrese 1934 m. 


LIETUVON SUGRIŽUS 


Grįžus į Lietuvą, praėjo daugiau kaip dvi savai- 
tės. Aš pradėjau manyti, kad jau nebus pakvietimo 
į Valstybės sekretoriatą. Parvažiavęs Lietuvon, tei- 
ravausi per Romoje likusius marijonus, ar nereikės 
man grįžti Romon; turėjau net geležinkelio bilietą 
nusipirkęs atgal. Aš jau nebuvau marijonų vienuolijos 
generolas, neturėjau nė kitų pareigų savo kongregaci- 
jos vadovybėje. Mano įpėdinis kun. Andriejus Cikoto, 
išrinktas generolu 1933 m. liepos mėn., gavo iš mons. 
Domenico Tardini raštą, kad gali mane panaudoti 


95 


vienuolijos reikalams, nes Rusijos reikalams komisi- 
joje galima apseiti be manęs. Kun. Cikoto prisiuntė 
man tą raštą.* | 

Gyvendamas Marijampolėje ir neturėdamas kitų 
pareigų, ėmiau kasdien vadovauti tenykščio vienuoly- 
no marijonų mąstymams ir rašiau juos. Svajojau iš- 
būsiąs visus metus ir parašysiąs mąstymams vadovė- 
lį ištisiems metams. Bet ta svajonė neįvyko, nes, 1934 
m. besibaigiant, gavau Kauno arkivyskupo raštą, 
kviečiantį mane laikyti rytų apeigų pamaldas Kaune. 
Nuvykau pas arkivyskupą Skvirecką ir sutariau tas 
pamaldas pradėti apie Kalėdas ar Naujuosius Metus. 
Tada persikėliau gyventi į Kauną, Laisvės Alėja 61. 
Pamaldas laikydavau buvusioje pravoslavų cerkvėje, 
kuri dabar buvo katalikų šv. Mykolo bažnyčia ir va- 
dinosi Įgulos bažnyčia, nes buvo skirta Lietuvos ka- 
riuomenės dvasios reikalams. Vyriausias kariuomenės 
kapelionas kun. Antanas Palubinskas buvo tos baž- 
nyčios rektorium. Joje dar buvo likę ikonistasai iš tų 
laikų, kada ją valdė pravoslavai. Aš naudojausi pie- 
tų šono ikonostasu ir altoriumi. 

Sekančių 1935 m. viduryje Telšių vysk. Justinas 
Staugaitis pakvietė mane profesoriauti į savo vysku- 


* Autorius labai trumpai aprašo savo misiją Amerikoje rycų 
apeigų katalikų tarpe. O ten buvo daug painių klausimų. Kas 
jį skyrė tai misijai, neatkreipė dėmesio, kad daugumas rytų apei- 
gų katalikų Amerikoje yra ukrainiečiai, turį savo skirtingas apei- 
gas ir savo hierarchiją. Kai vysk. Būčys paliesdavo jų reikalus, 
galėjo kilti nepasitenkinimo neukrainiečiu vizitatorium, nesu- 
prantančiu jų specifinių reikalų. Tas nepasitenkinimas galėjo 
ateiti iki Vatikano. Iš to galima suprasti, kodėl Vatikano sferose 
imta nesidomėti vysk. Būčio misija ir jos rezultatais. Red. 


96 


pijos seminariją. Kauno arkivyskupas pripažino, kad 
nėra reikalo Įgulos bažnyčioje laikyti rytų apeigomis 
pamaldas nei kasdien, nei kas savaitė: užtenka kele- 
tą kartų į metus atvažiuoti iš Telšių ir tas pamaldas 
atlaikyti Kaune, iš anksto pranešus laiką žmonėms 
per Kauno klebonus. Priėmiau Telšių vyskupo kvieti- 
mą ir per Šiluvą (dalyvavau didžiuosiuose atlaiduose) 
nuvažiavau į Telšius 1935 m. rugsėjo 10 d. 

Tuo tarpų gaunu iš Romos pranešimą, kad esu 
paskirtas Rytų Bažnyčios kongregacijos konsulto- 
rium. Tokių būdu aš vėl patekau į rytų apeigų kongre- 
gacijos jurisdikciją. Mirus kardinolu Sincero (tos 
kongregacijos sekretoriui), sekretorium tapo kardino- 
las Eugenijus Tisserant. Aš buvau bepradedąs skai- 
tytis nebeaktualiu Rytų Bažnyčios kongregacijos vei- 
kėju ir pasirašydavau “Episkop na pokoje"“ (Vysku- 
pas be pareigų). Mons. F. Giobbe parašė man, kad to 
nedaryčiau. 


VEIKLA LIETUVOJE RYTŲ APEIGŲ 
BAŽNYČIOS LABUI 


Klebonų kviečiamas, aš lankydavausi į jų para- 
pijas Gadunave, Sedoje, Ušpaliuose ir kitur, laikyda- 
mas rytų apeigų pamaldas slaviškai, sakydams pa- 
mokslus lietuviškai, aiškindamas apeigų įvairumą 
Bažnyčioje, reikalą rūpintis, kad Rusija grįžtų į tikė- 
jimo vienybę. Telšių vyskupijos laikraštyje “Žemai- 
čių Pritely" spausdindavau straipsnius apie Bažny- 
čios uždavinius ir jos rūpestį grąžinti vienybėn atski- 


97 


lusius rytų krikščionis. Tų .straipsnių atskiros brošiū- 
rėlės buvo siuntinėjamos į įvairias parapijas, ypač ten, 
kur buvo pravoslavų, ir dalinamos žmonėms sekma- 
dieniais per pamaldas. Ilgainiui iš tų straipsnių susi- 
darė knygutė vardu “Straipsniai katalikams pasiskai- 
tyti". Visą atskirų srtaipsnių seriją ir knygutę, iš jų 
susidariusią, pasiunčiau į Romą Rytų Bažnyčios kon- 
gregacijai. 

Eidamas fundamentalinės teologijos profesoriaus 
ir dvasios tėvo pareigas Telšių kunigų seminarijoje, 
išsiuntinėjau anketą Lietuvos klebonams, ir iš jų at- 
sakymų susidarė studija “Apie stačiatikius ir senti- 
kius Lietuvoje“. Tą studiją atspausdinau žurnale 
“Athaeneum"'. Ir ją pasiunčiau į Rytų Bažnyčios kon- 
gregaciją. “Tiesos Kelyje“ tilpo lotyniškai parašytas 
straipsnis “De validitate Baptismi apud russos veteris 
professionis". Deja, to straipsnio korektūra perėjo 
per rankas žmogaus, nemokančio lotyniškai, ir dėl to 
straipsnis buvo sunkiai paskaitomas. Pataisęs be galo 
daug klaidų ir to straipsnio vieną egzempliorių pa- 
siunčiau Rytų Bažnyčios kongregacijai. Reikalas ra- 
šyti tą straipsnį atsirado iš to, kad kai kurie Lietu- 
vos vyskupai buvo beliepią kunigams perkrikštyti sen- 
tikius, pereinančius į katalikus. Įrodinėjau, kad negali 
būti nė mažiausios abejonės apie sentikių krikšto ga- 
liojimą, nes nei katalikai, nei pravoslavai tiek rūpes- 


1937 m. pradžioje gavau raštą iš Rytų Bažnyčios 
kongregacijos, kad Lietuvoje sudaroma popiežiaus 
misija gyvenantiems Lietuvoje rusams teikti pagalbos 
dvasios reikaluose. Tos misijos primininku skiriamas 


98 





VYSK. P. BŪČYS kalbasi su sentikiais Luoboje (Mažeikių aps.) 
1936 m. 


"aš, man duodama pagalbon kun. Juozas Hellwegen 
ir diakonas Romanas Kiprijanovič, pastarasis tikras 
rusas. Hellwegeno balsas buvo menkas, rusų kalbos 
mokėjimas dar menkesnis, o ir būdas nepakankamai 
rimtas. Kiprijanovičius visiškai neturėjo diakonui rei- 
kalingo balso. 

Apaštalų Sostui sudarius misiją Lietuvoje, man 
atrodė, kad jos centras turi būti Kaune ir man pačiam 
reikia grįžti į Kauną. Paprašiau vyskupo Staugaičio, 
kad mane atleistų iš pareigų, kurias turėjau semina- 
rijoje, ir 1937 m. vasarą apsigyvenau Kaune, marijo- 
nų name prie Ugniagesių gatvės. Kun. Hellwegen su 
diakonu kasdien laikydavo Mišias Įgulos bažnyčioje, 
o šeštadieniais giedodavo mišparus. Aš Mišias sau vie- 


99 


nas laikydavau marijonų vienuolyno koplyčioje ir sek- 
madieniais Įgulos bažnyčioje sakydavau rusiškus pa- 
mokslus. Mišios prasidėdavo pusiau dvyliktą valan- 
dą, pamokslas būdavo Mišioms pasibaigus. Pamaldas 
rytų apeigomis nebuvo galima turėti anksčiau, nes 
reikdavo laukti, kol pasibaigs lotynų apeigos. Tose ry- 
tų apeigų pamaldose paprastai būdavo apie 100 Žmo- 
nių, kartais jų skaičius pakildavo iki 200. Į tas rytų 
apeigų pamaldas pravoslavai retai ateidavo, bet jas 
lankydavo tie lotynų apeigų katalikai, kurie pasivė- 
lindavo į lotyniškas Mišias, betgi nenorėdavo sekma- 
dienį likti be Mišių. Kartais ateidavo ir tokių, kurie 
tik norėdavo pamatyti nepaprastą reginį. 

Iš pradžios Įgulos bažnyčios požemyje, vėliau 
marijonų salėje skaitydavau apologetinių paskaitų 
rusų kalba. Į tuos susirinkimus ateidavo nemažai ir 
pravoslavų — tai tie, kurie norėdavo sužinoti nepap- 
rastų tikėjimo dalykų. Po paskaitų, kas norėjo, galėjo 
klausti arba daryti priekaištų. Iš tų apologetinių pa- 
sikalbėjimų gavosi šiokių tokių pasėkų. Pravoslavų 
tikėjime gimusi ir krikštyta, paskui subedievėjusi ir 
už ekskunigo Purickio ištekėjusi rusė perėjo į kata- 
likes. Buvo ir vienas labai skaudus atsitikimas. Daug 
metų pragyvenęs Petrapilyje lietuvis, labai pajutęs 
pravoslavijos įtaką, dabar uoliai į katalikybę grįžęs, 
buvo nuolatinis mano paskaitų lankytojas. Vienos 
paskaitos metu jis apalpo ir čia pat mirė, Vos susku- 
bau duoti jam išrišimą. Tas faktas susilaukė iš kata- 
likybės priešininkų visokių komentarų. 

Lankydavausi ir į kai kuriuos pravoslavų namus. 
Platakio lietuvio šeima buvo pravoslaviška. Aš dažnai 


100 


lankydavausi toje šeimoje. Ji turėjo santykių su pra- 
voslavų Vilniaus arkivyskupu, kuris gyveno Kaune, 
Eleuterijum. Iš jo pusės man buvo daromi priekaiš- 
tai, kad aš už akių gaudąs jo aveles. Aš pasakiau, kad 
aš ne už akių gaudau. Mielu noru nueičiau pas jį, jei- 
gu jis man pasakytų, kada galiu jį aplankyti. Paga- 
liau jis paskyrė pasimatymo laiką pas save. Į tą pa- 
šnekesį pasikvietė šešetą pasauliečių vyrų. Nuvykęs 
gana ilgai kalbėjausi. Apie tą pasikalbėjimą Rygos 
laikraštyje “Segodnia"' pasirodė straipsnis, tarsi pro- 
tokolo formoje, gana tendencingas. Aš parašiau į tą 
laikraštį atitaisymą, kuris buvo atspausdintas. Pary- 
žiuje, dabar neatsimenu kuriame laikraštyje, tilpo il- 
gas ir gana teisingas mano pasikalbėjimo su arkiv. 
Eleuterijum atpasakojimas. 


Kun. Hellwegen nesutiko su diakonu Kiprijanovi- 
čium. Tas nesutikimas baigėsi diakono atšaukimu. 
Rytų Bažnyčios kongregacija į jo vietą atsiuntė bu- 
vusį Russicum kolegijos auklėtinį ir teologiją baigu- 
sį Joną Chomenko, kuris jokių šventimų neturėjo. 
Išegzaminavęs jį ir gavęs kanonų reikalaujamus įga- 
liojimus, tą vyrą įšventinau subdiakonu ir diakonu. 
Chomenko buvo labai populiarus (jis kilęs iš Vinica — 
taigi ukrainietis) ypač Kauno žydų tarpe dėl to, kad 
mokėjo hebrajų kalbą ir lengvai kalbėjo žydiškai 
(Jidiš). Chomenko su Hellwegenu išbuvo Kaune iki 
1939 m., kada aš buvau antrukart išrinktas marijonų 
vienuolijos generolu, turėjau atsisakyti iš savo parei- 
gų Lietuvoje ir grįžti gyventi į Romą. Tada mano vie- 
ton misijos vedėju buvo paskirtas taip pat Russicum 
auklėtinis kun. Nedtočin, kitados buvusio Vilkaviškio 


101 


apskrities žandarų viršininko sūnus. Bolševikams už- 
ėmus Lietuvą, Nedtočinas kurį laiką buvo bolševikų 
kalėjime, o paleistas grįžo Romon. Chomenko parvy- 
ko Romon pirmiau Nedtočino. Jis nebuvo suimtas. 
Netrukus Romoje gavo kunigo šventimus. Apie Hell- 
wegen buvo žinių, kad jis patekęs į Maskvą. Bet 
trumpai po to iš jo tėviškės Roermund (Olandijoje) 
gautas tikras pranešimas, kad jis miręs. Kur jis mirė, 
Maskvoje ar Olandijoje, liko neaišku. 


VEIKLA ROMOJE 1939-1950 M. 


Šiame laikotarpyje veikla rytų apeigose mažai 
reiškėsi. Auklėjau tris jaunus marijonus rytų apeigo- 
se, kurių pirmasis baltgudis Česlovas Sipovič, Grego- 
rianumo universitete gavęs teologijos licenciato laip- 
snį, o paskui studijavo Rytų institute ir ten, parašęs 
istorinę disertaciją apie didelį baltgudžių veikėją Kije- 
vo metropolitą Jazoną Smogorzewskį (1780-1788), ga- 
vo daktaro laipsnį ir buvo paskirtas į Londoną balt- 
gudžių misijos vedėju rytų apeigomis. Jis pats buvo 
gimęs lotynų apeigose Vilnijoje. Kunigu buvo įšvęs- 
tas 1940 m.* 

Jaunesnis už Sipovičių Apolonas Katkov, Sibiro 
kazoko sūnus, gimęs pravoslavijoje Irkutsko mieste, 
baigęs Šv. Mikalojaus liciejų Charbine, tapo katalikų, 
Romos Angelicum universitete gavo teologijos licen- 


* Č. Sipovič 1960 m. buvo konsekruotas tit. Mariamme vys- 
kupu ir paskirtas baltgudžių vizitatorium. 1963 m. išrinktas ma- 
rijonų vienuolijos generolu. Reziduoja Romoje. Red. 


102 


ciato laipsnį, ketverius metus specializavosi Rytų 
institute (Pontificium Institutum Orientale) ir ten 
taip pat gavo licenciato laipsnį. Vėliau paskirtas rusų 
katalikų rytų apeigų misionierium Londone. Tapda- 
mas marijonų, jis gavo Andriejaus vardą.* 

Trečias Glebas Brančianinov — sūnus korė- 
jiečio ir motinos rusės, taip pat baigė Charbine gimna- 
ziją ir, tapdamas marijonu, gavo Jurgio vardą. Jis 
domininkonų vedamame Angelicum universitete gavo 
teologijos daktaro laipsnį. Metus su viršum aptarna- 
vo rusų pabėgėlių dvasios reikalus Italijoje, po to bu- 
vo paskirtas dirbti Londone rusų apeigų misijoje 
drauge su Katkovu.** 

Dvejus metus su viršum man teko globoti ne ma- 
rijoną Joną Sidun, kuris baigė teologiją, bet kunigu 
netapo. Tebebūdamas Kaune priėmiau į katalikus 
jauną sentikį Dorotiejų Bezčastnov. Jis paskui tapo 
marijonų, Romoje baigė gimnazijos kursą ir filosofi- 
ją, pradėjo studijuoti teologiją, bet prieš amžinuosius 
įžadus pasitraukė iš marijonų ir perėjo į Russicumo 
kolegiją, baigė teologiją, buvo įšventintas kunigu, bet 
po kiek laiko taip ėmė elgtis, jog buvo degraduo- 
tas.*** 

Tuos vienuoliką metų besirūpindamas rytų apei- 
gų marijonais kunigais, kad jie neliktų be atitinkamos 


* A. Katkov 1958 m. buvo konsekruotas tituliniu Nauplijos 
vyskupu ir paskirtas rusų katalikų vizitatorium laisvajame pasau- 
lyje. Gyvena Romoje. 

** J. Brančianinov dabar (1966) yra rusų katalikų misijos ve- 
dėjas Australijoje. 

*** D. Bezčastnov, išmestas iš kunigų, persikėlė į Vokietiją, 

maišėsi tarp lietuvių pabėgėlių, save prisistatydamas lietuviu ku- 


103 


* 


maldos, nekalbėdami lotyniško brevioriaus, ir nenu- 
toltų nuo kunigystės dvasios, aš ėmiau tyrinėti rusišką 
rožinį, vadinamą “čiotki". Parašiau tuo reikalų ati- 
tinkamą studiją ir įteikiau ją Rytų Bažnyčios kongre- 
gacijai, kuri mane įgaliojo įpareigoti rytų apeigų ma- 
rijonus naudotis tuo “čiotki" vieton brevioriaus. Šv. 
Sostas prie to pamaldumo pridėjo gana gausių atlai- 
dų. 

šiaip mano veikla rytų apeigose Romoje reiškia- 
si tik tuo, kad nueinu į iškilmingas popiežiaus Mišias 
(Capella Pontificia) rytietiškais rūbais apsirengęs. 


nigu ir vaginėdamas. Už savo "darbelius" patekęs į vokiečių ka- 
lėjimą, repatrijavo į Lietuvą, kur sakėsi esąs vokiečių nacių per- 
sekiojimo auka. Lietuvoje, vedęs moterį, mokytojavo Žemaiti- 
joje. Pas jį nepažįstančius kunigus besilankydamas, rinko Mišių 
stipendijas. Paaiškėjus, kas jis toks, pasidarė kovojančių ateistu 
(pakeitęs pavardę į Bezčastnas), parašė daug straipsnių ir bro- 
šiūrų, šlykščiai puldamas vysk. Būčį, kuris jam tiek daug gero 
yra padaręs, ir kitus marijonus, save iškeldamas didvyriu, Ro- 
mos gatvėse šaudžiusiu vokiečių kareivius. Žmogus morališkai 
puolęs labai žemai. Red. 


104 


VI 


MANO VEIKLA MARIJONUOSE 


NUO MARIJONŲ ATNAUJINIMO IKI 1923 M. 
KAPITULOS 


Jau buvo minėta, kad Friburge tarp studentų bu- 
vo kalbama apie reikalą atnaujinti nykstančią mari- 
jonų vienuoliją. Tos kalbos įgavo šiek tiek reikšmės 
ir jėgos apie 1905-6 metus, kada J. Matulevičius, iš- 
sigelbėjęs iš mirties pavojaus, artimai susipažino su 
slaptųjų vienuolijų veikla Lenkijoje, būdamas Varšu- 
voje Cecilijos Platerytės įstaigų kapelionu. Tada rodė- 
si išsprendžiama atnaujinimo būdų problema, nes pa- 
aiškėjo, kad vienuolijos gali gyventi slaptai, be pa- 
saulinės vyriausybės pritarimo ir leidimo. 

Slaptasis dėsnis lenkų kapucino Honorato buvo 
pavartotas ne vien moterų slaptoms vienuolijoms, bet 
ir vyrų kongregacijai, kuri turėjo Doloristų vardą. 
Šitą mintį Matulevičius ypatingai panūdo vykinti, 
1907 m. tapęs sociologijos profesorium Petrapilio ka- 
talikų akademijoje. Ape tos minties pritaikymą ma- 
rijonams jis kalbėjo ir man. Aš pilnai pritariau jo pa- 
žiūroms, bet man pačiam susidarė rimta kliūtis, kai 
mirė mano sesers Marijos vyras Juozas Kačaraus- 
kas, nes sesuo liko su šešiais mažais vaikais be turto, 
be algos ir be uždarbio. Jos vyras, prieš mirsiant, bu- 
vo turtuolio Justino Strumilos privatinių girių urėdas 
ir, gyvendamas Zarembiškėje, turėjo iš ko aprūpinti 


107 


savo šeimą. Bet kilus 1905: m. suirutėms, jis, ginda- 
mas girias nuo tų, kurie jas naikino, girioje prarado 
sveikatą, smarkiai susitrenkęs į pargriuvusį medį, ga- 
vo vėžio ligą ir netrukus mirė. Sesers ir mano tėvas 
buvo miręs 1904 m. Sesuo gavo teisę dovanai gyven- 
ti Strumilai priklausančiame name Plokščiuose. Ji ten 
gyveno siūdama ir megzdama. Aš, prieš jai ištekant, 
buvau savo tėvui įsipareigojęs ją aprūpinti, jei jos 
vyras mirtų jaunas. 

Tarp kitako aš pasakiau Matulevičiui: “Sumany- 
mas marijonus atnaujinti yra ne tiktai kilnus, bet ir 
reikalingas, tačiau man yra daug kartų atsitikę, kad 
kitų sumanytus kilnius dalykus turėjau vykinti kaip 
tik aš, nepaisydamas, kiek brangiai man tas atseis". 
Matulevičius nesupyko klausydamas to mano pareiš- 
kimo, bet jis man patarė atiduoti seseriai savo san- 
taupas ir dar pats pridėjo tiek, kad našlė galėjo be- 
veik gyventi iš nuošimčių. Ji tuos pinigus paskolino 
turtingiems savo giminėms — šunkarių Povilaičiams. 

Mudu su Matulevičium nuolat kalbėdavom apie 
būsimą marijonų atnaujinimą. 1908 m. vasarą atos- 
togų Metu abu gyvenom Marijampolėje lyg tėvo Vin- 
cento Senkaus svečiai, su juo nuolat kalbėdami apie 
slaptą marijonų atnaujinimą. Aš jau buvau pasiryžęs 
prie to prisidėti. Sekančiais metais sumanymas buvo 
jau visiškai pribrendęs. Matulevičius lengvai gavo iš 
akademijos užsienio pasą ir su Mohilevo arkivyskupo, 
Seinų valdytojo ir Varšuvos sufragano vysk. Ruške- 
vičiaus rekomendacijomis išvyko į Romą. Tenai savo 
sumanymą pateikė Vienuolių kongregacijos prefektui 
kardinolui kapucinui Vives y Tuto, kuris reikalą ap- 


108 


tarė su kardinolu De Lai. Juodu susiėjo su valstybės 
sekretorium kardinolu Merry del Val ir, pasikvietę 
Matulevičių, išklausinėjo labai smulkiai ir atidžiai. 
Visi parodė jam pritarimo ir prielankumo. Pridėję 
naudingų patarimų, išrūpino Matulevičiui privačią 
audienciją pas pop. Pijų X. Šventasis Tėvas sumany- 
mą karštai pagyrė ir patvirtino, suteikė Matulevičiui 
teisę padaryti įžadus be noviciato, o man davė leidimą 
atlikti noviciatą nepertraukiant profesoriaus pareigų 
ir gyvenant savo privačiame bute. 

Su atitinkamais dokumentais Matulevičius grįžo 
į Varšuvą, į grafaitės Cecilijos Platerytės įstaigos ka- 
pelianiją prie Ulica Piekna (vėliau pavadinta Pijaus 
XI gatve). Pradėdamas rekolekcijas, Matulevičius pa- 
rašė laišką į Marijampolę tėvui Senkui, iš kurio buvo 
gavęs įgaliojimą Romoje aptarti marijonų reikalus; 
rašė, kad tie reikalai pasisekę ir kad formalumo dė- 
lei reikią būti Varšuvoje rugpiūčio 26 ir 27 dienomis 
pas vyskupą Ruškevičių.* 

Taigi 1909 m. rugpiūčio 27 d. Varšuvoje prie 
Krakowskie Przedmiescie, šv. Kryžiaus parapijos kle- 
bonijoje, privatinėje vyskupo koplytėlėje, Matulevi- 
čius, o paskui ir aš, atlikę išpažintį, kurios klausė 
vysk. Ruškevičius, atlikome marijonų atnaujinimo 


* Ruškevičius — tikras lietuvis, gimęs Dženčelaukos kaime, 
Marijampolės parapijoje. Kaime žmonės jį vadina Rūškiu. Inži- 
nierius Rūškys buvo vyskupo tikro brolio sūnus. Panevėžio vys- 
kupo Paltaroko draugas kun. Petras Rūškys yra visai kitos šakos 
panevėžietis. Jis su vyskupu Paltaroku Petrapilio akademijoje 
buvo viename kurse. Kai kartą, važiuojant į Petrapilį, traukinyje 
sutikau Paltaroką, tai su juo kartu važiavo ir kun. P. Rūškys. 


109 


apeigas: marijonų generolas tėvas Vincentas Senkus 
vysk. Ruškevičiaus akivaizdoje priėmė kun. Jurgio 
Matulevičiaus pirmuosius įžadus, o mane įskaitė į no- 
vicijus. 

Tuo metu dar buvo senųjų (baltųjų) marijonų 
gyvas Jurgis Kolesinskis Chicagoje, bet jis, pasitrau- 
kes iš Lietuvos, gyveno ne vienuolyne ir todėl buvo 
praradęs aktyvaus ir pasyvaus balso teisę: jo nebu- 
vo galima rinkti viršininkų, nė jis galėjo rinkti. Tos 
teisės netenkama po šešių mėnesių išėjus iš vienuo- 
lyno, ir tik Apaštalų Sostas gali ją grąžinti. 

Lenkijoje dar tebegyveno Gora Kalvarijos sene- 
lių prieglaudoje kapelionaudamas buvęs marijonų vie- 
nuolijos generalinis sekretorius Bernardas Pielasins- 
kis, kuris nepripažino tėvo Jurgio Čėsnos rinkimo 
teisėtumo ir neigė jo kaip generolo valdžią nuo 1865 
m. Tokiu būdu jis jau skaitėsi visai išėjęs iš marijo- 
nų, kad ir su vyskupo leidimu. Jo padėtis kanonų at- 
žvilgiu buvo kur kas blogesnė už kun. J. Kolesinskio. 
Kolesinskis buvo lietuvis, o Pielasinskis lenkas. 

Matulevičius po savo įžadų mane naujoką parsi- 
vežė į Petrapilį, į akademiją. Trumpai po to prie mud- 
viejų prisidėjo Petrapilio universiteto gamtos fakul- 
teto studentas Konstantinas Sungaila, kuris nemokė- 
jo lietuviškai, nei lenkiškai, o tik rusiškai, nes buvo 
Petrapilyje gimęs iš katalikų, bet ne vienos tautos tė- 
vų. Tėvas su motina susikalbėdavo tik rusiškai (tė- 
vas buvo lietuvis, o motina lenkė ar gudė). 


Per žiemą, man atlikinėiant noviciato uždavinius 
ir abiem einant profesorių pareigas, Matulevičius ra- 
šė naujos marijonų konstitucijos projektą, kiekvieną 


110 


punktą apraraamas su manim. Muaviejų tarpe susida- 
rė žymus pažiūrų skirtumas tabako rūkymo klausi- 
mu. Matulevičius norėjo griežtai uždrausti tą rūkymą 
įstojusiems ir nepriimti įpratusių rūkyti. Aš maniau, 
kad tokiu būdu dėl nesvarbaus dalyko gali vienuoli- 
ja netekti arba neįsileisti pas save labai vertingų as- 
menų. Galų gale buvo įrašyta, kad rūkymas draudžia- 
mas, bet išimtinais atvejais galima dispensuoti. Šian- 
dien (1950 m.) aš jau pilnai pritariu Matulevičiaus 
nuomonei ir apgailestauju, kad įvyko sušvelninimas. 
Keturių dešimčių metų patyrimas pakeitė mano pa- 
žiūrą. Bet apie tai būtų perplatu kalbėti. 

Tais metais prisidėjo prie mūsų du jauni lietu- 
viai, kurie atvažiavo į Petrapilį rengdamiesi tapti ma- 
rijonais, o oficialiai dėjosi patarnautojais: Košys Ma- 
tulevičiui, o Pėstininkas man. Pėstininkas pasitraukė 
po kelių mėnesių, o Košys užbaigė Friburge College 
St, Michele ir iš marijonų pasitraukė, išbuvęs vienuo- 
liu keletą metų. 

Atėjus 1910 m. vasarai, nusisamdėme iš Liksnos 
grafo Platerio vilą jo kurorte Pohulankoj ant Daugu- 
vos kranto, apie 6 km. nuo Daugavpilio. Didžiausia- 
me tos vilos kambaryje, arkivyskupui leidus, įkūrėme 
viešą koplyčią, kurioje sekmadieniais laikydavome 
bemažko parapines pamaldas kurorto ir apylinkės 
katalikams, sakydami pamokslus. šiaip jau kasdien 
toje koplyčioje atlikinėdavome vienuoliams tinkamas 
dvasines pratybas ir pamaldas. Dvasinį skaitymą 
paprastai atlikdavome lauke: vienas skaitydavo, o ki- 
ti klausydavo. Skaitymui pasibaigus, pasikeisdavome 
mintimis ir įspūdžiais. Tikri marijonai buvome keturi: 


111 


Matulevičius, aš, kun. J. Totoraitis, kurs buvo pradė- 
jęs noviciatą, ir Sungaila. Kun. Antanas Civinskas 
ilgoką laiką gyveno pas mus, bandydamas patirti ir 
išspręsti klausimą, ar pajėgsiąs tapti vienuoliu. Trum- 
pai pas mus pabuvo ir kun. Pijus Andziulis, kuris ke- 
tino ir norėjo įstoti į marijonus, bet jo pareigos Vei- 
verių mokytojų seminarijoje nebuvo suderinamos sų 
tuo sumanymu, o tų pareigų jis negalėjo palikti be 
žymaus nuostolio Bažnyčiai. 

Prisimindamas gyvenimą Pohulankoje, pridėsiu 
faktą, kuris vėliau turėjo nemalonių pasekų. Tais me- 
tais Pohulankoje vasarojo vyras su žmona, kurios 
duktė, 16 metų mergaitė, buvo iškritusi iš medžio ir 
užsimušusi. Motina baisiai pergyveno ir beveik ėjo 
tą šeimą, bet tik tada, kai vyras būdavo drauge. Po 
kiek laiko gražinau moteriškei prarastą tikėjimą. Ap- 
silankymus tęsiau ir Petrapilyje, bet rečiau ir tik vy- 
rui esant namieje. Moteris jau buvo atgavusi sveika- 
tą ir pusiausvyrą. Kai 1912 m. toje šeimoje gimė . 
vaikas, tai buvo paskleista žinia, kad aš, nors preten- 
duojąs į vyskupus, esąs to vaiko tėvas. Tai išgirdęs, 
prašiau Matulevičių reikalą ištirti. Kreipiausi ir į arki- 
vyskupą Kliučinskį. Tasai gando rimtu nepalaikė, o 
kai marijonas Vaitkevičius vėliau atvažiavo apklausi- 
nėti, tai, pasikalbėjęs su arkiv. Kliučinskiu, nieko ne- 
darė. Bet tas gandas skundo formoje tikriausiai bu- 
vo pasiųstas Romon tų, kurie bijojo, kad aš netapčiau 
akademijos rektorium ar vyskupu. 

Rudenį vėl grįžome į Petrapilį. Kaip pereitais me- 
tais, taip ir dabar K. Sungaila gyveno mano bute. Aš 


112 


jam perleidau vieną savo kambariuką, nes bute buvo 
du kambariai ir prieškambaris. Aš nakvodavau prieš- 
kambaryje. Žiemos metu studentas Sungaila susipa- 
žino ir susidraugavo su savo būsimąja žmona ir pasi- 
traukė iš marijonų, nepadaręs įžadų. Gyvenimas pa- 
rodė, kad Petrapilyje neįmanoma paslėpti noviciato. 
žmonių smalsumas jau suprato, kas dedasi. Kai ku- 
rie studentai domėjosi atnaujinama vienuolija. Tarp 
jų buvo Juozas Purickis, Vladas Jurgutis, Marijonas 
(vardas) Wisniewskis ir kiti. 

Tada Matulevičius sumanė kelti noviciatą į Fri- 
burgą, pasivadinti ten studentų bendrabučiu prie uni- 
versiteto ir tenai auklėti būsimuosius marijonus, įra- 
šant juos universiteto studentais ar kolegijos moks- 
leiviais. 

Iškilo klausimas, kuriam reikia atsižadėti profe- 
sūros Petrapilyje — man ar Matulevičiui. Naujai re- 
daguota ir Petrapilyje Birgenfieldo spaustuvėje at- 
spausdinta konstitucija Apaštalų Sosto buvo patvirtin- 
ta 1910 m. lapkričio mėn. Aš jau buvau padaręs įža- 
dus tuojau po to, kai atėjo žinia apie tą patvirtinimą, 
ir dėl to būčiau galėjęs tapti naujokų vedėju. Bet 
Matulevičius pasiryžo pats kraustytis į Šveicariją, o 
mane paliko akademijoje. Jo pažiūrą parėmė marijonų 
vienuolijos generolas tėvas V. Senkus. 

Tėvas Senkus labai gerai sugyveno su kun. Jonu 
Miknevičium, Marijampolės gimnazijos kapelionu, ku- 
ris atsiminė mane iš tų laikų, kada aš dar buvau gim- 
nazistas, ir iš rimtų faktų turėjo susidaręs apie mane 
blogą nuomonę. Žinoma, toks žmogus, jo nuomone, 
negalėjo būti kandidatu į naujokų vedėjus. O Matu- 


113 


levičius jau buvo akademijos inspektorius, geriausias 
katalikų pamokslininkas Petrapilyje, neabejotinas 
kandidatas į kurią nors stambesnę vyskupiją. Bet tą 
viską jis paaukojo marijonų noviciato reikalams. Jam 
atsižadėjus inspektorato, arkiv. Kliučinskis, kad ir 1a- 
bai nenorėdamas, mane paskyrė jo įpėdiniu. 

1911 m. balandžio 10 d. Marijampolėje mirė ma- 
rijonų vienuolijos generolas tėvas Vincentas Senkus. 
Jis buvo drauge ir Marijampolės parapijos klebonas. 
Paliktame testamente, surašytame notaro Kociello, 
pareiškė esąs skolingas kun. Jurgiui Matulevičiui 
6000 rublių. Tai buvo marijonų vienuolijos kapitalas. 
Bet teismas testamento, padaryto amžinųjų ir iškil- 
mingųjų įžadų vienuolio, nepripažino, ir Matulevičius 
tų pinigų negavo. Laidotuvėse dalyvavau ir aš. Lie- 
tuvišką pamokslą ypatingai gražiai pasakė kun. P. 
Andziulis. Man teko laidotuvių užbaigoje pasakyti 
lenkišką pamokslą. 

Mirus tėvui Senkui, marijonų padėtis buvo tokia: 
du kunigai su laikinais įžadais ir vienas kunigas nau- 
jokas. Matulevičiaus įgaliotas, iš tėvo Senkaus laido- 
tuvių nuvažiavau į Seinus ir prašiau paskirti Mari- 
jampolės klebonu kun. J. Totoraitį. Vyskupas Karo- 
sas pritarė, bet pasipriešino prel. Antanavičius. Kol 
tas pasipriešinimas nepasireiškė smarkiai, marijonai 
skaitėmės esą teisėti Marijampolės parapijos klebo- 
nai, nes ta parapija jau 160 metų buvo neatskiriamai 
sujungta su mūsų vienuolija. Kol reikalas juridiškai 
išsispręs, kol kun. Totoraitis užbaigs novicijatą, mes 
pavedėme parapiją valdyti kun. Antanui Uogintui. 
Bet 1911 m. bėgyje prel. Antanavičiaus įtaka laimėjo. 


114 


Jis rėmėsi tuo, kad prapija didelė, o kun. Totoraitis 
jaunas. Tačiau kun. Tororaitis, kunigu įšvęstas 1895. 
II.29, jau turėjo 17 metų kunigystės ir buvo žmogus 
baigęs aukštąjį mokslą daktaro laipsniu, turįs nemažą 
pastoracijos patyrimą Daukšiuose ir Šunskuose. Kle- 
bonu Marijampolėje betgi buvo paskirtas kanauninkas 
Pranciškus Augustaitis. 


Kun. J. Totoraitis 1911 m. liepos 27 d. baigė sa- 
vo noviciatą. Jam padarius įžadus, mes turintieji akty- 
vų ir pasyvų balsą (galį rinkti ir būti renkami) bu- 
vome jau trys: Matulevičius, aš ir Totoraitis. Seniau- 
sias įžadais buvo Matulevičius ir pagal kanonus jis 
sukvietė generalinę kapitulą Gelgaudiškyje, tenykštės 
bažnyčios zakristijoje. Kapitula buvo pilniausia kiek 
tik galima, nors jos dalyvių buvo tik trys. Svarstomų- 
jų reikalų tebuvo vienas: naujo generolo išrinkimas. 
Sukalbėję atitinkamą maldą, tą rinkimą atlikome vie- 
ninteliu balsavimu: dviem balsais prieš vieną išrinko- 
me mirusiojo generolo Senkaus įpėdiniu kun. Jurgį 
Matulevičių. Jį išrinkę, mudu su Totoraičiu atlikome 
obedienciją (pareiškėme paklusnumą), pabučiuodami 
jam ranką, ir sukalbėjome “Te Deum laudamus“. Vi- 
sa kapitula su visomis apeigomis tęsėsi apie 10 minu- 
čių. Joje išrinktasis generolas valdė marijonų vienuo- 
liją nuo 1911 m. liepos 27 d. iki 1927 m. sausio 27 die- 
nos — iki savo mirties. 

Po tos kapitulos Matulevičius išvyko į Friburgą, 
nusisamdė tenai nedidelį namuką pas seseris vienuo- 
les, kurios, senajam Canisianum persikėlus kitur, pa- 
veldėjo Canisianum vardą. Vasarai besibaigiant, iš 
Lietuvos nuvažiavo į Friburgą atlikti noviciato anks- 


115 


čiau minėtas Košys, kun. Feliksas Kudirka, Vaclovas 
Sidzikauskas (baigęs Veiverių mokytojų seminariją) 
ir su juo kitas, kurio pavardės neatsimenu, taip pat 
Veiverių seminarijos auklėtinis, ir naujai įsišventęs 
kunigu, Petrapilio akademiją baigęs, kun. Justinas 
Novickas. Jie visi apsigyveno Canisianume. Po kiek 
laiko prie jų prisidėjo Seinų seminarijos auklėtinis 
Ignas Česaitis. Iš Lenkijos atvažiavo kun. Vladimieras 
Jakowskis, kun. Kazimieras Bronikowskis ir kun. Ma- 
rijonas Wisniewskis. Kun. Kudirka, stodamas į mari- 
jonus, prikalbino savo seserį taip pat stoti į vienuo- 
les. Friburge buvo kun. Julijonas Kazakas, kurio ūpas 
buvo labai prislėgtas: jis buvo skrupulų kankina- 
mas. Kun, Matulevičius priglaudė ji, ir jis ilgainiui ta- 
po marijonu. 

Friburge buvo vargingas gyvenimas. Canisianu- 
mo savininkės, labai taupydamos kurą, patalpą mažai 
apšildė. Matulevičiaus liga dėl šalčio vėl pasunkėjo. 
Nepaisant kantrybės, jam teko daug kentėti. Bet pir- | 
mieji metai pasibaigė laimingai. Aš, bebūdamas Pet- 
rapilyje, ėjau pareigas, kaip paprastai. Maždaug kas 
mėnesį rašydavau savo veiklos apyskaitą, pridėdamas 
savo vienuoliškų pratybų lapelyje sužymėtą jų atli- 
kimą ar apleidimą. Atliekamus iš savo algos ir išlaidų 
pinigus pasiųsdavau Matulevičiui, bet laiško nerašy- 
davau, kad tai vienuolio uždarbis, priklausąs bendra- 
jai kasai, o tik pažymėdavau, kad tai yra pašalpa 
studentui Česaičiui. Uždirbdavau 240 rub. į mėnesį. 
Matulevičius turėjo savo santaupų, aš pasiųsdavau 
savąsias, tad taip galėjo pragyventi, 


116 


Išvažiuodamas į šveicariją, Matulevičius visą sa- 
vo biblioteką paliko man. Drauge su mano knygomis 
ji sudarė pusėtiną knygyną. Atėjo 1912 m. vasara. 
Prasidėjus akademijoje atostogoms, nuvykau ir aš į 
šveicariją. Bet, kad rusų policija nesusektų, jog aš 
esu marijonas, Matulevičius pasamdė man kambarį 
skyrium nuo Canisianum. Gyvenau seserų Les Dames 
du Cenacle kapelianijoje. Ten išgyvenau ištisą mėnesį. 
Matulevičiaus liepiamas, per tą laiką sustačiau aštuo- 
nių dienų rekolekcijoms pilną kursą. Ten susipažinau 
su prancūzų jėzuitu Eymieux, keleto veikalų autorium. 
Kasdien nueidavau pas savuosius ir išeidavome pasi- 
vaikščioti už miesto. 

Baigęs atostogas Šveicarijoje, grįžau į Kauną ir 
Žemaičių kunigų seminarijoje vedžiau lietuviškai dvi 
serijas rekolekcijų tos vyskupijos kunigams. Prieš me- 
tus toje pačioje seminarijoje Matulevičius buvo vedęs 
taip pat lietuviškai tokias pat rekolekcijas. Tai buvo 
pirmosios lietuviškos rekolekcijos Žemaičių vyskupi- 
jos dvasiškijai. Po to vedžiau rekolekcijas, bet jau 
lenkiškai, Vilniaus vyskupijos seminarijoje Vilniaus 
vyskupijos kunigams. Nuvažiavau į Polocką ir Mohile- 
vo dvasiškijos mažai dalelei skelbiau rekolekcijas 
Polocke. Ten pirmą kartą savo akimis pamačiau iš- 
džiūvusį, bet negendantį šv. Andriejaus Bobolos kū- 
ną. Jis tuomet buvo dar tik palaimintasis. 

Žiemos metu Petrapilyje ėjau savo pareigas, bet 
apsilankiau Seinuose ir su savo mokslo draugu kun. 
Vincentu Dvaranauskuų, kuris tuomet buvo Seinų se- 
minarijos profesorium, nuoširdžiai ir nuodugniai išsi- 
kalbėjome apie marijonus. Jis jau buvo įpratęs rūky- 


117 


ti, bet metė rūkymą, atsisakė savo pareigų seminari- 
joje ir išvažiavo į Friburgą ten atlikti noviciato. 

Mokslo metams pasibaigus, vėl nuvažiavau į Fri- 
burgą. Kun. Kudirka su kun. Kazaku jau buvo baigę 
noviciatą. Matulevičius iš Canisianum buvo persikėlęs 
į kitą samdytą patalpą. Reikėjo patiems rūpintis vir- 
tuve. Agota Kudirkaitė buvo atvykusi pas savo brolį 
Feliksą Kudirką, pasiryžusi tapti vienuole. Bet jos 
vienos neužteko virtuvės ir kitiems ūkio darbams. 
Prieš man išvykstant į šveicariją, Matulevičius para- 
šė man laišką, prašydamas, kad iš Pilviškių atvežčiau 
Kudirkaitės draugę, kurios vardo ir pavardės jau ne- 
atsimenu. Reikėjo tai mergaitei skaros vietoje įsitai- 
syti skrybėlaitę, bet nei ji, nei aš nežinojome, kuria 
puse ją užsidėti. Vokietijos policija susidomėjo, ku- 
riuo tikslu aš vežuosi tą mergaitę. Tuomet Vokietijo- 
je buvo rimtai kovojama su baltųjų vergių prekyba. 
Kai policininkas atėjo pažiūrėti mano kelionės drau- 
gės, tai susyk jam išnyko visos abejonės apie tokios 
prekybos galimybę, nes toji mergaitė buvo visai prie- 
šinga reikalavimams į grožio konkursą. 

Friburge 1913 m. vasarą gyvenau, kaip ir anks- 
čiau, Les Dames du Cenacle kapelianijoje. Taip susipa- 
žinau su jėzuitų Le Favre, kuris, įstodamas į jėzui- 
tus, buvo, taip sakant, atsinešęs didžiulę mūrinę trio- 
bą Marseille mieste. Ta trioba jėzuitų buvo naudojama 
berniukų aukštesniajai mokyklai. Bet, pagal Waldeck, 
Rousseau ir Comibes įstatymus, toji trioba buvo kon- 
fiskuota. Aš stebėjausi kun. Le Favre ramumu, kai 
jis pasakojo apie tą konfiskavimą. 

Tais metais (1913) Matulevičius su kunigais F. 


118 


Kudirka ir J. Kazaku išvažiavo į Ameriką. Chicagoje 
lietuvių kunigų pirmininkas Matas Kriaučiūnas (jis 
rašėsi ir vadinosi Krawczynski, nors buvo artimas 
Petro Kriaučiūno giminė), šv. Jurgio parapijos kle- 
bonas, buvo kvietęs Matulevičių atvykti į Chicagą, 
apimti Šv. Jurgio kleboniją ir joje įkurti marijonų 
vienuolyną. Matulevičiui atvažiavus, Kriaučiūnas ne- 
atsisakė perleisti šv. Jurgio parapijos, tačiau pridėjo 
sąlygą, kad jam būtų mokama 1000 dolerių kas metai. 
Matulevičius nesutiko. Buvo kalbos, kad marijonams 
bus pavesta Dievo Apvaizdos lietuvių parapija (esan- 
ti prie Halsted ir Union gatvių), bet ir ta parapija 
Matulevičiui neteko. šv. Mykolo lietuvių parapijos 
klebonas buvo nusikaltęs arkivyskupui Guigley, tad 
arkivyskupas jį atstatė ir Šv. Mykolo lietuvių parapi- 
ja prie kertės gatvių Wabansia ir Paulina teko ma- 
rijonams. Tai buvo menkutė parapija. Kun. Kudirka 
tapo klebonu, o kun. Kazakas vikaru. Laikui bėgant ir 
atsiradus kandidatų į marijonus, juodu negalėjo su 
tais kandidatais sutilpti klebonijoje. Tada už 3000 dol. 
pirko iš medinių lentų sukaltą namuką prie West 
North Avenue. 


Įkurdinęs pirmąjį marijonų namą Chicagoje, Ma- 
tulevičius grįžo į Šveicariją, o aš, pabuvęs kurį lai- 
ką Friburge, parvykau į Lietuvą. Studentą Leoną 
Bistrą radau beesantį marijonų naujokyne Friburge. 
Bet jis neilgai ten buvo ir naujokyno nebaigė, kaip ir 
Sidzikauskas bei jo draugas, kurio pavardės neatsime- 
nu. Tuomet Bistras studijavo mediciną. Vėl vedžiau 
rekolekcijas Žemaičių vyskupijos dvasiškijai, vėl grį- 
žau į Petrapilį. Tais metais nieko ypatingesnio neatsiti- 


119 


ko, tik akademijos rektorius Aleksandras Kakowskis 
tapo Varšuvos arkivyskupu. Man teko eiti rektoriaus 
pareigas, kol buvo paskirtas rektorium Egidijus Rad- 
ziszewskis. Apie mano atsistatydinimą iš akademijos 
jau esu kalbėjęs. 

Kun. V. Dvaranauskas, 1914 m. vasarą baigęs 
Friburge noviciatą ir grįžęs į Seinų vyskupiją, buvo 
paskirtas Filipavo klebonu. Seinų vyskupas Antanas 
Karosas, vizituodamas tą vasarą bažnyčias, pakvietė 
mane sakyti vizitacinius pamokslus. Su juo drauge 
apvažiavome parapijas: Suv. Kalvariją, Marijampolę, 
Šunskus, Pilviškius, Vilkaviškį, Griškabūdį, Kudirkos 
Naumiestį. Maždaug po tris dienas kiekvienoje bažny- 
čioje pasakiau po tris pamokslus. Vizitacija užsibaigė 
Vilkaviškyje ir iš ten išvažiavau į Filipavą pas kun. 
Dvaranauską. Jaučiau reikalo pailsėti. 

FKilipave beesant iškilo karas. Vieną vakarą, — 
tai buvo pačioje pradžioje, — jau rusų kariuomenei 
traukiant į Vokietiją, klebonas sumanė skambinti 
varpais, kad žmonės susirinktų pasimelsti, nes buvo 
numanu, kad kova prasidės greitai ir netoli. Rusų ka- 
rininkai tą varpais skambinimą paskaitė ženklu, duo- 
damu vokiečiams apie rusų kariuomenės judėjimą. Iš 
zakristijono atėmė raktus į varpinę ir rengėsi mudu 
su klebonu nubausti už išdavystę. Karo teismo posė- 
dis neįvyko, nes prasidėjo kova. Vokiečiai rusus at- 
stūmė; liko keliolika užmuštų kareivių lauke tarp 
Merūniškių ir Filipavo. Jų tarpe buvo vienas Filipavo 
gyventojas, trumpai prieš tai grįžęs iš Amerikos, kur 
jis buvo vedęs antrąją žmoną, pirmąją palikęs Filipa- 
ve, pasinaudodamas dviejų draugų liudijimais po prie- 


120 


saika, kad jis yra nevedęs. Stebėtinas sutapimas: tą - 
pačią vasarą jis grįžo iš Amerikos, čia pat jį mobili: : 
zavo, atsiuntė į frontą ir pirmame susirėmime jis bu“ ' 


vo nušautas. Apie 16 rusų kareivių ir du ar tris vo- 
kiečius, žuvusius toje kovoje, palaidojome be karstų 
vienoje bendroje duobėje. Karininkai, kėlusieji išdavi- 
mo klausimą prieš kleboną ir mane, negrįžo. Kiti ka- 
rininkai kasdien valgydavo pietus ir vakarienę klebo- 
nijoje. Klebonas valgio negailėjo. Prie kiekvieno sta- 
lo vis būdavo kiti asmenys: vieni pietums, kiti vaka- 
rienei. 

Rusams žymiai pasistūmėjus į Vokietiją, rugpiū- 
čio mėn. besibaigiant, aš iš Filipavo per Suvalkus iš- 
važiavau geležinkeliu į Petrapilį Akademijoje dar 
nebuvo prasidėję mokslo metai. Savo aštuonių dienų 
rekolekcijas atlikau mergaičių prieglaudoje, Nikola- 
jevka, ant Nevos kranto ties Ižora. Mokslo metams 
prasidėjus, rektorius neatvyko. Man teko eiti jo pa- 
reigas. Įteikiau atsistatydinimo raštą, savo ir Matule- 
vičiaus knygas sudėjau į 27 dėžes, sukroviau jas ant- 
rojo aukšto koridoriaus gale ties valgykla ir išvažia- 
vau į Varšuvą. Ten buvo Matulevičius, kurį karo pra- 
džia užklupo bevedant rekolekcijas Seinų vyskupijos 
kunigams Marijampolės vienuolyne. Po tų rekolekcijų 
jis negalėjo pereiti per frontą ir liko Varšuvoje Pla- 
terytės įstaigos kapelianijoje. Aš apsigyvenau kitos 
prieglaudos kapelianijoje pas kunigą Leoną Kulvietį, 
jau baigusį marijonų noviciatą Friburge ir grįžusį į 
Varšuvą. 

Anksčiau jau esu minėjęs, kaip patekau į Lūgą, 
kaip gyvenau Izmailovskaja Rošča, kaip pergyvenau 


121 


us 


$ + 
J 
y PA M AT TA | 






m ama sias as 


mn 





VYSK. E. O'ROURKE ir VYSK. P. BŪČYS Romoje 1940 m. 
(A. Vaičiulaičio nuotrauka) 


operaciją, kaip patekau į Chicagą, kaip klebonavau ir 
redaktoriavau Amerikoje, kaip patekau į Lietuvą ir 
dirbau Kauno universitete. 

Buvo reikalas sušaukti marijonų vienuolijos ge- 
neralinę kapitulą, nes generolas Matulevičius, 1911 m 


122 


išrinktas šešeriems metams, tose pareigose jau buvo 
išbuvęs 12 metų. Jis 1923 m. sukvietė marijonų na- 
mų atstovus į neutralią vietą — Dancigą, į didžiulį 
seserų vienuolyną, esantį vysk. O'Rourke valdžioje. 
Vysk. O'Rourke buvo labai palankus Lietuvai ir ma- 
rijonams. Asmeniškai buvo prietelis Matulevičiaus ir 
mano. Suvažiavome marijonai iš Lietuvos, Lenkijos, 
Latvijos ir Amerikos. Rinkimai praėjo labai lengvai 
ir greitai: generolu vėl išrinkome Matulevičių. Ka- 
dangi jis buvo vyskupas ir renkamas jau trečiai ka- 
dencijai, tai reikėjo gauti Apaštalų Sosto pritarimas. 
Tas pritarimas lengvai ir greitai gautas telegrama. 
Daug triukšmo padarėme ramiame seserų vienuolyne 
besiginčydami apie konstitucijos projektą, pritaikytą 
naujam Bažnyčios teisių kodeksui. Aš buvau išrinktas 
pirmuoju generolo patarėju ir man buvo suteikta 
jurisdikcija ant marijonų namų Lietuvoje ir Ameri- 
koje. 


Kapitulai pasibaigus, su iš Amerikos atvykusiais 
draugais Kudirka, Kulikausku, Kazaku parvažiavo- 
me į Marijampolę. Kaune jau buvo marijonams pa- 
vesta vad. Šaričių (kitados rokitų) bažnytėlė ir jai 
priklausanti nuosavybė tarp Laisvės Alėjos ir Ugnia- 
gesių gatvės. Amerikiečiai, trumpai paviešėję Lietuvo- 
je, grįžo į Ameriką, o aš likau dirbti Lietuvos univer- 
sitete. Sekančiais (1924) metais nuvažiavau į Ameri- 
ką vizituoti tenykščių marijonų namų. Jų vienas buvo 
Chicagoje, o antras 30 mylių už to miesto Hinsdale, 
Illinois. 


123 


1923-1933 METŲ LAIKOTARPIS 


Po Dancigo kapitulos lenkiškuosius marijonus ir 
jų namus Lenkijoje tvarkyti pasiėmė patsai vyskupas 
Matulevičius, gyvendamas Vilniuje, kaip to miesto 
ir šalies vyskupas. Prie jo buvo pagrečiui vyskupo rū- 
muose gyvenantieji marijonai: kun. Juozas Vaitkevi- 
čius ir kun. Jonas Kriščiukaitis. Vaitkevičius, neilgai 
buvęs Vilniuje, grįžo į Lietuvą ir tapo Marijampolės 
vienuolyno viršininkų. Po jo pas vysk. Matulevičių 
gyveno kun. Jonas Kriščiukaitis, trumpai po I pasaul. 
karo įstojęs į marijonus. Jis išbuvo vyskupo asmeni- 
niu patarėju, oficialiai vyskupo sekretorium vienuo- 
lių reikalams, iki Matulevičiui atsisakant iš vyskupo 
pareigų Vilniuje, t.y. iki 1925 m. vasaros. Jam teko 
daug laiškų parašyti mašinėle, nes pats Matulevičius 
nebuvo įpratęs mašinėle rašyti. Vyskupui skirtame 
vasarnamyje šalia Vilniaus Matulevičius negyveno, 
bet buvo įkūręs lietuviams našlaičiams prieglaudą, ku- 
rią prižiūrėjo ir aptarnavo Agota Kudirkaitė, nes. 
Šveicarijoje marijonų naujokynas jau buvo panaikin- 
tas. 

Lenkų konkordatas buvo priežastis, dėl kurios 
pop. Pijus XI priėmė Matulevičiaus atsistatydinimo 
prašymą dėmesin. Mat, pagal konkordatą, popiežius 
turėjo susitarti su Lenkijos vyriausybe dėl vyskupų. 
Jeigu Vilniaus vyskupija būtų likusi tik vyskupija 
(ne arkivyskupija), tai to susitarimo nebūtų reikėję. 
O lenkų vyriausybė per keletą metų buvo parodžiusi, 
kad dėl Matulevičiaus ji nesusitars. Tą suprasdamas 
Matulevičius atsistatydino. 


124 


Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežium Pijum XI, 
nebuvo nusistatęs prieš Lietuvą. Jis Lietuvoje buvo 
net du kartu. Kaišiadorių bažnyčios svečių knygoje 
yra jo parašas. Kada jis buvo pirmą kartą Kaune, mi- 
nisteriu pirmininkų tada buvo Augustinas Voldema- 
ras. Per pietus pas vyskupą Karevičių Voldemaras 
pasakė kalbą ir išsitarė: “Apaštalų Sostas nesvarbus 
Lietuvos politikoje, nes neturįs karinės jėgos“. Tokį 
pat paiką pareiškimą pakartojęs Zaunius Aratai. Ne- 
su buvęs prie tų pokalbių ir todėl neduočiau galvos už 
jų teisingumą, bet taip buvo plačiai kalbama ir pasa- 
kojama Kaune. 

Kai kur raštuose pasirodė teigimas, kad Ratti, 
rengdamasis vyskupo konsekracijai, laikęs marijonų 
vienuolyne Bielianuose rekolekcijas ir kad jas vedęs 
Matulevičius. Tiesa, Ratti rekolekcijas Bielianų vie- 
nuolyne laikė, bet Matulevičius joms nevadovavo. Iš- 
ėjo tik pagražinimas, kad Matulevičius, kaip marijo- 
nų generolas, toms rekolekcijoms vadovavęs. Tai ne- 
tiesa. Bet Matulevičius, atvažiavęs iš Vilniaus, dalyva- 
vo Ratti konsekracijoje, kuri įvyko Varšuvoje. 

Varšuvoje marijonai turėjo du namu: vienas bu- 
vo pačiame mieste, kunigaikštienės Magdalenos Rad- 
vilienės dovanotame name prie Moniuškos gatvės Nr. 
3. Marijonai aptarnavo prie to namo esančią mažą 
Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlę. Didesnis marijonų vienuo- 
lynas įsikūrė šalia Varšuvos ant Vislos kranto buvu- 
siame kamaldulių vienuolyne. Kadangi kamalduliai į 
Lenkiją negrįžo, tai arkivyskupas Kakowskis mari- 
jonams pavedė aptarnauti buvusių kamaldulių baž- 
nyčią ir davė teisę dovanai naudotis buvusiu kamal- 


125 


dulių vienuolynu. Vėliau ta vieta jau įaugo į Varšu- 
vos miestą. Pro šalį einanti Kamaldulių gatvė ir ma- 
rijonų vienuolynas turi Nr. 81. Ta visa vieta vadina- 
si Bielany. 

Siedlcių vyskupas Przedzieckis grąžino marijo- 
nams buvusį jų vienuolyną Skurzec, prie kurio buvo 
ir parapija. Pinsko vyskupijoje marijonai atgavo bu- 
vusį savo vienuolyną Rasnoje, trys kilometrai nuo 
Wysokie Litewskie. Į Lenkiją persikėlė Žemaičių vys- 
kupijos kunigas Leonas Kulvietis. Jis buvo tikras lie- 
tuvis, labai mylįs Lenkiją. Kad Žemaičių vyskupijai 
nebūtų nuostolio, buvo manyta į Kulviečio vietą Že- 
maičių seminarijos dvasios tėvu duoti kun. Juozapą 
Vaitkevičių. Bet jis nesutiko, apsigyveno Marijampo- 
lėje ir tapo to vienuolyno viršininku. Jis ant seno vie- 
nuolyno pristatydino antrąjį aukštą, įvedė centralinį 
šildymą ir įkūrė savą elektros gaminimo stotį. 

Kaip jau anksčiau minėta, marijonams Kaune bu- 
vo pavesta buvusi rokitų, paskui šaričių nuosavybė, 
esanti prie Laisvės Alėjos 61. Man tampant universi- 
teto profesorium (1922 m.), tos vietos viršininku bu- 
vo paskirtas kun. Vincentas Dargis, gimęs Slibinų kai- 
me, Kudirkos Naumiesčio parapijoje. Jį reikia nesu- 
painioti su kitu kun. Vincentu Dargiu, gimusiu 
Skriaudžių parapijoje, tapusiu monsinjoru, niekad ne- 
buvusiu marijonų, gyvenusiu Pažaislyje ir mirusiu 
Lietuvoje 1946 m. Dargiui esant Kauno namo virši- 
ninku, pasiskolinta iš Amerikos 5000 dol., padaryta 
tam tikra sutartis su Jaščenko, kuris vadinosi inži- 
nierium, ir 1922 m. pastatytas trijų aukštų namas iš- 
ilgai Laisvės Alėjos. 


126 


Kapucinams pasitraukus iš Ukmergės, Kauno ar- 
kivyskupas J. Skvireckas 1926 m. ten buvusią kita- 
dos pijorų bažnyčią ir maumedžio vienuolyną su dar- 
žu pavedė marijonams. šita bažnyčia ir gyvenamoji 
trioba buvo valdoma pravoslavų dvasiškijos, dėlto ir 
bažnyčia gavo pravoslavišką išvaizdą. Ją pravoslavai 
buvo savaip perstatę. 

Marijampolės parapietė Patašinės kaimo ūkinin- 
kų duktė Ramoškaitė, viena paveldėjusi mirusių tėvų 
ūkį, padovanojo jį Marijampolės vienuolynui. Marijo- 
nai tenai įsikūrė ir pradėjo laikyti sekmadieniais pa- 
maldas žmonėms, nes Patašinė yra apie 6 km. nuo 
Marijampolės. Ilgainiui ten buvo pastatyta medinė 
bažnytėlė, išmūrytos kai kurios triobos, užvestas so- 
das ir 1935 m. įkurtas vienuolynas. 

Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, apėmęs Tel- 
šių vyskupiją, esantį jos ribose Žemaičių Kalvarijos 
domininkonų vienuolyną pasiūlė jėzuitams, nes domi- 
ninkonų tada Lietuvoje dar nebuvo. Jėzuitų atstovas 
drauge su vysk. Staugaičiu važiavo iš Telšių į Že- 
maičių Kalvariją, bet kelias buvo toks blogas, kad 
jos nepasiekė. Jėzuitai atsisakė, ir tada vyskupas Že- 
maičių Kalvariją pasiūlė marijonams. Aš nuvažiavau į 
žemaičių Kalvariją 1927 m. Radau ten klebonu kun. 
Povilą Pukį, būsimą kanauninką ir Plungės kleboną. 
Sutikau dalykus vesti taip, kad būtų galima patenkin- 
ti vyskupo noras. Formalumai buvo užbaigti domi- 
ninkonų ordenui sutikus ir Vienuolių kongregacijai 
patvirtinus 1931 m. Marijonai paėmė Žemaičių Kal- 
variją jau 1927 m., o jos klebonas kun. Pukis buvo 
perkeltas į Plungę klebonu. 


127 


Panevėžio vyskupas Paltarokas marijonams pa- 
vedė buvusią pijorų bažnyčią, atgautą iš pravoslavų 
Panevėžyje prie Sodų gatvės. Bet vienuolyno triobos 
vyskupas negalėjo marijonams pavesti, kadangi ją 
turėjo užėmusi Lietuvos kariuomenė. Neturėdami kur 
gyventi, marijonai nuo siuvėjo Busilo nusipirko prie 
Aldonos gatvės du senu namu. Juridiški formalumai 
su pijorų generolų, su Vienuolių kongregacija baigė- 
si 1932 m. Vėliau marijonai gavo iš Panevėžio vyskųu- 
pijos žemės sklypą prie Agronomijos gatvės, bet pas- 
kui vyskupijai už tą “dovaną" turėjo sumokėti 
42,000 litų. Ilgainiui ten buvo atidarytas Panevėžyje 
marijonų vienuolynas 1939 m., pirmiau pastačius 
naują mūrinę bažnyčią ir naujus namus noviciatui. 
Ta statyba kainavo apie 250,000 litų ir buvo užbaig- 
ta 1939 m. 


Man besirūpinant lietuviais marijonais, Marijam- 
polėje buvo pastatyta nauja mūrinė trioba gimnazi- 
jai. Tos statybos darbus sumaniai ir gerai vedė kun. 
Jurgis Tilvytis. Lėšų gauta iš Amerikos, bet ne dova- 
nai. Kun. Pijus Andziulis ir kun. Andrius Cikoto 
(šis gudas, bet lietuviškai mokėjo) ištisus metus 
važinėjo po Amerikos lietuvių parapijas laikydami 
misijas. Tos misijos buvo žymiai tobulesnės už kapu- 
cino tėvo Kazimiero misijas (vėliau tėvas Kazimieras 
išstojo iš kapucinų ir gyveno Kaune kaip kun. Jonas 
Kudirka). Misijonierių uždarbis davė lėšų antrajam 
aukštui ant vienuolyno pastatyti, gimnazijos triobai, 
elektros stočiai įrengti, antrajam aukštui uždėti ant 
buvusios senos ir mažos triobelės, beveik du kartu ją 
pailginus. Toje triobelėje įsitaisė spaustuvė ir buvo 


128 


patalpinta marijonų biblioteka. Gimnaziją vedė ir jos 
direktorium nuo 1922 m. iki 1937 m. buvo kun. Jonas 
Totoraitis, kuriam. švietimo ministeris Tonkūnas pri- 
taikė amžiaus ribą, ir jis 1937 m. direktoriaus parei- 
gas turėjo palikti. 

Didelė buvo Marijampolės parapija. Jai priklausė 
ne tik miestas, bet ir plati apylinkė. Dešiniame Šešu- 
pės krante jos ribos siekė maždaug 10 km. į šiaurę, 
rytus ir pietus. Kairiame Šešupės krante nuotolis bu- 
vo mažesnis ir ten ėjo iki Keturvalakių ir Gižų pa- 
rapijų ribų. Katalikų skaičius siekė 18,000. Buvo 1a- 
bai sunku penkiems marijonams aptarnauti tokią 
didelę parapiją, juo labiau, kad trečiadieniais ir penk- 
tadieniais suvažiuojantieji į turgų žmonės iš svetimų 
parapijų naudodavosi proga prieiti išpažinties. Tai bu- 
vo pastoracinė problema, kurią marijonai turėjo iš- 
spręsti, kad geriau sutvarkius parapiją ir jos pastora- 
ciją. Problemą sunkino daugelio mokyklų atidarymas 
kaimuose ir šveitimo ministerijos nusistatymas, kad 
mokyklose tikybą dėstytų tik kunigai. Visa šita pas- 
toracijos problema liko neišspręsta po Dancigo kapi- 
tulos iki 1927 m., t.y. kol man buvo pavesta rūpin- 
tis lietuvių marijonų reikalais. 

Aš rūpinausi sutvarkyti vieną Marijampolės rei- 
kalą, būtent iš pravoslavų tekusios katalikams baž- 
nytėlės (prie Vytauto gatvės) klausimą. Juridiškai ta 
bažnyčia priklausė kariuomenei, bet kariuomenė ne 
tik neaprūpindavo visų bažnyčios reikalų, bet nerasda- 
vo lėšų nė šaligatviui taisyti bei valyti. Daug buvo pa- 
sitarimų su vyriausiuoju kariuomenės kapelionu kun. 
A. Palubinsku ir su Vilkaviškio vyskupu, kurio juris- 


129 


dikcija tai bažnyčiai buvo neabejotina. Marijonai ei- 
davo tenai pamaldų laikyti, marijonai ir šaligatvį ties 
bažnyčia šluodavo bei valydavo. Buvusią pravoslavų 
dvasiškio triobą nupirko marijonų parapinės bažny- 
čios zakristijonas Antanas Mykolaitis. Bet iki 1927 m. 
tos bažnyčios juridinė padėtis liko vis neaiški, bet ma- 
rijonai joje laikydavo pamaldas kaip ir sau pavestoje 
bažnyčioje. 

Lietuvoje tais laikais (1923-27) buvo keletas ka- 
talikiškų savaitraščių. Kadangi kun. Vincentas Dvara- 
nauskas, prieš įstodamas į marijonus, dalyvavo sa- 
vaitraščio “Šaltinio? įkūrime, tai Marijampolėje po 
Dancigo kapitulos sumanyta atnaujinti “Šaltinį", 
Marijonas buvo paskirtas redaktorium (redaktoriai 
vėliau dažnai mainėsi; paskutinis buvo kun. Viktoras 
šauklys) ir atgaivintasis “Šaltinis? buvo spausdina- 
mas Marijampolėje. šalia jo, Marijampolės parapija 
leido parapinį laikraštėlį “Marijampolės Parapiją“, 
kuriame buvo dedama pamaldų tvarka, žinelės ir vi- 
sa, kas parapiečiams yra įdomu ir žinotina. Buvo 
leidžiama ir kitokių tikybinio turinio lapelių, perijo- 
dinių ir neperijodinių. Kun. Adomas Jasenauskas su- 
manė, o kiti marijonai parėmė ir ėmė leisti vaikams 
laikraštuką “šaltinėlį"'. 

Pasibaigus mano rektoriavimui, 1925 m. vasarą 
vysk. Matulevičius mane iškvietė į Romą, kur jis bu- 
vo apsigyvenęs po to, kai liepos mėn. pasiliuosavo iš 
Vilniaus vyskupo pareigų. Iki tol centrinis marijonų 
namas buvo Marijampolėje. Atkvietęs mane į Romą, 
Matulevičius iškėlė klausimą, sakydamas, kad vienuo- 
lijos augimas reikalauja jos centrą perkelti į Romą. 


130 


Svarbioji priežastis buvo ta, kad centras turi tiesiog 
susisiekti su visomis jos dalimis. O politinė padėtis 
buvo tokia, kad, centrui esant Lietuvoje, jis negali su- 
sisiekti su Lenkijos namais. Tas pat būtų, jei cent- 
ras pereitų į Varšuvą. Reikėjo pripažinti šitokio su- 
metimo svarbą, nes politiniai Lietuvos santykiai su 
Lenkija buvo panašūs į karo padėtį. 

Tuokart, man besant Romoje, teko su Matulevi- 
čium aptarti ir keletą kitų klausimų. Tarp kitko, jis 
Jabai ragino Lietuvos vyriausybę skubintis sudaryti 
konkordatą. Šį tą aš jam papasakojau apie Lietuvos 
padėtį, tarp kitko apie valdančios partijos nuotaikas. 
Grįžęs į Kauną, Matulevičiaus patarimus aš atpasako- 
jau tuomet buvusiai Lietuvos vyriausybei. 


MANO PIRMOJO GENEROLAVIMO 
PERIODAS 


Apaštalų Sostas, atsižvelgdamas į stambius Lie- 
tuvos reikalus, kuriuos, kaip manau, Pijui XI buvo 
gyvai išdėstęs Matulevičius, 1925 m. gruodžio mėn. 
atsiuntė tą patį Matulevičių, pakeltą Adulijos arki- 
vyskupu, apaštališkuoju vizitatorium Lietuvai. Jis ap- 
sigyveno Kaune, marijonų vienuolyne. Aplankė, ži- 
noma, visus marijonų namus, asmeniškai susipažino 
su tais, kurių buvo nepažinojęs. Bet darbą dirbo bend- 
rai Lietuvos Bažnyčiai. Pirmiausia ir labiausiai atsi- 
dėjo Lietuvos bažnytinei provincijai sudaryti. Tą dar- 
bą paruošęs, 1926 m. kovo mėn. grįžo į Romą. Tuo 
pačiu laiku tenai nuvažiavo ir vyskupas Karevičius, 


131 


kuris Pijui XI įteikė savo atsistatydinimą ir pareiškė 
norą įstoti į marijonų vienūoliją. Pijus XI buvo labai 
patenkintas, suteikė vyskupui Karevičiui labai gražią 
ir didelę Verbų sekmadienio artistišką palmę ir Že- 
maičių vyskupą pakėlė į Skytopolio arkivyskupus. O 
Matulevičius, kaip apaštališkasis vizitatorius, leido 
arkivyskupui Karevičiui daryti vienuoliškus įžadus 
be noviciato. Paprastai vyskupas, įstodamas į vienuo- 
lyną, turi liautis vartojęs vyskupo titulą, teises ir in- 
signijas. Šita taisyklė nebuvo taikoma arkivyskupui 
Karevičiui. Prieš Velykas 1926 m. Karevičius parva- 
žiavo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolės marijonų 
vienuolyne. Lietuvos vyriausybė paskyrė jam pensiją. 
Balandžio 3 d. (1926 m.) buvo paskelbta Apaštališ- 
koji konstitucija “Lituanorum gente", o to pat mėne- 
sio 4 d. Lietuvos vyskupams paskelbtos bulės, ski- 
riančios vyskupą Skvirecką Kauno arkivyskupu-met- 
ropolitu, prelatą Justiną Staugaitį Telšių vyskupu, 
kanauninką Kazimierą Paltaroką Panevėžio vyskupu, 
kanauninką Juozapą Kuktą Kaišiadorių vyskupu ir 
profesorių Mečislovą Reinį Vilkaviškio vyskupu pa- 
gelbininku (koadjutorium). Buvęs Seinų vyskupas 
tapo Vilkaviškio vyskupu. 

Gegužės mėn. įvyko konsekracijos naujųjų vys- 
kupų Kauno katedroje-bazilikoje. Matulevičius apva- 
žiavo naujai įkurtąsias vyskupijas, kada jų ganytojai 
jas apėmė ir jau apsitvarkė jose. Tais pačiais metais 
Chicagoje buvo Tarptautinis Euchristinis kongresas. 
Arkiv. Matulevičius buvo į jį kviestas ir kvietimą pri- 
ėmė. Birželio mėn. jis su manim, kaip savo sekreto- 
rium, išvažiavo į Paryžių, iš ten į Cherbourgą, ku- 


132 


rio uoste įsėdome į Amerikos didžiausią laivą “Levi- 
athan"' ir atvykome į New Yorką. Iškilmingai lietu- 
vių dvasiškijos priimti, veikiai išvažiavome į Chicagą. 
Arkivyskupas Matulevičius buvo pažadėjęs kun. Vai- 
čiūnui pašventinti ką tik užbaigtą statyti šv. Antano 
bažnyčią, šalia Chicagos Cicero mieste. Pašventinimas 
įvyko birželio 13 d. Po to Matulevičius apsilankė vi- 
sose Chicagos parapijose. 

Eucharistinis kongresas buvo nepaprastai iškil- 
mingas. Jo užbaiga buvo ką tik prasidėjusiame kur- 
tis aplink vyskupijos seminariją Mundelein mieste, į 
kurį buvo pravestas tam tikslui ir tam sykiui geležin- 
kelis, kuris tačiau nepajėgė aptarnauti visų tenai 
vykstančių. Matulevičius su keliais kitais kunigais 
Kulikausko automobiliu nuvyko į Mundelein ir daly- 
vavo užbaigos procesijoje. Buvau ir aš drauge su juo. 
Procesijoje, lyg sekretoriai, lydėjome Matulevičių mu- 
du sų kun. Kazimieru Urbonavičium. Mundeleine bu- 
vo suvažiavusi tokia daugybė automobilių, kad išva- 
žiuoti galėjo tik tie, kurie buvo iš krašto. Mes iš Mun- 
delein į Chicagą išvažiavome jau naktį, džiaugdamiesi 
gražia mėnesiena. 

Po Eucharistinio kongreso Matulevičius ėmė lan- 
kyti tas lietuvių parapijas, kurių klebonai buvo kvie- 
tę. Tokių kvietimų jis turėjo 91. Būdamas Jungt. Ame- 
rikos Valstybių rytuose, Matulevičius iš Baltimorės 
užsuko į Washingtoną, nors ten lietuvių parapijos 
nėra. Ten esant, gauta žinia, kad gydytojas Kazys Gri- 
nius yra išrinktas Lietuvos prezidentu. Matulevi- 
čius pasiuntė jam pasveikinimo telegramą, bet atsa- 
kymo negavo. Washingtone Matulevičius aplankė Lie- 
tuvos pasiuntinį. 


133 


Parapijų lankymas pusėtinai sumažino vizitato- 
riaus jėgas, nes jis važinėjo be poilsio. Drauge važinė- 
jau ir aš. Bažnyčios buvo sausakimšai prigrūstos 
žmonių. Daugelyje vietų pamaldos buvo laikomos pra- 
dėtos statyti bažnyčios rūsyje. Matulevičius visur sa- 
kė netrumpus pamokslus. Po pamokslo ir kitų pamal- 
dų jo rūbai būdavo šlapi nuo prakaito. 

Lietuviams Amerikoje pasidarė daug naudos iš 
tų apsilankymų. Jie jautėsi lygūs amerikiečiams, kai 
pamatė savo arkivyskupą, taip pat lietuviškai kal- 
bantį, kaip ir jie, ir dar ypatingai popiežiaus pagerb- 
tą. Tris mėnesius truko apvažiuoti lietuvių parapijas. 

Rugpiūčio mėn. pabaigoje Matulevičius ir aš lai- 
vu “Berengaria" išplaukėme iš New Yorko į South- 
hampton Anglijoje. Porą dienų viešėjome Londone 
šv. Kazimiero parapijos klebonijoje.Lietuvos ministe- 
ris Galvanauskas pakvietė mus pietums penktadienį 
ir pavaišino vištiena. Mes valgėme. Jo automobiliu ir 
jam lydint aplankėme Oxfordą, o ypačiai jo universi- 
tetą. Kelionėje šoferis parodė mums savo nepasiten- | 
kinimą: sustojęs girioje taisė nesugedusią mašiną, 
kol neatvažiavo policininkas, kuris, apžiūrėjęs auto- 
mobilį, įsakė šoferiui nekliudyti važiavimo. 

Rugsėjo mėn. pirmąjį sekmadienį drauge su Ma- 
tulevičium parvažiavome į Kauną. Matulevičius vėl 
atsidėjo tvarkyti katalikų vidaus gyvenimą. Tada 
daug dėmesio kreipė į viešąsias ir slaptąsias vienuo- 
lijas, įvesdamas jų gyveniman daugiau tvarkos. La- 
bai atsidėjęs ištyrė Lietuvos universiteto, ypač teolo- 
gijos-filosofijos fakulteto veiklą. Parašė apie ją iš- 
samų pranešimą Studijų kongregacijai, bet tas raštas 


134 


kažkur dingo ir Romos nepasiekė. Turėdamas nuora- 
šą, Matulevičius tą pranešimą pakartojo. 

Lietuvoje buvo laimėję kairieji: liaudininkai ir 
socialdemokratai. Sakoma, kad tada net šv. Zitos 
draugijos tarnaitės balsavusios prieš krikščionis de- 
mokratus. Dar anksčiau prieš rinkimus, tai buvo 1926 
m. vasario mėnesį, pas prof. Kuraitį įvyko politinis 
pasikalbėjimas. Ten buvo krikščionių demokratų lyde- 
riai, buvau ir aš ir pranašavau, kad krikščionių de- 
mokratų blokas gegužės mėn. rinkimus pralaimės. 
Kun. Krupavičius pareiškė, kad aš nieko apie politiką 
nenusimanau. Aš jam atsakiau, kad aš važinėju gele- 
žinkeliu trečia klase ir todėl girdžiu, ką ten žmonės 
kalba. O ministeriai važinėja automobiliais ir tų šne- 
kų negirdi. Aš iš tų šnekų susidariau įspūdį, kad 
krikščioniškųjų partijų lyderiai yra greiti ir smar- 
kūs, lyg jauni žirgai. O katalikiškoji tautos visuomenė 
sėdi užpakalinėje vežimo pasostėje ir nekantrauja. 
Smarkieji žirgai pašoka ir su pirmagaliniais ratais 
pabėga, o sėdintieji užpakalyje liekasi vietoje. Tuo ma- 
no pareiškimu buvo nepatenkinti ne tik krikščionių 
demokratų ir darbo federacijos lyderiai, bet ir rimtie- 
ji ūkininkų sąjungos atstovai. Kelios pranašystės ma- 
no gyvenime išsipildė ir dažniausiai tokios, kokių aš 
nenorėjau, kad išsipildytų. 

Ministerių kabinetas ruošė visokius katalikybei 
kenksmingus įstatymus, kuriuos seimas svarstė. Ma- 
tulevičius važinėjo į įvairias Lietuvos vietas, sakė 
pamokslus, skaitė nemažai paskaitų ir Kaune. Vieną 
kitą kartą jis išsitarė eisiąs į liaudį ir klausiąs jos, 
ar ji dar tebeklausys katalikiško tiesos ir doros žo- 


135 


džio, ar jau to atsižadės. . Neabejosiąs sudaryti vi- 
suomenės sąjūdžio. Rudeniop ministerių kabinetas 
pranešė Matulevičiui, kad vidaus reikalų ministeriui 
Požėlai pavesta tartis su arkiv. Matulevičium tikybi- 
niais Lietuvos reikalais. Matulevičius derėtis sutiko, 
bet pasitarimo posėdžiai buvo reti, labai varginą ir vis 
būdavo bergždi. 

Nuo pat savo atvažiavimo į Lietuvą apaštališka- 
sis vizitatorius vaikščiodavo pėksčias Kauno gatvėse 
ir sutinkantieji jį žmonės pagerbdavo; net ir Žydai 
užleisdavo jam taką siauruose Kauno šaligatviuose. 
Naujai valdžiai esant, Kaune atsirado žmogystų, įky- 
riai lendančių prie vizitatoriaus. Aš pats mačiau, kaip 
įtartinos išvaizdos asmenys drįso pešioti arkiv. Ma- 
tulevičiaus rūbus. | 

Taip atėjo 1926 m. gruodžio 17 d. Įvyko pervers- 
mas, Smetona su Voldemaru paėmė valdžią. Juodu 
pareiškė norį sudaryti su Šv. Sostu konkordatą. Ma- 
tulevičius ėmė tartis ir pasitarimai vyko. sklandžiai. 
1927 m. sausio mėn. viduryje konkordato projekto.. 
tekstas, daugiausia paties Matulevičiaus sustatytas, 
jau buvo paruoštas. Sausio mėn., jei neklystu, 22 d. 
prie konkordato projekto Matulevičius buvo pridėjęs 
atbaigtą rašyti savo pranešimą valstybės sekretoriui 
kard. Gasparri. Tą storą siuntinį, kuriame buvo kon- 
kordato projektas ir pranešimas, Matulevičius padavė 
man nunešti į paštą, ir aš apdraustu siuntiniu pasiun- 
čiau į Romą. | 

Jau nuo sekmadienio mes marijonai matėme, kad 
Matulevičiaus veido išraiška nesveika. Jį raginome pa- 
ilsėti, bet jis neklausė. Išsiuntus minėtąjį siuntinį, jis 


136 


nuėjo į miegamąjį kambarį ir atsigulė. Mes jam siū- 
lėme gydytoją, bet jis nesutiko. Naktį jį suėmė neap- 
sakomi skausmai. Vidurnaktyje patelefonavau gydy- 
tojui Vladui Kairiūkščiui, kuris greitai atėjo ir pripa- 
žino jau trūkusį apendicitą. Man pasakė, kad padėtis 
yra pavojinga. Telefonu prisišaukiau chirurgą Hagen- 
torną, kuris sutiko atvažiuoti, tik paprašė atsiųsti au- 
tomobilį. Kun. J. Vailokaitis pasiuntė savo šoferį su 
automobiliu, bet policija jį areštavo (buvo karo sto- 
vis ir naktimis buvo draudžiama judėti). Daug vargo 
turėjau, kol komendantūra sutiko šoferį paleisti, ir tai 
padarė tik man pagrasinus, kad prikelsiu iš miego pa- 
tį prezidentą. Hagentornas su lydinčiu jį ginkluotu ka- 
reiviu Vailokaičio automobiliu atvažiavo pas ligonį 
apie 3 val. ryto. Padėtis buvo dar pablogėjusi. Kvie- 
tėme daktarą Žemgulį, nes operacijai reikėjo trečio 
gydytojo. Hagentornas liepė ligonį nešte nunešti į jo 
kliniką, nes ir automobiliu vežti buvo pavojinga. Be- 
švintant sergantį arkivyskupą, atlikus; išpažintį, nu- 
nešė keli vyrai ant klinikos neštuvų į operacijos vietą. 
Po operacijos ligonis lyg ir pagerėjo, bet gydytojai 
nedavė vilties. Matulevičius ligoninėje kasdien priėmė 
šv. Komuniją. Ketvirtadienio rytą Švč. Sakramentą 
į Hagentorno kliniką nunešiau aš pats. Matulevičius 
paprašė Paskutinio patepimo, ką jam suteikiau. Sekan- 
čią naktį prie jo budėjo marijonas kun. Ignas Česai- 
tis. Jis trečią valandą ryto man telefonu pranešė, kad 
arkivyskupas Matulevičius mirė. Tai buvo 1927 m. sau- 
sio 27 d. 


Dabar prasideda mano tikrieji vargai. Pagal Dan- 
cigo kapitulos sprendimą aš buvau pirmasis generolo 


137 


patarėjas. Bažnyčios teisės kanonai ir marijonų kon- 
stitucija sako, kad, generolui mirus, jo pareigos savai- 
me tenka primajam patarėjui. Tarp tų pareigų pati 
svarbiausioji — sukviesti generalinę rinkimų kapitulą 
naujam generolui rinkti, kuri turi įvykti į šešis mė- 
nesius nuo kvietimo rašto išsiuntinėjimo. Tokiu būdų 
marijonų kapitula turėjo įvykti 1927 m. liepos 27 d. 
Aš ją sukviečiau į mūsų vienuolyną Vilani, Latvijoje, 
nes ten galėjo atvažiuoti lenkai, lietuviai ir amerikie- 
čiai. 

Marijonų namas Romoje jau buvo įkurtas 1925 
m. samdytame name. Jam vadovavo generalinis sekre- 
torius ir prokuratorius kun. Kazimieras Rėklaitis. Jis, 
patyręs apie generolo mirtį, Romoje surengė pamal- 
das, patalpino spaudoje žinią apie mirusįjį ir man pra- 
nešė, kad atvažiuočiau Romon pasirodyti šventajam 
Tėvui (tada dar buvau teologijos-filosofijos fakulte- 
to profesorium). Pasinaudodamas besiartinančiomis 
Velykų atostogomis, truputį anksčiau, negų reikia, 
užbaigiau savo paskaitas. Nuvažiavau į Romą, gavau. 
privačią audienciją pas pop. Pijų XI ir buvau gražiai 
priimtas kardinolo Gasparri. Parvažiavau į Kauną 
prieš prasidedant paskaitoms po Velykų. Atlikinėjau 
bėgamuosius marijonų valdymo reikalus, kaip ir pir- 
miau Lietuvoje ir Amerikoje, o Lenkijoje tai darė 
antrasis patarėjas mano įgaliojimų. 

Atėjo kapitulos laikas. Susirinkome turintieji tei- 
sę joje dalyvauti į Vilani pora dienų prieš paskirtąjį 
laiką. Kapitula turėjo du svarbiausiu uždaviniu: iš- 
rinkti vienuolijos vadovybę ir galutinai priimti kons- 
titucijos tekstą. Į generolo pareigas žymia balsų dau- 


138 


guma buvau išrinktas aš. Į generolo tarybą (patarė- 
jus): kun. K. Bronikowski, kun. J. Totoraitis, kun. 
A. Cikoto ir kun. B. Skrinda; generaliniu ekonomuų 
išrinktas kun. F. Kudirka, o generaliniu sekretorium 
ir prokuratorium kun. K. Rėklaitis. šis gyveno Romo- 
je ir turėjo grįžti į ją. Aš turėjau dar ištisus metus 
išbūti Lietuvos universiteto profesoriaus pareigose, 
nes nebuvau padavęs atsistatydinimo rašto prieš uni- 
versiteto senatui išsiskirstant atostogų. Beprofeso- 
riaujant teko dažnai susirašinėti su generaliniu sekre- 
toriumi, ir tas susirašinėjimas užimdavo nemažai laiko. 

Marijonų padėtis Matulevičiui mirus, t.y. 1927 m., 
buvo tokia: tikrų ir pilnų vienuolynų 12, misijų 1; 
narių: 1 arkivyskupas, 54 kunigai, 52 klierikai, 63 
broliai, 65 naujokai, 79 kandidatai ir 3 agregatai. Vi- 
so 319 asmenų. 

Iš 1927-28 metų neturiu ką svarbesnio pasaky- 
ti, nebent tai, kad išėjau iš profesūros ir 1928 m. ge- 
gužės mėn. išvažiavau į Romą. Atvykęs to pat mėne- 
sio 23 d., apsigyvenau marijonų nuomuotame name 
prie via Ramni 39,* 

Pirmieji darbai buvo teisiškai sutvarkyti marijo- 
nams tekusių nekilnojamų nuosavybių valdymo raš- 
tus. Reikėjo tartis su domininkonais dėl Žem. Kal- 
varijos, su pijorais dėl Ukmergės ir Panevėžio. Bet 
dar daugiau reikėjo rūpintis, kad marijonų konstitu- 
cija, priderinta prie naujo Bažnyčios teisių kodekso, 


* Romos marijonų buveinės: 1) Lungotevere Farnesina, 2) 
Via delle Mantellate, 3) Corso Vitorio Emanuele 284, 4) Via dei 
Ramni 38, 5) Vicolo di S. Nicolo da Tolentino 31, 6) Via Corsi- 
ca 1 — šis jau nuosavybė. 


139 


būtų Apaštalų Sosto patvirtinta. Tos konstitucijos 
tekstą buvo parengęs patsai Matulevičius. Jį jau bu- 
vo galima įteikti Apaštalų Sostui ne vieno asmens, 
bet generalinės kapitulos vardu, nes Vilani kapitula 
Matulevičiaus parašytąją konstituciją priėmė ir pa- 
tvirtino. Iki tol marijonai tvarkėsi pagal pirmąją 
Matulevičiaus 1910 m. paruoštą ir Šv. Sosto patvir- 
tintą konstituciją, kuri, išėjus naujam Bažnyčios tei- 
sių kodeksui, kuriame daug kalbama apie vienuolius, 
jau gyvenimui netiko. Todėl ir Matulevičius, nesiten- 
kindamas turimąja konstitucija, parengė naują, ku- 
rią Vilani kapitula jau galėjo savo vardu pateikti šv. 
Sosto aprobatai. 

Kai atvažiavau į Romą, tai čia jau radau ne vien 
generalinį sekretorių ir prokuratorių kun. Kazimierą 
Rėklaitį, bet ir kun. Kazimierą Bronikowskį, lenką, 
kuris buvo pirmasis generalinis patarėjas, taigi ma- 
no pagelbininkas. Kadangi nei kun. A. Cikoto, nei 
kun. B. Skrinda, generaliniai patarėjai, negalėjo pa- 
likti gudų ir latvių besiformuojančių vienuolynų, te- 
ko prašyti Šv. Sosto leidimo, kad kun. Rėklaitis ga- 
lėtų, reikalui esant, balsuoti. Tokiu būdu, kad ir ne- 
pilna buvo generalinė taryba, tačiau jau kvorumas 
buvo ir šiaip taip dirbti buvo galima. 

Naujasis konstitucijos tekstas ilgesnį laiką už- 
truko Vienuolių kongregacijoje tyrinėjamas ir svars- 
tomas, bet Vienuolių kongregacija į jį įtraukė tik du 
dalyku, pakeisdama iš to, ką Matulevičius buvo pa- 
rašęs, ir ją patvirtino kaip tik Matulevičiaus mirties 
metinėse —1930.I.27. 

Svarbus dalykas patvirtintoje konstitucijoje bu- 


140 


vo tas, kad leista vienuolijos namus suskirstyti į pro- 
vincijas, žinoma, Apaštalų Sostui pritariant. Tokiu 
būdu tais pačiais 1930 metais atsirado trys marijo- 
nų provincijos: Lietuvos, Lenkijos ir Amerikos. Ant- 
ras taipgi nemenkas dalykas buvo, kad, nepaisant 
mūsų mažo skaičiaus ir neilgo laiko, praėjusio po be- 
veik visiško išnykimo, taip pat neatsižvelgiant, kad 
mūsų įžadai buvo jau ne iškilmingi, o tik paprasti, 
mums pripažinta turėtoji egzempcijos teisė, t.y. Vys- 
kupų jurisdikcijos susiaurinimas ant mūsų vienuoly- 
nų. 

Mano veikla 1928 m. buvo palyginti trumpa, nes 
įsiterpė į ją mano kelionė į Sydney (Australijoje) 
nuo 1928 m. liepos 20 d. iki spalio 31 d. Sydney da- 
lyvavau kaip nuolatinis Tarptautinių Eucharistinių 
kongresų komiteto narys, to komiteto pirmininko 
grafo Henry de Yanville pakviestas. Iš Sydney va- 
žiavau laivu “Ventura" per Ramųjį vandenyną į Ame- 
riką. Laivui atvežus į San Francisco, iš ten traukiniu 
atvažiavau į Chicagą ir padariau kanonišką marijonų 
namų vizitaciją. Tuomet buvo jau trys namai: vienas 
Chicagoje, dienraščio “Draugo"' spaustuvės trioboje, 
2334 S. Oakley Ave.; antras — Aušros Vartų bažny- 
čios klebonijoje. Kitados tuodu namu sudarė vieną, 
bet 1926 m. Matulevičius juodu atidalino, paskirda- 
mas po atskirą viršininką. Trečias namas buvo už 30 
su viršum Amerikos mylių nuo Chicagos Hinsdale III. 
Toji vizitacija buvo skubota ir labai negili. Ją atli- 
kau į kelias dienas. Nebuvo nė tikro reikalo nuodug- 
niau tyrinėti, nes po Matulevičiaus apsilankymo 1926 
m. nebuvo įvykę žymesnių pasikeitimų. 


141 


Spalio mėn. gale laivų “Augustus"' iš New Yorko 
išvažiavau į Neapolį ir iš ten į Romą. Du paskutinių 
tų metų mėnesiu ėjo paprastoji administracijos veik- 
la. 1929 m. paaiškėjo reikalas nuodugniai pasitarti 
apie stambiuosius marijonų reikalus. Vasaros metų 
sukviečiau visus generalinius patarėjus. Bet neužteko 
tik patarėjų: buvo rimto reikalo į pasitarimą pakvies- 
ti taipgi tuos, kurie valdė po keletą namų įvairiuose 
kraštuose. Jie dar nesivadino provincijolais, nes vie- 
nuolija dar nebuvo padalinta į provincijas, bet jų 
pareigos panešėjo į provincijolų pareigas. Tokie buvo 
kun. Jonas Kriščiukaitis iš Lietuvos, kun. Vladimie- 
ras Jakowski iš Lenkijos ir kun. Feliksas Kudirka iš 
Amerikos. Teko aptarti svarbų centrinio namo klausi- 
mą. Gyvenant nuomuotuose butuose, iškildavo reikalas 
kraustytis iš vienos vietos į kitą, o iš to darydavosi 
daug nuostolių ir vargo. 


Minimasis suvažiavimas įvyko ne Romoje, o Al- 
bano miestelyje, kur buvome vasarai išsinuomavę. 
lenkų kolegijos tuščią vasarnamį. Tenai nutarėme įsi- 
gyti Romoje nuosavus namus. Kun. F. Kudirka su- 
darė finansavimo planą ir sutiko marijonų vienuoli- 
jos vardu Romos naudai užtraukti Amerikoje paskolą 
iki 50,000 dolerių. Sumanymas buvo linksmai priimtas 
ir patvirtintas. Namo ieškota įvairiose vietose, bet ga- 
lutinai apsistota prie Via Corsica 1, mirusiojo gydy- 
tojo Busi klinikos. Teko laukti virš pusantrų metų, 
kol jauniausioji gydytojo duktė tapo pilnamete ir ga- 
lėjo pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Į savą na- 
mą įsikraustėme gyventi 1932 m. Užmokėjome už jį 
850,000 lyrų (tada 1 dol. buvo lygus 20 lyrų), pritai- 


142 


kymas 17 pataisymai kainavo 12U,UUU LyTų; dar pri- 
pirkome 1000 kv. metrų kaimyninio sodo už 250,000 
lyrų. 

Antras mūsų pasitarimo objektas buvo tautiniai 
santykiai. Vienuolijoje jau buvo lietuvių ir lenkų. Gu- 
dai jau buvo irgi pasireiškę su savo tautinėmis teisė- 
mis, bet jų nuomonė tame skyrėsi nuo lenkų pažiūrų. 
Latvių marijonų namas augo tvarkingai, bet buvo 
reikalingas paramos. Atskiras amerikoniškumas tada 
dar nesireiškė marijonuose. Man teko paruošti susi- 
rinkimui referatą apie įvairių tautų sugyvenimą vie- 
nuolijoje. Aš tai padariau lotyniškai. Vėliau tasai re- 
feratas perdirbtas gavo vardą: “Amor patriae, virtus 
et vitium"“ (Tėvynės meilė: dorybė ir yda). Dėsčiau, 
kad kiekvienas dalykas protingose ribose yra dorybė, 
o kai iš jų išeina, tai tampa yda. | 

Šiaip jau 1929 m. atlikinėjau bėgamuosius rei- 
kalus. Tais pat metais padariau vizitaciją lenkų pro- 
vincijos ir nuo jos nepriklausomo gudų namo Drujoje. 
Vizitacija tęsėsi nuo sausio iki kovo mėn. Drujoje 
jau buvo įkurta marijonų vedama gudų gimnazija su 
dėstomąja lenkų kalba. Ta proga aplankiau ir Vil- 
niaus klierikus gudus, bet jau ne oficialiai ir ne ka- 
noniškai. 

Šiandien mes jau perplaukėme tuos sunkumus: 
esame katalikiškoji (visuotinė) vienuolija. Turime jau 
tikrų rusų, pasireiškė atskiras amerikiečių patriotiz- 
mas. Amerikos lietuviai marijonai jau nėra lietuviai: 
jie jau amerikiečiai. Lietuviai, lenkai, latviai, rusai, 
gudai, amerikiečiai — jau šešios tautos. Turime jau 
ir ispaną, gimusį Argentinoje. 


143 


Kaip Tarptautinių Eucharistinių kongresų komi- 
teto nuolatinis narys, 1930 m. važinėjau į Tunisą 
drauge su lietuviais maldininkais, iš ten pasukome į 
Liurdą, kur man teko pasakyti pamokslą. Susirinkų- 
sieji Liurde kitų tautų žmonės kreipė savo dėmesį į 
lietuvius, ėjusius Kryžiaus kelius stočių kalne Espe- 
luges. 


Parvažiavęs į Romą neužilgo patyriau, kad tu- 
rėsiu pereiti į rytų apeigas ir būsiu paskirtas vysku- 
pu. Konsekracija įvyko 1930 m. liepos 6 d. Tų pat 
metų rugpiūčio ir rugsėjo mėnesiais teko apvažiuoti 
nemaža vietų, kur buvo manyta, kad yra rusų kata- 
likų. Svarbiausias betgi tų metų įvykis buvo vienuo- 
lijos konstitucijos patvirtinimas ir vienuolijos su- 
skirstymas į provincijas: Lietuvos, Lenkijos ir Ameri- 
kos. Sekančiais metais jau reikėjo pagal tą konstitu- 
ciją nuodugniai atlikti Amerikos provincijos vizitaci- 
ją, nes po paskutiniosios jau buvo praėję trys metai. 
Šalia savo tiesioginių marijoniškų uždavinių, man te- 
ko atlikinėti vysk. D'Herbigny nurodymus. Nuvykęs 
į Washingtoną pasirodžiau apaštališkajam delegatui 
arkiv. Fumasoni Biondi ir trumpai po to gavau iš jo 
raštą, pavedantį man ištirti kai kuriuos klausimus, 
liečiančius kai kuriuos pravoslavų dvasiškius, pareiš- 
kusius noro tapti katalikais. Ta proga teko man su- 
sitikti su nepaprastu asmeniu, kilusiu iš Amerikos 
autochtonų raudonodžių, Skiju-Nušu, kuris papras- 
tai vadinosi Red Fox (Raudonoji Lapė). Jis norėjo 
tapti katalikų, bet aš jo nepriėmiau į katalikybę. 
Bendrai, aš nė vieno nepriėmiau, tik parašiau po nuo- 
dugnaus ištyrimo raportą apaštališkajam delegatui. 


144 


Jis ir vietos vyskupai turėjo tą klausimą išspręsti. 
Beveik nemokėdamas rusų kalbos, tasai Red Fox vie- 
ną dieną buvo pravoslavų arkivyskupo įšventintas 
diakonu, o ant rytojaus kunigu. 

Apaštališkojo delegato rašte buvo ir kitų klau- 
simų apie kai kuriuos asmenis ir dalykus. Viską iš- 
tyręs, nuoširdžiai ir atvirai parašiau raportą. Atli- 
kau marijonų namų kanonišką vizitaciją. Neperse- 
niai prieš tai įstojęs į marijonus Worcesterio šv. Ka- 
zimiero parapijos klebonas kun. Jonas Jakaitis, pri- 
kalbinęs provincijolą Kudirką, buvo nupirkęs turtuo- 
lio Reame nuosavybę Thompson, Conn. Tenai 1931 m. 
rugsėjo 8 d. oficialiai paskelbiau įkurtą lietuvių ko- 
legiją berniukams. Nesiskubindamas namo į Romą, 
pagyvenau ilgiau toje kolegijoje ir parašiau “Memo- 
randa educatoribus et educandis" (Žinotina auklėto- 
jams ir auklėtiniams). Mano kelionė į Ameriką 1931 
m. nepatiko kai kam Rytų kongregacijoje, nežinau ko- 
dėl. Kai nuėjau pas New Yorko arkivyskupą kardino- 
15 Hayes, jau sutikau iš Romos atvykusį mons. Cico- 
gnani, kuris ypatingai nesutarė su D'Herbigny. 

Parvažiavęs į Romą, apie marijonų vizitaciją ir 
padėtį Amerikos provincijoje pranešiau generalinei 
tarybai, o apie tai, kas padaryta rytų apeigose, raš- 
tišką raportą įteikiau Pontificia Commissione pro 
Russia. Lietuvos provinciją vizituoti įgaliojau arkiv. 
Karevičių. 

Apaštališkasis delegatas Washingtone Fumasoni 
Biondi 1932 m. pradžioje pranešė Romai, kad vienas 
pravoslavų stambus dvasiškis reiškiąs noro tapti ka- 
taliku, bet nesą galimybės patikrinti, ar jo šventimai 


145 


i kunigus yra tikri. Commissio pro Russia pasiuntė. 
mane vėl Amerikon. Popiežius Pijus XI prie to uždė- 
jo man pareigą vizituoti dvi rytų apeigų vyskupijas 
Amerikoje. Vienos tų vyskupijų centras buvo Phila- 
delphijoje, kur gyveno vyskupas ukrainietis Boha- 
čevskij, antros sostinė buvo Munholl (Pittsburgho 
miesto dalis); ten vyskupu buvo bazilijonas Takač, 
suvengrėjęs Karpatų rusas. Apie tą vizitaciją jau 
kalbėjau anksčiau. 

Nuvažiavęs į Seattle, Washingtono valstybėje, pa- 
tikrinau kunigo Vladimiro Aleksandrovo dokumentus 
ir radau, kad jie neabejotinai tikri. Jis buvo gavęs 
tikrus kunigo šventimus, o Maskvos komunistuojan- 
tis sinodas jį paskyrė Aliaskos ir Aleutų arkivyskupu. 
Chicagos arkivyskupas davė lėšų, ir Aleksandrovas 
atvažiavo į Washingtoną. Čia prisistatė apaštališka- 
jam delegatui, nebenorėjo grįžti į savo parapijėlę ir 
likosi kaip kandidatas į katalikus. Delegatas Fumaso- 
ni Biondi patarė jam apsigyventi pas pranciškonus 
tretininkus jų vienuolyne Graymoor, N.Y. Man teko. 
prižiūrėti, kiek jis moka teologijos, tad septynis mė- 
nesius išgyvenau tenai ir turėjau progos susipažinti 
su netoli esančiais kapucinais Guarisson mieste, iš 
kurių vienas, būtent tėvas Klemensas Milwaukietis 
dabar (1950 m.) yra jų generolas. 


Daug buvo vargo su dviem man vizituoti paves- 
tom vyskupijom. Grįžau į Romą, bet 1933 m. pradžio- 
je man teko vėl vykti į Ameriką ir ten praleisti ilges- 
nį laiką, kur daug vargo turėjau su Karpatų rusais, 
kurių trys dvasiškiai labai narsiai ruošė sąjūdį atsi- 
mesti nuo katalikų Bažnyčios. Prikalbinau juos ir Kar- 


146 


patų rusų Susivienijimo pirmininką Juhaš, pritarian- 
tį tam sąjūdžiui, liautis tai darius. Tie trys kunigai, 
žadėdami atšaukti savo žalingą veiklą, pradėjo aštuo- 
nių dienų rekolekcijas, kurių pabaigoje ketino para- 
šyti bendrą atšaukimo raštą. Rekolekcijos vyko se- 
serų vienuolyne netoli Pittsburgho. Rekolekcijoms 
vadovavau aš pats. Ketvirtą rekolekcijų dieną kažkas 
telefonavo kun. Jonui Molčany. Jis išsiprašė vykti į 
Pittsburghą, o kai grįžo į rekolekcijas, tai pasikeitė ir 
kitų dviejų — kun. Varzalia ir kun. Čorniak — nuo- 
taika. Baigėme rekolekcijas iki galo, nuvykome į jų 
vyskupijos kuriją, bet vyskupo generalvikaras reda- 
gavo taip juos įžeidžiančiai atšaukimo tekstą, kad aš 
negalėjau tam pritarti. Tie trys kunigai išsiskirstė 
nieko nepasirašę: spėju, kad jų buvo taip sutarta. 
Nepasirašė nė to teksto, kurį aš pasiūliau. Tai buvo 
1933 m. kovo mėnesis. 

Grįžau į Romą, nes tais metais turėjo susirinkti 
marijonų generalinė kapitula, į kurią jau buvau su- 
šaukęs jos narius. Kapitula įvyko 1933 m. liepos mėn. 
Dalyvavo 15 asmenų. Renkant generolą, man teko 12 
balsų, bet aš buvau vyskupas, dėl to reikėjo gauti 
Apaštalų Sosto sutikimas. Vienuolių kongregacija 
pasakė sutikimo neduodanti, nes aš esąs reikalingas 
Rytų kongregacijai. Tada marijonų generolu buvo iš- 
rinktas kun. Andriejus Cikoto, gudas, mokąs lietu- 
viškai. 

Tų pat 1933 m. gale vėl nuvykau į Ameriką ir 
septynis mėnesius vargau Graymoore su Aleksandru 
Navrockiu ir vienu Karpatų rusu, kurį ten buvo at- 
siuntęs vysk. Takač. Aleksandrovą buvau priėmęs į 


147 


katalikus anksčiau — 1933 m. per Sekmines. Apie 
Naujus Metus (1934) jis, nepaisydamas mano draudi- 
mo, kurį naujasis apaštališkasis delegatas Hamletas 
Cicognani buvo patvirtinęs, išvažiavo iš Graymooro ir 
apsigyveno Baltimorės vyskupijos seminarijoje. Ten 
jis anglų kalba laikydavo rytų apeigomis šv. Jono 
Auksaburnio Mišias neteisėtai, nes toji kalba rytų ap- 
eigoms nebuvo šv. Sosto leista, nė patvirtinta. Pri- 
imant į katalikus, jam buvo žadėta duoti kas mėne- 
sis po 100 dol. su sąlyga, kad jis kasdien laikys Mi- 
šias aukotojų intencija. Baltimorėje jam mokėta po 
250 dol. į mėnesį, o paskleista gandas, kad aš jam 
tiek pasiūlęs. 

Mano Vatikano Valstybės duotas pasas baigėsi 
1934 m. birželio 2 d. Reikėjo grįžti į Romą. Birželio 
8 d. gavau audienciją pas pop. Pijų XI, o už poros 
savaičių parvažiavau į Lietuvą, nusipirkęs geležinke- 
lio bilietą grįžti atgal į Romą, bet negrįžau. Genero- 
las kun. A Cikoto man persiuntė mons. Tardini raštą, 
kuriuo pranešama, kad mano pareigos komisijoje pro 
Russia baigėsi. Kiti mano darbai 1934-39 metų laiko- 
tarpyje jau aprašyti anksčiau. 


VĖL MARIJONŲ VIENUOLIJOS 
GENEROLAS 


Jeigu man reiktų į vieną paskaitą suimti pasku- 
tinius vienuoliką metų mano veiklos marijonuose, tai 
aš ją padalinčiau į tris dalis, pagal tris kanoniškas 
vizitacijas, kurias turėjau atlikti gana toli ir daug 


148 


keliaudamas. Kitką pridėčiau prie tų trijų skyrių, už- 
pildydamas tarpus ir surišdamas atskiras vizitacijas. 

Liepos mėn. besibaigiant 1939 m. generalinė ma- 
rijonų kapitula Romoje išrinko mane vienuolijos ge- 
nerolų antrą kartą. Po kapitulos visi jos dalyviai ga- 
vome Šv. Tėvo audienciją jo vasarinėje rezidencijoje 
Castel Gandolfo. Prieš kitiems įeinant į audiencijų 
kambarį, pop. Pijus XI, kalbėdamas su manim vienų, 
atskirai mane nustebino širdgėlos pilna kalba apie 
Čekoslovakijos likimą. Žiūrėjau į jį, manydamas, kad 
popiežius kalba išsiblaškęs ir klysta, nes nežinojau 
jokios tai šaliai gresiančios nelaimės. Įsižiūrėjęs į Šv. 
Tėvo veidą gavau įspūdį, kad kalba ne kaip išsiblaškęs 
žmogus, bet kaip pranašas: tokiu jis man tada atrodė. 

Po audiencijos per Varšuvą, Lentvarį parvažia- 
vau į Lietuvą. Reikėjo skubotai rengtis į Romą ir lik- 
tis čia gyventi nuolatos. Nuvažiavau į Žemaičių Kal- 
variją, kur jaunieji marijonai klierikai vasarodami 
turėjo atlikti 8 dienų rekolekcijas. Nesant kam jas 
vesti, vedžiau aš. Pabaigęs rekolekcijas, atsisveikinęs 
su Telšių vyskupu ir kitais pažįstamais, išvažiavau į 
Panevėžį. Ten turėjo įvykti naujai pastatytų marijo- 
nų triobų prie Agronomijos gatvės pašventinimas. Ga- 
na gražios buvo iškilmės. Vyskupas Paltarokas cele- 
bravo ir pasakė pamokslą apie Zachiejų, pas kurį lan- 
kėsi V. Jėzus ir palaimino jo namus. Iš Panevėžio per 
Ukmergę parvažiavau į Kauną ir 1939.VIII. 23 išva- 
žiavau į Romą. Atvykau pora dienų prieš karui pra- 
sidedant. 

Prasidėjus karui, daugelis studentų ir net gene- 
ralinės tarybos narių, kurie turėjo atvykti į Romą, į 


149 


ją neatvažiavo. Kapitulos pavestuosius generalinei 
tarybai darbus teko pasidalinti tarp Romoje gyvenan- 
čių. Dėl tarybos nario kun. Lewandowicz, užkliuvų- 
sio Varšuvoje, daug pastangų dėta vokiečių ambasa- 
doje, bet be pasekmių. Italija dar nebuvo įstojusi į 
karą. Gyvenimas buvo varžomas ir sunkokas, bet dar 
pakenčiamas. Nepasisekė gauti Italijos valdžios leidi- 
mo atvykti į Romą pabėgusiems iš Lietuvos jauniems 
marijonams studentams (ar per repatrijaciją išvykųu- 
siems legaliai). Garšvai pasisekė patekti į Tiubingeno 
universitetą. Brazys apsistojo Prahoje vokiečių uni- 
versitete, kun. Kupstaitis pateko į Varšuvą, o Rim- 
šelis, pabernavęs Prūsuose pas ūkininką, taip pat nu- 
vyko į Tiubingeno universitetą. 

Taip praėjo 1939-40 m. žiema. Laikas jau buvo vi- 
zituoti Amerikos provinciją, nes jau ėjo ketvirti me- 
tai po paskutinės vizitacijos. Amerikos provincijolas 
nupirko dvi pirmos klasės laivokartes italų laive 
“Conte di Savoja". Jis kvietė ir kun. Rėklaitį važiuo- 
ti su manim drauge. Taigi 1940 m. balandžio 16 d. aš, 
kun. Rėklaitis ir jaunas kunigas lenkas J. Szurek sė- 
dome į laivą Neapolyje. Tuo pačiu laivu keliavo viena 
lietuvaičių seserų grupė, kita lenkių vienuolių. Balan- 
džio 25 d. provincijolas kun. Jonas Navickas ir New 
Yorko apylinkės lietuviai kunigai mus iškilmingai su- 
tiko, gausiai pavaišino pirmaeiliame New Yorko res- 
torane; tos pačios dienos vakare automobiliu parva- 
žiavome į Thompsoną, kur yra marijonų mokykla, va- 
dinama Marianapoliu. 

Sekančios savaitės pradžioje tėn susirinko lie- 
tuviai kunigai iš Naujosios Anglijos ir atliko savo su- 


150 


važiavimą (seimą) su tam tikrais nutarimais. Paskui 
prasidėjo mano paprastieji vizitacijos darbai. Perva- 
žiavau visus marijonų namus. Vizitaciją atlikau Mari- 
anapolio mokykloje, nueidamas net į pamokas, susi- 
pažindamas su mokytojais. Lietuvių kalbą Mariana- 
polio mokykloje dėstė kun. dr. Jonas Starkus, buvęs 
Lazdijų “Žiburio" gimnazijos direktorius. Lankiausi 
į pamokas taip pat ir Marian Hills seminarijoje. Ma- 
rijonams pedagogams patariau susipažinti su Har- 
wardo universiteto pedagoginės komisijos paskelbtuo- 
ju veikalu apie aukštesnįjį mokymą ir auklėjimą. Ap- 
lankiau ir vizitacijos protokolus surašiau ne tik Ma- 
rianapolyje, Chicagoje ir Hinsdale, bet taip pat ką 
tik įkurtuose namuose Kenoshoje, kur radau du ku- 
nigu ir vieną jau gana seną brolį. Kitados Kenosha 
skaitėsi marijonų misija, dabar jau buvo kanoniškai 
įkurtas vienuolynas. Taip pat ką tik buvo įkurtas vie- 
nuolynas ir Milwaukee, kur vietos vyskupas marijo- 
nams pavedė beveik išnykusią lietuvių šv. Gabrieliaus 
parapiją. Marijonai, vyskupui leidus, tos parapijos 
kleboniją savo lėšomis perstatė, padaugindami kam- 
barius, kad joje galėtų gyventi keletas kunigų, stu- 
dijuojančių Marguette universitete ir besimokančių 
tų dalykų, kuriuos reikia dėstyti High School ir Col- 
lege. Pertaisymo ir padidinimo darbai dar buvo ne- 
baigti. 

Man beatlikinėjant vizitaciją, įvyko skaudus da- 
lykas: komunistai okupavo Lietuvą. Amerikos spau- 
da tai paskelbė. Lietuviai kunigai susirūpino. Kai ku- 
rie jų sakė, kad dalyką reikia nuodugniai aptarti su- 
sirinkus nedideliame būrelyje. Tas būrelis susirinko 


151 





"r 


VYSK. P. BŪČYS Marianapolio kolegijos marijonų tarpe 1946 m. 


1940 m. vasarą pas šv. Jurgio parapijos kleboną Ka- 
ralių Shenandoah, Pa., mieste. Pasitarime dalyvavo 
patsai klebonas Karalius, kaip Kunigų vienybės pir- 
mininkas, marijonų provincijolas kun. J. Navickas, 
kun. K. Rėklaitis ir aš. Sutarta kreiptis į apaštališką- 
jį delegatą ir jam pranešti, kokiais būdais ketiname 
rūpintis tikybiniais Lietuvos reikalais. Man teko va- 
žiuoti į Washingtoną ir išdėstyti dalyką arkivyskupui 


152 

















Cicognani. Jis man pasakė, kad pateikčiau tą sumany- 
mą raštu popiežiaus Valstybės sekretoriate dirban- 
čiam mons. Malusardi. Kai grįžau į Romą, taip ir pa- 
dariau. Bet trumpai po to mons. Malusardi mirė, ir 
aš negavau nei atsakymo, nei šiaip nepatyriau, kaip 
pažiūrėta į mano raštą. 


Varginga buvo vizitacija, painiavų buvo nemaža. 
Bet galų gale liepos mėn. ji buvo baigta. Laikraščiai 
kaskart aiškiau spėliojo, kad Italija stos į karą prieš 
Ameriką. Ta spėlionė pasitvirtino. Laivo “Conte di 
Savoia' plaukiojimas per Atlantą pasiliovė. Susidarė 
pavojus man liktis Amerikoje, nesutvarkius Romos 
namo ir generalicijos, o karas galėjo tęstis ilgokai. 
Aš nutariau skubotai grįžti į Romą, bet iš Amerikos 
Italijos link plaukė tik prekiniai laivai, kurie vežė ka- 
ro medžiagą. Naudotis tokiais laivais buvo neįmano- 
ma. Kaip pasielgti, nuomonės išsiskyrė: kun. Rėklai- 
tis ir kun. Navickas sakė, kad karo metu lengviau 
bus aprūpinti marijonų reikalus esant Amerikoje, ne- 
gu Italijoje. Man atrodė priešingai. Galų gale kun. 
Rėklaitis liko Amerikoje, o aš 1940 m. liepos 29 d., 
atsisveikinęs su savaisiais, po labai iškilmingų pietų 
hidroplanu iš La Guardia aerodromo išskridau į Lis- 
boną. Ten teko nakvoti dvi naktis, ir rugpiūčio 1 d. 
iš Lisbonos aerodromo italų lėktuvu parskridau į fa- 
šistų aerodromą šalia Romos. Čia mane sutiko minis- 
teris Lozoraitis ir būrelis lietuvių. Trumpai po to 
bolševikai pareikalavo Lietuvos atstovybės rūmus per- 
duoti Sovietų ambasadai. Fašistų vyriausybė pritarė 
tam reikalavimui. Skaudus buvo lietuvių išsikrausty- 
mas iš Villa Lituana (pasiuntinybės rūmai) prie 


153 


Via Nomentana. Kai kuriuos atstovybės baldus mari- 
jonai priėmė patalpinti pas save, o paskui, Euras 
lietuvių kolegijai, juos perdavė jai. 


Pramatymas įvyko: italai gruodžio mėn. stojo į 
karą su Amerika. Nutrūko santykiai ir ryšys tarp 
Romos ir marijonų namų Amerikoje. O Lietuvos, Len- 
kijos ir Latvijos marijonai jau nebepajėgė teikti ge- 
neralatui išlaikyti lėšų. Susidarė pavojus, nes santau- 
pų turėjome tik 18 mėnesių pragyventi. Audiencijoje 
pasiskundžiau popiežiui Pijui XII. Popiežius žadėjo 
sušelpti, kai ateis laikas. Bet tas laikas neatėjo. Už 
dolerį tuo metu Romoje galėjo pragyventi du žmonės 
į dieną. Mes turėjome truputį daugiau kunigų, negu 
nekunigų. Vatikane veikė Instituto per le Opere di 
Religione (Religinės veiklos institutas — faktinai 
sąskaiton Amerikoje, o mes pinigus gaudavome Vati- 
kane. Mišių intencijų sąrašus marijonai įteikdavo 
apaštališkajam delegatui Washingtone, o po kelių mė- 
nesių tuos sąrašus gaudavome mes. Taip pragyveno- 
me visą laiką, kol amerikiečiai su anglais užėmė Ita- 
liją. Mišių stipendijų minėtu būdu gaudavome daug 
daugiau, negu galėdavome atlaikyti. Dalindavomės su 
lietuviais kunigais. Gavusieji iš mūsų stipendijų lie- 
tuviai kunigai, išvažiavę į Portugaliją, pasiuntė mums 
padėkos laišką. Fašistų karo cenzūra perskaitė tą 
laišką ir iškėlė man bylą už valiutos prekybą be 
valdžios leidimo. Mano laimė, kad ne tiesiog mane 
areštavo, o tik pareikalavo, kad Vatikanas mane nu- 
baustų. Buvo paskirti du vyskupai tam nemaloniam 
reikalui ištirti. Vienas jų rusas vyskupas Aleksand- 


154 


ras vevremnov buvo man gana artimas žmogus ir, 
prieš užvedant oficialią bylą, privačiai pasikalbėjo su 
manim. Aš jam paaiškinau, kad valiutos įstatymui ne- 
nusikaltau, nes nesu gavęs tų pinigų, kuriuos perlei- 
dau minėtiems kunigams. Pinigai tiesiog iš Amerikos 
buvo persiųsti Portugalijon į nunciatūrą, iš kurios 
tie kunigai gavo juos, kaip Mišių stipendijas. Vatika- 
nas patikrino, kad iš tiesų taip būta ir mano byla nu- 
tilo. 

Bet sunkenybių netrūko. Mūsų vienuolyne dažnai 
slapstėsi žydai, kurių ieškodavo naciai ir fašistai. 
Vieni tų žydų užsimokėdavo už valgį ir pastogę, bet 
vienas turtuolis žydas, išbuvęs pas mus su sūnum dvi 
savaites, išėjo kitur, sakydamas, kad jis sumokėjęs 
pinigus vienam monsinjorui, iš kurio mes nieko nega- 
vome. Vieno žydo, tur būt, rabino, didelė žydiška bib- 
lioteka pas mus išbuvo visą laiką, iki atėjo amerikie- 
čiai. Yra buvę pas mus ir anglų karininkų, pabėgu- 
sių iš belaisvių stovyklų. Neatsimenuų įsakmiai, kurių 
metų Kūčiose jų buvo pas mus keturi ar penki vyrai. 
Mūsų jaunieji Kūčių vakarienėje giedojo Kalėdų gies- 
mes vieni lenkiškai, kiti lietuviškai. Kilo sumanymas, 
kad ir anglai pagiedotų. Tada jie atsistojo ir užtraukė 
“God save the King" (anglų himnas). Karui einant 
tarp Italijos ir Anglijos, mums pagerbti Anglijos ka- 
ralių Italijos sostinėje buvo visiškai netinkamas da- 
lykas, ir mes neatsistojome. Anglijos vyriausybė po 
karo visiems priglaudusiems jų belaisvius pareiškė sa- 
vo pagarbą ir dėkingumą. Mums to nepadarė. Reikia 
pažinti anglų psichologiją. 

Karo metu maistas vis sunkiau buvo gaunamas, 


155 


nuolat mažėjo jo porcijos. Cukrus nusmuko iki 6 
gramų dienai, duona iki 50 gramų. Bet bado nepaty- 
rėme. Kainos nekilo. Nebuvo tokios dienos, kad mums 
būtų pritrūkę valgio pusryčiams, pietums ar vakarie- 
nei, Mano svoris žymiai sumažėjo, bet sveikata page- 
rėjo. Per tuos penkerius metus su viršum sumažėjo 
taipgi ir generolo raštinės darbas. Generaliniam sek- 
retoriui kun. Rėklaičiui esant Amerikoje, apsiėjome 
Romoje ir be jo. Sumažėjo darbas vien dėl to, kad pro- 
vincijolai ir jų valdomieji negalėjo siuntinėti mums 
nei prašymų, nei žinių, nei klausimų. Bet buvo rei- 
kalas suteikti jiems teisių, kad galėtų reikalus išspręs- 
ti vietoje. Tuo pasirūpinta dar 1940 m. spalio mėn. 
Apaštalų Sostas suteikė provincijolams bemažko to- 
kias pat teises, kokias turi generolas. Tokiu būdu 
jiems nereikėjo kreiptis į Romą. Bet trys namai (Vi- 
lani, Rezeknė ir Druja) nepriklausė jokiam provinci- 
jolui, o tik tiesiai generolui. Tais pačiais metais iš jų 
sudaryta ketvirtoji Latvijos provincija ir jos provin- 
cijolui duotos tokios pat teisės, kaip ir kitiems provin- 
cijolamš. 

'- Sumažėjus darbui generolo raštinėje, susidarė 
šiek tiek laiko pašaliniams darbams. Parašiau tad stu- 
diją apie rytų apeigų rožinį “čiotki", vartojamą Ru- 
sijojė. Pasiūliau taip sutvarkyti tų “čiotki" vartoji- 
mą, kad rytų apeigų kunigams atstotų brevioriaus 
kalbėjimą. "Tas dalykas, parašytas lotyniškai, buvo 
įteiktas Rytų Bažnyčios kongregacijai, kuri jį ištyrė, 
aprobavo ir iš Penitenciarijos gavo gana gausių at- 
laidų tiek lotynų, tiek rytų apeigoms, vartojant tą pa- 
maldumo formą: Tasai mano raštas tebėra nespaus- 


156 


dintas. Kitados Marijampolėje pradėtas rašyti medi- 
tacijas ėmiau tvarkyti ir vieną jų dalį, būtent apie ge- 
rą elgesį, susidedančią iš 125 mąstymų, esu galutinai 
atbaigęs. Per kelerius metus (1942-45) parašiau kun. 
Justino Pranaičio biografiją, kuri taip pat nespaus- 
dinta. 

Sąjungininkų kariuomenei užėmus Italiją, ėmiau 
rūpintis vėl vykti į Ameriką, bet nebuvo vietos lai- 
vuose. Buvau beketinąs skristi lėktuvu, jau sutariau 
su karine vyriausybe, parengiau ir pinigus užmokėti, 
bet, atėjus išskridimo laikui, pasirodė, kad nėra vie- 
tos. Taip reikalas tęsėsi keletą mėnesių. O iš Amerikos 
gaudavau žinių, kad vizitacija tenai būtinai reikalin- 
ga. Netikėtai gaunu žinią iš Amerikos konsulato Ro- 
moje, kad galima vykti į Ameriką prekiniu laivu, ku- 
ris iš Italijos grįžta į Ameriką. Tuo tarpu mirė kun. 
Jonas Kriščiukaitis (1946.II.9). Palaidojus jį Campo 
Verano (Romos kapai), reikėjo pėksčiam vaikščioti iš 
įstaigos į įstaigą, atlikinėjant reikalingus formalumus, 
įmokant pinigus, apdraudžiant vietą laive. Dėl elekt- 
ros srovės stokos autobusų ir tramvajų Romoje ta- 
da kaip ir nebuvo. Dėl benzino stokos ir dėl to, kad 
automobiliai buvo rekvizuoti karo reikalams, nebuvo 
nė tai. Tačiau viskas buvo paruošta ir baigta. 1946 
m. vasario 15 d. American Epress Company pareiš- 
kė, kad šeštadienį (vasario 16 d.) vakare penktą va- 
landą mane ir kun. J. Vaitkevičių autobusu išveš į 
Genuą. Atsisveikinau su lietuviais. Paskirtą valandą 
mudu su kun. Vaitkevičium įsėdome į autobusą Romo- 
je Piazza di Spagna, laimingai pravažiavome Civitta 
Vecchia, bet už kokios dešimties:;kilometrų į šiaurę 


157 


A 


"T 


3 


TIA 


b : 
i 
| 


po 


-— i A IEA ss 


: 


A 


i . V 2 ? i : , as APS pi. iais. 99 r 
( J , A ia VAT 5 A d A wa 
K + „ap i “a L A A * p ė Gaižiė + k lakai Siu Zr 


p AB A M, 
Kolsiaiės i 


KUN. J. KRIščIUKAIčIO kunigystės 50 metų jubiliejaus 
dalyviai Romoje 1941.VI.21. 





nuo to miesto sugedo autobusas. Buvo šalta naktis. 
Septynias valandas laukėme, kol atvažiavo mažesni 
automobiliai ir susodinę keleivius vežė tolyn. Genuą 
pasiekėme sekmadienį trečią valandą po pietų. Būtų 
buvę skanu paragauti pusryčių, bet nei viešbučiuose, 
landos vakaro. Daug visokių formalumų ir nemažai 
netvarkos pergyvenome Genuoje. Kitos savaitės penk- 
tadienį (II.22) bemažko akiplėšiškai įsiveržėme į lai- 
vą “Purdue Victory“, kuris tą dieną, bet žymiai pavė- 
linęs, išplaukė iš Genuos labai siūbuodamas, nes visą 
krovinį buvo palikęs Italijoje, o jo vieton savo ba- 
lastą papildė plytgaliais ir kitomis griuvėsių medžia- 
gomis, bet nepakankamai. 

Kovo 6 d., tai buvo Pelenų diena, vidudienyje 
išlipome New Yorke. Provincijolas kun. J. Jančius ir 
vietiniai kunigai gražiai mus pavalgydino “Knights of 
Columbus" patalpose ir provincijolo automobiliu tos 
pačios dienos vakare pasiekėme Marianapolį. 

Po poros dienų, kaip ir 1940 m., Marianapolyje 
susirinko gausus būrelis kunigų lietuvių iš Naujosios 
Anglijos. Jiems, žinoma, rūpėjo Lietuvos reikalai, o 
ne marijonų vizitacija. Tame rimtame susirinkime pa- 
pasakojau apie lietuvių kunigų ir klierikų atvykimą 
iš Vokietijos į Romą ir apie tai, kiek jiems teko ken- 
tėti Romoje dėl to, kad lietuviai čia neturi savo kole- 
gijos, kaip tai turi kitos tautos. Susirinkime dalyvavo 
Kunigų vienybės centro valdybos sekretorius kun. 
Konstantinas Vasys. Visiems pareiškus pageidavimą, 
jis pažadėjo įtikinti Kunigų vienybės centro valdybą, 


159 


kad organizuotu būdu imtųsi rūpintis E ų kolegi- 
jos reikalu Romoje. 

Po susirinkimo aš pradėjau vizituoti marijonų 
namus. Nuvažiavau į Chicagą ir tenai praleidau Ve- 
lykas. Kun. Ignas Albavičius, šv. Antano par. klebo- 
nas Cicero mieste, lietuvių kolegijai Romoje paaukojo 
1000 dol. Balandžio 23 d. buvo kun. J. Paškausko var- 
dinės švč. Marijos Gimimo parapijoje, kur jis yra kle- 
bonu. Iškilminguose pietuose paskelbiau vakarykščiai 
gavęs iš kun. Paškausko kitą 1000 dol. Marijonų pro- 
vincijos vadovybė davė trečią tūkstantį. Daugelis ta- 
da kalbėjo apie kolegijos kūrimą Romoje, niekas ne- 
abejojo apie reikalą, bet ne visi skubinosi pasekti anų 
trijų aukotojų pavyzdžiu. Kai kurie kunigai aukojo 
mažesnes sumas: kun. J. Balkūnas ir kun. Čepukai- 
tis davė po 100 dol. Petrauskienė davė 25 dol., kitos 
moterėlės įteikė po 10 dol ir mažiau — kiek kuri iš- 
galėjo. Ne visus ano meto aukotojus dabar atsimenu, 
tad visų išvardinti negaliu. 

Man vizituojant Hinsdale namą, atvyko pas ma- 
ne kun. A. Briška ir klausinėjo, kiek pinigų reikėtų 
kolegijai Romoje įkurti. Aš atsakiau, kad su 25,000 
dol. įkurti jau galima, bet tai bus vargo pelė. Šiaip 
taip rimtai aprūpinti reikėtų jau bent 80,000 dol., bet 
būtų pageidaujama šiek tiek daugiau. Kun. Briška iš- 
klausė mano paaiškinimo ir žadėjo tuo reikalu susirū- 
pinti, bet vykdymą atidėjo vėlesniam laikui. 

Neužilgo gavau iš kun. dr. Martusevičiaus oficia- 
lų paklausimą, ar galėčiau dalyvauti Kunigų vienybės 
centro valdybos posėdyje Philadelphijoje, šv. Kazi- 
miero parapijos klebonijoje. Atsakiau, kad galėsiu at- 


160 





KARD. J. PIZZARDO ir VYSK. P. BŪČYS Romoje, lietuvių 
Šv. Kazimiero kolegijoje 1951.II-16. 


vykti gegužės 8 dieną iš ryto, kai traukinys ateis iš 
Washingtono. Man pranešta, kad posėdis tą dieną ir 
toje vietoje tikrai bus. Taigi, važiuodamas į Washing- 
toną, sustojau Philadelphijoje pas kun. Martusevičių 
ir susitariau su juo dėl to posėdžio. Jis mandagiai pa- 
lydėjo į geležinkelio stotį. Gegužės 7 d. vakare atvy- 
kau iš Washingtono į Philadelphiją, į šv. Kazimiero 
kleboniją. Betgi sutartoje vietoje ir dienoje posėdis 
neįvyko: atvyko tik vienas kun. Martusevičius. Val- 
dyba nesiteikė man pranešti iš anksto, kad posėdžio 
nebus ir net nepasakė, kadėl jis neįvyko. O jame tu- 
rėjo būti svarstomas lietuvių kolegijos Romoje kūri- 
mo klausimas. 


161 


Aplankiau sergantį kun. Emilijoną Paukštę. Kun, 
Valančiūnas nuvežė mane į šv. Kazimiero seserų ūkį, 
vadinamą šv. Juozapo. namais, iš kur išvažiavau to- 
liau tęsti marijoniškų darbų. Tų pačių metų vasarą 
kun. Pranciškus Juras lietuvių kolegijos reikalams 
dovanojo ketvirtą tūkstantį dolerių. Kun. Kazimieras 
Urbonavičius davė 600 dol. Taip per vasarą susirinko 
apei pusšešto tūkstančio dolerių, kuriuos Romoje įtei- 
kiau Apaštalų Sostui su tiksliu aukotojų sąrašu ko- 
legijos reikalams.* 

Iš Marijonų gyvenimo pažymėtina naujo namo 
įkūrimas Milwaukee, įvykęs 1945 m., klebonijos per- 
dirbimas ir padidinimas, įvykęs 1946 m.. “Draugo" ir 
kitų marijonų leidžiamų laikraščių padėtis 1940 m. 
buvo bloga. Bet 1946 m. radau ją žymiai pagerėjusią. 
Darbininkai gaudavo algas, kaip ir kitose įmonėse, tik 
redakcijos nariai nusiskundė, kad redaktorių algos 
yra mažos. Tačiau jas pakelti buvo sunku, nes atly- 
ginimas marijonų, dirbusių tiek redakcijoje, tiek 
spaustuvėje, buvo visiškai menkas. Tokioje padėtyje 
buvo suvedami galai su galais. Leidykla savo pajamo- 
mis padengdavo išlaidas, bet patalpos, ypač spaustu- 
vės, buvo perdaug ankštos. 

Hinsdale seminarijoje buvo nepageidaujamų reiš- 
kinių. Noviciate buvo tik vienas naujokas, bet ir tas, 


* Šv. Kazimiero kolegijos Romoje rektoriaus prel. L. Tula- 
bos liudijimu, vysk. Būčio Amerikoje iškeltoji kolegijos steigimo 
mintis ir jo surinktieji pinigai buvo pagrindas, ant kurio vyko 
konkretus kolegijos įkūrimas Romoje. Jis subrandino kolegijos 
reikalo mintį, jis pažadino pirmuosius aukotojus, todėl teisingai 
gali būti laikomas tikruoju kolegijos steigėju. Red. 


162 


laikydamas rekolekcijas prieš įžadus, staiga mirė. 
Trys kunigai, nuo 1939 m. dirbusieji Argentinoje, grį- 
žo į Šiaurės Ameriką ir pasakojo apie darbo sunku- 
mus Argentinoje. Buvo būtino reikalo vizituoti ir te- 
nai esantį marijonų namą. Prieš tenai išvykdamas, 
teiravausi, kokiu būdu iš šiaurės Amerikos patekti į 
Buenos Aires arba kitą stambų Argentinos miestą. 
Geležinkeliu susisiekimas buvo neįmanomas. "Teira- 
vausi laivų kompanijose ir patyriau, kad visi laivai, 
palaikantieji susisiekimą tarp šiaurės ir Pietų Ameri- 
kos, dar tebėra karo žinybos valdžioje. Beliko viena 
galimybė: skristi lėktuvu. Lėkte buvo parlėkę ir minė- 
tiejį kunigai marijonai. Taip besiteiraudamas, atliki- 
nėjau vizitaciją lenkų namuose, įsikūrusiuose Ameri- 
koje. Buvo daug stambių ir painių klausimų. Teko su- 
kviesti visus marijonus lenkus į bendrą pasitarimą, 
kuris gana ilgai užsitęsė. Ilgas buvo ir to susirinkimo 
diskusijų bei nutarimų protokolas. Bet lenkų namai, 
kurių padėtis 1939 m. buvo katastrofiška, kuriuos 
1940 m. vizituodamas buvau įgaliojęs veikti nevyk- 
dant generalinės kapitulos nutarimų, dabar jau buvo 
išbridę iš savo vargų, atmokėję didžiumą skaudžiųjų 
skolų. Rodė stambią pažangą tolyn ateičiai. Net buvo 
įsigiję vieną naują, patogų namą sveikoje vietoje. Su- 
važiavimo pasitarimai žymiai suvienodino pažiūras ir 
davė vilties tolimesnei pažangai. 

Užbaigęs lietuviškų ir lenkiškų namų vizitaciją 
šiaurės Amerikoje, turėjau vykti į Argentiną, kur 
namas buvo įkurtas 1939 m., bet dar niekad generolo 
nebuvo vizituotas. Kun. Rėklaičiui pritariant, provin- 
cijolas kun. Jančius pasisiūlė keliauti į Argentiną 


163 


drauge su manim. Taigi 1946 m. rugpiūčio 28 d, 
abudu sėdome į lėktuvą “Deltą"' ir tos pačios dienos 
vidurnaktyje jau buvome Miami, Floridoje. Pernakvo- 
ję tenai, leidomės skristi per Kubą, Haiti, Prancūzi- 
jos, Anglijos, Olandijos kolonijas Pietų Amerikoje ir 
atvykome į Belem Brazilijoje. Pernakvoję viešbutyje, 
patyrėme, kad toliau reikia lėkti Brazilijos lėktuvu, o 
to lėktuvo nebuvo. Rašiau protesto laišką Brazilijos 
ambasadoriui Washingtone, kad pagerbtų savo duotą: 
ją vizą ir netrukdytų man kelionės tolyn. Tada leido 
man ir kun. Jančiui sėsti į Amerikos lėktuvą. Taip be 
didelių kliūčių atskridome į Rio de Janeiro. Iš ten pa- 
siuntėme telegramą marijonams į Avellanedą, kad 
atvykstame. Rugpiūčio 31 d. kelionę užbaigėm Mon- 
tevideo aerodrome, nutūpę tenai vidurnaktyje. Palau- 
kę valandą laiko, nulėkėme į Buenos Aires aerodromą. 
Tenai radome tą pačią valandą, kurią išskridome iš 
Montevideo, nes Argentinos laikrodžiai eina viena va- 
landa vėliau, kaip Urugvajaus. Buenos Aires aerodro- 
me mus niekas nesutiko. Paimtas užmiestyje taksistas 
nežinojo tos gatvės, kurioje yra marijonų namas, ir tei- 
sinosi, kad jis yra sostinės taksistas, o marijonų na- 
mas yra Avellanedoje, atseit provincijos mieste, ku- 
rio gatvių jis nežinąs. Faktinai Avellaneda yra nuo 
Buenos Aires tiek toli, kaip Brooklynas nuo New 
Yorko — tik upė skiria tuos du miestu. Marijonus 
radome giliai bemiegančius. Buvo antra valanda po 
vidurnakčio — 1946 m. rugsėjo 1 d. 


Avellanedoje išbuvau iki spalio 1 d. Ten kun. Ja- 
kaičio pastangomis ir jo rūpesčiu surinktomis auko- 
mis buvo nupirktas užtenkamai didelis žemės sklypas 


164 





*17 
d so 


VYSK. P. BŪČYS su Avellanedos (Argentinoje) marijonais 
1949 m. 


dirbtuvių ir darbininkų gyvenamame rajone, Avella- 
nedos dalyje, kuri vadinasi Calle Mendoza. Tame skly- 
pe buvo pastatyta vidutiniško dydžio, gryno romaniš- 
ko stiliaus, su vienu bokštu graži bažnyčia ir visai pa- 
togiai įrengta viduje, tačiau be vargonų. Prie pat baž- 
nyčios dviejų aukštų mūrinis namas vienuoliams gy- 
venti. Tame name buvo įkurta mokykla. Ją vedė Šv. 
Kazimiero seserys, bet jos neturėjo teisės mokyto- 
jauti, nes neturėjo Argentinos pilietybės. Jos tik pri- 


165 


žiūrėdavo samdytų mokytojų darbą. Vienuolės gyve-- 
no savo gražiame ir patogiame name prie gatvės 
Brasil 835, prie pat bažnyčios, tik iš kitos pusės. 
Prie triobų buvo užtektinai vietos dideliam sodui. Pir- 
miausia paaiškėjo, kad mokyklą reikia būtinai iškelti 
iš marijonų vienuolyno, tad nutarta statyti mokyk- 
lai triobą su sale parapijos reikalams. Vietos vienuo- 
lyno viršininkui kun. Kazimierui Vengrui leista už- 
traukti paskolą statybos reikalams. 

Aplankėme Berisso miestą, kur gyvena apie po- 
ra tūkstančių lietuvių. Tas miestas yra nuo Avellane- 
dos taip toli, kad reikai automobiliu važiuoti apie pu- 
santros valandos. Susisiekimas labai geras. Berisso, 
kaip ir Avellaneda, priklausė La Plata arkivyskupi- 
jai. Arkivyskupas Chimento labai maloniai mus pri- 
ėmė ir ragino paimti parapiją Berisso mieste. 

Rugsėjo mėn. keletą kartų susitikau su Lietuvos 
ministeriu Argentinoje K. Graužiniu. Buvau ir lietu- 
vių iškilmėse, suruoštose Buenos Aires samdytoje sa- 
lėje. šalia kun. Vengro Avellanedoje dirbo du jauni- 
kunigai marijonai: kun. Stanislovas Saplys ir kun. 
Vincentas Raitelis. Kun. Vengras jau lengvai kalbė- 
jo ispaniškai, bet anuodu jaunieji dar nedrįso sakyti 
pamokslų ispanų kalba. 

Marijonams pavestoji parapija Avellanedoje ap- 
ėmė didoką plotą su maždaug 30,000 katalikų, kurių 
didžiuma buvo Katalonijos ispanai. Lietuviai turėjo 
keletą namukų šalia bažnyčios. Bet Avellanedoje jų 
buvo ne daugiau kaip 3000. šalia Buenos Aires ir ki- 
tuose prie sostinės prisišliejusiuose miestuose lietu- 
vių skaičius, kaip manoma, siekė apie 20,000. Kuni- 


166 


gai nusiskundė, kad, jiems pradėjus dirbti Argentino- 
je, lietuvių, drįsusių prisipažinti katalikais, buvo tik 
maža saujelė, bet 1946 m. nuotaika jau buvo pasikei- 
tusi į gerąją pusę. Buenos Aires ir apylinkėje buvo 
pasiturinčių lietuvių. Turtingiausia buvo varžtų dirb- 
tuvės savininkė Emilija Čekanauskienė, turinti porą 
nuosavų namų. Jonas Čekanauskas, inžinierius, turė- 
jo kitą smulkių geležinių daiktų dirbtuvę, gana dide- 
lę ir vertą daug pinigų. Jonas Ramanauskas, jaunas 
vyras, turi kitos rūšies metalo dirbtuvę su daug dar- 
bininkų, kurią veda sumaniai ir pelningai. Pranas 
Ramanauskas turi elektros prietaisų dirbtuvę, Devei- 
kis geležies ir kiti yra medžio apdirbimo įmonių savi- 
ninkai, 

Išbuvęs Avellanedoje visą mėnesį, rengiausi grįž- 
ti į Romą. “Pain Air do Brasil" lėktuvų bendrovės 
raštinė man pranešė, kad spalio 3 d. iš Rio de Janeiro 
skris pirmas lėktuvas be persėdimo tiesiog į Romą. 
Kun. Vengras užmokėjo už mane 3300 pesų, bet ta 
pati raštinė pridėjo, kad Portugalija nepriima kelei- 
vių, neturinčių skiepų nuo malarijos, kad skiepyja 
tik viena įstaiga Buenos Aires mieste, būtent britų li- 
goninė ir tik du kartu savaitėje po vieną valandą. Už 
atitinkamą mokestį galima pasinaudoti tuo patarnavi- 
mu. Teko, nebaigus atsisveikinimo pietų pas dr. Grau- 
žinį, išvykti į minėtąją ligoninę. 

Spalio 1 d. išskridome iš Buenos Aires į Rio de 
Janeiro. Ten sustojome viešbutyje “Pax"', susitikome 
su kun. Janilioniu. Lietuvos konsulas dr. Frikas Me- 
jeris (rodos klaipėdietis) savo automobiliu pavėžino 
mus ir parodė visas Rio de Janeiro įdomybes, ypač 


167 


botanikos sodą. Pernakvoję dar vieną naktį, spalio 
3 d. persiskyrėme su kun. Jančium: jis išskrido į 
šiaurę (Amerikon), o aš į rytus (Italijon). Apie 10 
val. lėktuvas, kuriuo skridau, pakilo į orą iš Rio de 
Janeiro kariško aerodromo. Sustojome šalia Recife 
miesto, Atlanto pakraštyje. Belekiant per vandenyną 
išilgai žemės pusiaujo, saulė nusileido. Apie 10 val. 
vak. lėktuvas ėmė smarkiai purtintis. Tas tęsėsi apie 
15 min. ir rodėsi, kad teks Kristi į vandenį. Buvo ge- 
ra proga prisiminti, kad kiekvienas žmogus tik vieną 
kartą, ne daugiau, miršta....Bet lėktuvas liovėsi pur- 
tintis ir už poros valandų nutūpėme Afrikoje, Dakaro 
mieste. Laikrodis rodė vidurnaktį. Valandą ten pa- 
stovėjome ir pakilę lėkėme dabar jau į šiaurę ir po 
septynių valandų kelionės buvome Portugalijoje, Lis- 
bonos aerodrome. Laikrodžiai ten rodė ne 7 val., bet 
jau 11. Valandą išbuvę Portugalijoje, vėl pakilome ir 
spalio 4 d. nutūpėme prie Romos Ciampino aerodrome. 
Buvo jau 5 val. po pietų. Taip pasibaigė mano kano- 
niškoji vizitacija 1946 m. 

Po tos vizitacijos marijonų gyvenimas Romoje 
maža kuo skyrėsi nuo to, kas buvo prieš ją. Iš Ame- 
rikos atvažiavo kun. Jonas šaulys filosofijos studi- 
juoti ir kun. Valentinas Atkočius įstojo į Biblijos ins- 
titutą. Kun. Jonas Jakaitis buvo paskirtas generali- 
niu sekretorium ir gen. tarybos nariu. Generalinė ta- 
ryba darydavo savo posėdžius dažnokai. Joje dalyva- 
vo kun. Juozapas Grišans (latvis), kun. Aleksandras 
Boltuc (lenkas) ir kun. J. Vaitkevičius. Didžiuma dar- 
bo buvo peržiūrėjimas ir galutinis suredagavimas 
instrukcijų. Taip buvo paruoštos instrukcijos marijo- 


168 


nams, dirbantiems pastoracijoje, marijonų bendradar- 
bių tvarkymui ir kitos. Buvo rūpintasi atspausdinti 
"kun. J. Vaitkevičiaus parašytą veikalą, apimantį 383 
mąstymus, tartasi su įvairiomis spaustuvėmis Romo- 
je, Vatikane ir Vokietijoje, bet praktiškai dalykas ne- 
sisekė dėl lėšų stokos.* 

Lietuvių kulegija pamažu atsistojo ant kojų, nu- 
sipirko namą via Casalmonferrato 20, nes atvažiavęs 
iš Amerikos kun. Briška paaukojo tam reikalui 33,000 
dol. Jo portretai, tapytas ir iš marmuro iškaltas, pa- 
talpinti pačiose garbingiausiose kolegijos vietose. Rek- 
torius kun. L. Tulaba, apgynęs daktaro disertaciją 
Biblijos institute, išvažiavo į Ameriką. Buvo norėta 
kolegiją perkelti į kitą vietą, bet nepasisekė surasti 
patogios vietos, tad kolegija liko savo vietoje, tik bu- 
vo padidinta, pristačius vieną aukštą ant namo vir- 
šaus ir seserims namelį iš šono. Parvykęs iš Amerikos 
kun. Tulaba nupirko už Kauno arkivyskupijos pini- 
gus, perduotus arkivyskupo Skvirecko, kolegijos va- 
sarnamį maždaug 25 km. į rytus nuo Romos ir 5 km. 
į vakarus nuo Tivoli miestelio. 

Tuo tarpų marijonų gyvenimas plaukė ramiai. 
Tik karui pasibaigus ir daugeliui pabėgėlių atvykus į 
Romą, BALFas prisiuntė didelę daugybę drabužių ir 
kitokių daiktų išdalinti pabėgėliams. Vieną dieną su- 
sidarė tų prisiųstųjų daiktų paroda marijonų vienuo- 
lyno kieme. Tie daiktai sukrauti užėmė keletą kam- 
barių vienuolyno patalpose. Jų tvarkymas ir dalini- 


* Tas veikalas — 4 tomų, vardu “Gyvoji Dvasia'? buvo iš- 
leistas kun. Juškaičio Iėšomis 1950-52 m. Amerikoje. Red. 


169 


mas buvo pavestas inž. Edmundui Karanauskui. Jis 
turėjo samdytą jaunesnį pagelbininką. Pagaliau BAL- 
Fas rado tinkamesnes patalpas ir viskas buvo per- 
kelta kitur. 


Trims metams praslinkus po generalinės vizita- 
cijos, pagal vienuolijos konstituciją, vėl reikėjo vizi- 
tuoti vienuolijos provincijas ir namus. Prisidėjo dar 
ir ta priežastis, kad Amerikoje 1948 m. pradžioje len- 
kai marijonai įsigijo trečią namą, būtent Detroite. Pa- 
vasarį iš tų trijų lenkiškų namų Apaštalų Sostas lei- 
do sudaryti savarankišką provinciją Šv. Stanislovo 
Kostkos vardu. O lietuvių marijonų namai sudarė šv. 
Kazimiero provinciją. Svarbu buvo aplankyti ir vizi- 
tuoti naujai susidariusią provinciją. Netrūko ir kitų 
priežasčių, dėl kurių reikėjo skubintis pradėti vizita- 
ciją. Todėl 1949 m. vasario 16 d. sėdau į “Pain Air do 
Brasil" lėktuvą ir vasario 18 d. vidurnaktį nutūpiau 
tuo pačiu lėktuvu Buenos Aires aerodrome. Mane pa- 
sitiko Avellanedos marijonai ir būrys žymesnių pa- 
sauliečių. Emilijos Čekanauskienės automobiliu, lydi-. 
mas keleto kitų automobilių, apie 2 val. nakties atvy- 
kau į marijonų vienuolyną Avellanedoje. Vizitacijos 
darbas tęsėsi septynias savaites. Radau mokyklos trio- 
bą jau pastatytą ir gražiai įrengtą. Didžiojoje jos sa- 
lėje tilpo virš 400 sėdinčių žmonių. šalia tos salės bu- 
vo keletas mažesnių kambarių įvairiems organizacijų 
mažesniems susirinkimams. Aštuoniuose dideliuose 
kambariuose apačioje buvo šviesios ir patogios salės 
mokyklai. Joje mokinosi apie 250 vaikų. Dvi vienuo- 
lės kazimierietės jau turėjo teisę mokytojauti. Baž- 
nyčioje buvo įrengta gražaus darbo marmuro sakyk- 


170 


la. Didysis apvalus langas bažnyčios fronte prieš tre- 
jus metus buvo paprasto stiklo. Dabar jau radau vit- 
ražą. Viso labo vitražų bažnyčioje buvo 34. 

Aplankiau ir Berisso. Ten su vietos lietuviais ta- 
riausi apie parapijos paėmimą. Jie man sudarė dide- 
lio masto planą miesto gatvėms pavaizduoti. Apskai- 
čiavo, kiek kainotų bažnyčios ir vienuolyno pastaty- 
mas. Išėjo suma 1,999,000 pesų su viršum. Kalbėjau- 
si su naujuoju arkivyskupų La Platoje Tomu Solari, 
kuris buvo paskirtas mirusiojo Chimento vietoje. Su- 
tikau iki 1949 m. spalio mėn. pasiųsti į Argentiną du 
kunigu viršaus, kad marijonai galėtų aptarnauti ir 
Berisso. Tą pažadą ištesėjau: atvyko į Avellanedą kun. 
J. Jakaitis ir kun. J. A. Margis. 


Tais pat 1949 metais buvo šaukiama šv. Kazimie- 
ro provincijos kapitula. Iš Avellanedos pagal konsti- 
tuciją į kapitulą Amerikon turėjo vykti du atstovai, 
bet namo taryba, turėdama daug išlaidų ir mažai 
pajamų, prašė dispensos, kad užtektų tik vieno atsto- 
vo. Dispensą daviau ir turėjo vykti namo viršininkas 
kun. Vengras. Tą patyrė parapiečiai. Delegacijos ir 
atskiri asmenys bendrais ir atskirais raštais bei pa- 
reiškimais prašė nesivežti kun. Vengro, o palikti jį 
jiems. Aš gyriau juos, pareikšdamas džiaugsmą, kad 
jie patenkinti savo klebonu. Iš tikrųjų norėjau jį imti 
su savim, bet liekantieji vietoje pareiškė baimės, kad 
be klebono jie nesugebės žmoniškai atlikti Didžiosios 
Savaitės ir Velykų apeigų. Sutikau, kad kun. Vengras 
išvyktų tuojau po Atvelykio. Su kun. Vengru nuva- 
žiavau į Rosario miestą pasikalbėti su vietos vyskupu 
kardinolu A. Caggiano. Atvykęs kelias valandas prieš 


171 


pasimatymui skirtą laiką, užėjau su kun. Vengrų į 
vieną kleboniją. Pasirodė, kad čia virėja yra lietuvaitė 
iš Šunskų parapijos. Kardinolas labai maloniai priėmė 
ir kalbėjome apie pavedimą marijonams vienos parapi- 
jos Rosario mieste. Sakoma, kad ten esama apie 3000 
lietuvių komunistų. O katalikų, išskyrus minėtąją vi- 
rėją, kaip ir nėra. Kardinolas sakė, kad kuriant vienuo- 
lyną reikia mažiausia keturių vienuolių kunigų. Aš 
aiškinau, kad mes rūpinsimės tiek pasiekti, bet ne su- 
syk, o reikia pamažu augti. Maždaug susitarėme. Kar- 
dinolas ketino netrukus būti Romoje ir galutinai su- 
sitarti. Jis drauge su maldininkais atvyko į Romą 
1949 m. gruodžio mėn. Susitarėme ir trys marijonai 
jau gyvena Rosario mieste. Ten kun. Grišans eina vir- 
šininko pareigas, kun. Vengras administruoja parapi- 
ją, o kun. Duoba dėsto Šv. Raštą tos vyskupijos se- 
minarijoje. 


Marijonų ir pasauliečių lydimas, 1949 m. -balan- 
džio 11 d. 10 val. ryto iš Buenos Aires aerodromo iš- 
skridau į Ameriką. Įdomūs buvo vaizdai, skaisčios 
saulės apšviesti pietinėje Amerikoje iki Rio de Janeiro 
ir toliau į šiaurę. Mieste Belem, kur lėktuvas susto- 
jo, buvo vidurnaktis. Vienas aerodromo tarnautojas 
man pasakė, kad jis mane atsimenąs iš 1946 metų. 
Pastovėję ten apie valandą laiko, skridome į šiaurę 
ir nutūpėme New Yorke La Guardia aerodrome. Tai 
buvo 1949 m. balandžio 12 d. apie 10 val. vakaro. Įdo- 
mu buvo tai, kad keletas aerodromo tarnautojų pasi- 
rodė esą lietuviai ir suprato, kai mane pasitikusieji 
marijonai ir giminės kalbėjo su manim lietuviškai. 
Greitai pasibaigė visokie formalumai ir nuvykau pas 


172 





" + 1452 - - *. 4 
A . 1 
Analų 4 

4 - > = 1-4 

1 4 J . rų 

> - ka ASM a 


VYSK. P. BŪČYS ir seserėnas KUN. VYT. BAGDANAVIčČIUS 
Elizabeth, N.J. 1949 m. 


"kun. Balkūną į Maspethą. Ten pernakvojęs ir atsi- 


laikęs Mišias, nuvykau pas savo seserį, jos vyrą ir 
sūnų gydytoją Bagdanavičius. Atsirado Bagdanavičių 
dvi dukterys su vyrais ir vaikais. Ten buvo ir mano 
sesers sūnus kun. Vytautas Bagdanavičius. 

Trumpai po to su kun. provincijolu Jančium iš- 
vykome į Chicagą. Atlikau to namo vizitaciją, kaip 
lygiai Hinsdale seminarijos ir Kenoshos namo. Apžiū- 
rėjau Kenoshos marijonams pavestą lietuvių bažnyčią 


173 


Racino mieste. Vizitavau ir Milvaukės namą. Man 
tą bedarant, Kenoshos ir Milwaukės mažų namų ma- 
rijonai, susitelkę į vieną bendrą posėdį, išrinko savo 
atstovus į provincijos kapitulą. Milwaukėje stebėjausi 
nepaprastai gražiai iš oro atremontuota bažnyčia. Gai- 
la, neturiu fotografijos palyginimui, kaip ji atrodė 
prieš ir po remonto. To remonto nuopelnus reikia pri- 
skirti Milwaukės namo viršininkui kun. Kuprevičiui, 
Hinsdale seminariją radau žymiai geriau veikiant 
negu prieš trejus metus. Bet Marianapolio mokykla 
buvo daug žemiau už pačius kukliausius reikalavimus. 
Tas dalykas sudarė man daug rūpesčio. 

Gegužės mėn. pabaigoje ir birželio pradžioje įvy- 
ko šv. Kazimiero provincijos kapitula, kuriai pirmi- 
ninkavo kun. Jančius. Padaryta daug nutarimų. Ka- 
pitulos sekretoriai, ypač kun. K. Matulaitis, greitai ir 
gerai surašė ilgą ir smulkų nutarimų protokolą. 

Birželio 5 d. per Sekmines Hinsdale seminarijos 
koplyčioje, gavęs Rytų Bažnyčios kongregacijos lei- 
dimą, lotynų apeigomis įšventinau penkis marijonus 
kunigais. Tarp jų ir kun. J. Margį. Birželio 6 d. ma- 
rijonai sukvietė Chicagos ir apylinkės kunigus ir iš- 
kėlė pietus mano kunigystės 50 metų sukakčiai. (Tik- 
roji sukaktis buvo švenčiama Avellanedoje kovo 25 d., 
kada yra tikroji mano šventimų data). Birželio 9 d. 
kun. Jančius, kun. Vaitkevičius, kun. Rimšelis ir aš 
automobiliu iš Chicagos išvažiavome į rytus. Atvyko- 
me pirmiausia į Detroitą, bet tenai marijonų namo 
vizitacijos nedariau, nes nebuvo iš anksto paskelbtas 
mano atvykimas ir nebuvo namieje nei viršininko, nei 
jo pavaduotojo, o tik vienas kun. B. Jakimowicz, len- 


174 








j o m“ 
4 + 4 + 2 Ar S "AL AB A: 
AS ST k AAA ISA SMA CA R 


VYSK. P. BŪČYS 1949.VI.5 Hinsdale, Ill. seminarijoje suteikęs 
kunigo šventimus jauniesiems marijonams. 


kas, mokąs lietuviškai. Jis karo metu buvo iš Varšu- 
vos atbėgęs į Lietuvą, iš ten rusų išvežtas į Sibirą, 
iš kur ištrūko dėl gen. Sikorskio sutarties su Stalinu, 
tarnavo lenkų kariuomenėje ir iš jos paliuosuotas at- 
vyko į Ameriką. 

Iš Detroito važiavome į Kanadą per Windsor, 
London miestus iki Niagaros. Londone negalėjome 
gauti nakvynės viešbučiuose, tad apsinakvojome prie 
kelio esančiuose automobilių sustojimo pastatuose. Į 
Niagarą atvažiavome iš Kanados pusės. Gėrėjomės 
žavinčio krioklio reginiu. Diena buvo graži ir saulėta. 
Pervažiavome į Amerikos pusę ir užsukome į lietuvių 
bažnyčią Niagara Falls, bet kun. Aukštikalnio (buv. 


175 


marijono) neradome. Pusryčius pavalgę restorane, iš- 
važiavome Marianapolio link. Pakeliui gėrėjomės pui- 
kiais reginiais kalnuose, apaugusiuose žaliuojančiais 
miškais. Atvažiavom į Stockbridge, Mass., lenkų pro- 
incijos centrinį namą. Ten pailsėję, išvažiavome į 
" Tarianapolį. 


Aplankęs visus tris lenkų namus, dalyvavau jų 
nrovincijos kapituloje. Kadangi nuo provincijos įkūri- 
ro buvo praėję tik vieneri metai, kadangi kapituloje 
dalyvavo tik 12 atstovų kunigų, tai kapitula per vieną 
dieną atliko visus savo reikalus. Liepos 4 d. buvau 
Marianapolyje, kur tą dieną, kada visoje Amerikoje 
yra didžioji tautos šventė, Naujosios Anglijos lie- 
viai susirenka į vadinamą Lietuvių dieną. Buvo suva- 
žiavę daugybė automobilių ir keletas autobusų su lie- 
tuviais iš įvairių vietų. Iškilmingos Mišios buvo lauke 
prie koplyčios. Virtuvė turėjo daug darbo. Ją aptarna- 
vo Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolijos seselės, 
talkinamos pasaulinių moterų. Vieniems pavalgius di- 
delėje valgomojoje salėje, ateidavo pietų kiti, ir visi, 
kurie tik norėjo, gavo pavalgyti. Lauke tarp medžių, 
kurių Marianapolio parke yra daug, žmonės visokiais 
būdais linksminosi. Visus, lygiai ir mane, stebino 
labai gausus naujųjų ateivių (“Dievo Paukštelių'') 
skautų ir skaučių būrys. Buvusieji Marianapolyje lie- 
tuviai žiūrėjo į tų jaunuolių skautiškus pasirodymus, 
gėrėjosi jų tvarkingumu ir kantrumu. Pavakare, jau 
betemstant, automobiliai ir autobusai išvažinėjo. Ma- 
rianapolio pievos liko tuščios, tik visokių popiergalių 
ir atmatų buvo visur pilna. Marijonai broliai porą die- 
nų užtruko, kol tą viską suvalė. Bet namo iždininkas 


176 


dėl to nebuvo piktas: jis sakė, kad tos dienos vargas 
apsimokėjo. Dabar neatsimenu, kiek jis pelnė. 

Rugpiūčio 8 d. Stockbridge pradėjau laikyti 8 die- 
nų rekolekcijas. Jas vedė jaunas kunigas Pelczynski, 
o aš tik naudojausi jomis, kaip marijonai daro kas me- 
tai. Rugpiūčio 15 d. priėmiau įžadus dviejų naujokų: 
vieno kunigo ir vieno klieriko. Iš vakaro į noviciatą 
buvo priimta 10 kandidatų. 

Tarp liepos 4 d. ir rugpiūčio pradžios pasitaikė 
skaudus įvykis. Vieną sekmadienį, tai buvo liepos 17 
d., su kun. Bagdanavičium vaikštinėjome Marianapo- 
lio sode, šnekučiuodami apie vienuolišką gyvenimą. 
Priėjo prie mudviejų namo viršininkas kun. A. Jag- 
minas ir pranešė: šįryt Hinsdale mirė kun. Vaitkevi- 
čius. Nebuvo ilgai laiko ruoštis. Išvažiavome automo- 
biliu į Worcesterį ir ten paėmėme traukinį į Chicagą. 
Su manim važiavo ir kun. Bagdanavičius, nes jis jau 
buvo pasiryžęs stoti į marijonus. Atvykome į Chicagą 
pirmadienio rytą. Kun. Jančius mudu pasitiko stotyje 
ir parsivežė į vienuolyną. Antradienį kun. Vaitkevi- 
čiaus kūną iš Hinsdale atlydėjome į Chicagą, į Aušros 
Vartų bažnyčią. Trečiadienį ten buvo iškilmingos ge- 
dulingos pamaldos. Mišias laikė provincijolas kun. 
Jančius. Presbiterijoje sėdėjo kun. Briška, pasipuo- 
šęs Maltos ordeno baltu, lietuviams nematytu apsiaus- 
tu. Aš sakiau pamokslą. Po pamokslo ilga automobi- 
lių eilė išlydėjo velionies kūną į šv. Kazimiero kapines, 
kur radome suvažiavus daugybę žmonių. Kun. Vait- 
kevičius buvo palaidotas tame kapinių skyriuje, kuris 
yra pavestas marijonams. Atrodo, kad Vaitkevičius 
mirė apopleksija: jau Romoje kelis kartus reikėjo jį 
išvesti iš koplyčios netekusį sąmonės. 


177 


] 


p 
k? 


i e 
sta 
23 1: 


į S 
7 = + 


A LATNSS I 
ai na o iža 





VYSK. P.. BŪČIO pagerbimas Londone 1949.VIII.28 
50 metų kunigystės proga. 


Rugpiūčio 17 d. iš Stockbridge išvažiavau į New 
Yorką, apsistojau pas kun. Balkūną Maspethe ir po 
poros dienų išskridau per New Foundland į Londoną 
Anglijoje. Čia atskridau rugpiūčio 20 d. 11 val., kai 
tuo tarpų New Yorke tada buvo 5 val. ryto. Aerodro- 
me manęs laukė kun. J. Sakevičius su kitais kunigais. 
Parvažiavome į 21, The Oval, Hackney Road. Buvau 
pažadėjęs Anglijos kunigams lietuviams pravesti reko- 
lekcijas. Jos įvyko Birmingham mieste, jėzuitų Šv. 
Rapolo vienuolyne. Dalyvavo 9 kunigai, o jų skaičiuje 
ir jėzuitas tėvas Bružikas, taigi mano įsipareigojimas 
vesti rekolekcijas, ten esant tokiam pamokslininkui, 
buvo nereikalingas. 


Buvau taipgi sutikęs, kun. Steponaičio prašomas, 
atlaikyti pamaldas Widness lietuviams. Nuvykau pir- 
mąjį rugsėjo mėn. sekmadienį. Pamaldos supuolė su 
tautine lietuvių švente, su prakalbomis parapijos sa- 
lėje, su giesmėmis ir dainomis. Po to atlikau Londono 
marijonų namo vizitaciją. Tas namas, tiesą sakant, 
buvo du namai: vienas prie šv. Kazimiero bažnyčios, 
antras, marijonų lėšomis pirktas, vadinosi “Marian 
House“ prie Holden Avenue. šitame antrajame name 
koncentruojasi marijonų veikla rytų apeigomis. 

Atlikęs vizitaciją Anglijoje, rugsėjo mėn. išskri- 
dau per Prancūziją į Lisboną Portugalijoje. Ten ma- 
nęs laukė marijonas kun. Wisniewski. Pernakvojęs 
Lisbonoje su juo išvykau į Braganca, kur kun. Wis- 
niewski profesoriavo seminarijoje. Atvykome vėlai 
naktį. Seminarijos vartai buvo uždaryti, bet Wisniew- 
ski buvo tiek miklus, kad perlipo per aukštą tvorą, 
įėjo į seminarijos patalpą ir grįžęs atidarė vartus. 


179 


tai) g 
3 V AM 


"TA DTS 

k . Metė "71 + A 157271 2 

LA V "Pal Bs -2.+315 A Ka ų pa 
+ y laive A 7 

TI S Adi Aro A DAR 





VYSK. P. BŪČYS su Londono marijonais 1949 m. 


Pernakvojome, atsilaikėme Mišias ir po pusryčių nu- 
ėjome pas vietos vyskupą „Abilio Augusto Vaz dos 
Neves. Vyskupas sirgo, bet atsikėlė ir mandagiai ma- 
ne priėmė, paskolino savo automobilį ir prityrusį šo- 
ferį, kad mudu su kun. Wisniewskiu nuvežtų į Balsa- 
mao, buvusį marijonų vienuolyną, valdžios uždarytą 
ir konfiskuotą 1838 m. Pakeliui ilgai užtrukome arti- 
moje prie Bragancos parapijoje, kur vietinio dekanato 


180 


kunigai buvo susirinkę. Į Balsamao atvykome po pie- 
tų. Sunku buvo pasiekti viršūnė tos kalvos, kur sto- 
vėjo gerai ir gražiai išlikusi bažnyčia ir visai sugriu- 
vusio vienuolyno liekanos. Grįžę užsukome pas pasau- 
lietį žmogų, tų griuvėsių savininką. Su juo sunku bu- 
vo susikalbėti, nes aš nemokėjau portugališkai, o jis 
nesuprato prancūzų kalbos. Jis siūlė mums nuomoti 
arba pirkti buvusią marijonų nuosavybę. Man išvažia- 
vus iš Portugalijos, iš vėlesnių susirašinėjimų paaiš- 
kėjo, kad jis už tą nuosavybę norėtų iš mūsų gauti 
22,000 dol., o nuomos imtų metams 200 dol. Mes ne- 
pajėgėme tiek mokėti.* 


Grįžus į Bragancą, vyskupas mane pagerbė la- 
bai gražia, bet privačia vakariene. Rytojaus dieną bu- 
vo sekmadienis. Anksti atsikėlę, atsilaikėme Mišias 
seminarijos koplyčioje ir 6 val. siauruoju geležinke- 
lių išvažiavome iš Bragancos. Per Porto atvykome į 
Leirą. Ten nusisamdėme taxi į Fatimą. Pernakvojome 
didžiulėje maldininkų užeigoje, įrengtoje su visais ge- 
rų viešbučių patogumais. Prieš švintant atsilaikėme 
Mišias Apsireiškimų koplyčioje, apžiūrėjome statomą 
didžiulę bažnyčią. Devintą valandą atvyko užsakyta- 
sis taxi ir grįžome į Leirą. Pakeliui sustojome vieto- 
je, vadinamoje Bataglia, ir apžiūrėjome didelę, nepap- 
rasto grožio portugališko gotiko stiliaus bažnyčią, sta- 
tytą XIV amžiuje, prie kurios yra taip pat to paties 
grožio vienuolynas. Vietinių žmonių pasakojimu, tos 


* Vėliau marijonai tą nuosavybę įsigijo ir ten atgaivino 
buvusį savo vienuolyną. Red. 


181 


bažnyčios ir vienuolyno sumanytojas ir vykdytojas, 
ją statęs vyriausias inžinierius, buvęs aklas. 


Atvykę į Leirą, sėdėme į traukinį ir atvažiavome 
į Lisboną. Viešbutyje pavalgę pietus, nuėjome teirau- 
tis lėktuvo ir patyrėme, kad lėktuvas išskris tik po 
pietų. Užsukome pas saleziečius netoli kapinių, nes jie 
patyrę, kad esu Lisbonoje, pareiškė noro pasimatyti. 
Tai buvo du lietuviai. Jie turėjo nežinia iš kur ga- 
vę automobilį, kuriuo apvežiojo mudu ir aprodė įdo- 
miausias Lisbonos vietas: seną katedrą, šv. Antano 
Paduviečio gimimo vietą, į kurią jeiti reikėjo giliai po 
zakristijos grindimis. Aplankėme šv. Jeronimo Emi- 
liani nuostabaus meno bažnyčią. Buvome ir toje šven- 
tovėje, kuri vadinasi “Žvaigždė", kur kitados gyveno 
vienuolės karmelitės ir kur mėgdavo būti viena iš žy- 
miausių Portugalijos karalienių. Matėme paminklą, 
pastatytą Brazilijos atradėjui ir tvarkytojui. Pavalgę 
pietus saleziečių įstaigoje, nuvykome į aerodromą. 
Lėktuvas vėlinosi ir nusibodo laukti. Bet galų gale at- 
ėjo išskridimo laikas. Atsisveikinęs su mandagiais ir 
meilingais saleziečiais ir su kun. Wisniewskiu, 4 val. 
p.p. pakilau į orą. Skridome per Ispaniją 5,200 met- 
rų aukštyje. Lauke temperatūra buvo 5 laipsniai Cel- 
sijaus, o viduje paprasta kambarinė. Skridome 480 
km. val. greičiu, niekur nesustodami. Buvo jau be- 
veik 9 val. vak., kai lėktuvas nutūpė Romos Ciampi- 
no aerodrome. Išeinant pasirodė, kad mano pase ita- 
lų viza pasibaigusi. Valdininkui, kuris mane sulaikė, 
pareiškiau, kad nuo 1928 m. einu marijonų generolo 
pareigas, gyvenu Romoje; jei nusikaltau, tai darykit, 
ką norit, bet aš turėjau tokių svarbių pareigų, kad 


182 





E. Ais 
2 225 A R ka i N = AS pa; 
= 2.7 sa + „k k 2 - 
A A ; + p „r „14147 AE 
4 Aš. e >4 
> 1 


2 2 * 4 
— - S r * + 27 a | LE m pa 4 
2 GE , T / ao Žavi E sm iai 
4 Din Aa * . "ai" A ks iyo>", Ša 2 17 LoųT M 
Ri Akai Massa D sK ET NIN AS EN TIA SATA 





VYSK. P. BŪČYS su kitais marijonais amerikiečiais Romoje 
1950.VI.16 išlydi provinciolą KUN, J. JANČIŲ, grįžtantį į JAV. 


galėjau pamiršti, jog viza pasibaigė. Viza buvo išsi- 
baigusi prieš du mėnesiu, nes buvo duota grįžimui še- 
šiems mėn., o aš išbuvau aštuonis mėnesius. Valdinin- 
kas patylėjo ir tarė: “Turiu pranešti viršininkui". Nu- 
ėjo ir po kelių minučių grįžęs atsakė: “Gerai, gali ei- 
ti". 

Parvažiavau į via Corsica 1, radau dar nesumi- 
gusius, tik namo viršininkas ir durininkas stebėjosi, 
iš kur taip netikėtai atsiradau. 


183 


184 


„ Paskutiniai vienuolika mėnesių nuo to laiko jau 
jokiame archyve neleidžiama tyrinėti. Taigi noroms 
nenoroms reikia šiuos mano atsiminimus užbaigti. 


MANO KELIONĖS PO PASAULĮ 


r EBON HR 


6 „AO 


11. 


„1916 m. į Ameriką. 

„1921 m. iš Amerikos laivu į Lietuvą. 

„ 1924 m. laivu į Ameriką ir atgal. 

„ 1926 m. laivu į Ameriką ir atgal. 

„1928 m. Suezas, Ceylonas, Australija, Havajai, 


San Francisco, Chicago, New Yorkas, Neapo- 
lis, Roma laivais ir traukiniais. 


„1931 m. laivu į Ameriką ir atgal. 

„1932 m. laivu į Ameriką ir atgal. 

„1933 m. į Ameriką ir 1934 m. atgal laivu. 
„ 1940 m. laivu į Ameriką ir lėktuvu atgal. 

10. 


1946 m. laivu į šiaurės Ameriką, lėktuvu iš 
Chicagos į Buenos Aires ir iš ten lėktuvu į 
Romą. 

1949 m. lėktuvu iš Romos į Buenos Aires, iš 


ten į New Yorką, New Faundlandą, Londoną, 
Lisboną, Romą. 


VII 


BENDRAS SINTEMNIS PIŪVIS 
PER VISA MANO GYVENIMA 


Šitam* mano atsiminimų skyriui medžiagos pusė- 
tinai yra tame, kas iki šiol surašyta, bet tik pusėti- 
nai, nes visa svarbiausioji medžiaga, atvaizduojanti 
sielos gyvenimą, ypač sąžinės sritį, visai praleista. 

Kai kurie žmonės, kartais ir viešai kalbėdami, 
dažniausiai man girdint, o vienas antras raštu priva- 
tiniuose laiškuose ir į akis mane pavadina katalikiško- 
sios Lietuvos patriarchu. Tuo jie parodo man palan- 
kumo ir pareiškia pagarbos, todėl aš jų negaliu įtar- 
ti, kad jie meluotų. Bet aišku, kad minėtasis jų posa- 
kis neatitinka tikrenybę. Nė rūpestingiausios kieno 
nors pastangos negalėtų surinkti šiek tiek įrodymų 
minėtajam posakiui. 

„ Ne tik katalikiškosios Lietuvos, bet visos mūsų 
tautos patriarchu buvo ir yra vyskupas Motiejus Va- 
lančius. Deja, mūsų visuomenė mažai ar pernelyg re- 
tai apie tai mintyja ir šneka. Man šalia jo atsistoti 
tiktų tik tam, kad jo dydis šalia mano mažumo ge- 
riau būtų matomas. Juk taip daro statybos inžinie- 
riai: šalia triobos plane pažymi mažutį žmogų ar me- 


Aš pats buvau pasišovęs būti Kristaus Bažnyčios 
apologetu Lietuvoje. Toje srityje esu šį tą paskelbęs 


* Šis skyrius paties vysk. Būčio ranka parašytas 1951.IV.15. 


187 


lietuvių kalba. “švč. Panelės apsireiškimai Liurde" 
padarė šiek tiek naudos populiarioje apologetikoje. 
Aukštesnius mokslus išėjusiems arba einantiems bu- 
vo skirta mano “Trumpoji Apologetika". Porą metų 
ją vartojo gimnazijose VIII klasės moksleiviai, bet 
tai buvo trumpai, nes. Lietuvos vyskupai patvirtino 
tikybos mokslo programą gimnazijoms ir ta mano 
“Trumpoji Apologetika" netiko programai. “Vadove", 
"Šaltinyje" ir kituose laikraščiuose aiškindavau tikė- 
jimo tiesas abejojantiems. Tų aiškinimų maža dalis 
išėjo suimta į knygutę “Tikėjimo Dalykai", bet didžio- 
ji dalis liko nesudariusi atskiro leidinio. Šiandien jau 
neverta visa tai surinkti, nes dabar jau kitokie abejo- 
jimai, ne tie reikalai, nė ne tos pažiūros abejojančių 
žmonių. Į tarptautinį katalikų apologetikos mokslą 
nieko nesu įnešęs. Ne aš vienas rašinėdavau lietuviš- 
kos apologetikos straipsnius. Nelengvas uždavinys 
būtų išspręsti, kam tenka pirmoji vieta juos rašinė- 
jusių. 

Norėjau, kad jaunesni už mane tobuliau pasi- 
ruoštų apologetų uždaviniams. Tris marijonus buvau 
prikalbinės tam garbingam uždaviniui, bet visi trys 
lietuviai nukrypo į kitas sritis, tik vienas latvis šioje 
šakoje pasiekė teologijos daktaro laipsnio, būtent kun. 
Bronislovas Valpitrs, bet ir jį gyvenimas privertė 
dirbti kitus darbus. | 

Tryliką metų dėsčiau apologetiką Petrapilio dva- 
sinėje akademijoje, septynerius metus tą pačią parei- 
gą ėjau Lietuvos universitete Kaune. Kai šiandien 
žiūriu į savo litografuotas ar šapirografuotas paskai- 
tas, tai liūdna man darosi, nes matau, kad tie raštai 


188 


visai nepatvirtina gana palankios nuomonės, susida- 
riusios apie mano profesoriavimą ir mokslinę jo ver- 
tę. 

Trumpai sakant, yra dokumentuotų įrodymų, kad 
neturiu teisės vadintis patriarchu ne tik bendrame 
Lietuvos katalikų gyvenime, bet nė apologetikos sri- 
tyje. Apie kitus mano spausdintuosius veikalus nėra 
ko daug kalbėti. Arkivyskupas Pranciškus Karevičius 
kitados sužymėjo juose pastebėtąsias klaidas. 

Dvidešimtojo amžiaus tykybiniame Lietuvos gy- 
venime ne tiek raštais, kiek veiklos nepaprastu nau- 
dingumu iškilo arkivyskupas Jurgis Matulevičius. Ka- 
žin ar jam neteks XX amžiuje garbingiausioji vieta, 
kaip teko Valančiui pereitame šimtmetyje. 

Dviem dalykais Matulevičius padarė daug nau- 
dos Lietuvos katalikybei, — atnaujino nykstantį vie- 
nuolinį gyvenimą ir sudarė nepriklausomą Lietuvos 
Bažnyčios provinciją. Visai rimtai galima kelti klau- 
simas, ar arkivyskupas Matulevičius netiktų pavadin- 
ti patriarcho vardu po Valančiaus. 

Man teko dirbti šalia Matulevičiaus. Toje pačio- 
je Marijampolės gimnazijoje mokėmės, tuo pačiu lai- 
ku pradėjome eiti aukštuosius mokslus ir tą pačią 
dieną, toje pačioje Petrapilio dvasinėje akademijoje 
juos drauge baigėme. Vieną dieną ir tą pačią valandą 
ofcialiai abu įstojome į marijonų vienuoliją. Jos ge- 
nerolas tėvas Vincentas Senkus drauge mudu priėmė 
į ją. Tai vienuolijai Matulevičius vadovavo nuo 1911 
m. iki 1927 m., o man teko tas garbingas uždavinys 
dviem atvejais: nuo 1927 m. iki 1933 m. ir nuo 1939 
iki 1951. Vadovavimo laiko ilgis beveik tas pats, bet 


189 





Prie VYSK. BŪČIO karsto stovi VYSK. V. PADOLSKIS ir 
KUN. A. POVILAITIS. 


reikšmė ne ta pati. Čia netinka rašyti atnaujintosios 
marijonų vienuolijos istoriją nuo 1910 m. iki šių die- 
nų, bet nėra nė vieno marijono, nei kito marijonų gyve- 
nimą pažįstančio asmens, kuris nepripažintų didelio 
skirtumo tarp Matulevičiaus nuopelnų ir mano veiklos 
toje vienuolijoje. 

Matulevičiui tapus apaštališkuoju vizitatorium 
Lietuvai, gyvenau viename name su juo ir atlikinėda- 
vau kai kuriuos jo pavedamus mažmožius. Negalėjau 
pasiimti didelių dalykų, nes turėjau labai svarbių pa- 
reigų universitete, ir nemažai laiko tekdavo atidėti 
Katalikų Veikimo Centro sekretorijate. Taigi mano 
dalis Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrime te- 
pastebima tik tų, kurie ištiria dalyką su visomis ma- 
žomis smulkmenomis. 


190 


Lietuvos katalikų gyvenime labai stambus įvykis 
yra ištiso Šventojo Rašto išvertimas mūsų kalbon. 
Po keleto šimtmečių nuo Lietuvos krikšto, po vysku- 
pų Giedraičio ir Baranausko bandymų galų gale tą 
būtinai reikalingą ir labai garbingą uždavinį atliko 
arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Nieko panašiai 
svarbaus aš nesu padaręs savo gimtosios šalies Baž- 
nyčiai. 

Arkiv. Skvireckas yra pirmutinis Kauno metropo- 
litas, nepriklausomos Lietuvos episkopato pirminin- 
kas. Šitą aplinkybę sudedant į krūvą su šventojo 
Rašto išvertimu galima rimtai svarstyti, ar nepritik- 
tų jam tapti patriarchu, juo labiau, kad jis yra se- 
niausias lietuvis vyskupas, vyskupų tapęs 1919 me- 
tais. Šiemet balandžio 5 dieną sukako 25 metai nuo 
jo pakėlimo į arkivyskupus. Aš kad ir tapau vyskupu, 
bet vienuolika metų vėliau už jį ir nesu Lietuvos epis- 
kopato narys, o tik rytų apeigų už Lietuvos ribų. 

Bendrąjį sintetinį ir galutinį mano gyvenimo įver- 
tinimą neklaidingai padarys V. Jėzus man mirštant. 
Ta diena ar naktis jau negali būti labai tolima nuo 
šios dienos. Ačiū Dievui, mirdamas neturėsiu pareigos 
atsiskaityti iš to, kaip atlikau patriarcho uždavinius. 
Turiu vilties pro skaistyklą patekti ten, kur yra skirta 
amžinai būti V. Jėzaus tarnams. 


(—) Petras Pranciškus Būčys, MIC 


191 


PRIEDAI 


I. VYSKUPO VALANČIAUS TARNAS 


Išvykdamas* iš Petrapilio, kun. J. Pranaitis už- 
leidęs man savo butą ir, pardavęs kai kuriuos daiktus, 
patarė man perimti iš jo taipgi ir tarną Juozą Januš- 
kevičių, seną lietuvį. Nesigailiu paklausęs savo profe- 
soriaus Pranaičio, nes tas tarnas, kad ir senas, buvo 
vertas dėmesio žmogus. Jis buvo kilęs iš Lietuvos ba- 
jorų ir gerai mokėjo tris kalbas: lietuvių, lenkų ir ru- 
sų. Tai buvo aukšto ūgio ir stambios sudėties vyras. 
Akademijos klierikai - studentai jį vadindavo Lordu 
dėl jo didingos išvaizdos: jis nešiojo barzdą, bet skus- 
davo ūsus, o jo barzda buvo didoka ir graži. 

Jaunas būdamas, Juozas Januškevičius savo tar- 
nybą pradėjo pas vysk. Motiejų Valančių antruoju 
tarnu, kuomet Žemaičių vyskupas dar galėjo iškilmin- 
gai lankyti parapijas. Pirmais Juozo tarnybos metais 
vyskupas išsirengė į kelionę visai vasarai. Jau viskas 
buvo sutvarkyta, kai vyskupas pasišaukė Juozą ir 
jam maždaug taip tarė: “Juozuli, aš išvažiuoju lan- 
kyti parapijų. Grįšiu tik rudenį. Namus palieku tau 
globoti. Man išvažiavus, uždaryk langines, užtrauk 


* Spausdinta “Drauge" 1966 m. kovo 26 d., nr. 79(12) at- 
karpoje. 


195 


langų užuolaidas. Prieš grįždamas parašysiu tau, kai 
reikės vėl atidaryti langus ir nudulkinti baldus bei iš- 
valyti ir išvėdinti kambarius. Bet aš senas; man rei- 
kia po truputį vartoti medaus". Čia vyskupas atsisto- | 
jo ir nusivedė Juozą pas spintą, kurios apačioje buvo 
didoka molinė puodynė, uždengta popierium. Vyskų- 
pas ją parodęs jaunam tarnui kalbėjo toliau: “Aš čią 
palieku šitą gryno, tyro medaus puodynę. Tu žiūrėk, 
kad niekas jos neišimtų. Kai parvažiuosiu, bus man 
sugadu.“ 

Vyskupas apsirengė, su prelatais, kanauninkais 
ir kapelionu nuėjo į katedrą, iš kur jį, sukalbėjus tam 
tikras maldas, visa miesto dvasiškija palydėjo iki ka- 
rietos. 

Ganytojui išvažiavus, Juozas įsakmiai pildė visa, 
kas buvo įsakyta. Per ištisą vasarą darbo ir rūpesčio 
nebuvo. Juozas kasdien pereidavo tamsius kamba- 
rius ir patikrindavo, ar tebėra puodynė su medum. Ka- 
dangi langai buvo uždaryti, tai ji buvo beveik nemato- 
ma spintos apačioje. Juozas pakeldavo popierinį už- 
dangalą ir piršto galu truputį paliesdavo medų, patik- 
rindamas, kad jis ten yra, o patikrinęs, žinoma, nu- 
laižydavo pirštą. 

Rudeniop, štai, ateina vyskupo atvirutė, kad jau 
reikia išvėdinti ir sutvarkyti kambarius. Juozas tuo- 
jau atidarė langus, išnešė į lauką kilimus ir juos iš- 
dulkino, nuvalė baldus, išvaškavo grindis, trumpai sa- 
kant, padarė visa, kaip reikiant, ir, šviesoje pažiū- 
rėjęs į puodynę, pastebėjo, kad joje medaus paviršius 
jau daug žemiau, kaip prieš vyskupui išvažiuojant bū- 
ta. Pamatė ir išsigando. Pagalvojo, kas bus, kai vys- 


196 


kupas parvažiuos. Bėgo į miestą pirkti medaus, kad 
atpildytų, bet negavo. Metėsi pas pažįstamus, pro aša- 
ras prašydamas paskolinti, bet irgi negavo. Kai kam 
pasisakė savo nelaimę. Tie, neturėdami medaus, aiški- 
no, kad naudos nebūtų nė jo turint, nes, prie ano me- 
daus pripylus kito, vistiek bus matyti, kad ne tas pats. 
Taip reikėjo ryžtis ir ruoštis nelaimei, kokia laukia. 

Vyskupas parvažiavo. Visi buvo linksmi, paten- 
kintas ir pats ganytojas. Prelatai ir kanauninkai iš- 
siskirstė iš rūmų, kur buvo susirinkę pasveikinti grį- 
žusio vyskupo. Vyskupas atsisėdo į gilią, minkštą kė- 
dę ir pasišaukė Juozą. Tas atėjo nusiminęs ir išbalęs. 
širdis smarkiai plakė. “Kaip medus?", paklausė jis 
savo jaunojo tarno. Juozas verkdamas puolė klūps- 
čias prie vyskupo kojų ir, bučiuodamas abi rankas, 
prisipažino nulaižęs žymią dalį medaus. Valančius 
meilingai uždėjo ranką verkiančiam vaikinui ant gal- 
vos ir tarė: “Atnešk man tą puodynę“. Bematant 
Juozas atnešė, o vyskupas, pažiūrėjęs į jos vidų, nusi- 
šypsojo ir tarė: “Būk be baimės. Aš apsieisiu be 
medaus. Tą puodynę tau pavedžiau globoti, kad par- 
važiavęs žinočiau, ar tu visą laiką išbuvai namieje, ar 
nebuvai kur išlėkęs. Dabar matau, kad buvai namieje. 
Tai tau dovanoju ir likusį medų". 

Papasakojęs man šį atsitikimą, Januškevičius pri- 
dėjo savo pastabą, kad labai išmintingas buvęs tas 
Žemaičių vyskupas. 

Valančiui mirus, Juozą pasisamdė Kaune guber- 
natorius, bet jau ne antruoju tarnu, o tik kamerdinie- 
rium. Gubernatorius buvo tvarkingas ponas, bet gu- 
bernatorienė buvo nežmogus. Būdama bevaikė ir ne- 


197 


turėdama darbo, ji prasimanydavo visokių galų. Ren- 
giant pietus ar vakarienę svečiams, Juozas būdavo pa- 
ruošia stalą, užtiesia nauja staltiese, sudeda lėkštes, 
o gubernatorienė nutveria staltiesę už kampo ir pa- 
traukia ją taip, kad visos lėkštės nukrinta ant žemės 
ir sudūžta. Juozas uždengia iš naujo, sudeda kitas 
lėkštes, o gubernatorienė ir antrą kartą padaro, kaip 
pirmąjį. 

Taip vieną kartą pritrūko namieje lėkščių ir rei- 
kėjo eiti į miestą jų pirkti. Šitokiems įvykiams pasi- 
kartojant, Juozas pasiskundė gubernatoriui. Tas jam 
tarė: “Žinai, man netinka ją mušti, bet tu gali ją ap- 
kulti pusėtinai". Juozas sakėsi nedrįistąs to daryti, 
bet gubernatorius jį padrąsino ir pakurstė. 

Tas gubernatoriaus pokalbis su tarnu įvyko kaip 
tik tokią dieną, kada buvo laukiama svečių. Juozas pa- 
ruošė stalą, o gubernatorienė nutraukė staltiesę ir su- 
gurino visas lėkštes. Juozas tada jai ir sako, kad gu- 
bernatorius liepęs ją mušti, ir žengė artyn, rimtai pa- 
siryžęs duoti jai į kailį. Gubernatorienė pasitraukė 
nuo jo į kitą stalo šoną, sakydama: “Negi tu mane 
muši?" — “Kaip mane gyvą matai, mušiu!'', atsakė 
Juozas ir bėgo artyn jos. Gubernatorienė tekina bė- 
go tolyn. Taip juodu kelissyk apibėgo stalą. Pailsu- 
si moteriškė išbėgo į šalimą kambarį ir puolė į kėdę, 
šaukdama: “Juozai, nemušk!" Tas jai pagrūmojo ir 
davė suprasti, kad tai paskutinis kartas, kada jis do- 
vanoja. Reikėjo kambarį iššluoti, stalą paruošti, bet 
gubernatorienė jau nepasirodė. Tą gubernatorių ne- 
trukus iš Kauno iškėlė kitur. 

Juozą pasisamdė Kaune tvirtovės komendantas. 


198 


O Juozas tuo tarpu vedė žmoną evangelikę. Jis jau tu- 
rėjo tiek susitaupęs pinigo, kad Garliavos valsčiuje 
nusipirko mažą 8 margų, bet geros žemės ūkelį. Pas 
komendantą didžiausias vargas būdavo su sagomis. 
Juozo pareiga buvo žiūrėti, kad to aukšto generolo 
rūbai visuomet būtų tvarkoje, ypač kad sagos tvirtai 
laikytųsi. Su švarku būdavo tiek to, bet apsiaudamas 
kelnes, generolas visada patikrindavo, ar stipriai lai- 
kosi sagos (jis nešiojo petnešas). Juozas taip įsiūdavo 
sagas, kad jų petnešos neištrauktų. Bet vienu atveju 
generolas kažko buvo įpykęs ir, išrovęs sagą, ėmė Juo- 
zą plūsti. Tas jam atšovė: “Kas būtų per generolas, 
kad nepajėgtų nė sagos išrauti!" — “Nesiginčyk"", 
suriko generolas ir pridėjo keiksmažodį. Juozas atsakė 
nesąs kareivis ir nesileisiąs, kad jį kas plūstų. Komen- 
dantas jam priminė turįs valdžią tvirtovėje ir galįs 
su juo padaryti, ką tik norįs. O Juozas atsakė, jog 
turįs galios pas jį netarnauti. Komendantas, žinoma, 
nenusileido, ir Juozas išėjo iš tos tarnybos. Apsigy- 
venęs savo ūkelyje, nušienavęs jo pievą, prisikrovęs 
šieno vežimą, pats atvažiavo į Kauną ir, važiuodamas 
pro komendantūrą, tyčia pliauškino botagu, kad ko- 
mendantas matytų, jog Juozas jo nebijo. 


Po kiek laiko Juozą nusisamdė Azovo ir Dono 
banko bendrovės pirmininkas Petrapilyje. Ūkį valdy- 
ti paliko žmonai. Ūkis buvo užrašytas ant jos vardo, 
kadangi Juozas, kaip bajoras, neturėjo teisės užsira- 
šyti ūkio savo vardu. Vyrui begyvenant toli, ta mote- 
riškė susirado kitą ir pareiškė Juozui, kad jis neturi 
jokių teisių į tą ūkį. Juozas atsiėmė pas save vienati- 
nį sūnų berniuką. 


199 


Pas bankininką tarnyba buvo pelninga, bet tek- 
davo patirti pažeminimų, kurių Juozas nepakęsdavo. 
Savigarbą jis statė aukščiau už pelną ir tarnybos pa- 
jamas. 


Kuklesnė buvo vieta ir mažesnė alga pas Kata- 
likų dvasinės akademijos rektorių, ir Januškevičius 
mielu noru ten perėjo prieš 1895 m. Didžiosiose aka- 
demijos iškilmėse, kaip tai vyskupų konsekracijos 
pietuose arba Didįjį Ketvirtadienį, kada į akademiją 
susitelkdavo visa Petrapilio dvasiškija ir akademijos 
studentai, lenkų kalba viešpataudavo prie stalo. Val- 
gius nešiodavo akademijos tarnai, o gėrimų pilstymą 
atlikdavo rektoriaus kamerdinierius Juozas. Lietuvius 
studentus jis pašnekindavo lietuviškai ir jiems į stik- 
lelius įpildavo vyno iš tų pačių butelių, kuriuos var- 
todavo stalo priekyje, kur susėsdavo aukštieji svečiai 
ir kur vynas buvo geresnės rūšies. 


Ištremtam vyskupui Symonui iškeliaujant į Ode- 
są, Juozas Januškevičius likosi tarnauti akademijoje - 
pas jos naująjį rektorių vysk. K. Niedzialkowskį, o 
tam išvykus 1901 m. į Žitomierių, Juozas liko kun. 
Pranaičio tarnu. Nuo 1902 m. rugsėjo mėn. jis tar- 
navo man tol, kol visiškai paseno ir nebepaeidavo. 
Tuomet Petrapilio miesto senelių prieglaudoje jis ga- 
vo ramią vietą ir ten mirė apie 1910 metus. 


200 


II. IŠKILMĖS PETRAPILYJE 1904 M. 


Petrapilyje* 1904 m. gegužės mėnesį turėjo įvykti 
didelės iškilmės: metropolito Jurgio Szembeko pali- 
jaus priėmimo šventė. Buvo paskelbta, kad ji įvyks 
per Šeštines, gegužės 6(19) d. 

Iškilmės buvo šv. Kotrynos bažnyčioje, į kurią 
daugiau kaip valandą prieš Sumą teleido žmones tik 
su bilietais, kad nepasidarytų spūsties ir nelaimių. 
Tą dieną seniausias Mohilevo metropolijos vyskupas, 
Žemaičių ganytojas M. Paliulionis turėjo popiežiaus 
vardu minėtoje bažnyčioje uždėti ant pečių naujai 
paskirtajam arkivyskupui-metropolitui jo aukštybės 
ženklą — palijų, dėvimą tik Mišiose ant arnoto. 

Arkivyskupas drauge su vyskupu senjoru, popie- 
žiaus įgaliotiniu, atvažiavo kuklia, bet gražia karieta. 
Miesto dvasiškijos žymiausieji asmenys: kapitulos 
prelatai ir kanauninkai, akademijos ir seminarijos 
profesoriai bei abiejų įstaigų klierikai sutiko atvyku- 
sius prieš jiedviem įeinant į bažnyčią ir visą procesi- 
ją vedė į vidų. Būsimasis Vilniaus vyskupas Eduar- 
das baronas von Roppas, jau paliuosuotas iš Sarato- 
vo vyskupijos ir paskirtas į Vilniaus katedrą, bet 
dar neįvesdintas, sėdėjo garbingoje vietoje pas didį- 
jį altorių, šalia kurio kitame šone buvo svetimųjų ti- 
kybų departamento vicedirektorius Jačevskis ir pora 
kitų aukštų pareigūnų. Procesijai einant nuo didžių- 


* Paimta iš vysk. P. Būčio rankraštinio darbo: Kunigas J. 
B. Pranaitis, 


201 


jų durų iki altoriaus, choras, daugumoje susidedąs iš 
imperatoriškųjų teatrų choristų, giedojo iškilmingą 
"Ecce Sacerdos Magnus“, o lietuvis Kompozitorius 
Česlovas Sasnauskas grojo vargonais. 

Prieš iškilmingąsias Mišias buvo Apaštalų Sosto 
raštų skaitymas, kad visi žinotų, jog arkivyskupas 
Szembekas teisėtai paskirtas. Tuos raštus beskaitant, 
atvykęs iš Taškento kun. J. Pranaitis nuėjo pas var- 
gonus ir per Mišias vedė choro giesmes. 

Klierikai, kurie arkivyskupą rengė Mišioms, ne- 
žinojo, kodėl jis nesinaudoja gražiomis šv. Kotrynos 
bažnyčios albomis, o prieš iškilmes buvo atsiuntęs 
savąją. Jam apsirengus, žinovai, geriau sakant, žino- 
vės, pastebėjo, kad platūs tos albos mezginiai yra bra- 
bantiškų menu megsti iš auksinių siūlų. Pasirodė, kad 
tai buvo arkivyskupo brolienės dovana. 

Vysk. Paliulionis atliko nepainią palijaus uždėji- 
mo apeigą. Palijus yra baltas vilnonis dviejų, trijų pir- 
štų pločio kaspinas, susegtas taip, jog išeitų raidė O to- 
kio dydžio, kad galima būtų lengvai uždėti ant pečių. .: 
Uždėjus palijų, iš užpakalio ir iš priešakio du kaspino 
galai kybo žemyn. Tų galų pabaigos juodos spalvos. Į 
palijų visuomet būna jausti šeši juodi kryžiai. Palijų 
audžia vienuolės Romoje iš šv. Jono Laterane vienuo- 
lių (vyrų) aukotų tos bazilikos kapitulai šv. Agnie- 
tės dieną ir popiežiaus palaimintų avinėlių vilnų. Tuos 
avinėlius jos augina ir kerpa. Pagaminti palijai būna 
sukabinami ties Šv. Petro karstu to apaštalo bazili- 
koje pas didįjį altorių. Juos pats popiežius pašven- 
tina. 

Paprastai kardinolų dekanas uždeda palijų nau- 


202 


jai paskirtajam arkivyskupui ar primui, jei tas yra 
atvykęs Romon. Tačiau dažniausia palijų Romoje kar- 
dinolų dekanas įteikia naujai paskirtojo arkivyskupo 
įgaliotiniui. Tuo atveju palijaus uždėjimas daromas 
kurioje nors bažnyčioje per šv. Mišias, bet toji baž- 
nyčia turi būti vietoje, skirtoje naujam arkivyskupui 
valdyti. 


Taigi 1904 m. gegužės 6(19) d. arkivyskupui Juo- 
zapui Szembekui, laikant Mišias šv. Kotrynos bažny- 
čioje, jam priėmus Komuniją, buvo atneštas palijus, 
įvyniotas į šilkinę skarą. Vyskupas Paliulionis jau bu- 
vo su kopa, stula ir mitra. Paėmus palijų, jis jį padė- 
jo ant altoriaus, o diakonui pastačius kėdę ant alto- 
riaus laiptų, atsisėdo į ją. Arkivyskupas Szembekas 
su arnotu, bet be mitros ir be pirštinių, atsiklaupė ties 
juo. Diakonas padavė vyskupui Paliulioniui atverstą 
Evangelijų knygą, padėdamas ją vyskupui ant kelių 
taip, kad klūpantis arkivyskupas galėtų skaityti iš 
jos. Jis paskaitė Bažnyčiai ištikimybės priesaiką ir 
pabučiavo Evangelijų knygą. Tada vysk. Paliulionis 
atsistojo ir, paėmęs palijų nuo altoriaus, uždėjo jį 
klūpančiam arkivyskupui ant pečių. Du kanauninkai 
prisegė palijų prie arnoto dviem auksinėm spilkom, 
papuoštom brangiais akmenėliais. Tuo tarpu vyskupas 
Paliulionis klūpančiam arkivyskupui popiežiaus vardu 
priėmė aukštąsias pareigas ir, triskart peržegnojęs, 
pasitraukė į altoriaus galą Evangelijos pusėje, bet jau 
be mitros. Arkivyskupas atsistojo, subdiakonas atne- 
šė ties juo procesijos kryžių. Mišioms pasibaigus, pa- 
laiminimą žmonėms davė arkivyskupas. Po to jis pa- 
skaitė ir pasirašė ištikimybės priesaiką pasaulinei val- 


203 


džiai. Aukštieji tikybų departamento valdininkai pra- 
voslavai buvo atvykę į bažnyčią ne tiek pagerbti nau- 
jai paskirtąjį katalikų metropolitą, kiek būti prie ca- 
rui ištikimybės priesaikos ir jos pasirašymo. Arkivys- 
kupui ir vyskupui nusirengus liturginius rūbus ir su- 
dėjus juos ant altoriaus, visa procesija išlydėjo vys- 
kupus iš bažnyčios. Jie nuvažiavo į metropolito rūmus 
prie kanalo gatvės vadinamos Fontanka. 

Tos dienos vakare įvyko civilinė iškilmė katalikų 
dvasinėje akademijoje. Svečiai ten ėmė rinktis sep- 
tintą valandą nesivėlindami. Atvyko arkivyskupas ir 
abu vyskupai, visi prelatai ir kanauninkai, daug kuni- 
gų, atvažiavusių iš įvairių plačiausios pasaulyje arki- 
vyskupijos vietų. Buvo ten ir visi akademijos bei se- 
minarijos profesoriai. Atvyko ir tikybų departamento 
direktorius Mosolovas. Tą pat vakarą pasklido žinia, 
kad jis jau nebe departamento direktorius, o Valsty- 
bės tarybos narys. Tai buvo nepaprastas paaukštini- 
mas, nes šiaip gubernatoriai ir departamentų direk- 
toriai ar jiems lygaus laipsnio pareigūnai, kai atitar- 
naudavo savo amžių, tai paaukštinimą gaudavo į se- 
natą, o Mosolovas gavo į daug aukštesnę įstaigą — 
Valstybės tarybą, kur ir alga buvo didesnė, negu se- 
nate. Su Mosolovu į vakarienę atvyko ir jo artimiau- 
sieji iš departamento bendradarbiai. Šiaip iš pasauli- 
nių žmonių buvo du lenkai katalikai: Czechowicz ir 
Žylinski, abu generolai ir abu inžinieriai. Buvo ir 
pusėtinai aprusėjęs, bet dar labiau sulenkėjęs to pa- 
ties departamento bei akademijos sekretorius B. But- 
kevičius, kilęs iš Virbalio apylinkės. 


204 


Prieš vakarienei pasibaigiant, Mosolovas atsisto- 
jo ir , pakėlęs šampano taurę, trumpai, bet garsiai pa- 
kvietė dalyvius pagerbti Jo Šventenybę Pijų X ir išger- 
ti linkint jam sveikatos. Tuojau po to arkivyskupas 
taip pat pakvietė visus pagerbti imperatorių Mikalojų 
II ir palinkėti jam geros sveikatos. Paskui prasidėjo 
kalbos, kurių žymiausia buvo ilga ir klasiška loty- 
nų kalba pasakyta vyskupo Paliulionio. 

Sekantį šeštadienį (gegužės 8(21) d.) arkivysku- 
pas turėjo iškilmingai įžengti į savo prokatedrą ir pra- 
dėti valdyti arkivyskupiją. Bet ir sekmadienis, gegu- 
žės 9(22) d., buvo įdomus, nes tą dieną vysk. E. Rop- 
pas turėjo iškilmingai prisiekti ištikimybę carui, prieš 
užimdamas valdyti Vilniaus vyskupiją. Kai kas buvo 
atvykęs į tas iškilmes ir iš Vilniaus. 

Arkivyskupo iškilmės įvyko prokatedroje. "Tai 
buvo šv. Stanislovo dieną (gegužės 8(21). Ingreso iš- 
kilmės tuo skyrėsi nuo paprastų metropolito Mišių, 
kad prieš jas buvo popiežiaus raštas kapitulos na- 
riams paskaitytas viešai bažnyčioje. Be to, arkivysku- 
pui sėdint soste, visi bažnyčioje buvusieji kunigai ir 
klierikai, pirmiau vyresnieji, paskui jaunesniej, pri- 
ėjo prie jo ir pareiškė paklusnumą pabučiuodami ran- 
ką. Po Mišių arkivyskupas savo rūmuose iškėlė pie- 
tus vietos dvasiškijai. 

Tą dieną Petrapilyje pasklido dvi žinios. Viena 
buvo nelinksma: buvęs tikybų departamento direkto- 
rius Mosolovas staiga mirė. Mirtis jį ištiko karietoje 
bevažinėjant pasveikinti Valstybės tarybos narius. 
Tarp daugelio ir įvairių tikybų departamento direk- 
torių, kad ir visi jie kenkė katalikų Bažnyčiai, kur tik 


205 


galėjo, Mosolovas buvo kultūringiausias, padoriausias 
ir išmintingiausias. Valstybės nustatytų tikslų jis sie- 
kė, bet nevartojo niekšiškų priemonių ir laikėsi savi- 
garbos kovoje su katalikybe. Jos jis neniekino. 

Antroji tos dienos žinia sukėlė didelį džiaugsmą 
lietuvių tarpe, nes patirta, kad balandžio 27 (gegužės 
7) d. buvo panaikintas draudimas lietuviams vartoti 
lotynų raides spaudoje. Vyskupas Roppas sakė, kad 
šv. Jurgis tą dovaną lietuviams išprašė. Iš tikrųjų se- 
nuoju kalendorium šv. Jurgio dieną, balandžio 23, 
laimingai užsibaigė didžiausios lietuvių pastangos nu- 
sikratyti spaudos draudimo slogučiu. Petrapilio lietu- 
viai šnekėjo, kad daugiausia lėmė kun. Kazimiero Pra- 
puolenio įtaka tikybų departamente: jo nuomonė 
šiame klausime turėjo lemiančios reikšmės Vidaus 
reikalų ministerijoje. Tas departamentas labai pasiti- 
kėjo kun. Prapuoleniu, jam duodavo peržiūrėti slap- 
tuosius valstybės pareigūnų susirašinėjimus, kurie 
slaptųjų rankraščių teisėmis buvo spausdinami ir iš- | 
siuntinėjami aukščiausiems ir patikimiausiems valdi- | 
ninkams. Vieną tokio slapto dokumentų rinkinio eg- 
zempliorių, liečiantį lietuvių spaudos reikalą, buvo ga- 
vęs ir kun. Prapuolenis. Taigi ir tie lietuviai, kurie 
šiaip nelabai buvo palangūs Prapuoleniui, šiuo atve- 
ju jį labai gyrė ir aukštino. 

Didžiųjų vyskupiškųjų iškilmių „eilė užsibaigė ge- 
gužės 17(30) d. Tai buvo iškilmingasis naujojo metro- 
polito susipažinimas su šv. Kotrynos parapija. Jis lai- 
kė iškilmingas šv. Mišias, teikė klierikams šventimus, 
o dviejų Šv. Kotrynos gimnazijų moksleiviams — 
berniukams ir mergaitėms — Sutvirtinimo sakra- 


206 


mentą. Ta proga šį sakramentą gavo ir kun. J. Pra- 
naičio prieglaudos katalikės. 

Gegužės 26 (birželio 8) d. vyskupai Paliulionis 
ir Roppas išvažiavo iš Petrapilio: vienas į Kauną, o 
kitas į Vilnių. 


II. ŠĮ TA PRISIMENANT IŠ DIDŽIOJO 
VILNIAUS SEIMO 


žinodamas* savo atminties silpnumą, turėčiau ty- 
lėti apie didžiuosius dalykus, buvusius prieš keturias- 
dešimts metų su viršum. Nuo tos taisyklės nukryps- 
tu, kun. Mykolo Krupavičiaus verčiamas. Kas supran- 
ta to žmogaus reikšmę viešam Lietuvos gyvenimui, 
tas pateisins mane, kad, jo skatinamas, jo ir kai kie- 
no kito nuomonę pastačiau aukščiau už savo nusisto- 
vėjusią taisyklę. Jis savo pageidavimą išreiškė 1947 
metų birželio 27 d., o aš prisirengiau tą pageidavimą 
išpildyti tiktai trims mėnesiams praėjus, rugsėjui be- 
sibaigiant. Imdamas rašyti, įsipareigoju tiktai gryną 
tiesą liudyti tiek ir taip, kiek ir kaip ją atsimenu. 
Taip reikalauja pagrindinis istorinio rašto dėsnis, nuo 
kurio neleistina nukrypti nė patriotinio pagražinimo 
dėlei. 


Petrapilio lietuviai prieš seimą 


Visi žino, kad 1905 metai Rusijoje buvo neramūs. 
Ne mano dalykas kalbėti apie tų neramumų priežas- 


* Spausdinta “Tėvynės Sarge" 1948 m. nr. 4, 254-257 p. 
207 


tis. Lietuviams tie metai buvo žymiai geresni už ne- | 
seną praeitį, nes 1904 m. atšauktasis draudimas 
spausdinti lietuviškus leidinius jau buvo ėmęs įsiga- 
lėti ir pradėjo atsirasti pirmieji Rusijos imperijoje 
lietuviški laikraščiai. Petras Vileišis Vilniuje įkūrė 
pirmąjį lietuvišką dienraštį. 

Petrapilyje jau buvo dvi lietuviškos organizaci- 
jos: “Lietuvių ir Žemaičių Labdaringoji Draugystė", 
į kurią buvo įsirašęs garsusis inžinierius Kerbedis su 
savo sūnum, taip pat inžinierium. Toje draugijoje vy- 
ravo inteligentai, dažniausiai valdininkai, kaip Vincas 
Matulaitis, gydytojas Usas, matematikas Feterauskas, 
profesorius kun. Jonas Maculevičius (Maironis) ir ki- 
ti. Šalia tos draugijos susidarė pasiturinčių amatinin- 
kų ir apsišvietusių darbininkų draugija, pasivadinusi 
“Savitarpinės Pagalbos Draugystė". Jai vadovavo 
Bruckus, Orentas, Gabula ir kiti. Aš buvau abiejose 
draugijose. 

Abi minėtosios draugijos 1905 m. rudenį gavo iš 
Vilniaus pranešimą, kad spalio mėn. pabaigoje ten bus. 
visuotinis lietuvių seimas, ir pakvietimą atsiųsti į tą 
seimą savo įgaliotus atstovus, kurie turi atsivežti 
Petrapilio lietuvių nutarimus. Patarta tuo tikslu Pet- 
rapilyje sudaryti visuotinę lietuvių sueigą ir išrinkti 
atstovą. Neatsimenu, kas buvo pasirašęs po tuo pa- 
kvietimu, ir abejoju, ar buvo įvardintas parašas. Nie- 
kas neabejojo, kad sumanytojų pryšakyje yra dakta- 
ras Basanavičius su inžinierium Petru Vileišiu. Man 
rodos, kad pakvietimas bene buvo spausdintas lietu- 
vių dienraščio, atseit, P. Vileišio spaustuvėje. 

Tą pakvietimą gavę, Petrapilio lietuviai kreipėsi 


208 


į šv. Kotrynos kleboną, kad didžiojoje tos parapijos sa- 
lėje leistų padaryti visų sostinės lietuvių susirinki- 
mą, kuriame reikia išrinkti atstovus į Vilniaus seimą. 
Kadangi seimas buvo kviečiamas Vilniaus generalgu- 
bernatoriui leidžiant, tai klebonas leido lietuviams 
naudotis bažnyčios sale. 

Dabar neatsimenu, kurią dieną įvyko minėtasis 
Petrapilio lietuvių susirinkimas, bet manau, kad tai 
buvo sekmadienis, ir tikrai žinau, kad tai buvo nedar- 
bo diena po pamaldų. Suėjusieji išrinko generolą Ba- 
bianskį pirmininkauti. Tas ponas buvo Vaiguvos dvaro 
savininkas. Jis Petrapilyje tarnavo aukštame rusų ka- 
riuomenės teisme. Lenkai jį laikė savuoju žmogum, 
bet į šį susirinkimą jis atėjo, pareiškė esąs lietuvis 
ir lietuviškai patriotiškai prakalbėjo. Susirinkimą 
jis vedė tvarkingai, sumaniai ir teisingai. 

Kalbėtojų buvo daug. Beveik visi reikalavo Lie- 
tuvai autonomijos. Vienas sumanus ir iškalbus, bet 
didžiųjų mokslų nėjęs kalbėtojas primygtinai ir pa- 
kartotinai reikalavo savo tėvynei anatomijos. Kai kas 
spėliojo, kad jis buvęs Medicinos akademijos prozek- 
toriumo sargas. Rasi, jam rodėsi, kad inteligentai kal- 
bėtojai, reikalavusieji autonomijos, negerai ištarią tą 
žodį, kadangi medicinos profesoriai ir studentai aiš- 
kiai ir nuolat tardavę anatomija. 

Šiaip kitų kalbų turinio neatsimenu. Beliko man 
atmintyje, kad šis susirinkimas įgaliojo mane atsto- 
vauti Petrapilio lietuvius Vilniaus seime, reikalauti 
Lietuvai autonomijos, lietuviškų mokyklų, spaudos 
laisvės ir kitų stambiųjų kultūrinių teisių. Dabar jau 
neatsimenu, ar buvo tie reikalavimai surašyti ar tik 


209 


buvau įpareigotas juos pareikšti seime. Neatsimenu, 
ar buvo dar kitas atstovas išrinktas ar ne. Man apsiė- 
mus važiuoti Vilniun savo lėšomis, rinkliavos kelio- 
nei nebuvo. 


Didysis seimas Vilniuje 


Dabar jau neatsimenų, kurią dieną įvyko seimo 
pradžia, tik žinau, kad senuoju kalendorium buvo 
spalio mėnuo, o naujuoju jau buvo lapkritis.* At- 
važiavęs į Vilnių, apsistojau Niškovskio viešbutyje. 
Jis jau buvo pilnas lietuvių kunigų. Reikėjo nakvoti 
keliems viename kambaryje. Seimo posėdžiai ėjo 
miesto salėje, kuri buvo sausakimšai pripildyta iš vi- 
sur atvykusių įgaliotinių. Sakoma, kad jų buvę virš 
trijų tūkstančių. Griežto įgaliojimų tikrinimo nebuvo. 
Katalikų kunigų buvo kelios dešimtys. 

Kunigai susitarė siūlyti mane į prezidiumą. Ku- 
nigams pritarė nekunigai, susibūrusieji apie juos toje 
salės pusėje, kuri, nuo didžiųjų durų žiūrint, buvo 
kairėje, o nuo prezidiumo stalo žiūrint — dešinėje. 
Seimo ir prezidiumo pirmininkas buvo daktaras Ba- 
sanavičius. Visų prezidiumo narių neatsimenu. Jame 
buvo A. Smetona, inžinierius S. Kairys, karininkas J. 
Stankūnas. Man rodos, kad sekretoriai buvo du: kun. 

Juozas Tumas ir J. „Gabrys,** kuris tuomet buvo 1a- 


I* Iš tikrųjų seimas įvyko 1905.XII.4-5, sen. kalendorium 
XI.21-22. Red. 


i** Seimo sekretoriais buvo išrinkti: J. Gabrys, L. Gira ir 
J. Kriaučiūnas. Red. 


210 


bai jaunas. Daktaras Basanavičius dažnai pirmininka- 
vo, bet ne visada. Man jis nė vieną kartą neužleido 
vesti posėdžio, kada pats jo nevesdavo. Ta garbė tek- 
davo jaunesniems ir mažesnių grupių pasiūlytiems 
prezidiumo nariams, rasi, dėl to, kad aš nė nesisiū- 
liau. 

Diskusijoms buvo paduotas ilgokas dalykų są- 
rašas. Kas pasiprašydavo balso, tas jį gaudavo. Atski- 
rų dalykų svarstymas užtrukdavo labai ilgai, nes no- 
rinčių kalbėti atsirasdavo labai daug. Kalbėtojai nuo- 
lat nukrypdavo nuo temos. Pirmininkas nevaržė jų 
laisvės. Kairiojo šono kalbėtojai, dažnai nutolę nuo 
svarstomojo klausimo, kaltindavo kunigus. S. Kairys 
iš vieno anglų kultūros istoriko pacitavo sakinį, smer- 
kiantį Bažnyčią, bet, man paneigus tą citatą, neįrodė 
jos. Kačergius iš Pilviškių kunigus vadino pilvūzais. 
Aš pakviečiau jį pasimieruoti pilvu su manim. Už tatai 
jis man drėbė žodį, kurio spausdinti negalima. Jo pil- 
vo periferijos būta didesnės už manąją. 

Nekultūringų žodžių teko girdėti ir iš dešiniojo 
salės šono. Kalbant apie mūsų santykius su lenkais 
ir man pareiškus nuosaikią pažiūrą, kunigas Stakelė 
atsistojo ir balso nesiprašęs, ąsloje tebebūdamas, iš- 
tiesė ranką, pirštu rodydamas į mane, stovintį palai- 
poje, ir trenksmigu balsu suriko: *Neklausykit to vel- 
nio. Lenkams parsidavęs!' Kiek kiti seimo dalyviai 
išsiplūdo, to neatsimenu ir nenorėčiau kartoti, jei ir 
atsiminčiau, nes to buvo labai daug. 

Taip praėjo seimui skirtosios dienos. Prisikalbė- 
jus į valias apie vieną dienotvarkės dalyką, reikėda- 
vo padaryti pertrauką, nepriėmus jokio nutarimo. Po 


211 


pertraukos imdavome kalbėti apie kitą iki kitos pietų 
ar vakarienės pertraukos ir baigdavome taip pat ne- 
priėmę jokio nutarimo. Vilniaus dienraščiai rašė, kad 
seime viešpatauja tobuliausia rimtis, kad, žiūrint į da- 
lyvių elgesį ir klausant jų kalbų, atrodo, lyg būtum 
Anglijos parlamento pasėdyje. Tuomet aš dar nebuvau 
matęs Anglijos House of Commons posėdžio, bet, skai- 
tydamas Vilniaus reporterių straipsnius apie mūsų 
seimą, traukiau pečiais abejodamas, ar iš tiesų tiek 
daug panašumo. 


Besibaigiant seimui skirtosioms dienoms, dakta- 
ras Basanavičius į posėdžių salę atnešė rezoliucijų 
projektus, kuriuos priėmus reikėsią paskelbti seimo 
vardu, ir parodė tuos projektus prezidiumo nariams. Aš 
nebuvau matęs tų projektų, nes su manim nesitarta 
juos ruošiant. Iš kitų prezidiumo narių elgesio buvo 
matyti, kad jie jau pirma buvo susipažinę su projek- 
tais. Juose buvo paskelbta žūtbūtinė revoliucija. Aš 
pareiškiau už tokią rezoliuciją nebalsuosiąs ir pareika- 
lavau laiko pasitarti su tos srovės atstovais, kurie bu- 
vo mane pasiūlę į prezidiumą. Tą mano prašymą pa- 
tenkino. Pasitaręs su kunigais ir mums pritariančiais 
žymesniais pasauliečiais, pareikalavau išbraukti visa 
tai, kas faktinai reiškė kruviną revoliuciją. Mūsų 
krypties žmonių ne visų buvo vienoda nuomonė. Vie- 
ni reikalavo, kad rezoliucijos projektas būtų pilnai su- 
derintas su katalikybės dvasia. Kiti, kad užtenka pa- 
šalinti kraujo ir smurto dėsnius. Kai kuriems kuni- 
gams gana smarkiai stojant už šią antrąją formulę, 
man teko pareikšti prezidiumui, kad ir mes balsuosi- 
me už šitą sušvelnintą rezoliuciją. Prezidiumo daugu- 


212 


ma nelabai norėjo nusileisti, bet galutinai sutiko sei- 
mui pateikti smarkią ir griežtą rezoliuciją be kruvinų 
ir smurto pradų. Taip perredaguotą, bet dar labai ašt- 
rią rezoliuciją seimas priėmė, gali sakyti, vienbalsiai, 
nes tie tylėjo, kuriems ji nepatiko. 


Lietuvių kunigų susirinkimas 


Seimui pasibaigus, kunigai susirinko šv. Mikalo- 
jaus klebonijoje pasitarti apie tai, kas reikės daryti. 
Vienas kitas reiškė nuomonę, kad seimo priimtoji 
rezoliucija yra neišmintinga, kad ją vykdant susidarys 
daug žalos Lietuvai, nes Rusijos administracijai bus 
progos griebtis žiaurių priemonių. Dauguma tylėjo 
arba trumpai burbtelėjo, kad visos kritikos jau per- 
daug pavėluotos. 

Imta svarstyti reikalą bendro katalikiško laikraš- 
čio visai Lietuvai. Petrapilyje jau ėjo Antano Smilgos 
nuosavas, Purėno redaguojamas “Lietuvių Laikraš- 
tis", kurį savo straipsniais ir autoritetu stiprino pro- 
fesorius kun. kanauninkas Jonas Maculevičius (Mairo- 
nis). Į tą laikraštį rašinėjau ir aš. Bet susirinkusieji 
kunigai nepritarė tam laikraščiui. Kun. J. Tumas, aš 
ir kiti, mažiau ar daugiau susijusieji su “Tėvynės 
Sargų", įrodinėjome, kad reikia sudaryti rimtą, ge- 
rai redaguojamą, visai Lietuvai skiriamą, visų trijų 
vyskupijų dvasiškijos remiamą savaitinį laikraštį ir jį 
spausdinti Vilniuje. Redaktoriaus pareigoms buvo siū- 
lomas pasižymėjęs lietuvis veikėjas, dvasinę Petrapi- 
lio akademiją baigęs, pasaulietis Andrius Dubinskas. 
Matyt buvo, kad susirinkusiųjų didelė dauguma, be- 


213 


veik visuma, pritaria tam sumanymui. Tik štai paky- 
la kun. Juozas Laukaitis, Seinų vyskupijos raštinės 
vedėjas, ir sako maždaug šitaip: “Jo Malonybės Sei- 
nų vyskupijos administratoriaus kun. prelato Antana- 
vičiaus vardu pareiškiu, kad Seinų vyskupija leis sa- 
vo laikraštį Seinuose". Tą trumpą sakinį ištaręs, kun. 
Laukaitis vėl atsisėdo ir tylėdamas gana karingai žiū- 
rėjo į susirinkusius. Tas jo išdidumas visai nesideri- 
no su jo būdu ir buvo jam neįprastas. Nebuvo gali- 
ma abejoti, kad pareiškimas yra tikrai Seinų vysku- 
pijos administratoriaus žodis, privalomas tos vyskupi- 
jos kunigams. Aš taip pat buvau tos vyskupijos kuni- 
gas. Numaniau, kad tas pareiškimas trenkte nutrenkė 
daugelį Seinų vyskupijos kunigų, kaip ir mane. Nebu- 
vo galima abejoti, kad bendras trijų vyskupijų veiki- 
mas yra užmuštas. 


Liko dar galimybė Vilniaus ir Žemaičių vyskupi- 
jų kunigams susitelkti apie Seinuose redaguojamą, 
kun. Antanavičiaus valdomą laikraštį. Bet Seinų mies- 
to mažumas, neturėjimas geležinkelio ir padėtis pačia- | 
me Lietuvos užkampyje anaiptol neragino žemaičių ir 
vilniečių tapti Seinų saulės planetomis. Jau nereikė- 
jo nė minėti, kad apie prelato Antanavičiaus nuopel- 
nus lietuvių spaudai jos draudimo metu niekas nebu- 
vo girdėjęs, o visi manė, kad jis valdys Seinuose lei- 
džiamą laikraštį. Bandyta įtikinėti kun. Laukaitį, kad 
jo pareiškimas kenkia Lietuvos katalikybei, bet tas 
Seinų kurijos valios reiškėjas nesidavė įtikinamas, 
Kalbėta, kad Seinuose neįmanoma leisti rimto laikraš- 
čio, bet kun. Laukaitis trumpai atsakė, kad ateitis 
netrukus parodys, jog galima. 


214 


Minėtasis kunigų susirinkimas šv. Mikalojaus 
klebonijoje svarstė amžinai aktualų klausimą — apie 
lietuvių kalbos vartojimą bažnyčiose. šituo klausimu 
lengvai susitarta, kad parapijose, kur yra nors 1000 
lietuvių, jiems būtų skiriamas vienas sekmadienis taip, 
kad jame pamokslas ir giesmės būtų lietuviškai. Kito- 
mis kalbomis tos parapijos bažnyčioje giesmės ir pa- 
mokslai būna tiek kartų, kiek tūkstančių katalikų var- 
toja nelietuvių kalbą. Kitaip sakant, parapiečiai, kal- 
bą kuria nors kalba, dalinami tūkstančiais. Kiek ku- 
ri kalba turi tūkstančių, tiek sekmadienių jai skiria- 
ma giedoti ir pamokslams sakyti. Ta taisyklė remiasi 
dėsniu, kad 1000 asmenų negali parapijoje būti be 
dvasinio aptarnavimo. Todėl tokioje parapijoje klebo- 
nas ar vikaras turi mokėti lietuvių kalbą. 

Einant tuo pačiu dėsniu sutarta prašyti, kad vys- 
kupijoje, kur 100,000 lietuvių, būtų vyskupas orga 
ras ar pagelbininkas lietuvis. 


Lenkai ir lietuviai kunigai pas Vilniaus vyskupą 


Bažnyčios tvarkymą liečiantieji dalykai negali bū- 
ti sprendžiami be vietos vyskupo žinios. Todėl susi- 
rinkusieji sutarė nueiti pas Vilniaus vyskupą baroną 
de Roppą ir pateikti savo nutarimus, pareišklant, kad 
tai yra rimtai apsvarstyti pageidavimai, pateikiami 
teisėtam vyskupui su pagarba ir pasitikėjimu. 

Vyskupas Roppas kvietė ateiti pas jį skirtu laiku 
visus kunigus, dalyvavusius minėtame susirinkime. 
Tuo pačiu metu vyskupas į savo rūmus sukvietė ir 
likusiąją miesto dvasiškiją, atseit, visus kunigus len- 


215 


kus. Taip didžioje Vilniaus vyskupo rūmų salėje, pa- 
puoštoje tos vyskupijos ganytojų portretais, susidarė 
lenkų ir lietuvių kunigų kongresas kalbos teisėms 
svarstyti. 

Iš lenkų pusės stojo labai jaunas, neseniai iš už- 
sienio grįžęs, ką tik daktaro laipsnį parsivežęs kunigė- 
lis. Iš jo pavardės atsimenu tik pirmąją raidę — S. 
Girdėjau, kad vėliau jis labai pasižymėjo savo lenkiš- 
kai tautišku veikimu Vilniaus vyskupijoje. Jis darė 
priekaištų lietuviams kunigams. Man teko jam atsaki- 
nėti. Nežinodamas savo oponento praeities, bet many- 
damas, kad jam pritaria lenkiškai nusistačiusios dva- 
siškijos dauguma, aš buvau labai atsargus. Taikyda- 
mas savo atsakymus į jo priekaištų branduolius, sa- 
vo sakinius dažiau pagarbos spalvomis, kaip buvau 
daręs, gindamas savo disertaciją universitete. Vysku- 
pui Roppui tai atrodė juokinga. Jis tada padrąsino 
mane, paaiškindamas, kad mano oponentas yra ką 
tik mokslus baigęs. Aš dėkingai priėmiau tą pastabą. 
Kun. S. šiek tiek nuleido žemyn savo toną, bet prie- 
kaištų nesiliovė daręs. 

šiandien negaliu pakartoti nei jo priekaištų, nei 
savo atsakymų. Neatsimenu, ar, kun. S. baigus, kas 
nors kitas dar priekaištų darė ar ne; tik žinau, kad 
galutinai vyskupas Roppas pripažino, jog jam pateik- 
tieji iš Šv. Mikalojaus klebonijos lietuvių kunigų pa- 
geidavimai yra teisingi ir vykdytini. Susirinkimui pa- 
sibaigus, vyskupas pakvietė mane rytojaus pietums. 
Tuose pietuose tebuvo tik vyskupas, jo namiškiai, 
Skirmuntas ir aš. 

Žinodamas kun. Laukaičio pareiškimą dėl laikraš- 


216 


čio, aš betgi nežinojau, kad Kauno dvasiškija ketina 
leisti savo laikraštį, o su “Tėvynės Sargo" šalinin- 
kais nebuvau turėjęs laiko pasikalbėti ir maniau, kad 
jie, su Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų kunigais suta- 
rę, norės leisti laikraštį Vilniuje. Taip aš ir paklau- 
siau vyskupą Roppą, ar jis nesipriešintų tam. Vysku- 
pas lengvai ir maloniai pažadėjo duoti oficialų leidi- 
mą, jei bus reikalas. 

Ta proga buvo kalbos apie krikščionių partiją 
Lietuvoje. Vyskupas apie ją kalbėjo lyg nenorėdamas, 
neaiškiais sakiniais. Tik vėliau aš jo mintį permaniau, 
kai patyriau, kad jis rengė katalikų konstitucionalis- 
tų partiją, kuri jį išrinko atstovu į Dūmą. 


Po seimo 


Po to viso išvažiavau iš Vilniaus, bet Kalėdų atos- 
togų metu per Vilnių grįžau į Petrapilį. Vilniuje man 
sustojus pas vieną artimą tautietį, atėjo Antanina 
Vileišienė ir pasakė, kad generalgubernatorius Frese 
yra labai susirūpinęs įvykusiu seimu, jo paskelbtomis 
rezoliucijomis ir ketinąs suimti seimo prezidiume daly- 
vavusius asmenis. Keletas žmonių, buvusių ten pat, 
patarė man pasiskubinti išvažiuoti iš Vilniaus. Aš 
pasinaudojau patarimų. 

Mano brolis Juozas seimo nutarimus platino 
Slavikų parapijoje, ypač šventoriuje po pamaldų. 
Slavikuose policijos nebuvo, bet ji tai vistiek sužino- 
jo. Apskrities viršininkas liepė Juozą suimti, bet jis 
tą paliepimą patyrė dar prieš policininkams atvyks- 
tant. Kadangi mano tėviškė, kurioje Juozas ūkininka- 


217 


vo, yra ant pat Šešupės kranto, o anapus jau Prū- 
sai, tai brolis greitai perbėgo pas savo pažįstamus į 
Vokietiją ir ilgokai gyveno Pilkalnio apskrityje, dau- 
giausiai Briedžių ir  Stumbrių kaimuose. Ūkininko 
ilgas nebuvimas namieje darė žymių nuostolių ūkiui. 

Naumiesčio apskrityje, ypač Plokščių, Griškabū- 
džio ir Būblelių (Lesnistvos) valsčiuose seimo nutari- 
mai buvo griežčiau vykdomi, negu nutarta. Teisių fa- 
kulteto studentas Pijus Grigaitis vadovavo tenai ir 
kurstė kruviną revoliuciją. Valsčiuose daug dokumen- 
tų sudeginta, daug monopolių sudaužyta. Plokščių 
giriose kirsta medžius ir versta juos skersai kelių. 
Tai darė daugiausia Marijampolės gimnazistai. Tos gi- 
rios buvo privatinė Justino Strumilos nuosavybė. 
Urėdas Juozas Kačarauskas jiems sakė, kad tuo bū- 
du naikinamas Lietuvos turtas, kurio jai labai reikia. 
Jauni veikėjai jam sakė, kad jis su savo eiguliais su- 
trauktų į krūvas nukirstuosius medžius ir apklotų 
juos šakomis, iki ateis laikas juos panaudoti. Jau- 
nuoliams nė kam ko, kad šakomis apdengti medžiai 
girioje greičiau pūva. Jaunieji veikėjai nesidavė urė- 
do įtikinami. Jie gadino medžius, urėdas jiems truk- 
dė. Bebėgiodamas jis daug kartų parpuolė, žuEiZERSS, 
gavo vėžio ligą ir jaunas mirė. 

Po Suvalkiją ėmė skrajoti baudžiamieji kazokų 
būriai. Kai kuriuos revoliucijos veikėjus jie nušovė, 
Pijų Grigaitį gyvą suėmė. Naumiesčio apskrities tar- 
dytojas rinko žinias apie jo veiklą ir tų žinių įrody- 
mus. Susitikdamas su Naumiesčio parapijos kunigais, 
jis jiems išsitarė, kad Grigaičiui gresianti mirties baus- 
mė. Kunigai darė pastangų, kad bausmė sumažėtų, bet 


218 


tardytojas jiems sakė, kad mirtis yra lengvesnė už 
sunkiųjų darbų kalėjimą iki gyvos galvos. Tardytojo 
palankumas padarė tiek, kad Grigaitis pateko Kalva- 
rijoje į kalėjimo ligoninę. Tą ligoninę aplankyti atvy- 
ko Suvalkų gubernatorius. Jam praėjus pro Grigaičio 
lovą ir išėjus už durų į kitą kambarį, “ligonis"' atsi- 
darė langą ties savo lova ir iššoko žemyn vienmarš- 
kinis. Tai buvo viduržiemio šalta diena, bet apačioje po 
tuo langu stovėjo automobilis ir šilti drabužiai. Už 
pusvalandžio Grigaitis jau buvo Vokietijoje, Mėrū- 
niškių miestelyje. Iš ten jis pateko į Šveicarijos sos- 
tinę Berną, kur baigė teisių fakultetą, vedė dukterį to 
žmogaus, kurio buvo automobilis ir šiltieji drabužiai. 
Iš Šveicarijos Grigaitis nukeliavo į Ameriką ir Chica- 
goje redaguoja socialistų dienraštį “Naujienas". 


Krikščionių demokratų partijos programos pir- 
masis projektas 


Jau susipainiojo mano galvoje krikščionių demo- 
kratų partijos programos sudarymo chronologija. Ži- 
nau tik tiek, kad tai įvyko po 1903 m., prieš 1907 m. 
ir tai Petrapilio katalikų dvasinėje akademijoje.* 

Apie tą įstaigą naudinga žinoti, kad didžiausias 


* “Lietuvių Krikščionių Demokratų susivienijimo programo 
projektas" buvo atspausdintas "Draugijos" Nr. 1, 68-80 p. su 
prierašu „kad jį “sustatė Kun. Kanonikas Jonas Maciulevičė, 
Kun. Aleksandras Dambrauskas ir Kun. Pranciškus Bučys" ir 
pastaba, kad “projektas sustatytas tapo pernai prieš Vilniaus 
suvažiavimą“, taigi išeitų 1905 m. Kitur paduodama data 1904 m. 
Red. 


219 


studentų klierikų skaičius joje buvo paskutiniais vys- 
kupo A. Pr. Symon rektoriavimo laikais, visai arti 
XIX a. pabaigos. Tada joje studentų buvo 73. Bemaž- 
ko pusė jų, būtent 30, buvo lietuviai, nors lietuvių 
tauta teturėjo nepilnai tris milijonus iš penkiolikos 
milijonų visų katalikų Rusijos imperijoje, atseit, ma- 
žiau kaip penktadalį. Akademijos uždavinys buvo ap- 
tarnauti visus imperijos katalikus. 


Arkivyskupui  Boleslovui  Klopotowskiui tapus 
metropolitu ir akademijos globėju, lietuvių skaičius 
ypatingai padidėjo ir jis nesumažėjo jam mirus 1903 
m. Tarp profesorių kunigų lietuviai buvo: kan. Jonas 
Maculevičius, kun. Kazimieras Jaunius, kun. Alek- 
sandras Dambrauskas (Jakštas), kun. Ignotas Balt- 
rušis ir aš. Kun. Jurgis Matulevičius buvo paskirtas 
vėliau, t.y. 1907 m., o dar vėliau kun. Blažiejus Čėsnys. 
Kun. Jonas Naujokas buvo tos įstaigos dvasios tėvu. 
Tokiu būdu profesorių kunigų lietuvių skaičius susi- 
darė lygus su kunigų lenkų profesorių skaičium. Pa- 
sauliečiai dėstytojai čia neimami dėmesin. k 

Kun. Al. Dambrauskas iš akademijos pasitraukė 
1906 m. Neatsimenu kada, bet gerai atsimenu, kad 
trys profesoriai tą darbą atliko. Aiškiai žinau, jog 
man buvo pavesta ruošti pirmuosius pasiūlymus, ku- 
riuos paskui perkratinėdavome mes trys. Prof. Macu- 
levičius nepraleido nė vieno paragrafo, giliai neįžvel- 
gęs. 

Žinau, kad prie partijos programos ruošimo nė 
kiek neprisidėjo prof. kun. Jaunius, bet, baigus ją 
rengti, ir jis jai pritarė. Profesoriaus Justino Pranai- 


220 


čio jau nebuvo nei akademijoje, nei Petrapilyje. Į 
Taškentą jis buvo išvažiavęs 1902 m. rudenį. 

Galutinai paruoštą ir trijų profesorių priimtą 
programos projektą reikėjo pateikti Lietuvos vysku- 
pams. Tas uždavinys teko man. Kalėdų ar Velykų 
atostogų metu nuvežiau tą projektą į Vilnių. Vysku- 
pas Roppas patarė lietuviams dėtis prie jo sukurtos 
katalikų konstitucionalistų partijos, o mūsų sustaty- 
tąją nei pagyrė, nei papeikė. Tą projektą nuvežiau 
į Kauną, kur gavau pilną pritarimą. Nuvežiau į Sei- 
nus vyskupijos valdytojui prelatui Antanavičiui, ku- 
ris pritarė, bet atsisakė viešai pareikšti savo pritari- 
mą. Netrukus nustebau, kad “šaltinis" pasiskelbė 
krikščionių demokratų partijos organu. Iš to reikėjo 
suprasti, kad krikščioniškoji demokratija Lietuvoje 
nėra partija, o palaida srovė be organizacijos ir be 
drausmės. Programos sustatytojai matė, kad prita- 
riantieji jų mintims žmonės nenori pasiduoti draus- 
mei. Taigi programos autoriai nė nesiėmė gaišinti lai- 
ko organizavimo darbams, apsiribodami savo pareigo- 
mis. Krikščionių demokratų partiją tikra to žodžio 
prasme sudarė žymiai jaunesni veikėjai: kun. Mykolas 
Krupavičius ir kiti. 

Mudu su kun. Matulevičium 1907 m. ryžomės or- 
ganizuoti, bet jau ne politikos partiją, o nykstančią 
marijonų vienuoliją, sutarę su jos generolu kun. Vin- 
cu Senkum. To darbo vaisiai pasirodė vasarai besi- 
baigiant 1909 m. 


221 


VYSK. P. BŪČIO RAšTAI 


Vysk. P. Būčys per ilgą savo gyvenimą yra parašęs 
labai daug. Be paliktų rankraščių, daug yra spausdinta at- 
skirais leidiniais ir įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose. 
Šiandien jau sunku surankioti visa, ką ir kur jis yra at- 
spausdinęs, tad ir šis jo raštų sąrašas toli gražu nėra pil- 
nas. Spaudos draudimo laikais po savo raštais pasirašinė- 
davo CZ, Czernyzina, Pulvis, Studentas, P.B., vėliau savo 
tikrą pavarde, bet daug raštų yra be pavardės. Jie yra at- 
sekami tik iš turinio ir stiliaus. Vysk. P. Būčio surinktieji 
raštai čia paduodami chronologine eile. 


1891 
PULVIS, Žodis į Lietuvos ukinįkus, Ukininkas, Nr. 8. 
B., Griszkabudis, Vienybė Lietuvninku, Nr. 2, 17 p. 
Seinų klierikų laikraštėlio Knapt redaktorius. 


1892 
PULVIS, Apie dainas, Apžvalga, Nr. 16, 124-26 p. 
PULVIS, iš Suvalkų valdybos padangės, Apžvalga, Nr. 4, 
32 Pp. 
PULVIS, Szakiai, Vienybė Lietuvninkų, Nr. 45. 
CZERNYZINA, Laiškas A. Milukui (išsp. Žvaigždėje 1920, 
Nr. 3, 133-136 p.). 
Seinų klierikų laikraštėlio Visko po biskį redaktorius. 


1893 


C2., A. a. Kun. Petras Paulius Lubic2 iš Wielkie Wierzbo- 
vo Wierzbowski, Seinų Vyskupas, Apžvalga, Nr. 16, 


223 


* 


123 p. ir Vienybė Lietuvninku, Nr. 30, 353 p. 
CZ., Iš Griškabudžio, Apžvalga, Nr. 15, 119 p. 
CZ. Bajoraičiai, Apžvalga, Nr. 15, 119 p. 


1894 
Kaip mylėti Jėzų (šv. Alfonso Liguori knygelės vertimas, 
redaguotas P. Būčio, likęs nespausdintas). 
FISZERIO Pamokslai ir ganytojo kalbos sodiecziams (Ver- 
tė drauge su Laukaičiu ir Ilgūnu). 
P.B., Audiatur et altera pars, Varpas, Nr. 4. 
P.B., Naumiesčio pavietas, Vienybė Lietuvninku, Nr. 4. 


1895 

CZ., Keli žodžiai apie mūsų vargus, Apžvalga, Nr. 2, 9-10 p. 

Cz., Keli žodžiai apie kaimiečių sueigas, Apžvalga, Nr. 24, 
186-88 p. 

CZ., Keli žodžiai apie mūsų vargus ir nelaimes, Apžvalga, 
Nr. 6, 33-36 p. 

P.B., Keli žodžiai apie vieną dalelę “Tėvynės Varpų“*, Var- 
pas, Nr. 1,. 

P.B., Peikiantiems encikliką “Caritatis Providentiaegue, 
Varpas, Nr. 4. 


1396 

P.B., Mūsų raštai, Tėvynės Sargas, Nr. 12. 

KRUMPLIŲ JONAS, Apysakėlė, Vilnius 1895. Kas yra, o 
kas bus. Žvilgsnis ant šių dienų ir į ateitį, recenzija 
Tėvynės Sarge, Nr. 12, 35-36 p. 

P.B., Apie piemenų auklėjimą, Tėvynės Sargas, Nr 2, 38- 
-42 p. ir Nr. 3, 41-46 p. 

1897 
P.B., Kalbos dalykai, Tėvynės Sargas, Nr. 6, 21-22 p. 


1898 


P.B., Apie devyzgą, Tėvynės Sargas, Nr. 6, 21-22 p. 
De Papa Honorio et Sexto Concilio Oecumenico (diser- 
tacija nespausdinta). 


224 


1899 
P.B., Iš Suvalkų, Vienybė Lietuvninkų, Nr. 24. 
De S. Stanislao Episcopo Martyre (disertacija nespaus- 
dinta). 
1900 


P.B., Kas tai yra civilizacija, Žinyčia, Nr. 2, 1-4 p. 
SMOLIKOVSKIS, Marijos Mėnuo (1893 Seinų klierikų pa- 
darytas vertimas, redaguotas P. Būčio). 


1901 
P.B., Viena daina, Žinyčia, Nr. 3, 22-25 p. ir Nr. 4, 48-49 p. 
STUDENTAS, Lietuviai, statykim Muravjovui paminklą, 
Žinyčia, Nr. 3, 63 p. 


1902 
P.B., Viena mano pažįstama, Žinyčia, Nr. 4-5, 57-69 p. 
FR. BUCZYS, Sw. Stanislaw, Biskup Krakowski, Krakow. 


1903 
Wyjasnienie (antikatolickošč uniwersytetu we Fryburgu), 
Przegląd Katolicki, Nr. 40, 636 p. 
Odpowiedž na “Odpowiedž ks. pralata Gnatowskiego“, 
Przegląd Katolicki, Nr. 44, 696 p. 


1904 

PRIETELIS, Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų, 
Shenandoah, Pa. Recenzija Dirvoje-Žinyne, Nr. 11, 94- 
-96 p. 

Pirmutinis moksliškas vieno lietuvio veikalas, Dirva-Žiny- 
nas, Nr. 4, 50-58 p. 

Baur Ferdynand. Biblioteka Dziel Chrzescijanskich, straips- 
niai tilpę Podreczena Encyklopedya Košcielna, tom. 
A-B, III-IV, 155-156 p. 


1905 
Skaitytojams, įvadas į “Metraštis arba Kalendorius*? 1906. 


225 


w 


Prierašas prie Šūlėmyrio korespondencijos iš Laukesos, 
Lietuvių Laikraštis, Nr. 10, 124 p. 

Atsakymas p. Sermėgiui, Lietuvių Laikraštis, Nr. 12, 158 p. 

Bažnytinės žinios, Lietuvių Laikraštis, Nr. 12, 148 p. 

Kaip aš rengiausi parašyti vieną veikalą, 0 neparašiau, 
Lietuvių Laikraštis, Nr. 16, 218-219 p. 

Visatinis susirinkimas “Lietuvių i7 Žemaičių Labdariško- 
sios Draugijos“, Lietuvių Laikraštis, Nr. 22, 296 p. 

Laiškas į redakciją, Vilniaus Žinios, Nr. 67. 

RUTKOVSKIS T..,, Audra giedroje. Vertė MAR.K-LIS, re- 
cenzija Vilniaus Žiniose, Nr. 114. 

Iš ko nesutikimai Peterburge tarp lietuvių? (atsakymas 
p. VI. Pauliukoniui), Vilniaus Žinios, Nr. 113 ir 116. 

Apie Kalendorių 1906 metams, leidžiamą “Lietuvių ir Že- 
maičių Labdariškosios Draugijos?? Peterburge, Lietuvių 
Laikraštis, Nr. 27 ir 28; Vilniaus Žinios, Nr. 144. 


1906 


Mėnulis, str. tilpęs Metraštis arba Kalendorius, išleidžia- 
mas “Peterburgo Lietuvių ir Žemaičių Labdariškosios 
Draugijos", 124s p. 

GARBšTAS A., Kam aš reikalingas? recenzija Nedėldienio 
Skaityme, Nr. 8. 

SKVIRECKAS J., Šventasis Tėvas Popiežius Pijus X, re- 
cenzija N edėldienio Skaityme, Nr. 8. 

NARKEVYČIUS P., Maža dovanėlė Lietuvos jaunimui, rec. 
Nedėldienio Skaityme, Nr. 8. 

Lietuviai Dūmoje, šaltinis, Nr. 8, 126 p. 

GOLDLEWSKI M., Monumenta Ecclesiastica Petrapolitana. 
Annalecta Historica Petropolitana, rec. Przegląd Kato- 
licki, Nr. 47, 735. 

Planetos, Pienas, str. tilpę Kauno Kalendorius 1907 m., 
37-52 p. 

Projektų gausybė (atsakymas Vilniaus Žinioms), Šaltinis, 
Nr. 38. 


226 


1907 


Lietuvių Krikščionių Demokratų susivienyjimo programos 
projektas, Draugija, Nr. 1, 68-80 p. 

PIERRE L'ERMITE, La Brisure, rec. Draugija, Nr. 2, 
188-89 p. 

A. PELCZYNSKI, J. MATUSZEWSKI, Dzieje Akademii 
Duchownej R. Katolickiej Warszawskiej, rec. Draugi- 
ja, Nr. 3, 2928 p. 

Valstybės Duma, Šaltinis, Nr. 13, 203 p. 

Lietuvių atstovų darbai, Šaltinis, Nr. 16, 252s p. 

T. KAPPSTEIN, Buddha und Christus, rec. Draugija, Nr. 
4, 412 p. 

Tiesos ieškojimas, Draugija, Nr. 3, 231s p. ir Nr. 4, 3448 p. 

Wielkiego Ksigstwa Litewskiego, Zmudzkiego Kronika, rec. 
Draugija, Nr. 4, 410 p. 

Tikėjimas, jausmai ir protas, Draugija, Nr. 5, 49-55 p. ir 
Nr. 6, 147-151 p. 

Dumos paleidimas (Telegrama), šaltinis, Nr. ? 

Mūsų atstovų ir Peterburgo Ketuvių darbai, šaltinis, Nr 22, 
34858 p. 

šATRIJOS RAGANA, Istorijos Pasakos, rec. Draugija, 
Nr. 7, 273s p. 

P. LEONAS, Po pavodu agrarnoj reformy v Litvie, rec. 
Draugija, Nr. 9, 85 p. 

M. Socijalistai ir masonai, ar jie man priešai, rec. Draugija, 
Nr. 9, 86 p. 

M. MORAWSKI, Išvakarės greta Limano Ežero, vertė GE- 
RUTIS, rec. Draugija, Nr. 9, 87 p. 

M. JUODYŠšIUS, Edgaras arba nuo ateizmo prie pilnos tei- 
sybės (pagal HAMERSTEINA), rec. Draugija, Nr. 9, 
88 p. 

A. KAPSAS, Iš mūsų gyvenimo, rec. Draugija, Nr. 9, 89 p. 

Pismo v Redakciju, Rieč, Nr. 283. 

I. UOSIS, Mūsų jaunuomenė ir netikėjimas, rec. Draugija, 
Nr. 10, 216-17 p. 

IK. HUYSMANS, Les foules de Lourdes, rec. Draugija, 
Nr. 10, 218 p. 


227 


Academia Caesarea Romano-catholica Ecclesiastica Petro- 
politana anno academico 1906-1907, rec. Draugija, 
Nr. 10, 220 p. 

Apie auklėtnamius mergaitėms, Viltis, Nr. 9, 10 ir 11. 

T. VIšNIAUSKAS, Trįs keleiviai: krikščionis, žydas ir tur- 
kas. Vertė P.B., rec. Draugija, Nr. 11 327 p. 

P.B. Mylėk savo artimą (pagal Hoffmaną), rec. Draugija, 
Nr. 11, 327 p. | 

F. COZEL, Yra Dievas. Vertė FELIKSAS MARTIšIUS, 
rec. Draugija, Nr. 11, 331 p. 

VIDŪNAS, Slaptinga žmogaus didybė, rec. Draugija, Nr. 
11, 333s p. 

De Beatae Mariae Virginis in oppido Lourdes apparitionum 
valore ad vitam christianam renovandam et veritatem 
catholicam probandam, B.O. de Lourdes, Nr. 1, Bir- 
kenfeld. 

M. VASILIAUSKAS ir I. MATULEVIčIUS, Mūsų Dirva, 
skaitymų kninga liaudies mokyklai ir gimnazijai, rec. 
Draugija, Nr. 11, 462-63 p. 

UIDA, Donaitis, rec. Draugija, Nr. 11, 464 p. 

K. BARANCEVIč, Malūnas. Iš rusiško vertė PRANAS 5- 
LIS, rec. Draugija, Nr. 11, 465 p. 

ADOLF RETTE, Du diable a Dieu, rec. Draugija, Nr. 11, 
465 p. 

PAUL BOURGET, L'Emigre, vec. Draugija, Nr. 11, 465s p: 

BJERNSONAS, Vikrus Vaikinas, rec. Draugija, Nr. 12, ir 
Viltis, Nr. 18. 

Ar žydų ar katalikų tikėjimas geresnis?, Šaltinis, Nr. 9, 
135-36 p. 

Apie Švento Rašto skaitymą, Šaltinis, Nr. T, 106 p. 

Apie nekatalikų išganymą. Apie šviesą ir augalus be sau- 
lės, Šaltinis, Nr. 8, 117 p. 

Apie tvaną, Šaltinis, Nr. 12, 180-182 p. 

Apie Jėzaus ir kunigų plaukus. Apie pravoslavų šventuo- 
sius ir kūnų nepuvimą, Šaltinis, Nr. 21, 325-27 p. 

Apie velnio apsėstus žmones, Šaltinis, Nr. 29, 4528 p. 

Apie Dievo buvimą, Šaltinis, Nr. 36, 566s p., Nr. 37, 579s 
p., Nr. 38, 5958 p. 


228 


Apie atlaidus (atsakymas Vaičiuliui), šaltinis, Nr. 39, 
6135 p. 

Delko Popiežius vadinasi “Šventuoju? Tėvu?, Šaltinis, Nr. 
31. 

Apie moterų dūšią, šaltinis, Nr. 41, 643s p. 

Apie moterų su vyradis lygybę, Šaltinis, Nr. 42, 6588 p. 

Apie šventųjų gyvenimus, Šaltinis, Nr. 47, 7428 p. 


1908 


Laiškas į “Vilties? Redakciją, Viltis, Nr. 12. 

Kankintinio Sūnus. Sutrumpinta iš kardinolo Wisemano 
“Fabiola", rec. Draugija, Nr. 13, 89 p. 

A. WYSLOUCH, Mokytojas iš Nazareto. Vertė L.P., rec. 
Draugija, Nr. 13, 89 p. 

SCHLATHOELTER, Hypnotismas iszaiszkytas. Vertė kun. 
SAURUSAITIS, rec. Draugija, Nr. 13, 90s p. 

VL. VAGNER, Čem dolžen bit universitet?, rec. Draugija, 
Nr. 13, 90s p. 

L.I. PETRAŽICKIJ, Universitet į nauka, rec. Draugija, Nr. 
13, 94 p. 

Herders Konversations Lexicon, III Auflage, rec. Draugija, 
Nr. 13, 97 p. 

BATIFFOL, Ouestions de Venseignement ecclesiastigue, rec. 
Draugija, Nr. 13, 96 p. 

Tarptautinis mokslui aukštyn kelti susivienyjimas ir Lie- 
tuva, Draugija, Nr. 14, 135-142 p. 

A.a. kunigas Kazimieras Jaunius, Šaltinis, Nr. 10, 147-48 p. 

Pluoštelis atsiminimų apie kun. Jaunių, Viltis, Nr. 29. 

Į kunigo Jauniaus gimines, Viltis, Nr. 24. 

Tautos ir doros reikalai, Viltis, Nr. 30 ir 51. 

Dvasiškosios Akademijos lietuviai profesoriai, Šaltinis, Nr. 
15, 231 p. ir Nr. 16, 250 p. 

Pranešimas visiems abejojantiems ir visiems “Šaltinio?? 
skaitytojams, Šaltinis, Nr. 1, 16 p. 

Liurdo stebuklai, Žiburio Kalendorius 1909 m. 

Apie Apaštalų sudėjimą, šaltinis, Nr. 45, 700s p. 

Lembo Ruigis, Draugija, Nr. 16, 357-359 p. 


229 


(1 


Medžiaga Jauniaus. biografijai, Draugija, Nr. 16, 60 p. 

Jauniaus taisytasis Titanijos „vertimas, Draugija, Nr. 16, 
397 p. | 

Stowarzyszenie Pedagogiczne Katolickie w Archidyecezyi 
Mohylowskiej. Mowd miana na pierwszem walnem 
zgromadzeniu dnia 27 marca 1908 7. Spausdinta Sei- 
nuose Šaltinio spaustuvėje. 

Kunigo Jauniaus Paminklo komitetui atvirasis Taiškas, Vil- 
tis, Nr. 57. 

Atsakymas Lietuvių Mokslo Draugijos komitetui, Draugija, 
Nr. 17, 99-104. | 

F. LOT, De Ta situation faite a Venseignement superieuT 
en France, rec. Draugija, Nr. 17, 87s p. 

Profano įspūdžiai ir mintys iš antrosios Lietuvos Dailės 
Parodos Kaune, Draugija, Nr. 20, 376-386 p. 

A.L. POGODIN, Počemuų ne govoriat životnyja?, rec. Drau- 
gija, Nr. 20, 461 p. 

A.I. GOURBEYRE, La stigmation, Vextase divine et Tes 
miracles de Lourdes, rec. Draugija, Nr. 20, 462-465 p. 

ED. THAMIRY, Les deux aspects de Vimmanence et Ie 

probleme religieux, rec. Draugija, Nr. 21, 80s p. 

Atsakymas p. Vidūnui (jo rašto: “Slaptinga žmogaus di- 
dybė"' kritikos dėlei), Draugija, Nr. 21, 80s p. 

Apie Dievo buvimą. Seinai. 

Mažesnieji atsakymai iš tikėjimo srities, Šaltinis, Nr. 2,“ 
20S8 p. 

Apie kryžiūus ženklą, Šaltinis, Nr. 3, 35 p. 

šv. Komunijos priėmimas, Šaltinis, Nr. 3, 35-36 p. 

Apie amžinąsias nusidėjėlių kančias, Šaltinis, Nr. 5, 67-69 
p. ir Nr. 6, 83-85 p. 

Apie stebuklus, Šaltinis, Nr. T, 99-100 p. ir Nr. 8, 115-116 p. 

Tiesos pažinimo šaltiniai, Šaltinis, Nr. 12, 180-181 p. 

Tikėjimo pamatai, Šaltinis, Nr. 14, 214-216 p. ir Nr. 15, 
2295 p. 

Tikėjimo šaltiniai, surašai i7 dalys, Šaltinis, Nr. 19, 291- 
-293 p. ir Nr. 20, 309-311 p. 


230 


Kristaus atsikėlimas iš numirusių, Vilniaus Kalendorius 
Juozapo Zawadzkio išleidžiamas. 

Laiškas į Redakciją (Jauniaus palikimo reikalu), Šaltinis, 
Nr. 11, 15 p. 


1909 


Švenčiausios Panelės Apsireiškimai Liurde, Seinai. 

E. VINCENT, Doit-on fermer Lourdes au nom de Vhygie- 
ne?, rec. Wiadomosci Archidyecezalmne, Nr. 1, 24 p. ir 
Draugija, Nr. 25, 79 p. 

G. BERTRIN, Un miracle d'aujourd'hui, rec. Wiadomosci 
Archidyecezalne, Nr. 1, 25 p. ir Draugija, Nr. 26, 
189s p. 

Dictionaire apologetigue de Ta foi catholigue, rec. Draugija, 
Nr. 26, 191 p. 

H. DEMFLE, OP — AL. MARIA WEISS, OP, Luther und 
Luthertum in der erster Entwicklung, rec. Draugija, 
Nr. 27, 2788 p. 

CH. S. DEWAS, L'Eglise et Te progres du monde, rec. Athe- 
neum Kaplanskie, Nr. 4, 376-3T7T p. ir Draugija, Nr. 29, 
108-109 p. 

Atheneum Kaplanskie. Rok I, tom I, zeszyt 1, 2 1909 roku, 
rec. Draugija, Nr. 28, 393 p. ir Nr. 29. 

J. GUIBERT, La formation de Ta volontė, rec. Draugija, 
Nr. 29, 106 p. 

ALBERT DE MUN, Ma vocation sociale, rec. Draugija, 
Nr. 29, 107 p. 

Le retour de Talleyrand a la religion, rec. Draugija, Nr. 29, 
110 p. 

E. DUPLESSY, Le frere de Matutinaud, rec. Wiadomošcį 
Archidyecezalne, Nr. 4, 23-24 p. 

Sprawozdanie 2 “Draugija Nr. Nr. 25, 26, 29, 30, 31, 32, 
33 iz “Vadovas*" Nr. Nr. 5, 6, 7, 10, 11, 12, 13, 14, 15 
— aprašymas tilpęs Atheneum Kaplanskie, Nr. 3, 283- 
-287 p. ir Nr. 4, 381-384 p. 

Pismo v Redakciju “Slova“* (Gorkim slovam moim pos- 
miejutsia), Slovo, Nr. 758. 


231 


F. ABRANTOWICZ, Newman a Modernizm (Opracowana 
pod kierunkiem Księdza prof. F. Buczysa). 

J. RANCANS, Liber Miraculorum $. Bernardi (Opraco- 
wana pod kierunkieni Księdza profesora F. Buczysa). 

Przeciwmnicy cudow 2 niedawnej przeszlošci (Brošiūra iš- 
leista Peterburge). 

4.4. kunigas Juozas Dailydė, Viltis, Nr. 104. 

Bažnyčia ir socijologija, Draugija, Nr. 31-32, 270-281 p. 

J. MATULEVIčIUS, Bažnyčia ir nuosavybė (Iš lotyniško 
vertė kun. prof. P. Būčys, vertimą taisė pats autorius), 
Draugija, Nr. 31-32, 351-66 p. 

Bibliothegue de psychologie experimentale et de metha- 
psychie, rec. Draugija, Nr. 33, 92s p. 

N. VASCHIDE, Las hallucinations tėlepathigues, rec. Drau- 
gija, Nr. 33, 93 p. 

M. VIOLLET, Les spiritisme dans ses rapports avec a 
folie, rec. Draugija, Nr. 33, 94 p. 

A. MARIE,, L/audition morbide, rec. Draugija, Nr. 33, 95 p. 

P. THUREAU DANGIN, La catholicisme en Angleterre du 
XIX siecle, rec. Draugija, Nr. 33, 95s p. 

A.D. SERTILLANGES, Art et apologėtigue rec. Draugija, 
Nr. 33, 96s p. 

LIUBOMIRSKA, Les prėjuges sur Ta folie, rec. Draugija, 
Nr. 34, 203 p. - 

N. VASCHIDE-R. MEUNIER, La Pathologie de Vatention, 
rec. Draugija, Nr. 34, 203 p. 


Aprašymas kun. Jauniaus Dokumentų, Vadovas, Nr. 15, 
253s p. 


Tikiu į Dievą Tėvą Visagalintį, Sutvertoją dangaus ir že- 
mės, Šaltinis. Nr. 17, 259s p. ir Nr. 18, 274s p. 


1910 


LAURES HENRY, Les synnesthėsies, rec. Draugija, Nr. 
39. 


J. PELCZAR, Jesus Chrystus wzorem į mistra kaplana, 
rec. Draugija, Nr. 39. 


232 


VALENTĖLIS, Kriauniškės kapinaitės, rec. Draugija, Nr. 
45, 95-96 p. 

A. SZECH, Religija Tudzkošci, rec. Draugija, Nr. 45, 96-97 p. 

A. SZECH, Dlaczego?, rec. Draugija, Nr. 45, 98 p. 

Jois et douleur des catholigues, Le Messager du Coeur de 
Jesus, Decembre 1910, tome LXXXV. 

Bažnyčios gyvybės jiega, Draugija, Nr. 46, 116-124 p. ir 
Nr. 47, 233-245 p. 

Betlejaus žvaigždelė, Šaltinis, Nr. 19, 290s p. ir Nr. 20, 
3068 p. 

Apie atlaidus, Šaltinis, Nr. 26, 402s p. ir Nr. 27, 306s p. 

Apie žmonių Tikimo paskyrimą arba predestinaciją, Šalti- 
nis, Nr. 50, 787 p. 


1911 


Kristinas, Žiburio Kalendorius 1911 metams, 58-64 p. 

Conspectus praelectionum — De Ecclesia. 

Apie Lourdes'o stebuklus (atsakymas kritikui p. Jakštui), 
Draugija, Nr. 52, 325-350 p. 

HAMON, Vie de saint Francois de Sales, rec. Draugija, 
Nr. 49, 83-87 p. 

J. DE BEAUCORPS, Lourdes. Pėlerinages, rec. Draugija, 
Nr. 52, 389-390 p. . 

J.A. ENDRES, Thomas von Aguin, rec. Draugija, Nr. 54, 
185-187 p. 

O pamieci, Wiadomošci Košcielne, Nr. Nr. 6, 7, 10. 

P. SUAU, SJ, Histoire de S. Francois de Borgia, rec. Drau- 
gija, Nr. 55-56, 327-330 p. 

Wplywy zjawienia sie chrystyanizmų na spravę naucza- 
ma. Odezyt Miany w Katolickiem Stwarzyszeniu Pe- 

dagogicznem w Petersburgu. Atspausdinta atskira brošiūra. 

Katalikystė ir tiesa, Vadovas, Nr. Nr. 29, 30, 31, 32, 33, 
35, 36, psl. 47s, 145s, 250s, 357s, 243s, 35068. 


1912 


Katalikystė ir tiesa, Vadovas, Nr. Nr. 37, 48, 49, pusl. 43s, 
352s, 61s. 
O entropii, Wiadomošci Košciemne, Nr. 9-10, 127 p. 


233 


Rod, osoba į dzielo Jezusa, Wiadomošci Košcielne, Nr. 22 
312-315 p. 

Laiškas į Redakciją (padėka p. Aleksandravičiui), Šaltinis, 
Nr. 45, 720 p. 

Jauniems studentams žinotina, Šaltinis, Nr. 28, 1447-48 p. 

Historia apologeticae usgue ad Leonem Magnum. Petropoli. 

De Romano Pontifice. Petropoli. 


1913 


V. FOESRTER'IS, Jaunuomenės auklėjimas. Lietuviškai 
parašė M. PEČKAUSKAITĖ, rec. Draugija, Nr. 74, 
194-197 p. 

A. BROU, Saint Francois Xavier, rec. Draugija, Nr. TT-T8, 
143-145 p. 

Tikėjimo dalykai, Kaunas, 112 p. 

Katalikystė ir tiesa, Vadovas, t. XIV, 187-197, 286-300, 
392-402 p. 

Žmogus ir gyvulys, Vadovas, t. XV, 249-262 p. 

Ar Senasis Įstatymas vien žmogiškas veikalas?, Vadovas, 
t. XVI, 151-158, 266-274 p. 

V. Jėzaus dievybė, Vadovas, t. XVI, 369-384 p. 

Rusijos ir užsienių gyvenimas, Šaltinis, Nr. 52, 821-22, 


827 p. 
1914 Ė 
W. KALINOWSKI, Apologetyka, rec. Draugija, Nr. 89-90, 
122-123 p. 


Ar katalikų Bažnyčia užtenkamai dora, kad ji galėtų būti 
tikrąją Jėzaus Bažnyčią?, Vadovas, XVII, 6-18 p. 
Katalikystė ir inkvizicija, Vadovas, XVII, 67-72 p 
Katalikystė ir pasaulio valdžia, Vadovas, XVII, 137-152 p. 
1915 
Atsakymas Paklydėliui, Tikyba ir Dora, Nr. 21, 12-14 p. 


1916 


Liurdo stebuklai, Liet. Kat. Spaudos Metraštis, 236-241 p. 
Tikyba ir mokslas, Tikyba ir Dora, Nr. 1, 5-10 p. 


234 


Kas yra žmogus, Tikyba ir Dora, Nr. 2, 4-7 p. 

Be tikėjimo nebūtų mokslo, Tikyba ir Dora, Nr. 3, 4-6 p. 

Tikime, bet nedarome, Tikyba ir Dora, Nr. 4, 4-5 p. 

Tikėjimas kaip dieviškoji dorybė, Tikyba ir Dora, Nr. 5, 
4-5 p. 

Tikėjimo šaltiniai, Tikyba ir Dora, Nr. 6, 4-6 p. 

Antroji tikėjimo versmė, Tikyba ir Dora, Nr. T, 4-6 p. 

Tikinčiam nereikia nusiminti, jei girdi užmetinėjimus prieš 
tikėjimą, Tikyba ir Dora, Nr. 9, 4-6 p. 

Girdint užmetimus tikėjimui nereikia nusigąsti, Tikyba ir 
Dora, Nr. 10, 4-6 p. 

Išgirdęs sunkesnius tikėjimui užmetimus, nenusigąsk, Ti- 
kyba ir Dora, Nr. 11, 4-6 p. 

Katalikams reikia būti apsiginklavusiems, Tikyba ir Dora, 
Nr. 12, 4-6 p. 

Aš tikiu tik į tai, ką matau, Tikyba ir Dora, Nr. 17, 12-14 
p. ir Nr. 18, 3-5 p. 

Atsakymas Paklydėliui — kiekvienam 1916 m. Tikybos 
įr Doros numeryje. 

Sekmadieniams pamokslai — nuo 13 Tikybos ir Doros 
numerio. 


1917 


Lietuvos ateitis, Tikyba ir Dora, Nr. 1, 1-4 p., Nr. 2, 1-3 p. 

Tautos gyvenimas, savyvalda ir savystovybė, Tikyba ir 
Dora, Nr. 4, 1-3 p. 

Kun. Ežerskis ir “Naujienos?, Tikyba ir Dora, Nr. 5-6, 
1-6 p. 

Tvarka ir betvarkė, Tikyba ir Dora, Nr. T, 1-4 p. 

Suvienytų Valstijų kariai katalikai, Tikyba ir Dora, Nr. 8, 
1-3 p. 

Paklusnybė, Tikyba ir Dora, Nr. 9, 1-4 p. 

Į dangų V. Jėzaus įžengimas, Tikyba ir Dora, Nr. 10, 1-8 p. 

Sekminės, Tikyba ir Dora, Nr. 11, 1-6 p. 

Labdarybė, Tikyba ir Dora, Nr. 12, 1-7 p. 

Visos religijos yra geros, Tikyba ir Dora, Nr. 13, 1-4 p. 

Kas tai yra Švenčiausias Sakramentas, Tikyba ir Dora, 
Nr. 14, 1-4 p. ir Nr. 15, 7-10 p. 


235 


* 


Apie gerąją ir blogąją spaudą, Tikyba ir Dora, Nr. 15, 
1-7 p. 

Papročių reikšmė žmonijos gyvenime, Tikyba ir Dora, 
Nr. 16, 1-8 p. 

Švč. Marijos į dangų ėmimas, Tikyba ir Dora, Nr. 16, 8-10 
p., Nr. 17, 8-11 p., Nr. 18, 6-11 p., Nr. 19, 6-10 p. 

Atlaidai, Tikyba ir Dora, Nr. 22, 1-6 p. ir 23, 7-10 p. 

Klausimai-atsakymai — įvairiuose 1917 m. Tikybos ir Do- 
70s numeriuose. 

Draugo vedamieji (II.1-VII.31) be parašo. 


1918 


Apie apšvietą, Chicago, Ill. 60 p. 

Priedermė mokytis tikėjimo, Tikyba ir Dora, Nr. 1, 4-8 p. 

Apie tikėjimo surašus arba simbolius, Tikyba ir Dora, Nr. 
2, 1-10 p. 

Pirmasis Apaštalų Sudėjimo skiemuo, Tikyba ir Dora, Nr. 
3, 3-6 p. 

Apie tikėjimą, Tikyba ir Dora, Nr. 4, 4-7 p., Nr. 5, 5-8 p., 
Nr. 6, 3-6 p., Nr. 7, 10-13 p. 

Viešpaties Jėzaus iš numirusių prisikėlimas, Tikyba ir Do- 
ra, Nr. 7, 1-17 p. ir Nr. 8, 1-4 p. 

Apie Apaštalų Sudėjimą, Tikyba ir Dora, Nr. 8, 5-12 p. | 

Apie nuodėmes priešingas tikėjimo dorybei, Tikyba ir Dora, 
Nr. 9, 1-8 p. 

Tikėjimo neprietekliaus nuodėmės, Tikyba ir Dora, Nr. 10, 
1-8 p. 

Tikėjimo pavojai, Tikyba ir Dora, Nr. 11, 1-8 p. ir Nr. 12, 
1-4 p. 

Dievo ypatybės, Tikyba ir Dora, Nr. 12, 5-10 p. ir Nr. 13, 
1-4 p. 

Buitis ir nebuitis, Tikyba ir Dora, Nr. 14, 1-4 p. 

Kūno ir dvasios skirtumai, Tikyba ir Dora, Nr. 14, 4-10 p. 

Dievo ypatybių suskirstymas, Tikyba ir Dora, Nr. 15, 
lip... 

Dievo šventybė, Tikyba ir Dora, Nr. 16, 1-6 p. 

Švenčiausioji Trejybė, Tikyba ir Dora, Nr. 17, 4-12 p. 


236 


Oficialis Trejybės mokslo išreiškimas, Tikyba ir Dora, Nr. 
20, 1-3 p. 

Pasaulio sutvėrimas ir šv. Raštas, Tikyba ir Dora, Nr. 22, 
15 p... 

Amerikos Lietuvių Kunigų uždaviniai artimiausioje ateity- 
je, Žinynas, 24-32 p. 

1919 
Tikėjimo Kriterijos, Chicago, Ill. 30 p. 


Draugo vedamieji (1918.XI.1-1921.VI.) daugiausia sų pa- 
rašu: kun. P. Bučys. 


1920 


A. PALMIERI, The Lithuanian Clergy an Literature, str. 
tilpęs Catholic World 1919 m. Nr. 656, rec. Draugija, 
Nr. 1-2 (109-110), 79-80 p. 

Žmogus ir Gyvuolys, Chicago, Ill. 64 p. 

Amerikos Lietuvių R.K. Federacijos Konstitucija, Chica- 
go, Ill. 31 p. 


1921 


Katalikų Tikyba sulig Apaštalų Sudėjimo arba dogmatinis 
katalikų tikybos išdėstymas tokia eile, kokia stam- 
biausios tiesos yra suimtos į Tikiu Dievą Tėvą, I to- 
mas, Chicago, Ill. 125 p. 

Klausimai ir atsakymai, Laivas, Nr. 1, 7-9 p. 


1922 
Trumpa Apologetika, Chicago, Ill. 220 p. 


1923 


Fundamentalinės Teologijos kursas, tom. I-II, 352, 456 p. 

Amerikos ir Pabaltijos Draugija, Draugija, Nr. 1-2, 33-35 p. 

J. TOTORAITIS, Lietuvos Atgijimas, rec. Draugija, Nr. 
1-2, 54-55 p. 

Nasz Kalendarz na 1923 rok, rec. Draugija, Nr. 1-2, 68 p. 

Lietuvos įžengimas į tarptautinę aukštojo mokslo organi- 
zaciją, Draugija, Nr. 3-4, 113-119 p. 


237 


Šviesa (The Light), rec. Draugija, Nr. 3-4, 134-135 p. 

Atsiminimai apie Petrą Arminą, Lietuvos Mokykla, Nr. 10. 

TEODORAS DOSTOJEVSKIS, Vyriausias Inkvizitorius, 
vertė 4. Janulaitis, rec. Draugija, Nr. 3-4, 138-139 p. 

LEONIDAS ANDRIEJEVAS, Krikščionys, vertė A. JANU- 
LAITIS, rec. Draugija, Nr. 3-4, 139 p, 

D-RAS VIRšILA, Teismo Medicina, rec. Draugija, Nr. 3-4, 
140 p. 

D-RAS LIASAUSKIS, Apie Tikėjimą, rec. Draugija, Nr. 3-4, 
143-144 p. 

R.A. ORBALIS, Supratimo Raktas — LINKUVOS DĖDĖ, 
Gyvi Akmenys, rec. Draugija, Nr. 3-4, 144-145 p. 

Trumpa Apologetika, II laida, Tilžė. 


1924 


Vienas — Triasmenis, Laivas, Nr. 24, 376-37TT p. 
Šv. Rašto įkvėpimas, Laivas, Nr. 42, 880-882 p. 
Rojus ir upės, Laivas, Nr. 49, 1080-1082 p. 


1925 


Trys pamokslai apie Girtybę, Kaunas. 
Rekolekcijos Kunigams, Kaunas, 72 p. ( spausdinta Tiesos 
„ Kelyje Nr. Nr. 8, 9, 10). 

Teologijos Enciklopedijos Kursas, Marijampolė, 246 p. 

Degeneracijos teorija religijų kilmės klausime, Tiesos Ke- 
lias, Nr. 2, 69-72 p. 

Laiškas į Redakciją, Tiesos Kelias, Nr. 1, 67 p. 

Ar Kun. Jaunius buvo autodidaktas?, Tiesos Kelias, Nr. 3, 
158-162 p. 

Religijų kilmė, Tiesos Kelias, Nr. 4, 197-205 p. 

“Prieškatalikiškoj? krikščionija, Tiesos Kelias, Nr. 5, 261- 
277 p. 

Kairiukštis Juozas, Dvasinės Seminarijos mokytojas, Lietu- 
v0s Mokykla, Nr. 10. 


1926 
Fundamentalinės Teologijos Kursas, II laida. 


238 


Trumpa Anpologetika, III laida, Kaunas, 190 p. 

Kardinolas Mercier vidaus gyvenimo mokytojas ir vykdy- 
tojas, Tiesos Kelias, Nr. 4, 231-235 p. 

CLEMENT VAUTEL, Mon cure chez les pauvres, rec. Tie- 
sos Kelias, Nr. 3, 209-213 p. 

Eucharistinis Kongresas Chicagoje, Tiesos Kelias, Nr. 10, 
133-153 p. 

GIUSEPPE SALV.ATORI, L'art rustigue et populaire lithu- 
anienne, rec. Tiesos Kelias, Nr. 6, 387-388 p. 

Pamokslas antrajam gavėnios sekmadieniui, Tiesos Kelias, 
Nr. 1, 23-30 p. 

Pamokslas Šv. Stepono kankinio dienai, Tiesos Kelias, Nr. 
11, 367-370 p. ir Nr. 12, 371-72 p. 

L. PREISS-P. ROHRBACH, Palaestina und das Ostjordan- 
land, rec. Tiesos Kelias, Nr. T-8, T4-T5 p. 

Pagundos, Šaltinis, Nr. 4, 34 p. 

Dangaus Karalystė, šaltinis, Nr. 5, 44-46 p. 

Kodėl popiežius atidavė lenkams Vilnių?, Šaltinis, Nr. 8, 
176 p. 

Mirties bausmė, Šaltinis, Nr: 13, 151-153 p. 

Arkivysk. J. Matulevičius Amerikoje, Šaltinis, Nr. 22, 
290-293 p. 

Kenksmingas sumanymas, Šaltinis, Nr. 40, 553-556 p. 

Moterystė nekrikščionims, Šaltinis, Nr. 41, 569-570 p. 

Gruodžio 17 diena Lietuvoje, šaltinis, Nr. 41. 

Apie perversmą, Šaltinis, Nr. 42, 586-587 p. 


1927 


Pastabos prie prof. Čepinskio rašto “Izaokas Newtonas“, 
(atspaustas iš Kosmos). 

Religija ir įtampos dėsnis, Tiesos Kelias, Nr. 2, 79-98 p. 

Arkivyskupas Matulevičius Bažnyčios darbininkas, Tiesos 
Kelias, Nr. 2, 99-116 p. 

Chvolsonas ir religija, Tiesos Kelias, Nr. 3, 147-154 p. 

Katalikybė ir tautų pažanga, Tiesos Kelias, Nr. 4, 223-239 
p., Nr. 5, 295-299 p., Nr. 6, 337-354 p. 

Kunigas Apologetas, Tiesos Kelias, Nr. 1, 36-42 p. 


239 


Brolių Grimų pasakos, rec. Tiesos Kelias, Nr. 1, 62-63 p. 

Katalikų kunigija ir kriminalinės kaltės, Tiesos Kelias, Nr. 
7-8, 401-414 p. 

Šv. Tėvas Pijus XI, Tiesos. Kelias, Nr. 9, 497-501 p. 

Aktualieji pastoracijos rūpesčiai rekolekcijų metmenų pa- 
vidale, Tiesos Kelias, Nr. 11, 617-632 p. 

Mūsų partijos, Šaltinis, Nr. 2, 17-19 p. 

Mūsų mokyklos, šaltinis, Nr. 4, 51-54 p. 

Kaip tautos atsitraukia nuo tikybos, Šaltinis, Nr. 5, 65-69 p. 

šu. Tėvas, Vilnius ir liaudininkai, Šaltinis, Nr. 11, 161- 
162 p. 

Nekaltasis Prasidėjimas ir Liurdas, šaltinis, Nr. 50, 785- 
T8T p. 

Tėvų teisė ir pareiga duklėti vaikus mokykloje ir namieje, 
Šaltinis, Nr. Nr. 44, 45, 46. 

Klausimai ir atsakymai, Šaltinis, Nr. Nr. 10, 14, 19, 20, 
23, 24, 26, 35, 48, 51, 52. 

Radio pamokslas iš Kauno stoties 1927.III.20, Tiesos Ke- 
lias, Nr. 5, 169-172 p. ir Nr. 6, 173-174 p. 

Galileo Galilei, Laivas, Nr. 28, 437-439 p. 


1928 


A. RODRIGUEZ, Nuolankumas. Įžangą parašė P. BŪČYS. 

Alberto Vijuko Kojalavičiūus paminėjimas, Tiesos Kelias, 
Nr. 1, 18-28 p. 

Dvidešimis Devintasis Tarptautinis Eucharistinis Kongre- 
sas, Tiesos Kelias, Nr. 12, 701-715 p. 

Kas yra inteligentas ir jo uždaviniai dabar Lietuvoje, Ži- 
dinys, VII, 20-25 p. 

Tėvų teisė ir pareigą auklėti vaikus mokykloje ir namie, 
Marijampolė, 35 p. . 

A.a. arkiv. Jurgis Matulevičius visuomenininkas, Šaltinis, 
Nr. 4, 53-55 p. 

Klausimai ir atsakymai, Šaltinis, Nr. Nr. 3, 7, 8, 9, 10, 11, 
13. 

Tėvų dalis vaikų auklėjime, Laivas, Nr. 2, 19-20 p. ir Nr. 3, 
35-37 p. 


240 


Yra buities anapus gamtos ir svarbi yra žmogui antgamtė, 
Laivas, Nr. 13, 199-200 p. 

XXIX Euchar. Kongresas Sydney'uj Australijoje, Laivas, 
Nr. Nr. 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48, 49, 50. 


1929 


Rapukus kaupiant (PULVIS), Marijampolė, 52 p. 

XXIX Tarptautinis Eucharistinis Kongresas Sydney Aus- 
tralijoje, Chicago, Ill. 244 p. 

Trys pamokslai apie girtybę, II laida, Kaunas, 32 p. 

Dievas Sutvėrėjas, II laida, Chicago, Ill. 215 p. 

Laterno sutartis, Židinys, X, 41-52 p. 

29-sis Tarptautinis Eucharistinis Kongresas, Šaltinis, Nr. 
Nr. 4, 5, 6. 

Trisdešimtasis Eucharistijos Kongresas, Laivas, Nr. 49, 
TTA-TT5 p. 

Pasikalbėjimas apie sielą, Šaltinis, Nr. Nr. 39, 41, 42, 43, 
44, 45, 46, 47, 48, 50, 51, 52. 

Šv. Tėvo ir Italijos sutartis, Šaltinis, Nr. Nr. 19, 20, 21. 

Šv. Tėvo ir Italijos sutarties įsigalėjimas, Šaltinis, Nr. 25, 
316-318 p. 

Skersai per Ameriką, Šaltinis, Nr. Nr. 4, 8, 9, 10, 13, 14, 
15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22. 

Švenčiausioji Trejybė, Laivas, Nr. 22, 339, 340 p. 


1930 


Jėzus Kristus Pasaulio Išgelbėtojas. Katalikų Tikyba sulig 
Apaštalų Sudėjimu, III tomas, Chicago, Ill. 514 p. 
Pasikalbėjimas apie sielą (atsp. iš Šaltinio), Marijampolė, 
85 p. 

AL. DAMBRAUSKAS, Mokslas ir Tikėjimas. Įvadą parašė 
P. BŪČYS. 

Pijaus XI enciklika apie krikščionišką jaunuomenės auklė- 
jimą. Versta iš lotynų kalbos ir atsp. iš Tiesos Kelio, 
of. dal. 63-93 p. 

Gyvenimo pagrindai, Tiesos Kelias, Nr. Nr. 3, 4, 5, 6, 7-8. 

Dabartinė spauda ir pasaulėžiūra, Šaltinis, Nr. 3, 30-32 p. 

Būsimasis Eucharistijos Kongresas, Šaltinis, Nr. 1, 13 p. 
ir Nr. 2, 18-19 p.. 


241 


Trys jaunos Turburbo kankinės, Šaltinis, Nr. 5, 63-64 p. 

Šventieji Kartaginos Vaikeliai, Šaltinis, Nr. .5, 65 p. 

Dvi ypatingos moters, šaltinis, Nr. 11, 137-140 p. 

Tėvų dalis vaikų duklėjime, šaltinis, Nr. 46, 580, 582 p. 

Laiškas L.R.K. Federacijos pirmininkui, Laivas, Nr. 33, 
541 p. 


1931 


Gyvenimo Pagrindai. Apmąstymai inteligentams (atspau- 
das iš Tiesos Kelio), Kaunas, 82 p. 


1932 


Katalikų Tikyba pagal Apaštalų Sudėjimą. III tomas — 
Šventoji Dvasia, Marijampolė, 289 p. 

Katalikų Universiteto reikalas, Tiesos Kelias, Nr. 4, 284 p. 
ir Šaltinis, Nr. 15, 217 p. 


1933 


Bažnyčios ir tautos darbininkas (str. knygoje Arkivysku- 
pas Jurgis Matulevičius, 14-38 p. 

Popiežius Leonas Didysis, K.K. Laivas, Nr. 14, 4-6 p. 

Tikyba, K.K. Laivas, Nr. 15, 2-3 p. 

Krikščionija ir žmonių vienybė, K.K. Laivas, Nr. 16, 5-7 p. . 
ir Nr. 17, 4-5 p. 

Ko galime išmokti iš arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus, 
K.K. Laivas, Nr. 46, 8-9 p. 


1934 


Švč. Panos Marijos apsireiškimai Liurde, II laida, Marijam- 
polė, 421 p. 

Šeimos irimas Lietuvoje, Tiesos Kelias, Nr. 10, 600 p. 
KUN. DR. A. MALIAUSKIS, Kaip išauklėti krikščioniš- 
kai vaikus, rec. Tiesos Kelias, Nr. 10, 601-602 p. 

Kardinolas Petras Gasparri, Židinys, XX, 492-504 p. 
Ko galime išmokti iš Arkivyskupo J. Matulevičiaus, Šalti- 
nis, Nr. 44, 188 p. 


242 


Pirmoji Viešpaties diena Advente, Šaltinis, Nr. 49, 212 p. 

Antrasis Advento sekmadienis, Šaltinis, Nr. 50, 224-225 p. 

V. Jėzūus Kraujas ir žmonių atpirkimas, Šaltinis, Nr. 50, 
226-227 p. 

Kaip pasiruošim Kalėdų šventėm, Šaltinis, Nr. 51, 236 p. 

Kalėdos, Šaltinis, Nr. 52, 248 p. 

Klausimai ir atsakymai, Šaltinis, Nr. Nr. 43, 47, 48, 49, 
51, 52. 


1935 


Trys naudingo kunigavimo pagrindai, Tiesos Kelias, Nr. 6, 
328-334 p. 

Kariuomenė, Tauta, Žmonių Giminė, Židinys, XXIII, 3-11 p. 

Kas buvo jie, kad keliavo iš tolimųjų Rytų, Šaltinis, Nr. 1, 
2 p. 

Šeimynų sekmadienis, šaltinis, Nr. 1, 14 p. 

Dvasinės valdžios laipsnių prasmė, Šaltinis, Nr. 4, 39 p. 

Jis norėjo, kad irkluotis padėtų, Šaltinis, Nr. 5, 51 p. 

Raugių palyginimas — tolerantiškumo evangelija, šaltinis, 
Nr. 6, 62 p. 

Katalikų vardas, Šaltinis, Nr. 6, 64 p. 

Evangelijos dvasia tarp erškėčių, Šaltinis, Nr. 8, 86 p. 

Paskutinė Kristaus kelionė į Jeruzalę, Šaltinis, Nr. 9, 98 p. 

Keturiasdešimties dienų pasiruošimas, Šaltinis, Nr. 10, 
110 p. 

Apaštalų paruošimas prie savo kančios ir velnių išvarymo 
paslaptis, šaltinis, Nr. 11, 122 p. 

Žmogaus dvasios ištuštėjimas, Šaltinis, Nr. 12, 134 p. 

Tikybinių pareigų prisiminimo pusvalandis, Šaltinis, Nr. 13, 
146 p. 


Geras ir blogas savo tikybos keitimas, Šaltinis, Nr. 14, 
158 p. 

Laisvamanių stiprybė yra tikinčiųjų bailume, Šaltinis, Nr. 
15, 170 p. 

Ką moterystė duoda moteriai, šaltinis, Nr. 18, 168 p. 

Paruošimas apaštalų prie savo dangun žengimo, Šaltinis, 
Nr. 20, 190 p. 


243 


Evangelija maldos ir kryžiaus dienoms, Šaltinis, Nr. 21, 
202 p. 

Šv. Dvasia mokytoja ir gaivintoja, Šaltinis, Nr. 23, 226 p. 

Eucharistinis Kongresas Marijampolėje, Šaltinis, Nr. 27, 
280 p. 

Romumo ir susivaldymo Evangelija, Šaltinis, Nr. 28, 290 p. 

Pakeliui į amžinąją tėviškę, Šaltinis, Nr. 29, 302 p. | 

Aplankymo valanda, šaltinis, Nr. 32, 338 p. 

Pariziejus ir muitininkas, šaltinis, Nr. 33, 350 p. 

Abisinijos apaštalas, šaltinis, Nr. 38, 412 p. 

Dvasinio stabo pavojus, šaltinis, Nr. 41, 446 p. 

Dvi valdžios ir dvi sritys, Šaltinis, Nr. 45, 494 p. 

Klausimai ir atsakymai, Šaltinis, Nr. Nr. 1, 2, 7, 8, 9, 10, 
18, 19, 25, 31, 37. 


1936 


Pamokslai (atspaudas iš Tiesos Kelio 1935 m. visuose nu- 
meriuose). Kaunas, 393 p. 

Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje, Kaunas, 72 p. 
De validitate Baptismatis apud russos Antiguae Professio- 
nis in Lithuania, Tiesos Kelias, Nr. 7-8, 373-380 p. 
Kunigas Gintauto ir Putino romanuose, Tiesos Kelias, Nr. 

7-8, 401-414 p., Nr. 9, 498-505 p., Nr. 10, 546-552 p. 
Pikto naikinimas ir Iljinas, Židinys, XXIV, 387-401 p. 
Verslas ir emigracija, šaltinis, Nr. 1, 2 p. 

Kristus tarp daktarų, Šaltinis, Nr. 2, 14 p. 
Kristus Kanos vestuvėse, Šaltinis, Nr. 5, 26 p. 
Klausimai ir atsakymai, Šaltinis, Nr. 2, 20 p. ir Nr. 27, 

325 p. 

Konferencijos inteligentų rekolekcijoms, Tiesos Kelias, Nr. 

2, 56-71 p. ir Nr. 3, 109-124 p. 

Homilija 2-jam sekmadieniui po Trijų Karalių, K.K. Laivas, 

Nr. 3, 2-4 p. 

Homilija 3-jam sekmadieniui po Trijų Karalių, K.K. Laivas, 

Nr. 4, 2-4 p. 


244 


1937 


Su Jakštu per pikto laukus, Tiesos Kelias, Nr. 1, 3-12 p. 
ir Nr. 2, 69-80 p. 

Su Jakštu per pikto laukus — Pikto naikinimas ir Iljinas, 
Kaunas, 44 p. 

Straipsniai katalikams pasiskaityti (atspaudas iš Žemai- 
čių Prieteliaus), Telšiai, 337 p. 

V. MROVINSKIS, štai Žmogus (Įvadą parašė vysk. P. Bū- 
čys), Kaunas. 

Pijaus XI darbai Lietuvai, knygoje Pijus XI, 333-37T7T p. 

Mūsų dorovės atgaivinimo reikalu, Suvažiavimo Darbai, II, 
112-124 p. 

Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje, Suvažiavimo Dar- 
bai, II, 125-142 p. 


1938 


Pamokslas Nepriklausomybės 20 metų paskelbimo sukaktu- 
vėms, Tiesos Kelias, Nr. 2, 63-70 p. 

Nemarumas, Tiesos Kelias, Nr. 6, 393-403 p. 

Lietuva ir jaunoji jos karta, Židinys, XXVII, 645-651 p. 

Vyras šeimoje ir jos atsparumas, Kaunas. 

Rusijos krikšto jubiliejus, Draugiją, Nr. 23, 833-836 p. 

Eucharistija ir Bažnyčios vienybė, Draugija, Nr. 24, 922- 
924 p. 

Kam abejoti, šaltinis, Nr. 9, 148 p. 

Šventadienio mintys, Šaltinis, Nr. Nr. 39, 41, 42, 43, 45, 46. 


1939 


Pamokslai Graudiems Verksmams, Tiesos Kelias, Nr. 2, 
71-81 p. ir Nr. 3, 128-147 p. 
Ks. Franciszek Lomsargis, Szkola Chrystusowa, V-VI, 387T- 
lp. 
Pabuskite girtieji, (Trys pamokslai apie girtybę III lai- 
da), Kaunas. 
Kas yra Marija?, K.K. Laivas, Nr. Nr. 18, 19, 20. 


245 


Miegančios sąžinės pabuskit, K.K. Laivas, Nr. 33, 4-5 p. 
Eucharistija ir Bažnyčios vienybė, K.K. Laivas, Nr. 35, 7 p. 


1941 


Žodis broliams lietuviams, K.K. Laivas, Nr. 19, 5-6 p. 

Vienas — Triasmenis, K.K. Laivas, Nr. 23, 2-3 p. 

Nė diržo, nė bučiavimo neužtenka, K.K. Laivas, Nr. 28 
4-5 p. 

Viltis ir dvasios stiprybė, K.K. Laivas, Nr. 29, 4-6 p. 

Moteris ir Kristaus Tikyba, K.K. Laivas, Nr. 30, 4-6 p. 

Marija danguje, K.K. Laivas, Nr. 32, 4-5 p. 

Dievas, gamta ir šeima, K.K. Laivas, Nr. 34, 6 p. 

Šeimos galva, K.K. Laivas, Nr. 35, 3-4 p. 

Vyras ir moteris šeimoje, K.K. Laivas, Nr. 41, 6-7 p. 


1943 


Švč. P. Marijos apsireiškimas Liurde III laida, Bostonas, 
510 p. 

Raupsuotieji ir Jėzus, K.K. Laivas, Nr. 4, 3-4 p. 

Marija yra švenčiausia, K.K. Laivas, Nr. 19, 2-3 p. 

Motina nepalytėtoji, melskis už mus, K.K. Laivas, Nr. 20, 
3 p. 

Tavo širdį pervers kalavijas, K.K. Laivas, Nr. 21, 3 p. = 

Kristus angelų karalius, Marija angelų Karalienė, K.K. 
Laivas, Nr. 22, 3-4 p. 

Skaitlinga šeima, K.K. Laivas, Nr. 24, 9 p. 

Kas sudaro gerą žmogų, K.K. Laivas, Nr. 25, T p. 

Saulius virsta Paulium, K.K. Laivas, Nr. 27, 8-9 p. 

Dvasinė gero žmogaus statyba, K.K. Laivas, Nr. 28, 6 p. 

Dvasiniai perlai, K.K. Laivas, Nr. 28, T p. ir Nr. 29, 2 p. 

Susituokusiųjų santaika, K.K. Laivas, Nr. 29, 13-14 p. 

Sąžinė tobuliausia žmogaus dalis, K.K. Laivas, Nr. 31, 
11-12 p. 

Gilesnioji išmintis, K.K. Laivas, Nr. 33, 4 p. 

Reikia pastangų, K.K. Laivas, Nr. 34, 5 p. 

Be atgailos nepažinsi Dievo, K.K. Laivas, Nr. 36, T p. 

Marijos dalis žmonių atpirkime, K.K. Laivas, Nr. 38, 3 p. 


246 


Marija tobuliausias žmogus, K.K. Laivas, Nr. 40, T p. 

Gabrielius ir Marija, K.K. Laivas, Nr. 41, 12-13 p. 

Marija ir Elzbieta, K.K. Laivas, Nr. 44, 13 p: 

Marija poetų karalienė, K.K. Laivas, Nr. 46, 5 p. 

Adventai — pasiruošimas atsinaujinti, K.K. Laivas, Nr. 
49, 5-6 p. 

Patrijarkų religija, K.K. Laivas, Nr. 50, 3-4 p. 

Marija ir Juozapas, K.K. Laivas, Nr. 51, 3-4 p. 

Atgailos reikia visiems, K.K. Laivas, Nr. 51, 5-6 p. 

Garbė Dievui aukštybėse, K.K. Laivas, Nr. 52, 4 p. 

Kristus laimės, K.K. Laivas, Nr. 52, 10 p. 


1944 


Trys Išminčiai, K.K. Laivas, Nr. 1, 5-6 p. 

Minėtini įvykiai, K.K. Laivas, Nr. 2, 4-5 p. 

Raupsuotieji ir Jėzus, K.K. Laivas, Nr. 4, 3-4 p. 

Tavo pačios širdį pervers kalavijas, K.K. Laivas, Nr. 5, 
3-4 p. 

Evangelija ir bedarbiai, K.K. Laivas, Nr. 6, 3-4 p. 

Kaip katalikas auga, K.K. Laivas, Nr. 6, 5 p. 

Vysk. Valančius blaivybės apaštalas, K.K,. Laivas, Nr. 6, 
6 p. 

Dvejopa sėkla, K.K. Laivas, Nr. T, 3-6 p. 

Jėzus žinojo savo ateitį, K.K. Laivas, Nr. 8, 3-4 p. 

Jėzus pasninkauja, K. K. Laivas, Nr. 9, 3 p. 

Pelenų diena, K.K. Laivas, Nr. 9, 11 p. 

Kristus atsimaino, K.K. Laivas, Nr. 10, 3 p. 

Nebylys kalbėjo, K.K. Laivas, Nr. 11,3 p. 

Duonos padauginimas, K.K. Laivas, Nr. 12, 3 p. 

Žydų šmeižtai, K.K. Laivas, Nr. 13, 3 p. 

Gavėnios mintys, K.K. Laivas, Nr. 14, 14 p. 

Sveika Marija, K.K. Laivas, Nr. Nr. 19, 20, 21, 22, 23, 24, 
25, 26, 27, 28. 

Kareiviams pamokymas, K.K. Laivas, Nr. 36, 3-4 p. 

Atgailos reikia ir šviesuoliams, K.K. Laivas, Nr. 38, T p. 

Bažnyčios ir tikybos laisvė bedievių šalyje, K.K. Laivas, 
Nr. 45, 7, 10 


247 


1945 


Melskimės už tėvynę, K.K. Laivas, Nr. 6, 3-4 p. 

Pats ar jau atlikai Velykinę?..., K.K. Laivas, Nr. 11, 13- 
14 p. 

Sveikinimai “Laivo? jubiliejaus proga, K.K. Laivas, Nr. 
44,3 p. 


1946 


Lithuania Catholica, Roma. 

Marija — dangiška mūsų Motina, K.K. Laivas, Nr. 29, 
3 p. 

Aukštesnė ir garbingesnė už angelus, K.K. Laivas, Nr. 46, 
7 p. 


1947 


Prieš senajam “Tėvynės Sargui? užgemant, Tėvynės Sar- 
gas, Nr. 1, 2-7 p. 

Klausyti Dievo ar tėvų, K.K. Laivas, Nr. 2, 5 p. 

Viešpaties Jėzaus pirmas stebuklas, K.K. Laivas, Nr. 3, 
5-6 p. 

Lietuvos Nepriklausomybės šventė, K.K. Laivas, Nr. T, 
5-6 p. 

Žmogaus siela nemiršta, K.K. Laivas, Nr. 10, 5-6 p. 

Pragaras, K.K. Laivas, Nr. 11, 5-6 p. 

Skaistykla, K.K. Laivas, Nr. 12, 4-5 p. 

Dangus, K.K. Laivas, Nr. 13, 6-7 ir 13 p. 

Apie pasaulio pabaigą, K.K. Laivas, Nr. 14, 6-7 p. 

Paskutinis teismas, K.K. Laivas, Nr. 15, 7, 11 p. 

Tikėjimo Šaltiniai, K.K. Laivas, Nr. 17, 4 p. ir Nr. 18, 
10-11 p. 

Tikėjimo tiesų sąrašai, K.K. Laivas, Nr. 21, 4 p. 

Bažnyčios tikslas, K.K. Laivas, Nr. 23, 5-6 p. 

Apaštalų įpėdiniai, K.K. Laivas, Nr. 26, 3 p. 

Kunigystė, K.K. Laivas, Nr. 27, 4-5 p. 

Bažnyčia turi teisę atleisti nuodėmes, K.K. Laivas, Nr. 30, 
10-11 p. 


248 


Nuodėmės prieš Šventąją Dvasią, K.K. Laivas, Nr. 38, 
3-4 p. 

Angelai Sargai, K.K. Laivas, Nr. 41, 4-5 p. 

Ko galime išmokti iš Arkiv. J. Matulevičiaus, K.K. Laivas, 
Nr. 45, 3-4 p. 

Žmogus Dievo paveikslas, K.K. Laivas, Nr. 48, 11 p. 


1948 


Lithuania Catholica, II laida, Roma. 
Šį tą prisimenant iš Didžiojo Vilniaus Seimo, Tėvynės Sar- 
gas, Nr. 4, 254-257 p. 


1949 


Kunigų lietuviškumas ir bedievybė Lietuvoje, Tėvynės Sar- 
gas, Nr. 1(5), 22-45 p. 


1951 
Atsiminimų ištraukos, Aidai, Nr. 12, 448-451 p. 


1958 


Dangaus Vartai, K.K. Laivas, Nr. 51, T-9 p. 
Aušros Žvaigždė, K.K. Laivas, Nr. 52, 4-6 p. 


1959 


Ligonių Sveikata, K.K. Laivas, Nr. 1, 6-7 p. 
Nusidėjėlių Gynėja, K.K. Laivas, Nr. 2, 6-8 p 
Nuliūdusiųjų Paguoda, K.K. Laivas, Nr. 3, 6-7 p. 
Krikščionių Pagalba, K.K. Laivas, Nr. 4, 5-7 p. 
Karalienė Angelų, K.K. Laivas, Nr. 6, 4-6 p. 
Karalienė Patriarchų, K.K. Laivas, Nr. 8, 4-6 p. 
Karalienė Pranašų, K.K. Laivas, Nr. 10, 4-6 p. 
Karalienė Apaštalų, K.K. Laivas, Nr. 13, 6, 11 p. 
Karalienė Kankinių, K.K. Laivas, Nr. 16, 4-6 p. 
Karalienė Išpažinėjų, K.K. Laivas, Nr. 19, 9-10 p. 
Karalienė Panų, K.K. Laivas, Nr. 24, 5-6 p. 
Marija ir šventosios moterys, K.K. Laivas, Nr. 26 ir 
Nr. 27, 7-8 p. 


249 


Marija ir sielos skaistykloje, K.K. Laivas, Nr. 28, 4-6 p. 

Karalienė visų šventųjų, K.K. Laivas, Nr. 31, 4-6 p. 

Karalienė į dangų paimtoji, K.K. Laivas, Nr. 33, 3-5 p. 

Pasivedimas Marijos širdžiai, K.K. Laivas, Nr. 34, 3-5 p. 

Karalienė be gimtosios nuodėmės pradėtoji, K.K. Laivas, 
Nr. 37, 3-4 p. 

Karalienė šventojo Rožančiaus, K.K. Laivas, Nr. 40, 3-4 p. 

Šventoji Dievo Gimdytoja, K.K. Laivas, Nr. 41, 4-6 p. 

Karalienė Taikos, K.K. Laivas, Nr. 45, 4-6 p. 

Dievo Avinėlis, K.K. Laivas, Nr. 47, 4-6 p. 

Marija Globėja, K.K. Laivas, Nr. 48, 4-6 p. 

Litanijos užbaiga Adventuose, K.K. Laivas, Nr. 50, 4-6 p. 


1966 
Vyskupo Valančiaus tarnas, Draugas, Nr. T2. 


250 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 


ABELIS, II: 32 


ADOMATTIS-šERNAS JUO- 
ZAS, I: 304 

AGLIARDI vysk, I: 168, 
169, 180 


AGNIETĖ šv., II: 202 
AKKO-AKYS ADOMAS 
kun., I: 144, 145 
ALBAVIčIUS IGNAS kun., 
II: 160 
ALEKNA-OLECHNOWICZ 
RAPOLAS kun., I: 32, 
200 
ALEKSANDRAS II caras, 
I: 23, 34, 314 
ALEKSANDRAS III caras, 
I: 106, 139 
ALEKSANDRAS MAKE- 
DONIETIS, I: 116 
ALEKSANDRAS NEVS- 
KIS, I: 169 
ALEKSANDROV, I: 150 
ALEKSANDROV ATANA- 
ŽIJUS vysk., II: 67 
ALEKSANDROV VLADI- 
MIRAS kun.,, II: 94, 146, 
147 


ALFONSAS LIGUORI šv., 
I: 100 

ALLO OP, I: 253 

ANCZYC, II: 33 

ANDRIEJUS BOBOLA šv., 
II: 117 

ANDRIUKAITIS-ANDRZE- 
JEWSKI kun., I: 34, 35, 
36 

ANDRIUKAITYTĖ MAG- 
DELENA, I: 18, 20, 34 

ANDZIULIS PIJUS MIC, II: 
112, 114, 128 

ANGELA MERICI šv., I: 
268 


ANGRABAITIS JUOZAS, I: 
99, 217, 303 

ANIER MARX, II: 36 

ANTANAS PADUVIETIS 
šv., II: 182 

ANTANAVIčIUS JUOZAS 
kun., I: 79, 95, 96, 106, 
294, 295: II: 114, 214, 
221 

ARATA ANTONINAS 
vysk., II: 75, 125 


251 


ARENDARčIKAS, I: 51, 
118 

ARMINAS PETRAS, I: 53, 
59, 60 į 

ARMINIENĖ, I: 60, 63 

ARNASTAUSKAS JUOZAS 
kun., I: 187 

ARTHUS dr., I: 255; II: 12, 
13 

APUCHTIN, I: 54, 64 

ATKOČIUS VALENTINAS 
MIC, II: 168 

AUDZIJONAS-AUDZIE- 
WICZ ANTANAS 
PRANCIšKUS vysk., I: 
181 

AUGUSTAITIS PRANCIš- 
KUS kun., I: 24, 25, 57, 
86, 87, 111; II: 115 

AUGUSTAITIS PRANAS 
prof., I: 25, 87 

AUGUSTINAS šv., I: 119, 
148: II: 35 

AUKŠTIKALNIS kun., II: 
175 


BABIANSKIS, II: 209 

BACEVIčIUS JUOZAS 
kun., I: 29, 31, 36 

BADOU kun,, I: 236, 266, 
275 

BAGDANAVIčIENĖ PET- 
RONĖLĖ, II: 39 

BAGDANAVIčČIUS VY- 
TAUTAS MIC, II: 173, 
177 

BAGDŽIŪNAS, II: 49, 69 


252 


BAJORŪNAS IPOLITAS 
kun., I: 126, 127, 129 
BALČIŪNAS JONAS, I: 68 
BALIULIS VINCAS kun,, 
I: 128, 130, 178 

BALKŪNAS JONAS kun,, 
II: 160, 179 

BALTRUšIS IGNOTAS 
kun., II: 220 

BALUTIS BRONIUS, II: 48 

BARANAUSKAS ANTA- 
NAS vysk. I: 95, 181, 
184, 185, 186, 199, 244, 
257, 261, 291, 297, 304, 
317; II: 191 

BARDENHOEVER, II: 35 

BARTOLONI RIčARDAS 
vysk., II: 80, 81 

BAUDOIN de COURTE- 
NAY, I: 153 

BARKAUSKAS kun., I: 57 

BARTUšKA VINCAS kun,, 
I: 88 

BASANAVIčIUS JONAS 
dr., I: 256; II: 208, 210, 
211, 212 

BE kun., I: 234 

BECK JUOZAPAS kun,, I: 
238, 239 

BENEDIKTAS XV pop., II: 
36, 66, 68, 69, 85 

BENIGSEN, I: 61 

BERESNEVIČIUS ALEK- 
SANDRAS vysk., I: 129 

BERNYS slpv., I: 236 


BERTHIER JOAKIMAS 
OP., I: 249, 250 


BESASPARIS, I: 19; II: 15 

BEZČASTNOV-BEZčČAS- 
NAS DOROTIEJUS, II: 
103 

BIELIAJEV, I: 51 

BINDOKIENĖ AGOTA, I: 
25 

BIRGENFELD, II: 113 

BIRŽIšKA VACLOVAS, I: 
114 

BISLETTI kard., II: 36 

BISTRAS LEONAS, II: 119 

BIZAUSKAS KAZYS, II: 36 

BLAŽEVIčČIUS VINCAS 
kun., I: 86, 88, 110, 307 

BOCK, II: 68 

BOGACKI, I: 126 

BOHAčEVSKY vysk. II: 
94, 146 

BOLTUč-BALTUTIS, I: 189 

BOLTUč ALEKSANDRAS 
MIC, II: 168 

BORKOWSKI LIUDVIKAS, 
I: 175 

BOTYRIUS ANDRIUS, I: 
40, 47, 48, 56 

BOUDOU ADRIJONAS SJ, 

II: 78 

BRANČANINOV GLEBAS- 
JURGIS MIC, II: 103 

BRAZYS PRANAS MIC, 
II: 150 

BREIG kun.,, I: 237 

BRIšKA ANTANAS kun,, 
II: 160, 169, 177 

BRONIKOWSKI KAZIMIE- 
RAS MIC, II: 116, 139, 
140 


BROWNE MYKOLAS OP, 
II: 89 

BRUCKUS, II: 56, 208 

BRUHNS, I: 255 

BRUNDZA JUOZAS, I: 68 

BRUSOKAS, I: 86 

BRUŽIKAS JONAS SJ, II: 
179 | 

BUCHI, I: 256 

BŪčČIENĖ AGOTA, I: 43 

BŪČYS JONAS, I: 20, 21, 
22, 23 

BŪčČYS JUOZAS, I: 25, 30, 
78; II: 217 

BŪčČYS PETRAS, I: 25, 43, 
302 

BŪčYS PRANCIšKUS, 
kun., I: 24, 26, 27, 43, 55, 
187, 225 

BŪčYS STANISLOVAS- 
ANDRIUS kun., I: 30, 
104, 217 

BŪČYS SIMANAS, I: 20 

BŪčČYTĖ-MOCKEVIčIENĖ 
ANTANINA, I: 43 

BŪGA KAZIMIERAS, I: 
155 

BUIKO kun., I: 129 

BUJANAUSKAS, II: 24 

BULVIčIUS PETRAS kun., 
I: 92, 104, 107, 108, 187, 
190 

BUSI, II: 142 

BUSILAS, II: 128 

BUTENIEV, I: 296 


BUTKIEWICZ, I: 161, 181; 
II: 204 


253 


CAGGIANO A. kard, II: 
171 

CAMUS, I: 288, 289 

CERETTI mons., II: 70 | 

CHATEAUBRIAND, I: 165 

CHIMENTO vysk., II: 166, 

171 

CHIŽNIAKOV, I: 151, 161 

CHOMENKO JONAS kun,, 
II: 101, 102 

CHVOSTOV, II: 63 

CICERONAS, I: 148 

CICOGNANI AMLETAS 
kard., II: 85, 86, 145, 148, 
153 

CIEPLAK JONAS vysk., I: 
137, 145, 284; II: 61 

CIEPLINSKI kun., I: 137 

CIBULSKI, I: 260 

CIKOTO ANDRIEJUS MIC, 
II: 95, 96, 128, 139, 140, 
147, 148 

CIRTAUTAS KASPARAS 
vysk., I: 181, 184 

CIVINSKAS ANTANAS 
kun., I: 232, 235; II: 112 

CLEMENT, I: 272, 274 

COMBES, II: 118 

CORNELY, I: 166 

CROY de FERDINANDAS, 
I: 168 

CZECHOWICZ, II: 204 


CZERNIZINA slpv., II: 43 


ČEKANAUSKAS JONAS, 
II: 167 


254 


ČEKANAUSKIENĖ EMILI- 
JA, II: 167, 170 


ČEPINSKIS VINCAS, II: 


37 

ČEPULEVIčČIUS-čEPULIS 
MARTYNAS kun., I: 93, 
94: II: 33 

ČESAITIS IGNAS kun., II: 
116, 137 

ČEPUKAITIS JUOZAS 
kun., II: 160 

čESNA JURGIS MIC. I: 
70; II: 110 

ČĖSNYS BLAŽIEJUS kun., 
II: 35, 79, 220 

ČIORNAK kun., O: 147 


DAILIDĖ JUOZAS kun., I: 

97, 218, 221, 229, 264 

DAMBRAUSKAS-JAKšŠTAS 
ALEKSANDRAS kun., 
I: 145, 303, 304, 317; II: 
34, 219, 220 

DANIELS, I: 255 

DANTE ALIGHIERI, I: 250 

DARGIS VINCAS (Skriau- 
džių) kun., II: 40, 126 

DARGIS VINCAS (Slibinų) 
MIC, I: 69, 70, 83, 104, 
107; II: 126 

DAUKANTAS, II: 39 

DĖDĖ ATANAZAS žiūr. 
PAKALNIšKIS KAZI- 
MIERAS 

DĖDINAS JONAS, I: 26 

DĖDINAS PRANCIšKUS, 
I: 26, TT 


DĖDINAS RAPOLAS, I: 26 

DĖDINAS-DYDINSKI MO- 
TIEJUS kun., I: 96 

DĖDINIENĖ BARBORA, I: 
26, 27 

D'HERBIGNY MYKOLAS 
vysk., II: 85, 86, 87, 88, 
89, 144, 145 

DE LAY kard,, II: 109 

DEL PRADO OP, I: 249, 
250, 283 

DEMBSKI, I: 259, 273, 274 

DEMOSTENAS, I: 109 

DERŽAVIN, I: 160 

DEUBNER JONAS kun.,, 
II: 67 

DEVEIKIS, II: 167 

DIčPINIGAITIS JUOZAS 
kun., I: 102 

DLUGOSZ JONAS kun,, I: 
204, 291 

DOBILAITIS ANDRIUS 
kun., I: 34, 35, 36, 37 

DOBROVOLSKIS, I: 33 

DOGELIS POVILAS kun,, 
I: 155 

DONELAITIS KRISTIJO- 
NAS, I: 64 

DRANGELIS KAZIMIE- 
RAS dr., II: 49 

DRZEWIECKI FELIKSAS 
kun., I: 145, 177 

DUBINSKAS ANDRIUS, I: 
103, 307, 308, 309, 315, 
316, 318, 319, 320; II: 
213 


DUBLASIEWICZ kun., I: 
147, 148 
DUMČIUS JUOZAS kun., I: 
109 
DUOBA JONAS MIC, II: 
172 
DVARANAUSKAITĖ JU- 
DITA, I: 213 
DVARANAUSKAITĖ-JU- 
RONIENĖ MAGDELE- 
NA, I: 213 
DVARANAUSKAITĖ TEO- 
FILĖ, I: 212 
DVARANAUSKAS PET- 
RAS kun., I: 212 
DVARANAUSKAS STA- 
SYS, I: 212 
DVARANAUSKAS VIN- 
CAS MIC, I: 120, 125, 
185, 210, 212, 218; II: 
117, 120, 130 
DVARANAUSKIENĖ žiūr. 
VILKAITĖ 
DWORZYCKI, I: 257 


EHRENTAL,, II: 18 

EICHELBERGER ev. kun., 
I: 28 

EIGNER, I: 219 

EYMIEUX, II: 117 

ELEUTERIJUS vysk. II: 
101 

ELZBIETA I, I: 277 


FAIDUTTI ALOYZAS 
mons., II: 78, 80 


255 


FETERAUSKAS GUSTA- 
VAS, II: 55, 208 
FISCHER kun,, I: 99 
FLAT von der, I: 181 
FREY OP, I: 253, 286 
FRESE, II: 217 
FORTUNATOV, I: 40 
FRIEDA, I: 280, 281, 282 
FUMASONI-BIONDI PET- 
RAS kard., II: 99, 144, 
145, 146 


GABALA, II: 56, 208 

GABRYS JUOZAS, II: 210 

GAIDIENĖ PETRONĖLĖ, 
II: 16 

GAIDYS, II: 16 

GAIGALAITIS VILIUS, I: 
61 

GAJEWSKI, I: 47, 1 

GALACHOV, I: 159 

GALECKAS JUOZAS kun., 
I: 100 

GALVANAUSKAS ERNES- 
TAS, II: 134 

GARRIGOU-LAGRANGE 
OP, I: 242 

GARšVA PRANAS MIC, 
II: 150 

GASPARRI PETRAS kard,, 
II: 36, 136, 138 

GAWRONSKI LIUDVIKAS 
kun., I: 143, 144, 202 


GEIšTARAITĖ, II: 31 


GERAVYTĖ MARIJONA, 
I: 26 


256 


„GIEDRAITIS ARNULFAS- | 


JUOZAPAS vysk, I: 
311; II: 191 

GIEDRAITIS JONAS kun,, 
I: 102, 103, 104, 105, 119, 
120, 291, 307 

GIEDRAITIS MARTYNAS, 
I: 311 

GIEDRAITIS MERKELIS 
vysk., I: 311 

GILIŪTĖ, I: 93 

GIMŽAUSKAS SILVES- 
TRAS kun., I: 310, 311, 
312 

GINEITIS KAZYS, II: 48 

GIOBBE PILYPAS mons,, 
II: 88, 97 

GIRA LIŪDAS, II: 210 

GIRARD, I: 255 

GIšVENTAS, I: 22 

GLUOSNAGALVIS, I: 44 

GOLDBERGIENĖ DINĖ,, I: 
23 

GORGONIJUS šv., I: 202 

GORNIAK kun., I: 128, 129, 
196, 197 

GRAUŽINIS KAZYS, II: 
166, 167 

GRIGAITIS ALEKSAND- 
RAS kun., II: 72 

GRIGAITIS PIJUS, I: 88; 
II: 48, 218, 219 

GRIGALIUS VII pop., I: 
287 

GRIMM HUBERTAS kun.,, 
I: 246 


GRINIUS KAZYS dr., I: 62, 
63, 187, 189; II: 133 
GRIšANS JUOZAPAS MIC, 

II: 168, 172 
GUMAUSKAS kun., I: 35, 
36 


HAGENTORNAS ALEK- 
SANDRAS, II: 137 

HAYES kard., II: 145 

HARDING WARREN, II: 
69 

HELLWEGEN JUOZAS 
kun., II: 99, 101, 102 

HENRIKAS VIII, I: 277 

HENRY de YANVILLE,, II: 
141 

HOETTINGER, I: 217, 242 

HOLOWINSKI IGNOTAS 
vysk., I: 34 

HOLTRWARTH, I: 29, 112, 
114 

HONORATAS OFMCap,, II: 
107 

HONORIJUS I pop., I: 198 

HOOVER HERBERT, II: 22 

HURTER HUGO, I: 137, 
166; II: 34, 35, 38 


IGNATJEV, I: 33, 41 

IGNATJEV MIKALOJUS, 
I: 33 

INOCENTAS IV pop., II: 
71 

IVANAUSKAS kun., I: 94 


IVINSKIS ZENONAS, I: 
131 


YčAS MARTYNAS, II: 63, 
64 


JABLONSKIS JONAS, I: 
105, 304, 317 
JAČEVSKY, II: 201 
JAČEVSKYTĖ, II: 31 
JAGMINAS ALFONSAS 
MIC, II: 177 
JAKAITIS-BOSAS, I: 221, 
222, 223, 224 
JAKAITIS JONAS MIC, II: 
145, 164, 168, 171 
JAKIMOWICZ BOLESLO- 
VAS MIC, II: 174 
JAKOWSKI VLADIMIRAS 
MIC, II: 116, 142 
JAKšTAS ADOMAS žiūr. 
DAMBRAUSKAS 
ALEKSANDRAS 
JALBRZYKOWSKI RO- 
MUALDAS vysk., I: 88 


JANČIUS JONAS MIC., II: 
159, 163, 164, 168, 173, 
174, 177, 183 


JANILIONIS JUOZAS kun., 
II: 167 


JANKAUSKAS JUOZAS 
kun., I: 61 


JANKOWSKI, I: 65 


JASIENSKIS JULIJONAS 
kun., I: 126, 129, 130, 


257 


169, 170, 171, 172, 190, 
192 

JASIENSKYTĖ SOFIJA. 
ZOSĖ, I: 172, 173, 174 * 

JASULAITIS JUOZAS, I: 
53, 55, 58, 63, 64, 105, 
304 | 

JAUNIUS KAZIMIERAS 
kun., I: 58, 149, 150, 151, 
152, 153, 154, 155, 304, 
317; II: 67, 220 

JANUŠKEVIčIUS JUOZAS, 
II: 195, 196, 197, 198, 
199, 200 

JASENAUSKAS ADOMAS 
MIC, II: 130 

JAščENKO, II: 126 

JEREMIJAS pran., I: 116 

JERONIMA, I: 279 

JEVREINOV ALEKSAN- 
DRAS vysk., II: 155 

JOANNA popiežė, I: 196, 
197 

JUDAS ISKARIOTAS, I: 
247 

JUHAS, II: 147 

JURAS PRANCIšKUS, 
kun., II: 162 

JURGIS šv., II: 91, 206 

JURGUTIS VLADAS kun,, 
II: 35, 113 

JURONIS VINCAS, I: 213 

JURONIENĖ žiūr. DV ARA- 
NAUSKAITĖ 


JUSAITIS ANTANAS kun., 
I: 109, 110, 218, 226, 257, 
264 


258 


JUšKAITIS PRANCIšKUS 
kun., II: 169. 


KAČARAUSKAS JUOZAS, 
II: 107, 218 

KAČARAUSKIENĖ MARI- 
JA, II: 39, 107 

KAČERGIUS, II: 211 

KAINAS, II: 32 

KAIRIOKŠTIS JUOZAS, I: 
102 

KAIRI0OKŠTIS VLADAS 
dr., II: 137 

KAIRYS STEPONAS, II: 
210, 211 | 

KAISEVIčČIUS JERONI- 
MAS kun., I: 38 

KAKOWSKI ALEKSAN- 
DRAS kard., II: 66, 120, 
125 

KALYTA JONAS, I: 109 

KALLENBACH JUOZAS, 
I: 250, 257 

KAMINSKAS, I: 92 

KARANAUSKAS EDMUN- 
DAS, II: 170 

KARALIUS JUOZAS kun., 
II: 152 

KAREVIčIUS PRANCIš- 
KUS vysk. II: 36, TT, 
78, 87, 125, 131, 132, 145, 
189 

KAROSAS ANTANAS 
vysk., I: 89; II: 36, 114, 
120 


KATKOV APOLONAS- 
ANDRIEJUS vysk., II: 
102, 103 

KAUFMANN kun., I: 273; 
II: 91 | 

KAUKAS JUOZAS dr., I: 
81, 99, 100, 304, 307 

KAULAKIS JUOZAS kun., 
II: 70 

KAULEN, I: 242 

KAUNAS kun., I: 36 

KAUPAITĖ KAZIMIERA- 
MARIJA, I: 213 

KAZAKAS JULIJONAS 
MIC, II: 16, 116, 118, 
119, 123 

KAZANSKIENĖ, II: 57 

KAZANSKIS, II: 57 

KEDYS kun., I: 103 

KEMĖšIS FABIJONAS, 
kun., II: 69 

KERBEĖEDIS STANISLO- 
VAS, I: 181, 182, 183, 
184; II: 55, 208 

KERSTEN, I: 68 

KHOURI vysk., II: 89 

KILČEVSKIENĖ, II: 58 

KIELIUS, I: 222, 223, 224 

KIELIUVIENĖ, I: 223 

KILIOTAS, I: 28 

KIPRIJANOVIČ ROMA- 
NAS, II: 99, 101 

KIRSCH JONAS-PETRAS, 
I: 248, 249, 286 

KLEMENSAS MILVAU- 
KIETIS OFMCap., II: 
196 


KLEUTGEN, I: 242 
KLOPOTOVSKI BOLESLO- 
VAS-JERONIMAS vysk., 
I: 130, 134, 136, 139, 
175, 176, 181, 184, 185, 
186, 293; II: 220 
KLUCZEWSKI ERAZMAS, 
I: 138, 139 
KLUCZYNSKI vysk., II: 
112, 114 
KMITAS JONAS žiūr. UR- 
BONAVIčIUS KAZI- 
MIERAS 
KNEIPP kun., I: 100 
KOCHANOWSKI, I: 56 
KOCIELL, II: 114 
KOKOVCEV, II: 63 
KOLESINSKAS JURGIS 
MIC, II: 110 
KOLESNIKOV, I: 67, 69 
KONSTANTINAS did. kun., 
I: 160 
KORDAG vysk., II: 91 
KORWIN-PIOTROWSKI, I: 
31 


KOSCHENBACH-LYS- 
KOWSKI, I: 256, 257 


KOSTANECKI, I: 257 
KOšYS, II: 111, 116 
KOTRYNA I carienė, I: 34 
KOTRYNA II carienė, I: 160 
KOW.ALSKI, I: 258, 259 
KOZLOWSKI SIMANAS 
vysk., I: 179 
KOŽEVNIKOVA, II: 57, 58, 
59 


259 


KRAJEWSKI POVILAS 
kun., I: 95, 102 

KRASAUSKAS, I: 62 

KREčINSKIS, I: 63 

KRIAUČIŪNAS JONAS, II: 
210 

KRIAUČIŪNAS MATAS 
kun., II: 119 

KRIAUČIŪNAS PETRAS, 
I: 53, 55, 56, 57, 58, 59, 
60, 61, 62, 63, 64, 149, 
304; II: 119 

KRISTIJONAS vysk., II: 71 

KRIščIUKAITIS ANTA- 
NAS, I: 320 

KRIščIUKAITIS JONAS 
MIC, II: 59, 87, 124, 142, 
157, 158 

KRIščIUKAITIS KAZI- 
MIERAS, I: 307, 308, 
309 

KRUPAVIčIUS MYKOLAS 
kun., II: 35, 135, 207, 
221 

KRUšAS MYKOLAS kun, 
II: 69 

KRŪVELIS PRANCIšKUS 
kun., I: 297; II: 9, 11, 
14 

KUDIRKA FELIKSAS MIC, 
I: 77, 80; II: 19, 44, 46, 
116, 118, 119, 123, 139, 
142, 145 

KUDIRKA JONAS kun,, I: 
61, 83; II: 128 

KUDIRKA VINCAS dr. I: 
52, 56, 61, 86, 96, 107, 


260 


217, 304, 305, 306, 320 
KUDIRKA VINCAS mokyt., 
I: 28, 38, 39, 41, 42 


„KUDIRKAITĖ AGOTA, II: 


118, 124 

KUKTA JUOZAPAS vysk., 
I: 126, 127; II: 73, 79, 
132 

KULIKAUSKAS, II: 133 

KULIKAUSKAS VINCAS 
MIC, II: 21, 44, 46, 49, 
123 

KULVIETIS LEONAS MIC, 
II: 121, 126 

KUPSTAITIS JUOZAS 
MIC, II: 150 

KURAITIS PRANAS kun,, 
II: 35, 135 

KURELAITIS, II: 56 

KURTEV KIRILAS vysk., 
II: 39 

KUšELIAUSKAS LAURY- 
NAS, I: 303 

KW ASKOWSKI ANTANAS, 
I: 162, 163 


LA BOURDE, I: 155, 156 
LASSERE, I: 167 
LAUKAITIS JUOZAS kun., 
I: 99, 102, 257, 265, 266, 
291, 320; II: 214, 216 
LAURYNAITIS ELIZIEJUS 
kun., I: 92 
LAURAITIENĖ, II: 25 
LATVAITIENĖ, II: 27, 28 
LAZAREVIč - šEPELEVIČ 
MIKALOJUS kun, II: 67 


LEDOCHOWSKAITĖ UR- 
ŠULĖ, II: 62 | 

LA FAVRE SJ, II: 118 

LEONAS XIII pop., I: 107, 
116, 117, 148, 169, 180, 
305 

LEONAS PETRAS, I: 304; 
II, 70 


LEONAVIčIUS MYKOLAS 


kun., I: 85 

LERCH, I: 255 

LEWANDOWICZ VLADIS- 
LOVAS MIC, II: 150 

LIAUS BRONISLOVAS 
kun. I: 126 

LIENART kard., II: 91 

LINGYS, I: 75, 76 

LYSKOWSKI žiūr. KO- 
SCHENBACH 

LOZORAITIENĖ VINCEN- 
TA, II: 55 

LOZORAITIS STASYS, II: 
153 

LUBIENSKI KONSTANTI- 
NAS -IRENIEJUS vysk.,, 
I: 34 

LUMBIS kun., I: 169, 170 

LUTOSTANSKI, I: 63 


MACEVIčIUS JUOZAS, II: 
79 

MACIEJAVIčIUS kun., I: 
309 

MACIULEVIčIUŪS - MAIRO- 
NIS JONAS kun., I: 134, 
139, 140, 141, 142, 155, 


192, 194, 318; II: 38, 74, 
208, 213, 219, 220 

MAČIULIAI, I: 68 

MAJEWSKI VINCAS kun. 
II: 58 

MAYER, I: 240 

MAKAROV, I: 206, 207 

MALČANY JONAS kun., II: 
147 

MALUSARDI mons,, II: 153 

MANDONNET OP, I: 248, 
286 

MANSER OP, 1: 254 

MARCINSKI žiūr. MARTI- 
šIUS 

MARGIS JUOZAS MIC, II: 
171, 174 

MARIJA - ONA, I: 279 

MARKUZA PETRAS, I: 40, 
41, 44, 56 

MARMA JUOZAS kun, I: 
269 

MARTINUS POLONUS, I: 
196 

MARTIšIUS - MARCINSKI 
kun., I: 114 

MARTIšIUS FELIKSAS 
kun., I: 114 

MARTIšIUS JURGIS, I: 44 

MARTUSEVIčIUS VYTAU- 
TAS kun., II: 160, 161 

MATULAITIS KAZIMIE- 
RAS - ALOYZAS MIC, 
II: 174 

MATULAITIS KAZIMIE- 
RAS kun., I: 237, 238, 
256, 257, 263, 265 


261 


MATULAITIS PETRAS dr. 
I: 81 
MATULAITIS STASYS dr. 
I: 306 | 
MATULAITIS VACLOVAS 
kun., I: 49, 50 
MATULAITIS VINCAS, II: 
55, 208 . 
MATULEVIčIUS - MATU 
LAITIS JURGIS vysk., 
I:128, 175, 176, 177, 195, 
196, 218, 236, 240, 264, 
265, 272, 273, 274, 293, 
319; II: 38, 40, 62, 70, 
71, 73, 14, 70, 80, 107, 
108, 109, 110, 111, 112, 
113, 114, 115, 116, 117, 
118, 119, 121, 122, 123, 
124, 125, 130, 131, 132, 
133, 134, 135, 136, 137, 
139, 140, 141, 189, 190, 
220, 221 
MAURIKIJUS šv., I: 234 
MAX von SACHSEN kun., 
I: 251, 252, 253 
MCZYDLOWSKI, I: 198 
MEJERIS FRIKAS, II: 167 
MEYER dr., I: 273 
MENOCHIUS, I: 116. 
MENŽINSKIJ RUDOLFAS, 
I: 160, 161 


MERKEVIčČIUS VINCAS 
kun. I: 291 


MERRY del VAL kard., II: 
109 


MESSMER SEBASTIJO- 
NAS vysk., II: 19 


262 


- 


MEšKAUSKAS PRANCIš- 
KUS MIC, II: 24 

MICARA KLEMENSAS 
kard., II: 91 

MICHAUD, I: 255 

MICHALKEVIčČIUS KAZI- 
MIERAS vysk, I: 208 

MIKALOJUS I caras, I: 20, 
182 

MIKALOJUS II caras, I: 
106, 168, 179, 253; II: 
205 

MIKKOLA, I: 61 

MIKNEVIčIUS JONAS 
kun., I: 70, 71; II: 113 

MYKOLAITIS ANTANAS, 
II: 130 

MYKOLAITIS - PUTINAS 
VINCAS, I:87 

MILUKAS ANTANAS kun., 
I: 80, 831, 82, 102, 121; 
II: 43 

MONTVYDAS slpv., I: 236 

MONTVYDAS STANISLO- 
VAS MIC, II: 20 

MORAWSKI, I: 166 

MOSCICKI, I: 258 

MOSOLOV ALEKSAN- 
DRAS, I: 179, 181, 294, 
295, 296; II: 204, 205, 
206 

MUELLER LUCIJONAS, I: 
58, 146, 147, 148, 149, 
159 

MUELLER MAX, I: 148 


MUNDELBIN JURGIS 
kard., II: 44 


MURAVJEV, I: 296, 313 

MUSTEIKIS, II: 56 

MUšKITIERAITĖ MARI- 
JONA, I: 83, 187 

NAGEL, I: 66 

NAJARDI vysk., II: 87 

NARJAUSKAS JURGIS 
kun., I: 104; II: 36 

NAUJOKAITIS JONAS, I: 
44 

NAUJOKAITIS JUOZAS, 
II: 14, 15 

NAUJOKAITIS PRANAS, 
I: 44 

NAUJOKAS JONAS, kun., 
I: 236, 238, 264; II: 220 

NAVICKAS kun., I: 79, 94, 
95, 119 

NAVICKAS JONAS MIC, 
II: 150, 152, 153 

NAWROCKI kun. II: 94, 
147 


NEDTOčČIN kun., II: 101, 
102 

NEKRASOV P. N., I: 159, 
160, 205 

NIEDZIALKOWSKI KARO- 
LIS vysk. I: 181, 186, 
206, 213, 219, 293; II: 
200 

NIEšKOVSKIJ, II: 210 

NOREIKA LIŪDAS, II: 35 

NOVICKAS EDVARDAS, 
I: 140, 141; II: 56 

NOVICKAS JUSTINAS 
MIC, II: 116 


OFCINIKOV, I: 186 

OLECHNOWICZ žiūr. 
ALEKNA 

OLEKA SALIAMONAS 
kun., I: 70, TT, 78, 211, 
212; II: 10 

OLEKAITĖ-DVARANAUS- 
KIENĖ, I: 212 

ONA de XAICTONGE, I: 
269 

ORENTAS, II: 56, 208 

O'ROURKE EDVARDAS 
vysk., II: 122, 123 

OSTROVSKIJ, I: 202, 205 

OZEROV, II: 57 

OZEROVAITE, II: 57, 58 


PACELLI EUGENIJUS 
mons., II: 65 
PADOLSKIS VINCENTAS 
vysk., II: 190 
PAJEWSKI, I: 52 
PAKALNIšKIS KAZIMIE- 
RAS kun., I: 303 
PALIULIONIS MEčISLO- 
VAS-LEONARDAS 
vysk., I: 150, 1831, 184; 
II: 201, 202, 203, 205, 
207 
PALTAROKAS KAZIMIE- 
RAS vysk. I: 201; II: 
TA, Ti, 109, 128, 132, 149 
PALUBINSKAS ANTANAS 
kun., II: 96, 129 
PAPADOPULOS vysk. II: 
89 


263 


PARKER FRANCES, I: 276, 
277 

PARKER WILFRID, I: 276 

PASTANAZZI ev. kun., I: 
66, 65 

PAšKANIS FELIKSAS 
kun., I: 126, 129, 130, 
175, 185 

PAšŠKAUSKAS JURGIS 
kun., II: 160 

PAUKšTĖ EMILIJONAS 
kun., II: 162 

PAWLIKOWSKI vysk., II: 
92 

PAWLOWSKI, I: 23 

PAWLOWSKI JUOZAS, I: 


23, 62 
PIELASINSKI BERNAR- 
DAS MIC, II: 110 


PELCZYNSKI VLADISLO- 
VAS MIC, II: 17 
PENKAUSKAS PRANCIš- 

KUS kun., II: 35 


PESTININKAS, II: 111 


PETKEVIčČIUS ANTANAS 
kun., I: 313, 314, 315 


PETRAS apašt., II: 202 


PETRAS KANIZIJUS šv., 
I: 199, 200 


PETRAUSKIENĖ, II: 160 


PETRONIS NORBERTAS 
kun., I: 127, 198 

PETROPAVLOVSKIJ, I: 
50 


PETRULIS JONAS, I: 262, 
263 


264 


PETRUšŠKEVIčIUS, I: 81, 
316 

PIASKOWSKI kun., I: 128, 
129 

PIFFL kard., II: 92 

PIGNATELLI del BELMON- 
TE JANUARIJUS kard,, 
I: 168 

PIJUS IX pop., I: 34 

PIJUS X pop. šv., I: 289; 
II: 109, 205 

PIJUS XI pop., II: 71, 75, 
79, 87, 94, 109, 124, 125, 
131, 132, 138, 146, 148, 
149 

PIJUS XII pop., II: 65, 154 

PIZZARDO JUOZAPAS 
kard., II: 94, 161 

PLATAKIS, II: 100 

PLATERIS, II: 111 

PLATERYTĖ CECILIJA, 
II: 107, 109, 121 

PLATZ, I: 119 

PLĖšIKAS kun., I: 57 

POIMIECHOWSKI kun., I: 
185 


POVILAIčIAI, II: 108 


POVILAITIENĖ - ANDRIU- 
> KAITYTĖ, I: 34 


POVILAITIS dr., I: 17, 20 

POVILAITIS ANDRIUS 
kun., II: 13, 190 i 

POVILAITIS BALTRUS, I: 
19 

POVILAITIS JONAS, I: 20, 
99: II: 12 


POVILAITIS PRANAS, I: 
20; II: 17 

POVILAITIS SIMANAS, 
I: 22, 23 

POVILAITYTĖ ONA, I: 20 

POVILAITYTĖ PETRONĖ- 
LĖ, I: 20 

POVILAS apašt., I: 119 

PRANAITYTĖ JULĖ, I: 
164 

PRANAITIS JONAS, I: 164 

PRANAITIS JUOZAS, I: 
163, 164 

PRANAITIS JUSTINAS 
kun. I: 134, 153, 156, 
157, 158, 163, 164; II: 
57, 157, 195, 200, 201, 
202, 207, 220 

PRAPUOLENYTĖ PETRO- 
NĖLĖ, II: 65 

PRAPUOLENIS KAZIMIE- 
RAS kun., I: 293, 294; 
II: 65, 66, 68, 206 

PRAWDA kun., I: 158 

PRZEDZIECKI HENRIKAS 
vysk., II: 126 

PRZEREMBEL kun., II: 18 

PUIDOKAS JURGIS, I: 39, 
40, 44 

PUKIS POVILAS kun., II: 
127 

PURĖNAS ANTANAS I: 
141: II: 213 

PURICKIS JUOZAS kun.,, 
II: 35, 73, 79, 100, 113 


OUIGLEY arkiv., II: 119 


RACEVIčIUS ANTANAS 
kun., I: 147, 237, 238, 
264 

RAčIŪNAITĖ, II: 16 

RAČIŪNAS, I: 18, 37 

RAčČIŪNAS JONAS, I: 71 

RAČKAUSKAS, I: 22 

RADISZEWSKI EGIDIJUS 
kun., II: 33, 120 

RADVILAS - RADZIWILL 
PRANCIšKUS, I: 259 

RADVILIENĖ MAGDALE- 
NA, II: 125 

RADZEVIčIUS kun., I: 309, 
314 

RAINYS, I: 19 

RAITELIS VINCENTAS 
MIC, II: 166 

RAKAUSKAITĖ, II: 27 

RAKAUSKIENĖ, II: 27 

RAMANAUSKAS JONAS, 
II: 167 

RAMANAUSKAS PRANAS, 
II: 167 

RAMOŠKAITĖ, II: 127 


RAMPOLLA MARIANO 
kard., I: 89 

RANCANS JUOZAPAS 
vysk., II: 35 

RASE OP, I: 289 

RASPUTIN, II: 63 


RATTI ACHILLES mons.,, 
II: 125 

REAME, I: 189, 190; II: 
145 | 

REIHART, I: 256 


265 


REINYS MEčISLOVAS 
vysk., II: 35, 132 

REYNOLDS, I: 267 

REYS KLEMENSAS, II: 23 

RĖKLAITIS KAZIMIERAS 
MIC, II: 138, 139, 140, 
150, 152, 153, 156, 163 

RETKE ANDRIUS kun., I: 
142, 143, 186, 202, 218 

RIAUBA JONAS, I: 44 

RIAUBA STASYS, I: 55 

RIMšA PETRAS, II: 71 

RIMšELIS VIKTORAS MIC, 
TI: 150, 174 

ROMANAS (DMOWSKIS?), 
I: 69, 70 

ROPP EDVARDAS vysk., 
I: 141; II: 201, 205, 206, 
207, 215, 216, 217, 221 

ROSE OP, I: 247 


ROUSSEAU, II: 118 

ROŽDESTVENSKIJ, I: 47, 
48 

RUDAITIS JUOZAS kun,, 
I: 266 

RUFFINI ERNESTO kard., 
II: 75 

RUSECKAS JUOZAS kun., 
I: 105 

RUSTEIKAITĖ MARIJA, 
II: 75 

RūŪšKEVIčIUS KAZIMIE- 
RAS vysk., I: 131, 184; 
II: 109, 110 

RŪšKYS PETRAS kun., II: 
102 


266 


SABALIAUSKAS, I: 162 
SAKALAUSKAS - SAKA- 
LAS IGNAS, II: 48 
SAKEVIčIUS JONAS MIC, 
II: 179 

SALVATORI kun., I: 237, 
255 

SAPLYS STANISLOVAS 
MIC, II: 166 

SASNAUSKAS čESLOVAS, 
I: 156; II: 202 

SAWICKI, I: 52 

SCHANZ, I: 217 

SCHIOPPA LAURYNAS 
vysk., II: 80 

SEBASTONIS kun., I: 99 

SENDZIKAS, I: 86 

SENIAUSKIENĖ, I: 68 

SENKUS VINCENTAS MIC, 
I: 31; II: 108, 109, 110, 
113, 114, 189, 221 

SERAPINAS PRANCIšKUS 
MIC, II: 48 

SERNO - SOLOVJOVIč, I: 
47, 60 

SIDARAVIČIUS MARTY- 
NAS kun., I: 97, 98, 218, 
219, 220, 221, 225, 303 

SIDUN JONAS, II: 103 

SIDZIKAUSKAS VACLO- 
VAS, II: 116, 119 

SIDZIKAUSKIENĖ, I: 68 


SIKORSKI gen., II: 175 
SINCERO kard., II: 97 


SYMON ALBINAS - PRAN- 
CIšKUS vysk. I: 129, 
131, 133, 134, 135, 144, 


147, 148, 158, 163, 177, 
178, 179, 180; II: 200, 
220 

SIMONAITIS kun., I: 56 

SIPOVIč ČESLOVAS vysk., 
II: 102 

SIRVYDAS MIKALOJUS, 
I: Gi 

SIVICKAS kun.,, I: 91, 92 

SKIJU - NUšU — RED 
FOX, II: 144, 145 

SKIRMUNTAS kun., I: 257; 
II: 216 

SKLIUTAS, I: 44 

SKRINDA BENEDIKTAS 
MIC, II: 139, 140 

SKRIPKA ALEKSANDRAS 
kun., II: 44 

SKVIRECKAS JUOZAPAS 
vysk., II: 71, 96, 127, 
132, 169, 191 

SMETONA ANTANAS, I: 
320; II: 136, 210 

SMILGA ANTANAS, I: 140, 
141; II: 56, 213 

SMOGORZEWSKI JAZO- 
NAS vysk., II: 102 

SMOLKO STANISLOVAS, 
I: 204 

SMUIKAS, I: 23 

SOLARI TOMAS vysk., II: 
171 

SPEISER kun., I: 239, 283 

SPURGA ADOMAS, II: 55 

SRIUOGINIS JUOZAS kun.,, 
I: 85 

STACEVIČIUS OP, I: 71 


STAČIOKAS kun., I: 120 

STAKĖELĖ STANISLOVAS 
kun., II: 211 

STALIORAITIENĖ, I: 62 

STALIORAITIS JONAS, I: 
38 

STALSKI, I: 70 

STANIUKYNAS ANTANAS 
kun., I: 80 

STANISLOVAS šv., I: 202, 
204, 282, 290, 291: II: 
33, 205 

STANIšKIS VINCAS, I: 53, 
54, 55, 64, 72 

STANIšKIS VYTAUTAS, I: 
54 

STANIULIS ANTANAS 
kun., I: 88, 39, 103, 119 

STANKAITIS, I: 85 

STANKEVIčIUS JUOZAS 
kun., I: 236, 238, 257, 
263 

STANKŪNAS J., II: 210 


STARKUS JONAS kun., II: 
151 


STARZEWSKEĘ, II: 31 

STAUGAITIS JUSTINAS 
vysk., T: 80, 163, 220; 
II: 74, 79, 96, 99, 127, 
132 

STEFANIJA, II: 60 

STEKHRENT, I: 219, 301 


STEPONAITIS JUSTINAS 
kun., II: 179 


STOBNICKI STANISLO- 
VAS, I: 208 


267 


STRIMAVIčIUS ELIZIE. 
JUS kun., I: 77, 89, 90, 
91, 92, 93, 110 

STRIMAVIčIUS MATAS 
kun., I: 89, 90, 93, 112 

STRUMILA JUSTINAS, I: 
23; II: 107, 108, 218 * 

STULGINSKIS ALEKSAN- 
DRAS, II: 73 

SUNGAILA KONSTANTI- 
NAS, II: 110, 111, 112, 
113 

SUPINSKI, I: 91 

SURZYNSKI, I: 156 

SUTKAITIS kun., I: 102 

SVOTELIS, I: 177 

SZEMBEK JURGIS vysk,, 
I: 180; II: 201, 203 

SZUREK JONAS MIC, II: 
150 


ŠALČIUS JUOZAS, II: 21 


ŠALKAUSKIS STASYS, II: 
179 


šAULYS JONAS MIC, II: 
168 

šAULYS KAZIMIERAS 
kun., I: 126, 129; II: 75 

šAUKLYS VIKTORAS MIC, 
II: 130 


ŠIDLAUSKAS JERONI- 
MAS kun., I: 104 


ŠILINGAS STASYS, II: 64 


šIUšAS GABRIELIUS, II: 
24 


268 


ŠLIKAS JOKŪBAS kun., II: 


23 

šLIUPAS JONAS dr. I: 
303, 305 

ŠTRIMAS AUGUSTINAS, 
II: 15 

šUMOVIč, I: 48, 49 

ŠULTĖ SIMANAS kun., II: 
64 

ŠUMSKIS, I: 40, 41 

ŠVAGŽDYS JONAS kun,, I: 
88 

ŠVELNIENĖ, I: 19 

ŠVELNYS, I: 18, 19 


TAKAČ BAZILIUS vysk., 
II: 94, 146, 147 
TAMOšAITIS IZIDORIUS 
kun., II: 35 
TARASOV, I: 47, 48 
TARDINI DOMENICO 
kard., II: 95, 148 
TARYCIN, I: 67 
TATJANA caraitė, II: 64 
TAUTKEVIčIUS kun., I: 33 
TEDESCHINI kard., II: 65 
TEODOZIJUS OFMCap,, I: 
236 
THIEL kun., II: 20 
THORWALDSEN, I: 270 


TILVYTIS JURGIS MIC, II: 
128 

TISSERANT EUGENIO 
kard., II: 97 


TIšKEVIčIUS, I: 23 
TOLIUšIS ZIGMAS, II: 79 


TOLLEVIN, I: 65 

TOMAS AKVINIETIS šv., 
I: 239, 240, 249, 250, 
253, 282: II: 79 

TONDINI, I: 180 

TONKŪNAS JUOZAS, II: 
129 

TOTORAITIS, I: 17 

TOTORAITIS JONAS MIC, 
I: 236, 262, 264; II: 112, 
114, 115, 129, 139 

TOTORAITYTĖ AGOTA, I: 
17, 20, 21, 224 

TOUSSANT - LANGE- 

G9T !I 'UIHHOS 

TULABA ANTANAS kun,, 
I: 99 

TULABA LADAS kun., II: 
162, 169 


TUMAS - VAIŽGANTAS 
JUOZAS kun., I: 315, 
318, 319; II: 71, 210, 
213 

TUMASONIS - BRANDU- 
KAS PETRAS, II: 48 


UNGURAITYTĖ, I: 213 


UOGINTAS ANTANAS 
kun., II: 114 


URBONAVIčIUS KAZI- 
MIERAS kun, I: 214; 
II: 133, 162 


URBONAVIčČIUS P., I: 303 
ŪSAS dr., II: 55, 208 


USCIANSKI E. dr., I: 53 


VAINEIKIS LIŪDAS, I: 
188 

VAITKEVIčIUS JUOZAS 
MIC, II: 112, 124, 126, 
157, 168, 169, 174, 177 

VALANčČIŪNAS IGNOTAS 
kun., II: 162 

VALANČIUS MOTIEJUS 
vysk, I: 24, 115, 225, 
314: II: 187, 195, 197 

VALLET, I: 87 

VALPITRS BRONISLOVAS 
MIC, II: 40, 188, 189 

VASILIAUSKAS - VASYS 
KONSTANTINAS kun., 
I: 214: II: 159 

VASILJEV, I: 47, 48 

VAZ DO NEVES ABILIJUS 
vysk., II: 180 

VAZZALIA kun., II: 147 

VENGRAS KAZIMIERAS 
MIC, II: 166, 167, 171, 
172 

VERDIER kard., II: 91 

VIGNE kun., I: 236 

VIKTAS, I: 38 

VILEIšIENĖ ANTANINA, 
II: 217 

VILEIšIS PETRAS, I: 304; 
II: 31, 208 

VILKAITĖ - DVARANAUS.- 
KIENĖ, I: 213 

VILKUTAITIS JUOZAS, II: 
55 

VINTERIS KAZIMIERAS, 
I: 41 

VIRGILIJUS, I: 148 


269 


VITKAUSKAS STASYS, I: 
120 

VIZBARAS JONAS, kun., I:. 
315, 318, 319 

VIVES Y TUTO kard., II: 
108 

VOLDEMARAS AUGUSTI- 
NAS, I: 320 

VONSIACKIJ, I: 83, 101, 
177, 187, 188, 189, 190, 
191 


WAFLER, I: 136 
W.ALDECK, II: 118 
WEICH, I: 227 
WEYRICH, I: 236 
WEISS ALBERTAS - MA- 
RIA OP, I: 217, 218, 239, 
240, 242, 243, 289 
WIERZBOWSKI PETRAS - 
POVILAS vysk., I: 97 
WILSON WOODROW, I: 
226 
WINKEN vysk., II: 91 
WIPPERT, I: 102 
WIšNIEWSKI MARIJONAS 
MIC, II: 62, 113, 116, 
179, 180, 182 
WISTENNEGER, I: 255 
WLOSZEK, I: 52 
WOJDALSKI, I: 69 
WORONIECKI ADOMAS, 
I: 259, 260 


270 


ZACHIEJUS, II: 149 

ZALESKI, I: 113 

ZANAS, I: 41 

ZAPLETAL OP, I: 244, 245 

ZARčANINOV kun., II: 67 

ZAUNIUS DOVAS, II: 81, 
125 

ZECCHINI ANTANAS 
vysk., II: 76, 77, 78, 79 

ZEMPF, I: 233 


"ZIEMACKI ar., II: 62 


ZIGLIARA, I: 87 

ZITA šv., II: 135 

ZUBOVAS, I: 172 

ZUBRICKAS, I: 63 

ZWI, I: 41, 42 

ZWIEROWICZ STEPONAS 
- ALEKSANDRAS vysk., 
I: 181, 184 


ZWIERZYNA, I: 256 


ŽALTYS slpv., I: 167 

ŽARNOWIECKI LONGI- 
NAS vysk., I: 144, 292, 
293; II: 33 

ŽEMANTAUSKAS, I: 269 


ŽEMGULYS JUOZAS dr.,, 
II: 137 

ŽILINSKAS LIUDVIKAS, 
I: 68 

ŽYLINSKI, II: 204 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 


ADULIA, II: 131 
ATGLE, I: 232, 234, 235, 238 
ALBANO, II: 142 
ALEKSANDRIJA, I: 
117 
ALYTUS, I: 93 
ALSĖDŽIAI, I: 93 
AMY, II: 91 
ANTAKALNIS, I: 309 
AUGUSTAVAS, I: 59, 95 
AUKšTADVARIS, I: 126 
AUTHIGNY, I: 266, 268 
AVELLANEDA, II: 164, 
165, 166, 167, 170, 171, 
174 


116, 


BADEN, I: 237 
BAGASLAVIšKIS, I: 311 
BAJORAIčIAI k., I: 37; II: 
16 
BALSAMAO, II: 180, 181 
BALTIMORE, Md., I: 189; 
II: 68, 133, 148 
BARANDAI k., I: 218 
BARZDAI, I: 164, 226 


BATAGLIA, II: 181 

BELEM, II: 164, 172 

BERGEN, II: 64 

BERISSO, II: 165, 171 

BERLYNAS, I: 228; II: 91 

BERNAS, I: 88, 230, 231, 
262, 269, 279; II: 219 

BEX, I: 234 

BIELANY, II: 125, 126 

BIRMINGHAM, II: 179 

BIZAI k., I: 102 

BLAGOVIEšČENSK, I: 190 

BOCHUM, I: 279 

BOSTON, Mass., I: 104 

BRAGANCA, II: 179, 180, 
181 

BRIEDŽIAI k., I: 219, 301; 
II: 218 

BRIUSELIS, II: 91 

BROOKLYN, N.Y., II: 68, 
164 

BUENOS AIRES, II: 163, 
166, 167, 170, 172, 184 

BŪBLELIAI (Liestnitsva), 
II: 218 


BŪGNAI k., I: 320 


271 


CALLE MENDOZA, II: 165 
CARSKOJE SELO, II: 18 
CASTELL GANDOLFO, II: 
149 
CHARBIN, II: 102, 103 
CHERBOURG, II: 132 
CHIASSO, I: 271 
CHICAGO, Ill., II: 24, 26, 
28, 32, 44, 48, 62, 69, 70, 
110, 119, 122, 123, 132, 
133, 141, 146, 151, 160, 
173, 174, 177, 184, 219 
CICERO, Ill., II: 133, 160 
CIVITTA VECCHIA, II: 157 


DAKAR, II: 72, 168 
DANCIGAS, II: 123, 124, 
129, 130, 137 
DAUGAVPILIS, II: 111 
DAUKŠšIAI, II: 115 


DETROIT, Mich. II: 170, 
171 


DIEVAIčIAI k., I: 222, II: 
14 


DUBLIN, II: 72 
DRUJA, II: 143, 156 
DŽENČELAUKA k., II: 109 


EINSIEDELN, I: 233 
EICHSTAETT, II: G 
EITKŪNAI, I: 238 
ELISABETA, N.J., II: 173 
ENDRIKIAI k., I: 40 
ERŽVILKAS, I: 126 


272 


FATIMA, II: 181 

FILIPAVAS, II: 120, 121 

FREISING, I: 244 

FRIBURGAS, I: 88, 217, 
226, 230, 232, 235, 
239, 240, 243, 244, 247, 
248, 249, 250, 251, 253, 
254, 255, 257, 258, 259, 
261, 262, 263, 264, 265, 
266, 267, 268, 269, 272, 
274, 278, 280, 284, 288, 
289, 293, 294, 295; II: 
12, 34, 91, 107, 111, 113, 
115, 116, 118, 119, 120, 
121 


GADŪNAVAS, II: 97 
GARLIAUSKAI k., I: 219 
GARLIAVA, II: 199 
GELGAUDIšKIS, I: 27, 55, 
60, 83, 96, 187, 190, 191, 
192, 213, 218; II: 17, 115 
GENOVA, II: 65, 157, 159 
GIEDRAIčIAI, I: 310, 311 
GIRKALNIS, I: 171, 190 
GIŽAI, II: 129 
GLETSCHERGARTEN, I: 
270 
GOESCHENEN, I: 271 
GORA KALWARJA, II: 110 
GRABLAUKIAI k., I: 32 


GRAYMOGR, N.Y., II: 146, 
147, 148 


GRAZ, I: 244: II: 92 
GRINDELWALD, I: 251, 
275 


GRIšKABŪDIS, I: 93, 95, 
98, 163, 238, 269, 312; 
II: 10, 120, 218 

GUARISON, N.Y., II: 146 

GUBERNIJA dv., I: 192 

GUDPETRIAI k., I: 32 


HAGA, II: 80 

HAPARANDA, II: 64 

HINSDALE, Ill. II: 123, 
141, 151, 173, 174, 175, 
177 


INGENBOHKEL, I: 236, 270 

INTERLAKEN, I: 270, 25 

IRKUCK, I: 40; II: 102 

IZMAILOVSKAJA ROščA, 
II: 59, 61, 121 

IZMAILOVSKOJE 
II: 59 


SELO, 


JOKŪBAVAS, I: 89 

JUNIšKIAI k., I: 19: II: 17 

JURBARKAS, I: 227 

JUšKAKAIMIS k., I: 
39; II: 15 


32, 


KAIMELIS, I: 20, 88, 104; 
II: 13 

KAIšIADORYS, I: 127; II: 
125, 132 

KALVARIJA Suv., I: 76, 78, 
93, 94, 187; II: 120, 219 

KALVARIJA Žem., I: 312; 
II: 127, 139, 149 


KARALIAUČIUS, I: 227, 
228 
KARTAGINA, II: 72, 87 
KAUKAKALNIS k., I: 32 
KAUNAS, I: 63, 103, 126, 
139, 149, 150, 155, 178, 
227, 307, 315, 318, 320; 
II: 36, 37, 38, 40, 50, 51, 
TA, T6, TT, TO, 80, 96, 97, 
99, 101, 103, 117, 122, 
123, 125, 126, 127, 128, 
131, 132, 134, 135, 136, 
138, 149, 188, 191, 197, 
198, 199, 207, 217, 221 
KAZANĖ, I: 150; II: 67 
KENOSHA, Wisc.,, II: 25, 
151, 173, 174 
KĖPŠTAI k., I: 20 
KETURVALAKIAI, II: 129 
KYBARTAI, I: 210 
KIELCE, I: 101, 102, 128, 
143, 158, 307, 319 
KIJEVAS, I: 139 
KERNAVĖ, I: 309, 318 
KIETAVIšKĖS, I: 310 
KLAIPĖDA, I: 227, 319 
KONSTANZ, I: 230 
KONSTANTINOPOLIS, II: 


89 
KRASNOPOLIS, I:76 
KRETINGA, I: 89 
KREUZNACH, I: 272 
KRYŽOVCY, II: 87 
KROKUVA, I: 55, 113, 217, 

289, 290, 291: II: 33 
KRONŠTADTAS, I: 206, 

207, 208, 209, 211 
KURSK, I: 96 


273 


LA PLATA, II: 166, 171 
LAZDIJAI, I: 120, 151 


LAWRENCE, Mass. I: 226 


LE HAVRE, II: 65 

LEIRA, II: 181, 182 

LEMBO k., I: 149 

LENTVARIS, II: 149 

LIEPOJUS, I: 188 

LIKSNA, II: 111 

LILLE, II: 91 

LINDAU, I: 228, 229 

LIURDAS, I: 167; II: 72, 
87, 144 

LISBOA, II: 153, 168, 179, 
182, 184 

LOMŽA, I: 88, 95 

LONDON, Ont., II: 175 

LONDONAS, I: 233, 238, 
253; II: 65, 102, 103, 
134, 178, 179, 180, 184 

LUBLJANA, II: 92 

LUGA, II: 59, 121 

LUKŠšIAI, I: 41, 312 

LUOBA k., II: 99 

LUXEMBOURG, II: 91 

LUZERNA, I: 270 

LVOVAS — LVIV, I: 96, 
256, 257 


MAHANOY CITY, Pa. I: 
88 

MALTA, II: 177 

MANCHESTER, II: 86, 87 

MARSEILLE, II: 91, 118 


MARIJAMPOLĖ, I: 24, 28, 
29, 45, 46, 47, 53, 54, 


274 


05, 58, 59, 64, 69, 70, 
71, 72, 73, 76, TT, TB, 
88, 101, 104, 128, 187, 
138, 190, 213, 238, 263, 
302, 304, 312; II: 39, 71, 
87, 96, 108, 109, 113, 114, 
120, 121, 123, 124, 126, 
127, 128, 130, 132, 189, 
218 
MASKVA, I: 40, 56, 64, 100, 
127, 168, 180, 187, 303, 
304, 305; II: 59, 61, 62, 
63, 102, 146 
MASPETH, N.Y., II: 173, 
179 
MAŽEIKIAI — MURAVJE- 
VO, I: 169; II: 99 
MAŽUČIAI k., I: 88 
MEYRINGEN, I: 270 
MERKINĖ, I: 310 
MEĖRUNIšKIAI, II: 120, 219 
MIAMI, Fla., II: 164 
MILWAUKEE, Wisc., I: 
237; II: 19, 151, 162, 
174 
MINTAUJA, I: 318 
MOHILEVAS, I: 34, 58, 127, 
128, 131, 132, 144, 150, 
156, 178, 179, 181, 237; 
II: 108, 117, 201 
MONTEVIDEO, II: 164 
MOSĖDIS, I: 39, 319 
MUENCHEN, I: 244 
MUNDELEIN, Ill. II: 133 
MUNHOLL, Pa., II: 146 


NAMURE,, II: 91 

NARKŪNAI k., I: 214 

NAUGARDAS Žem., I: 34 

NAUMIESTIS Kud., I: 18, 
23, 24, 37, 60, 70, 76, TT, 
78, 163, 269, 296; II: 10, 
17, 120, 126, 218 

NEAPOLIS, II: 68, 142, 150, 
184 

NERČINSK, I: 138 

NEW CASTLE, II: 65 

NEW YORK, N.Y., II: 133, 
134, 142, 145, 150, 164, 


172, 179, 184 
NEW FAUNDLAND, II: 
179, 184 
NIAGARA FALLS, N.Y., 
II: 44, 175 


NIKĖJA, II: 89 
NOVOGROD, I: 296 


ODESA, I: 144, 180; II: 
200 

OLYKA, I: 259 

OLOMUC, II: 92 

OLTEN, I: 230 

ORANIENBAUM, I: 
209 

ORANGE,, II: 72 

ORSONENS, I: 268, 278, 
279, 280, 281, 282, 288, 
289 

OSLO, II: 64 

OSWIECIM, I: 55 

OšKINĖ — PANOVIAI k., 
I: 38, 39 

OXFORD, II: 134 


208, 


PABERŽĖ, I: 314 
PAEŽERIAI k., II: 50 
PAJEVONYS, I: 39 
PAJOTIJAI k., I: 221, 222, 
224 
PALERMO, II: 68 
PANEMUNĖ Žem., I: 41 
PANENUPIAI k., I: 163, 
164 
PANEVĖŽYS, II: 128, 132, 
139, 149 
PANOVIAI Žiūr. OšKINĖ 
PAPLYNIAI k., I: 95 
PARYŽIUS, I: 189, 255; II: 
36, 91, 101, 132 
PASANDRAVAS k., I: 139 
PAšALTUONIAI dv., I: 
190, 191, 192 
PATAŠINĖ k., II: 127 
PAŽAISLIS, I: 314; II: 126 
PETERHOF, I: 182, 209 


PETRAPILIS, I: 34, 57, 58, 
83, 88, 93, 103, 105, 110, 
120, 123, 124, 129, 139, 
140, 141, 143, 145, 146, 
148, 149, 152, 153, 158, 
159, 162, 163, 169, 174, 
177, 180, 181, 182, 186, 
189, 190, 191, 192, 195, 
199, 201, 203, 209, 212, 
213, 218, 239, 248, 251, 
253, 278, 282, 284, 289, 
292, 295, 296, 297, 304, 
305, 307, 313, 315, 317, 
319; II: 11, 18, 31, 32, 
33, 35, 38, 50, 55, 57, 58, 
59, 61, 62, 63, 64, 67, 107, 


275 


109, 
116, 


110, 
117, 
189, 199, 200, 
206, 207, 208, 
217, 219, 221 
PETRAŠIŪNAI, I: 315 
PHILADELPHIA, Pa., II: 
70, 94, 146, 160, 161 
PILKALNIS, I: 17, 301; II: 
218 
PILVIšKIAI, I: 98, 121, 212, 
320; II: 118, 120, 211 
PINSK, II: 126 
PIOTRKAVAS, I: 187 
PITTSBURG, Pa., I: 102; II: 
69, 94, 146, 147 
PLYMOUTE, Pa., II: 65 
PLOCK, I: 147, 179, 180; 
II: 11 
PLOCK MALY, I: 212 
PLOKŠščIAI, I: 23, 60, 61, 
62; II: 108, 218 
PLUNGĖ, II: 127 
POHULANKA, II: 111, 112 
POLOCK, II: 117 
PORTO, II: 181 
PORT-WASHINGTON, II: 
23 
PRAHLA, II: 91, 92, 150 
PRIENAI, I: 88, 92, 114 
PUNSKAS, I: 56, 297; II: 9 
PUSDEšRIAI k., I: 56 


112, 
119, 


113, 114, 
121, 188, 


209, 213, 


RADOMAS, I: 187, 188 
RASEINIAI, I: 171, 190, 269 
RAUDONDVAARIS, I: 23 
REGENSBURG, I: 156, 229 


276 


201, 205, . 


RACINE, Wisc., II: 174 

RECIFE, II: 168 

REZEKNE,, II: 156 

RIO DE JANEIRO, II: 164, 
167, 168, 172 

RYGA, I: 169, 296; II: 79, 
80, 101 

ROERMUND, II: 102 

ROKIšKIS, I: 263 

ROMA, I: 88, 147, 156, 169 
180, 249, 256, 257, 259, 
271, 296; II: 36, 37, 38, 
59, 65, 67, 68, 69, 70, T4, 
75, 78, T9, 80, 85, 87, 89, 
90, 92, 93, 94, 95, 97, 98, 
101, 102, 103, 104, 108, 
109, 112, 122, 130, 131, 
135, 136, 138, 139, 140, 
142, 144, 145, 146, 147, 
148, 149, 150, 153, 154, 
156, 157, 158, 159, 160, 
161, 162, 167, 168, 169, 
172, 177, 182, 183, 184, 
202, 203 

ROSARIO, II, 171, 172 

RUGHBY, I: 278 

RUKŠNIAI k., I: 32 


SAN FRANCISCO, Calif., 
II: 141, 184 

SARATOV, I: 180; II: 201 

SCRANTON, Pa., I: 213 

SEATLE, Wash., II: 146 

SHENANDOAH, Pa, II: 
152 

SEDA, I: 169, 170, 171; II: 
97 


SALFORD, II: 86 
SEINAI, I: 24, 25, 29, 34, 
90, 57, 58, 69, 70, 73, T4, 
76, TT, T8, 79, 81, 87, 93, 
94, 95, 97, 98, 100, 
101, 102, 105, 106, 107, 
110, 118, 119, 120, 121, 
173, 179, 181, 185, 187, 
193, 212, 214, 218, 225, 
237, 257, 265, 291, 295, 
296, 297, 303, 304, 305, 
306, 307, 312, 316, 319, 
320; II: 10, 11, 13, 18, 
36, 50, 108, 114, 116, 
117, 120, 121, 132, 214, 
221 
SHEBOYGAN, Wisc., II: 19, 
20, 22, 23, 24, 44 
SIEDLCE, II: 126 
SINTAUTAI, I: 24, 25, 26, 
97, 98, 102, 190 
SYDNEY, II: 72, 141 
SKRIAUDŽIAI, II: 126 
SKURZEC, II: 126 
SLAVIKAI, I: 17, 26, 28, 29, 
32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 
39, 41, 42, 92, 93, 97, 98, 
199, 212, 218, 224, 302; 
II: 9, 10,, 11, 13, 14, 15, 
16, 17, 18, 51, 217, 
SLIBINAI k., I: 70, 83, 103; 
II: 126 


SOFIJA, II: 89 
SOUTHHAMPTON, II: 134 
ST. GOTHARD, I: 271 

ST. MAURICE, I: 234 


STOCKBRIDGE, Mass., II: 
176, 177, 179 

STOKHOLM, II: 64 

STUMBRIAI k., I: 32; II: 
218 

SUDARGAS, I: 97, 114, 217, 
218, 219, 220, 221, 224, 
225, 226; II: 14 

SUODŽIAI k., I: 18 

SUVALKAI, I: 63, 76, 238, 
304, 306; II: 121, 219 


„ŠAKIAI, I: 96, 226 


ŠIAULIAI, I: 126, 172 

ŠILĖNAI, I, 219, 301 

ŠILGALIAI k., I: 20, 22, 
23, 24, 25, 32, 39, 40, 41, 
44, 62, 76 

ŠILUVA, II: 97 

ŠIRVINTAI, I: 311 

ŠUNKARIAI k., I: 18, 99; 
II: 15, 108 

ŠUNSKAI, II,: 115, 120 


TALLIN, I: 168 

TAšŠKENT, I: 153; II: 202, 
221 

TAURAGĖ, I: 63 

THOMPSON, Conn., I: 189, 
190, 214; II: 145, 150 

TELŠIAI, II: 96, 97, 98, 127, 
132, 149 

TILZĖ, I: 81, 82, 99, 102, 
217, 227, 291, 303; II: 43 

TIRKŠLIAI, I: 170 

TIVOLI, II: 169 


277 


TOMSK, I:40 
TORNEO, II: 64 
TRIESTE, II: 92 
TRIDENTAS, I: 289 
TUEBINGEN, II: 150 
TVERĖ, I: 156, 158 


UKMERGĖ, II, 127, 139, 149 
UŽPALIAI, II: 97 


VAIGUVA, II: 209 

VAITIEKUPIAI k., I: 26 

VALAKBŪDŽIAI, I: 17, 18 

VALKININKAI, I: 310 

VARĖNA, I: 210 

VARNIAI, I: 225 

VARšUVA, I: 34, 47, 51, 
56, 58, 71, 72, 93, 120, 
132, 142, 181, 182, 186, 
201, 210, 291, 297, 311, 
319; II: 9, 39, 59, 107, 
108, 109, 120, 121, 125, 
126, 131, 149, 150, 175 

VEIVERIAI, I: 28, 88; II: 
112, 116 

VIENA, I: 168, 289, 290; 
II: 80, 92 

VINICA, II: 101 

VILANI, II: 138, 140, 156 

VILKAVIšKIS, I: 76, 78, 
81, 88, 312; II: 101, 120, 
129, 132 

VILLAS ST. PIERRE, I: 
268 

VILNIUS, I: 58, 88, 103, 
126, 132, 158, 179, 181, 


278 


*- 182, 210, 238, 257, 296, 
307, 308, 309, 310, 314, 
315, 320; II: 74, 78, 101, 
117, 124, 125, 130, 142, 
201, 205, 207, 208, 209, 
210, 212, 215, 216, 217, 
219, 221 

VIRBALIS, II: 204 
VIšAKIO RŪDA, I: 93 
VYGRIAI, I: 24, 87 
VYšPINIAI k., I:83 
VIZBARYNAI k., I: 42, 44 
VOLOGDA, I: 296 


WASHINGTON, D.C, II: 
94, 133, 146, 152, 153, 
161, 164 

WAUKEGAN, Ill., II: 
25, 26 

WIDNESS, II: 179 

WINDSOR, Ont., II: 175 

WYSOKIE LITEWSKIE, II: 
126 

WLOCLAWEK, I: 59, 129, 
181 

WORCESTER, Mass, I: 
214; II: 145, 177 


24, 


ZAGREB, II: 87 
ZAREMBIšKĖ k., II: 107 
ZUERICH, I: 269 
ZYPLIAI, I: 60 
ZUBRIAI k., II: 14, 15 


žALUDKAS, I: 310 ŽIEŽMARIAI, I: 310 
ŽEČKALNIAI k., I: 121, ŽITOMIR, I: 57, 58, 181, 
211 186; II: 11, 200 


279 


TURINYS 


I 
MANO PASTORACINIO DARBO APŽVALGA 


Slavikų vikaras š ; 
Patirtis Slavikuose vikaraujant k 
Pastoracinės problemos 
Pastoracija Petrapilyje 
Sheboygan klebonas . 
Waukegan klebonas 


II 
MOKYTOJAVIMAS, PROFESORIAVIMAS 
Tikybos dalykų dėstytojas 


Profesoriavimas Petrapilyje . 
Profesoriškoji veikla Kaune . 


III 
SPAUDOS DARBAS 


Pirmoji pradžia 
“Draugo" redagavimas 


„81 


33 
36 


43 
43 


281 


“Draugo" leidėjai marijonai . . 
Literatūriniai bandymai (|. ||| | | | | |. 


IV 
VISUOMENINĖ VEIKLA 


Petrapilyje, lietuvių visuomenėje 

Veikla nelietuvių visuomenėje š 

Veikla karo metu Rusijoje nabėgėlių tarpe ; 

Operacija Petrapilyje ir tenykštės nuotaikos . 

Pakeliui į Ameriką š - 

Romoje 

Veikla Amerikoje šo š š 

Katalikų Veikimo centre ir Eucharistiniuose 
kongresuosę . 

Kiti darbai Lietuvoje ž 

Renku medžiagą konkordatui . 

Vizitatoriaus Zecchini veikla . 

Klaidos santykiuose su Vatikanu . 


V 
DVIDEšIMT METŲ VYSKUPU 


Konsultorius Rytų Bažnyčios reikalams . 
Rytų apeigų vyskupas 5 
Lankau rusų katalikų kolonijas I nonoja: 
Vizituoju rytų apeigų katalikus Amerikoje . 
Lietuvon sugrįžus 


Veikla Lietuvoje rytų apeigų Bažnyčios labui ; 


Veikla Romoje 1939-1950 m. . 


282 


46 
50 


55 
57 
59 
62 
64 
65 
68 


71 
73 
T5 
76 
78 


vI 


MANO VEIKLA MARIJONUOSE 


Nuo marijonų atnaujinimo iki 1923 m. kapitulos . 


1923-1933 metų laikotarpis . š 
Mano pirmojo generolavimo periodas . 
Vėl marijonų vienuolijos generolas . 
Mano kelionės po pasaulį . 


VII 


BENDRAS SINTETINIS PIŪVIS PER 
VISA MANO GYVENIMA . 


PRIEDAI 


I. Vyskupo Valančiaus tarnas . 
II. Iškilmės Petrapilyje 1904 m. . 
III. Šį tą prisimenant iš Didžiojo Vilniaus seimo: 
Petrapilio lietuviai prieš seimą . 
Didysis seimas Vilniuje . 
Lietuvių kunigų susirinkimas 
Lenkai ir lietuviai kunigai pas Vilniaus 
vyskupą 
Po seimo. | 
Krikščionių demokratų partijos programos 
pirmasis projektas si 
Vysk. P. Būčio raštai . 
Asmenvardžių rodyklė 


Vietovardžių rodyklė . 


107 
124 
131 
148 
184 


185 


195 
201 


207 
210 
213 


215 
217 


219 
223 
251 
271 


283 


KLAIDŲ ATITAISYMAS 
Atsiminimų I t. 21 psl. paraštė po paveikslu turi būti: 


Vysk. P. Būčio seneliai 
Agota ir Jonas Būčiai 


284
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Atsiminimai, D. 1-2"

See other formats
